Aleksandra Fomina. Mes vakar buvom saloje (Ištrauka).

Aleksandra Fomina – 1980 m. Kaune gimusi rašytoja, 2004 m. išleidusi veržlų ir grakštų debiutinį apsakymų rinkinį „Nepaprastoji padėtis“, – pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigą pasitiko stebėtinai dideliu romanu „Mes vakar buvom saloje“, kurį kritikai jau spėjo pakrikštyti XXI a. prarastosios kartos epu.

Pagrindinė romano herojė Ūla – dvidešimtmetė pasaulio pilietė iš Rytų Europos, subrendusi radikalių socialinių pokyčių bei vertybių virsmo laikotarpiu, – palieka konservatyvųjį posovietinį Kauną ir persikelia į laisve bei įvairove trykštantį naująjį babiloną – Londoną. Tačiau čia – kunkuliuojančiame alternatyvaus gyvenimo būdo, skvotų bei subkultūrų katile – ji susiduria su žiauriomis gyvenimo sąlygomis ir beviltiškai sunkiu darbu, – bukinančiu, griaunančiu bet kokią ramybę, verčiančiu žmogų bejausmiu televizijos primestų standartų garbintoju.

Romanas žymi visos Rytų Europos jaunimo kartos, subrendusios amžių sandūroje, pakilimą ir krytį. Tai dar vienos prarastosios kartos – išsilaisvinusios iš iliuzijų, bet nusivylusios (pranc. – désenchantée) „N“ kartos – manifestas. Ši karta išsilaisvino iš ideologinių, politinių ir religinių iliuzijų, tačiau pateko į pragmatiškos ir egoistiškos kasdienybės rutiną, sukeliančią visuotinį nusivylimą bei apatiją. „Renkuosi mažesnį blogį, todėl net nelinkėsiu jums viso gero, nes nieko aš jums nelinkiu – jums vis tiek visada bus per mažai, per prastai, per silpnai, aš linkiu jums palaimingos tuštumos mažame namelyje su trim medeliais, radijo taško, palydovinės antenos, poros šunų, daug porų šlepečių, mažai knygų ir per mažai laisvo laiko. Išjunkite televizorių ir pažiūrėkite vieni kitiems į akis ilgiau nei tris sekundes. Ką jūs matote?” – štai „N“ kartos palinkėjimas pasauliui.

Aleksandra Fomina. Mes vakar buvom saloje
(ištrauka)

Trečią naktį Ūla visai nemiega, kad nebūtu baisu, nes jau pamažu pradeda krėsti drebulys, kojos sušuto batuose, Ūla sėdi susikėlusi kojas ant suoliuko ir niūniuoja All those voices in my head (1) – ak tu, Thomai Yorke‘ai, kai aš tave pagaliau pagausiu, tu man papasakosi, viską papasakosi, kaip ten buvo su tuo „Paranoid Android“, ir dar patarsi man, kaip įsitrinti kur nors Britanijoje kvailelę vaidinti, kad galėčiau pašalpą gauti – girdėjau, kad taip įmanoma padaryti, visokie žmonės turi visokių istorijų, pavyzdžiui, man bus koks nors nervų sutrikimas, kuriuo aš teoriškai galiu užkrėsti padorius jūsų šalies piliečius. Neseniai Indis per youtube.com rodė tokį JAV pilietį, kurį neva ištinka nevaldomi pykčio priepuoliai ir jis baisingai rėkia ir keikiasi. Įsivaizduokite, suaugęs diedas elgiasi taip, kaip Lietuvoje – kelerių metukų vaikas, ir elgiasi labai rimtai, susikaupęs, užsirūstinęs, susiraukęs – jie vadina tai liga, ir galbūt nepagydoma, ir todėl visi gaili jo, stengiasi būti jam tolerantiški, supratingi ir geri, o jis turi net žmoną, kuriai kartais staugia „I love you“, ir ta žmona su juo dulkinasi, ir dar jis turi vaikų ir šunų, ir dar daug visko.
O Lietuvoje inteligentiška mergina turi plėšytis per du darbus, kad sumokėtų mokesčius, tad gal jau geriau aš apsimesiu, kad man ta liga, kaip tam seniui, ir mane palaikys beprote, depresuota bename, ir kur nors patalpins, kur galėsiu gyventi nemokamai. Dar prišers vaistų, kad nesispardyčiau ir nesispjaudyčiau – kaip galima buvo mano pusbroliui kadaise atsimazint nuo kariuomenės vaidinant beprotį, taip ir aš kaip nors suvaidinsiu visuomenei pavojingą individą. Aš ir esu pavojinga, negi nejaučiate mano priešiško žvilgsnio?
Per tą laiką, kol būsiu nemokamai gydoma, pažadu perskaityti dviejų pastarųjų amžių britų literatūrą, visus tuos pasakojimus apie narsius keliautojus ir jų namuose laukiančias žmonas, apie puikybę ir prietarus, apie tai, kaip juodaodžiai vaikai turėdavo slapstytis, kad pankai jų neužmėtytų akmenimis. Dar perskaitysiu apie britų architektūrą, vietinius papročius, šventinius drabužius, liaudies muziką, artimiausių gyvenviečių legendas ir padavimus, pasakojimą apie Džeką Skerdiką, specifinę įvairių rajonų šnektą, kas ten dar reikalinga, kad tapčiau brite? Muziejaus nesiūlykite, nes man jau koktu nuo muziejų, nuo visų tų didingų pastatų, kur reikia vaikščiot ant pirštų galiukų ir žiūrėti į paveiksliukus, vaizduojančius, kaip anksčiau žmonės gyveno, kaip jie, vargšai, kankinosi be vaizdo žaidimų, mikrobangių, dulkių siurblių ir „Dolby Stereo“ kino teatrų, koks nuostabus yra žmogaus poodinis sluoksnis ir kiek jauniklių gali turėti normalus sveikas ryklys. Rykliai jus daug labiau domina negu žmonės, nes šie yra silpni, negražūs, linkę storėti, nuolat serga, stumdosi, bamba vieni ant kitų, kai kurie apsivagia, kai kurie nepakankamai uoliai tarnauja dievui, kai kurie nemyli savo vaikų, kai kurie eina gatve ir keikiasi, kiekvieną mielą dieną keikiasi, neišsimiega, neprivalgo, bet vis tiek neišvažiuoja kitur, velka savo dienų naštą, beviltiškais vabalėliais guli ant nugaros ir kojelėmis maskatuoja.
Visur tas pats principas – turi atitarnauti, tarsi šuniukas, niekam neįdomu, kas tu per vienas, kas tavo galvoje ir širdyje dedasi, kol pavelki kojas, tave gręš it citrinos griežinėlį, taip tau ir reikia – žmogus yra gimęs sukurti CIVILIZACIJĄ, o ne mėgautis gyvenimu, kaip visokie prancūzai daro, apsvaigę nuo vyno ir nesinaudojantys odekolonais, visokie barbarai, kurie gali gulėti ant suoliuko ir spoksoti į dangų vidury baltos dienos, pačiam centriausiam parke, kur už krūmų tupi narkotikų prekeiviai ir laukia, kol pro šalį lėtai lėtai, kaip sulėtintame kine, tarsi paklusdami ženklui Twenty is plenty (2), pravažiuoja mentai, laukiantys, kol tiems už krūmų atsibos tupėti ir jie po vieną ims lįsti į dienos šviesą.
Štai kažkoks prisėdo prie manęs su „Marlboro“ pakeliu rankoje ir klausia, ar nenorėčiau eiti su juo atsigerti kavos, ir aš jam lietuviškai atsakau, jog negaliu, nes tik betrūko čia su kuprine šlaistytis po miestą paskui kažkokį nepažįstamą, kad paskui tavo bejėgį kūnelį rastų kur nors prigėrusį Temzės kanale. Pašnekovas taip išsigando, kai prabilau į jį kita kalba, negirdėta ir nenuspėjama, tikriausiai jis buvo ką tik parūkęs, nes jo akyse pamačiau tokį nesuvaidintą siaubą – tik pamanykite, kažkurioje pasaulio dalyje gyvena žmogus, nekalbantis angliškai! Londone yra kažkokių įžūlių tipažų, kurie nesupranta jo gimtosios kalbos! Jis sėdėjo it žaibo trenktas ir spoksojo į mane su tomis savo cigaretėmis rankose, tada nedrąsiai ištiesė pradarytą pakelį, o kai atsakiau, kad ačiū, nereikia, ėmė mosikuoti rankomis, atatupstas traukėsi, traukėsi, kol įsispaudė į suoliuko kampą ir kvėpavo nervingai, tarsi į spąstus patekęs žvėrelis. Jis juk čia gimęs ir užaugęs, čia jo teritorija, čia mano kiemas, sakė jo persigandusios akys, ir man pasidarė taip juokinga – vien dėl tos Babilono sumaišties vyrukas, kuriam apie trisdešimt metų, taip nuoširdžiai pridėjo į kelnes, pamatęs jaunesnę kita kalba kalbančią merginą. Kaip jie sugeba, gyvendami milijoniniame mieste, neišeiti už savo rajono ribų? Kodėl nesinaudoja proga važinėti autobusais, čia tuo galima visą dieną užsiimti – kartą važiavau į Čelsį, įsėdau ne į tą autobusą ir jis nuvežė mane į rajoną, kuris vadinasi „End of the World“ (3). Aš buvau Pasaulio pabaigos stotelėje!
Nieko ypatinga ten nemačiau, tik daugybę rudų daugiaaukščių, mažų krautuvėlių, pusplikių medelių, primenančių kaštonus, ir pilko betono užlietą aikštelę, kurioje teko laukti kito autobuso. Pasaulio krašte stūksojo didelė universalinė parduotuvė, viduje degė šviesa, kėdutėse susėdę maži tailandiečiai valgė lazdelėmis kažkokius pelekus, užėjau į parduotuvę ir stovėjau laikydama rankose kažkokią daržovę, kai staiga įėjo visiškai kiaurai peršlapęs žmogus. Lauke siautėjo lietus, slankiojau palei blizgias lentynas su įvairiausiomis pasaulio gėrybėmis – vienoje iš nemirtingų savo paskaitų Ronas skelbė, kad, anot žydų tikėjimo, žmogus turi valgyti tik tai, kas auga jo protėvių žemėje, ir burnojo prieš importuojamas citrinas bei egzotiškus makaronus, tarsi kažkam labai palengvės, kai jie dings nuo žemės paviršiaus, tada lietuviai turėtų valgyti vien ropes ir grūdus, juk bulves ir pomidorus irgi kadaise kažkas yra atvežęs. Nieko nebebus taip, kaip buvo, kai protėviai su kailiais jodavo ant žirgų, laikydami ietį, norėjau pasakyti Ronui, tučtuojau pasakyti ir dar paklausti, ar jis dar neišvažiavo į savo Afriką – ko jis po galais laukia, jei čia taip jau viskas sudėtinga, dramatiška, neteisinga ir negera?
Turbūt žemėje tiek žmonių susirinko tik dėl to, kad būtų kartu ir vienas kitą palaikytų šioje beprotybėje – kitaip ji nelabai suvokia, kodėl turime būti čia ir dabar, tokiais laikais, kai nukritus lėktuvui kur nors Dubajuje jį nuoširdžiausiai apraudos kokia nors senutė visų pamirštame Lietuvos kaimelyje, pasimetusiame tarp miškų ir laukymių, ir tuoj pat keiksnos savo giminaitę, vėl ne laiku užsukančią arbatos, ir koliosis su ta giminaite gerą pusvalandį, kad pripėdavo kambaryje ir jai vėl reikia tvarkytis. O Dubajuje stori vyrai baltais marškiniais ramiausiai sau gurkšnoja kokteilius ir skaičiuoja dolerius, kol aš čia sėdžiu ant suoliuko ir bandau atspėti, ar šiąnakt lis, ar reikia trenktis su kuprine į požeminę perėją, ar užtenka tik prie kavinės pasiimti laikraščių. Remis sakė, kad geriausia kuprinę pasidėti po galva, nes iš po suoliuko gali ir nuknisti – nepaisydama iškrėstos kiaulystės, Ūla vis dar norėtų pamatyti Remį, išgirsti jo žemą negarsų balsą, kad ir ką jis sakytų, kad ir kaip juoktųsi iš jos neryžtingumo. Kokie vis dėlto keisti padarai tie žmonės, niekada nežinai, ko iš jų tikėtis, o nesitikėti vis neišeina, šitiek žmonių šitiek laiko gyveno šviesia ateitimi, tiesą sakant, ir dabar tebegyvena – kaupia atsargas juodai dienai, nors niekas jau nebeįsivaizduotų, kaip ta juoda diena atrodo, jei Europoje po visų karų daroma viskas, kad tik nebūtų kariaujama, nuo mažens juos gąsdino karu ir iki šiol Ūla neįsivaizduoja baisesnio dalyko. O tie smulkūs kasdieniai kareliai dėl prestižo, dėl nuomonių, dėl co to ja (4), jie turbūt niekada nesibaigs: nesvarbu, ar dirbi Holivude, ar Bolivude, vaidinimas lieka vaidinimu, tik vienur dainuojama pagal elektrines gitaras, kitur pagal sitaras.
Anksčiau buvo karaliai, dabar – prezidentai, tiesa, žmonės mirdavo jaunesni, bet kas iš tokio ilgo gyvenimo, kai jį praleidi nutukęs sėdėdamas priešais televizorių senelių prieglaudoje ir keiksnodamas savo gimines, trokštančius gauti palikimą? Ji prisiminė, kaip įkaušusi paklausė Džeko prie bokalo juodo „Guinnes“, kai jis užsiminė apie hipius: o koks buvo alternatyvus gyvenimo būdas prieš hipiams pasirodant? Bitnikai, ar ne? O prieš bitnikus? Hipsteriai, solidžiai linktelėjo Džekas. O prieš hipsterius? Juodaodžiai. Ir viskas? Viskas. Tai kaip suprasti? Nebuvo jokio alternatyvaus gyvenimo būdo, įsivaizduok, kad visas žmogaus gyvenimas būdavo suplanuotas – verslas tik paveldimas, mokslas tik mokamas, niekam tavo jausmai nerūpėjo, pasaulis sukosi tik dėl to, kad išgyventų, o kai kas nors užgyvendavo daugiau turto, tuojau atsirasdavo aiškintojų, kurie teiravosi, ar ne per gerai jie čia įsitaisė, rasdavo kokį ideologinį šūkį ir pradėdavo karą…
Išaušta ledinis rytas, Ūla nevalgiusi sėdi ant suoliuko Viktorijos stotyje, spaudžia rankoje vokelį su vakar gautais pinigais ir renka Orintos numerį.
– Brangioji, tu žinai, kiek dabar valandų?
Ūla jai trumpai apsako savo padėtį. Kitame gale užsimiegojęs balsas staiga ima juoktis, taip, kad ji mintyse net įsiunta. Staiga ji krūptėli: valkatėlė stovi šalia ir žiūri į ją pusiau pamišusiu, pusiau maldaujamu žvilgsniu. Ūla ieško kišenėje pensų, mergina mindžikuoja ir keikiasi, Orinta kitame gale nustemba:
– Su kuo tu ten kalbiesi?
– Aš nesikalbu, čia tokia mergina priėjo, išmaldos prašo.
– Tai ką tu dabar darysi?
– Skambinsiu… Gal į ambasadą nueisiu…
– Ir ką toliau?
– Nežinau… Ką jie pasakys, tą ir darysiu…
– Klausyk, tau neatsibodo visą laiką daryti tai, ką sako kiti?
Ūla sutrikusi tyli. Staiga supranta, kad Orinta teisi. Kad ji pati visiškai priklausoma nuo Indžio ir kitų malonės, nuo šio nemylimo miesto, įsupusio ją į savo nešvarius spąstus, kad nebenori iš jo nieko gauti, nebenori daugiau daryti pinigų – nori ramiai pasėdėti ir paklausyti, kaip ošia medžiai. Nori pamatyti kažką kita negu plastikiniai prietaisai, nešvarios grindys, uniforminės striukės ir metalinės langų žaliuzės. Nori paskaityti kitką, o ne laikraštį apie Britanijos žvaigždžių laimėjimus, kylančias kainas ir tai, ką sveikiau valgyti, kad ilgiau gyventum. O kam ilgiau gyventi, jei taip ir bėgsi ilgus metus kaip žiurkėnas ratelyje? Negi apsimoka šitaip aukotis dėl pinigų?
– Gal nori pas mane atvažiuoti?

Vis dėlto vienas dalykas jai pasisekė: autobusas į Rygą pro Vilnių išvažiuoja tos pačios dienos vakare. Vairuotojas rūsčiai nužvelgia Ūlos nutrintą kuprinę ir megztuką su nykštuko gobtuvėliu. Šalia jos įsitaiso apkūni moteriškė, visą valandą rusiškai pasakojanti telefonu, kaip jai skauda užpakalį 398 nuo sėdėjimo. Grakštūs latviai medaus spalvos plaukais klausosi ausinukų, nedrąsiai jai nusišypso, bet vos pajudėjus autobusui Ūla susisuka į sraigę ir tučtuojau užmiega: autobusas minkštai pakrato posūkiuose, moteriškė pasipiktinusi ją pastumia nuo savęs, kai Ūlos galva nukrenta jai ant krūtinės. Užtat kai kitą dieną pati užmiega išsižiojusi, Ūla žvelgia į ją kone su meile. Vis dėlto ne visi pasaulyje vienodi, kad ir kaip jiems kaltų tai į galvą, ir nuo moteriškės su jos paprastais plepalais sklinda kažkoks jaukumas, nors ji nepaliaujamai dūsauja ir muistosi. Ūla prisimena Tanią, jos susikūprinusią nugarą, liesas rankas ir drovią šypseną: dabar ji turėtų važiuoti iš darbo, susimąsčiusi, amžinai pavargusi, nuo vilko bėgusi, ant meškos užlėkusi pasaulio pilietė, tikrai žiūrėjusi tuos pačius filmukus, kaip ir Ūla vaikystėje. Iš vaikystės liko tik migloti prisiminimai, juose motina nukloja antklodę ir nepiktai bambėdama tempia ant Ūlos miegančio kūno tas negražias margas pėdkelnes, kurias dėvėjo vaikai nuo Kamčiatkos iki Kazachstano, ir abi it šuniukai bėga kas į darbą, kas į mokyklą.
Kaip gera šitaip sėdėti šiltame salone, stebėti kelią ir nieko neveikti. Net valgyti nesinori: štai salone jau visi pamažu išlūžo, aimanuojanti kaimynė negarsiai knarkia, per televiziją pradeda rodyti senus, graudulį keliančius vaizdo klipus. Je suis génération désenchantée (5), dainuoja Mylene Farmer, kadaise buvusi „Ryto Rato“ numylėtinė, ir Indis gali kiek nori juoktis iš tos dainos ir vadinti ją patetiška, bet Ūla su ja užaugo, ši smulkutė moteris jai teikdavo vilties, kai kas antrą rytą su jos balsu gerdavo juodą arbatą iš metalinio puodelio, springdama varške su uogiene: kasdien varškė su uogiene, kasdien nutrintos mokyklos grindys, kasdien gudriai besišypsantis portretas ant šviesiai geltonos sienos, bet vieną dieną juk viskas ėmė ir apsivertė, ir kas galėjo tada pamanyti, kad ji, nesugebanti be nuotykių pareiti namo iš mokyklos, užaugusi nuvažiuos tokį atstumą ir dar sugebės grįžti – neperšokus nesakyk op – autobusas vėl minkštai šokteli į viršų, laukai už lango maišosi su apsnigtais toliais, per kuriuos ryžtingai brenda Mylene, paskui save vesdama tokių pat drąsių, šiek tiek sutrikusių, bet viskam pasiruošusių driskių pulkelį, iš iliuzijų išsilaisvinusią, nusivylusią kartą. Ar būna pasaulyje nors viena patenkinta karta? – turbūt būna, tos kartos, kurios statė elektrines, kita vertus, jų niekas ir neklausė, ar jie patenkinti, ar išvis jaučia ką nors, išskyrus šaltį ir alkį, ėjo į priekį dainuodami linksmas dainas, iš rankų į rankas perduodavo plytas, į kurias galų gale ir subyrėjo tai, ką statė, užtat dabar šitiek žmonių turi bendrų prisiminimų, turi apie ką pasikalbėti tokie vengrai ir lenkai, uzbekai ir baltarusiai, ir Ūla po kelių minučių jau tauškia angliškai su vaikinukais iš Latvijos, dalindamasi šokoladukais, gauna mainais sumuštinių su juoda duona ir sūriu, nuo pažįstamo skonio net seilės ištykšta, latviai juokiasi, rodo jai nuotraukas iš Londono vakarėlių, atrodo, kelionė su jais neprailgs, nors vėl apima tas giliai užslėptas jausmas, kad būtų labai smagu, jei ji niekada nesibaigtų: kita vertus, tam ji ir yra kelionė, ne šiaip sau atvykimas iš taško A į tašką B, o štai toks nerūpestingas pokalbis, kurio netyčia pasiklausantis anglas verslininkas stebisi, kodėl dvi tautos kaimynės, priklausančios tai pačiai kalbos grupei, tarpusavyje šnekasi angliškai, ir tame pokalbyje viskas svarbu, ir niekas nėra taip svarbu, kaip pats vyksmas, pats jausmas, kad kažkas juda – juk paminklai iškyla ir griūva, ir istorija lieka vadovėliuose, kurie vėliau perrašomi, o kasdienybė yra kažkas šventa.

(1) Visi tie balsai mano galvoje (angl.)
(2) Dvidešimt [mylių per valandą] – tiek, kiek pakanka (angl.)
(3) Pasaulio pabaiga (angl.)
(4) Štai aš koks (lenk.)
(5) Esu nusivylusioji karta (pranc.)

Aleksandra Fomina. Mes vakar buvom saloje. Kitos knygos, 2011.

Vasario 19 d., 20 val., VKM konferencijų salėje 5.3 rengiamas miesto literatūros, repo ir slemo koncertas, skirtas naujam Aleksandros Fominos romanui „Mes vakar buvom saloje“. Renginyje dalyvaus romano autorė A. Fomina, repo atlikėjas MC Messiah ir „slam“ poezijos atlikėjas Žygimantas Kudirka. Tekstams gyvai kompiuteriu akomponuos Jacquesas Gaspardas Biberkopfas. Literatūra, repas ir poetinis slemas susijungs į organišką miesto kultūros kompoziciją, kurią vainikuos slemo ir repo stiliumi atliekamas A.Fominos romano „Mes vakar buvom saloje“
fragmentas.