Žmogaus teisių politika Lietuvoje. Kur ji?

„Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“, – skelbiama Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Lietuvos Lygių galimybių įstatymas draudžia diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. Dažnai išgirsti sakant „aš tolerantiškas“, tačiau tai tik apvalkas. Žmogaus teisių, jų gynimo politikos Lietuvoje nėra.

Mes neturime tolerancijos tradicijų. Po caro Nikolajaus II ir keletos metų parlamentarizmo, patekome po Antano Smetonas tvirtu padu. Uždėjo cenzūrą, uždraudė partijas (išskyrus tautininkų) – minties ir susirinkimų laisvės suvaržytos. Po to šalį užgrobė raudonasis kaimynas, ir kas dėjosi tuos 50 metų daugumai aišku. Kai iškišom galvas 1990-aisiais skelbėme, kad tapome demokratine valstybe. Tačiau kas ta demokratija mes nežinojome. Tiesioginio ryšio su žmogaus teisėmis taip pat nematėme.

Tad gyvenome toliau, vieni seno, kiti tik augo. Ir tie, kurie augo, nesuprato, kas ta tolerancija. Ir tie, kurie auga dabar, to vis dar nesupranta. Nes „p*******” dar daugeliui lietuvių – riebiausias įžeidimas. O autobusų stotelėse gali išgirsti: „16-os metų ir dar mergos neturėjęs? P****** !”. O žavintis Obama taip pat gali sulaukti replikos „Bet jis juk juodas!“. Suprask, „juodas“ negali būti geras. „Juodi“ juk labiau linkę nusikalsti, ar ne? Be to, jų juk nesuprasi – ne tokie jie kaip mes…

Daugeliui aišku ir tai, kad čigonai – vagys ir dealeriai, žydai – gudrūs lupikautojai, o gėjai – ne vyrai. Ir šie vaizdiniai taip įaugę į lietuvio pasąmonę, kad net ir nusprendus jam tapti tolerantišku kiekvienąkart susidūrus su visuomenės jautriomis grupėmis, šiam apsisprendėliui reikėtų vis pagauti save stereotipiškai mąstant ir „permąstyti“ dalyką iš naujo.

Sunku suaugusiems, o brandžiam amžiui – tuo labiau. O vaikams lengva. Jiems viskas lengva, jie greitai mokosi, ir kas tada jiems pasirodo normalu, tai ir toliau taip bus. Bendraus su juodu, raudonu, geltonu, bet kokiu – tas pats. Bendraus su vaikais iš netradicinių šeimų – jie taip pat skirtumo nematys (jei aplinka pati nepirš, kad šit, jis KITOKS). Bet ne, mes to nenorime. Nenorime iškrypusios visuomenės. Nei mes, piliečiai, nei valdžia. (Projektas „Gender Loops“ mokyklose – trauma vaikui!).

Nenorime iškrypusios visuomenės, bet turime netolerantišką. Tarptautinis moksleivių sveikatos ir gyvensenos tyrimas HBSC (Health Behaviour in School-aged Children) parodė, kad 76,8 proc. berniukų ir 65,1 proc. mergaičių tyčiojosi iš bendraamžių per pastaruosius du mėnesius. Ir tai yra didžiausias rodiklis iš 37 tirtų pasaulio šalių. Patys patyrė patyčias 68,2 proc. ir 69,4 proc. atitinkamai berniukų ir mergaičių. Ir vėl tai paskutinė vieta tarp kitų valstybių. Kiti sako – kalti amerikietiški filmai, kur tiek daug žiaurumo, muštynių – žodžiu, jokios mokomosios didaktikos vaikams. Tačiau JAV tyrime atrodo visai neblogai – per vidurį su 48,8 proc. ir 39,5 proc. berniukų ir mergaičių, kurie patys tyčiojosi. Tiesa, tyrimas darytas 2001/2002 metais, tačiau Margarita Jankauskaitė – projektų vadovė iš Lygių galimybių plėtros centro – sako, kad dabar rezultatai būtų dar smarkesni.

Taigi, o kas daroma padėčiai taisyti? 2007 m. rugsėjo 11 d. Europos žmogaus teisių teismas byloje L prieš Lietuvą įpareigojo Lietuvą per tris mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo priimti įstatymą, reguliuojantį lyties keitimo tvarką ir sąlygas, tačiau dar ir dabar jo nėra. Politines darbotvarkes uzurpavę ekonominiai klausimai, aktyvaus intelektinio darbo žmogaus teisių padėties gerinimo kryptimi nėra, kaip ir realią galią turinčios ir už žmogaus teisių politikos vystymą atsakingos institucijos.

„Mes tarpukelyje tarp Kazachstano ir Švedijos. Nors arčiau Kazachstano“, – taip žmogaus teisių, o kartu ir demokratijos padėtį Lietuvoje nusako Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius.