Kinas visais laikais buvo tiesiogiai ar netiesiogiai reakcingas savo laiko aktualijoms. Lygiai toks yra ir vienas naujausių lietuviškų filmų „Tėve mūsų“.
ORE.lt vertina: 7/10
Jo siužetas mums primena dar visai neseniai didžiuliu skandalu per visą pasaulį nusiritusią vienos Austrijos šeimos tragediją, kai tėvas Josefas Fritzlas 24 metus kruopščiai slėpdamas laikė įkalinęs savo dukterį rūsyje, kad galėtų ją seksualiai išnaudoti. Smarkiai sukrėtęs tikrasis įvykis greitai nuskendo užmarštin, kaip nutinka su daugeliu tokių istorijų. Tačiau jaunam Lietuvių scenaristui ir režisieriui, Mariui Ivaškevičiui, jis tapo pagrindu prabilti apie universalesnes problemas: kaip sakė pats režisierius – „Filmas apie visas iki šiol rūsiuose gyvenančias šeimas“. Dvilypis gyvenimas, susvetimėjimas ir abejingumas šeimose, maži ir dideli mūsų pamišimai, galiausiai ir polemika su krikščionybės ritualais – visa tai stengiasi išsitekti puikiai nufilmuotoje 25 minučių juostoje.
„Tėve mūsų“ kino kalba glosto akį savo estetika ir profesionalumu. Tiek vizualiai tiek savo prasmėmis filmas skyla į dvi dalis. Egzistuoja dvi šeimos, dvi erdvės, dvilypis Juozo Budraičio įkūnytas tėvas. Jo dukra ir vaikų motina, rūsyje kalinama Liza (aktorė Aldona Bendoriūtė), taip pat dvejopa. Ji rašo laiškus savo motinai, norėdama demaskuoti tėvą, tačiau vėliau ima savo vaikų rankas už vakarienės stalo ir meldžia Dievą sveikatos ir stiprybės tam pačiam ištvirkėliui, vadinamam tėvu. Tai istorija apie iškrypusį norą būti svarbiu ir reikalingu, imantis visiškai nepateisinamų priemonių. Labai dviprasmiška ir tikrosios maniako žmonos rolė filme: ar tikrai įmanoma 24 metus nei nenutuokiant gyventi tame pačiame name su dukra, naiviai tikint vyro sugalvota istorija apie pabėgimą?
Po iškilmingos „Kino pavasario“ uždarymo ceremonijos, per kurią ir įvyko „Tėve mūsų“ premjera, užsienio svečiai spaudos konferencijoje neslėpė susižavėjimo. Apie filmo autorių sakė, kad tai žmogus puikiai išmanantis kaip kurti kiną. Nors Marius Ivaškevičius visų pirma yra rašytojas, jo kūrybinėje sąskaitoje net 5 filmai. Ankstesni darbai – tai trumpametražė dokumentika apie V.Mykolaitį Putiną, Vilniaus Žaliojo tilto skulptūras ar lietuvių bendruomenę dabartinėje Lenkijoje. „Tėve mūsų“ – antrasis vaidybinis režisieriaus filmas. Be kino jis režisavo spektaklį pagal savo paties pjesę „Mažylis“ OKT, už kurį buvo apdovanotas kultūros ministerijos premija. M.Ivaškevičius yra ryški asmenybė naujojoje lietuvių literatūroje, po šio filmo akivaizdu, kad rašytojas taip pat nori ir gali kalbėti kino kalba.
Kyla klausimas, ar žmogui, „puikiai išmanančiam kaip kurti kiną“, 25 minutės ekrano neatrodo per skurdžios sąlygos, kai visai greta atsiranda Lietuvos mąstais prabangūs filmai – banginiai, žiūrovų dėmesio reikalaujantys daugiau nei dvi valandas, gaila, ne taip puikiai papasakotoms istorijoms. Galime tik pasidžiaugti, kad bent jau mūsų šalies kino „rodytojai“ su tinkama pagarba reaguoja į lietuvių kūrybą. „Kino pavasaris“ uždarymo ceremonijai pirmą kartą pasirinko lietuvišką filmą. Pasitikėjo autoriumi, nors filmas buvo užbaiginėjamas iki paskutinės festivalio dienos. Laimei, su „Tėve mūsų“ neatsitiko taip, kaip nutinka daugeliui lietuviškų filmų, kai po premjeros juosta būna užrakinama prodiuserio stalčiuje. Vilniaus kino teatrai „Pasaka“ ir “Skalvija” filmą rodys gegužės mėnesį. Sekite repertuarus, pamatyti tikrai verta.
Komentarai