Kad lietuviai liūdna ir tragiška tauta, nieko tokio. Tačiau savo prigimtį derėtų demonstruoti vietoje ir laiku. Kinas yra tuštybių mugė, kurioje turi būti be saiko švaistomi pinigai, blizgėti žvaigždės, glamūras, seksas, stilius.
Kinas yra menų sintezė, todėl turi sujungti pačius madingiausius ir inovatoriškiausius išradimus iš mados, filosofijos, technologijų pasaulio. Kai James Bond nešioja naują laikrodį, tai kinas. Kai Almodovaro filmui Gaultier pasiuva suknelę, tai kinas. Kai Bartas kalba apie negirdėtą šalį filmuodamas pseudodokumentinę realybę, tai dar irgi yra kinas.
Bet kai lietuviai kuria nepaisydami tradicinio naratyvo taisyklių ir nepasiūlydami jokios naujos nuoseklios strategijos, tai jau, atsiprašau, jei ir kinas, tai nebent labai blogas.
“Atsisveikinimas”, kurį režisierius Tomas Donela giriasi kūręs 15 metų, pasakoja apie vyro priešmirtinį atsisveikinimą. Jis jūreivis, bet neišplauks į jūrą, o verčiau susitiks su buvusiomis meilužėmis ir artimaisiais. Ar jis ką nors pakeis savo gyvenime? Ne. Ar susitaikys su kuo nors, ar pasikeis jo santykis su nors vienu iš sutiktų žmonių? Nelabai. Tai gal supras, kad praeityje klydo, gal jį vaikystėje prievartavo tėvas, kaip Vinterbergo “Šventėje”, gal dabar jis pagaliau išmoks groti pianinu, gal atkeršys kam nors arba išdrįs pasakyti tai, ką galvoja?
Na jau na. Juk gyvenime taip nebūna. O kinas, Tomo Donelos manymu, suprask, turi būti kaip gyvenimas.
Na tegu būna kaip gyvenimas. Bet kam tada kičiniai kino elementai, kam charakteringi personažai ir banalūs siužeto posūkiai? Na jau ne, gerbiamieji, neįtikinsite, čia ne gyvenimas. Skaitykite knygas, žiūrėkite filmus, ieškokite moterų – tada bus gyvenimas, o į amžinybę taikytis, pasitikint savo vidiniu monologu, yra šventvagiška ir tiek.
Žodžiu, puikių aktorių nebloga vaidyba, puikaus operatoriaus neblogas vaizdas ir kitų profesionalų neblogas darbas nepagerina televizinio lygio scenarijaus ir režisūros. Ir tai gaila, nes Tomo Donelos trumpo metražo “Berniukas ir jūra” (2006) rodė nepalyginamai geresnę režisieriaus kūrybinę formą.
Ir dar vienas grasinimas – neberecenzuosime kito lietuviško filmo su nestilingais filmo titrais. Nes filmas nuo čia ir prasideda. Nuo stiliaus. Tikrai ne nuo giliamintiškumo, kad ir kas tai išvis bebūtų. Jeigu nėra pinigų, rinkimės konceptualų minimalizmą, bet titruokime stilingai.
Komentarai