„Pravda viena minutė“ goes mainstryyym

Jaunimo jau pamėgtas mėnraštis „Pravda“ šiemet jau penktą kartą rengia minutinių filmų festivalį „Pravda viena minutė“. Šįsyk festivalis gavo net 475 jaunadvasiškus kūrinius, iš kurių gerb. komisija atrinko 50. Kartu su jais kino salėse jau demonstruojamos dar dvi programos: nekonkursinė profesionalų beigi mobiliuoju telefonu kurtų filmų. Specialiai ORE.lt, žurnalistė Nijolė Galvanauskienė sudalyvavo festivalio spaudos konferencijoje ir premjeroje su apdovanojimais, tad skuba pasidalinti įspūdžiais.

Po spaudos konferencijos

Penktasis „Pravda vienos minutės“ festivalis turi aiškius ir sveikintinus tikslus. Nemokamo mėnraščio „Pravdos“ redaktorius Kristupas Sabolius mano, jog Lietuvos kinas pavojuje. Dėl to, kad nėra „apačios“. Todėl „Pravda“ ryžtasi misijai (tokia mano interpretacija): išgelbėti Lietuvos kiną; sukurti nuoseklią infrastruktūrą; surasti kūrėjo kontaktą su menininkų taip skriaudžiamu žiūrovu (aj-aj!); atstatyti žiūroviškumą, naratyvą, ir kitus holivudinės gamybos principus ten, kur jų vieta! „Svarbiausia idėja, o ne techninė kokybė“, pabrėžė K. Sabolius festivalio preskonferencijoje. I-dė-ja! Beveik kaip „Lie-tu-va!“ Marcinkevičiaus „Mažvyde“.

Tokios nuoseklios organizatorių filosofijos pasekmė – 50 daugiau/mažiau nuobodžių anekdotų iš daugybės Lietuvos kaimų ir keletos miestų. Neprieštarauju: tokie anekdotai turbūt išties skatina kūrėjų ir net žiūrovų entuziazmą, prisideda prie kino struktūrų kūrimo. Bet nerandu priežasties, kodėl pati turėčiau gėrėtis tokiu festivaliu. Dėl to, kad esu patriotė ir man turėtų virpėti širdis dėl to, kad kažkas gauna galimybę kurti ir būti matomam už youtube ribų? Na jau.

Deja, esu ta auditorijos dalis, kuri „Pravdai“ seniai nebėra „tikslinė“ – turbūt tą jau išsibrainstormino patys redaktoriai/organizatoriai. Ir vėlgi jie pasirinko naudingai – nemanau, kad nuo panašių elitistinių nuomonių galėtų sumažėti festivalio lankomumas (juolab kad antireklama irgi reklama), todėl išties neverta atrinkti nors keletą intelektualesnių/kokybiškesnių filmų, skirtų gėrėjimuisi.

Baikit. Čia jums ne gėrėjimasis. Čia edukacinė misija, išgelbėsianti Lietuvos kiną, ir, aišku, pačią Lietuvą, nes juk Leninas pasakė, kad kinas yra svarbiausia propagandos priemonė… Oh c‘mon.

Tiesa, atrankos komisiją sudarė ne pati „Pravda“ – be Kristupo Saboliaus, filmus ir apdovanojimus rinko taip pat ir Vida Ramaškienė, Dainius Gavenonis, Skirmantas Valiulis. Tačiau tendencingas vien tokių komisijos narių pasirinkimas; plačiau nekomentuosiu.

Nesismulkindama apie autorius, turėčiau pagirti Tadą Vidmantą, kurio filmai juokingesni ir įdomesni nei bet kurie ankstesni. Jie ir yra geriausi festivalio filmai, kad ir kaip bebūtų keista/gaila. Tikiuosi, kad galėsite juos pamatyti www.tadasvidmantas.lt.

Dar išskirčiau Edvardo Misiūno filmą „Neįgalus pyktis“, gana keistai išriedantį iš anekdoto į paradoksalią ir šiurpią pabaigą: neįgalusis partrenkia vartotojišką verslininką, tada išdaužia kelių automobilių stiklus; dūžtančio stiklo garsas montuojamas su stikliniu dangoražiu; viską baigia užrašas „Išgaudysim visus po vieną!“.

Taip pat dėmesio vertas Žygimanto Stakėno „Kai galvoji, kad fotografuoji, arba oi oi oi“, rodantis asmeninius (?) kadrus, kurie tarsi neturėjo būti įvykę. Žygimantas Stakėnas, priminsiu, yra karštas įvairių TV laidų vedėjas, bet minutė įdomi ne tik dėl to.

Animacinės (arba ne visai) Urtės Budinaitės minutės kad ir pretenzingos/tuštokos, bet labai elegantiškos.

Po premjeros

Šiemet „Pravda viena minutė“ kartu rodo ir nekonkursinę „profesionalų“ programą, bei “Nokios“ programą, nufilmuotą mobiliais telefonais (kai kurie filmai – prieš tai vykusio scenarijaus rašymo/įgyvendinimo konkurso rezultatai). Šių programų filmai kartais įdomesni; vis dėlto konkursinės/nekonkursinės programos išskyrimas ne itin motyvuotas – tarkim, konkursinėje programoje dalyvavo ir laimėjo „Fresh media“ sukurta minutė, taip pat minutėse vaidino profesionalūs aktoriai Vidas Petkevičius, Algirdas Latėnas – o „profesionalų“ programoje buvo ir visai negirdėtų pavardžių.

Apdovanojimai, kaip neretai, nuvilia. „Drąsiausi, išradingiausi ir novatoriškiausi“: Simonos Kazėnaitės „Planet“, didaktiška, nors ir graži animacija apie save suvalgančią žemę; infantili Dignos Dimbelytės sakmė „Mano slapyvardis – mėnulis“ apie banalią avį, kuri tampa mėnuliu, ir ne itin stilinga kompiuterinė Evaldo Arlausko animacija „Smėlio žmogus“ apie 3D žmogeliuką, kuris šokinėja ant kortų, kol į vieną jų įšoka.

„Už senąsias kino tradicijas“ apdovanotas Žygimanto Amelyno „Kas pietums?“, kuris visai sumaniai/ironiškai naudojasi nebylaus kino stiliumi, tik neranda įdomios atomazgos.

„Už kūrybinę pradžią“ apdovanota septynmetė Smiltė Jankauskaitė, kuri išprovokavo savo tėtį iš tikrųjų įdomiai (socialinei/dokumentinei/psichologinei) minutei.

„Netikėčiausio filmo“ apdovanojimą pelnė Simono Koiros „Talentas“, ironizuojantis patį „Pravdos“ festivalį. Smagu.

„Geriausios vienos minutės istorijos“ apdovanojimą laimėjo Tadas Vidmantas, už vienintelį festivalio filmą, kuris nejuokingas ir patetiškas – „Žmogus be veido“ rodo beveides nuotraukas, kurias lydi sodrus Algirdo Latėno balsas, dėstantis įvairias banalybes apie žmogaus gyvenimą.

„Grand Prix“ laimėjo 4-ių didaktiškų ir pretenzingų, bet neblogai atrodančių animacinių minučių autorius Antanas Skučas, išskiriant jo „Raganos burtus“. Neprieštarauju, kad lietuvių liaudies motyvų naudojimas yra įdomus, bet filmui trūksta pabaigos, aiškesnės motyvacijos, simbolikos, ar nuotaikos.

Premjeros vedėjai – animaciniai triušiai – iškart tarė, jog programą apibendrinti galima taip: „per mažai erotikos, per daug moralizavimo“. Deja, viena savikritiška frazė re(n)ginio neišgelbėja.

Pagrindinis vedėjų triušių, kuriuos įgarsino du vyrai, juokelis – jų seksas užgesus šviesoms. Tokiu būdu dar sykį atsiskleidžia festivalio organizatorių provincialumas – homoseksualumas, kaip ir dažnai viešojoje Lietuvos erdvėje, yra pasitelkiamas įtikti homofobiškai daugumai, būtent sulyginant homoseksualumą su gyvuliškumu (svetimumu žmogaus prigimčiai) ir seksu. Tokiu represuojančiu pasirinkimu „Pravda“ tarsi nori parodyti, kad yra „chuliganiška“, politiškai nekorektiška, maištinga. O iš tiesų tą patį rodo kiekviena populiari ir ciniška televizijos laida, kurių pavadinimų aš nuoširdžiai nežinau.

Gal ši detalė kam nors pasirodys nereikšminga; visgi manau, kad homofobija yra vienas iš pagrindinių mainstreamiškumo bruožų Lietuvoje (sakau jums kaip lesbietė). Taigi. „Pravda viena minutė“ goes mainstream. Daužykite diplomus į šipulius, minutininkai, kaip tai pirmo festivalio metu padarė Stavaris. Telaimina jus.

Ir nesipiktinkite, kad aš tokia pikta – vis tiek ne piktesnė nei Aleksandra Piktytė.