Kurt Vonnegut/ Kilgore Trout „Galapagai”

Be abejo, aš juokauju. „Galapagus” rašė neįtikėtinai šviesaus atminimo pseudohipių kaip aš mėgstamas Kurtas Vonegutas, o jo išgalvotas nevykėlis fantastas Kilgoras Troutas neturėjo šiam romanui jokios įtakos. Bet ar tikrai?

Kilgoras Troutas – Voneguto alter ego. Šis metafizinis asmuo, kaip ir Kurtas, iš tikrųjų nemoka rašyti, tačiau turi daugybę novatoriškų idėjų. Ir kas gi kitas, jei ne Kilgoras sugalvotų tokią fabulą (pateiksiu ją bulletais, – šį įprotį gavau parsidavęs korporatyviniam demonui):

• Žmonių giminė išmirė nuo keisto viruso, naikinančio moterų kiaušinėlius.
• Vieninteliai išlikę gyvi žmonės pradėjo naują giminę Galapagų salose.
• Per milijoną metų žmonės evoliucionavo į kvailas būtybes, valgančias žuvį ir turinčias plaukmenis.
• Visą šį procesą apžvelgia miręs kareivis, milijoną metų buvęs šmėkla tiesiog iš smalsumo.

Štai ir sugadinau Jums netikėtumo faktorių. Manau, šis korporatyvinis sąrašas puikiai įrodo, kad Kurtas vieną dieną paveiktas alkoholio ar persirūkęs Pall Mall (be filtro) staiga ėmė ir atsidavė savo šizofreniškajam broliui Kilgorui. Kilgoras seniai brandino idėją jo manymu, puikiam romanui, tačiau ne tik nemokėjo žmoniškai rašyti, bet ir negalėjo išsilaisvinti iš psichotropinių medžiagų neveikiamo Voneguto kūno.

Kilgorui Troutui „Galapaguose” skirta šiek tiek vietos. Savotiška duoklė nevykėliui, kurio romanus spausdina tik porno žurnalai, o iš honorarų neįmanoma gyventi, tačiau vedamas kažkokios keistos svajonės tas nevykėlis niekaip nenori atsisakyti literatūros.

Gana apie autorystę. Dabar apie romaną, kuris spausdintas labai seniai. Manęs dar gyvo nebuvo, tačiau žmonija jau po truputį žengė pamišimo-dėl-ekologijos keliu, kuris, kaip žinome, prives prie Toyota Prius ir organizacijos PETA, savo viešųjų ryšių politikoje naudojančios kibirus su krauju. Žinia, kad mano mėgstamas Vonegutas irgi turėjo ydą rūpintis ruonių jaunikliais, tačiau žvelgė į tai su ironija ir – kuo man tas seniokas patiko labiausiai – fatalistiškai. Kai ledynai ištirps, tiesiog paskęsime. Ir tiek. Dėl ko jaudintis?

Tad „Galapagai” nėra tokie ekoaktyvistiškai angažuoti, kaip kai kurie asmenys norėtų. Nėra jie ir parašyti „skeleto” principu, kai idėjos ne tik kad nepridengia jokios meninės priemonės, bet ir ilgiausias sakinys – penkių žodžių. Žodžiu, to – net neabejoju – daugelio Jūsų mėgstamo rasyk.lt stiliaus čia rasite tik užuomazgas. Būtent todėl man „Galapagai” ir patinka. Pasakojimas smagus, veikėjai spalvingi, instinktyvumo ir žvėriškumo etalonai puikiai atspindimi. Vonegutas net sugalvoja pažaisti su laiko linija, šokinėdamas nuo 1984-ųjų iki 1001984-ųjų. Aišku, čia vėlgi gali būti Kilgoro išdaiga.

Tai tikrai nėra geriausias Voneguto romanas. Skerdykla ir Pusryčiai visada lenks šią knygelę keliais kilometrais. „Galapagai” nepriklauso ironiškosios vokiečių kilmės amerikiečių prozos aukso fondui. Tačiau nei Kurto Voneguto, nei Kilgoro Trouto įvaizdžio tai negadina.

Su tuo ir sveikinam.