Prie teatro jau įpratusiam, bet kokybiška muzika dažnai nelepinamam Panevėžiui šį savaitgalį pristatytas ganėtinai šviežias visokeriopom prasmėm Ievos Rasimaitės bei Vilijos Mažintaitės miuziklas „Čerai“.
Šio Panevėžio muzikinio teatro bei draugiškų projektų renginio laukiau nekantriai, tyliai besidžiaugdama, kad be Senvagės gimtasis miestas dabar turi dar šį tą gero, ko neturi sostinė – naują miuziklą. Be abejo, kartą išbandytas Vilniuje, šis vienos dalies, valandos trukmės laumių ir velnių miuziklas buvo laukiamas ir panevėžiečių. Ir iš tiesų, šeštadienio vakare Muzikinis teatras išlipo iš tradicinių rėmų ir buvo paverstas kokybiškos muzikos, geros nuotaikos, nuoširdžios vaidybos pulsaru.
Nekantriai laukęs trečiojo skambučio ir užgesus šviesoms, nuo pirmųjų akimirkų įsitrauki į veiksmą ir čia nelieka vietos nesusipratimui. Scena susilieja su žiūrovu, įtraukdama į berno (Egidijaus Bavikino), žmogaus, lendančio į velnių ir laumių karalystę dramą. Siužetas toliau sukasi meilės verpetais: bernas įsimyli raganą (Vilija Mažintaitė), kuri nudaigoja kiekvieną savo jaunikį ir atiduoda velniams.
Išgirdusi berno šauksmus į pagalbą čia atskuba laumė (Ieva Rasimaitė) ir už pažadą likti kartu pataria bernui kaip išsigelbėti nuo raganos kerų. Bernas nudaigoja raganą, savo pažadą laumei pamiršta, pabėga nuo velnių, kurie panikuoja ir kviečiasi velnio babą (Asta Dudurytė), peša gaidį, siekia keršto bernui ir… veiksmas, veiksmas ir dar kartą veiksmas. Lengvai ir su humoru perkeltas ant šiuolaikinio visuomenės modelio miuziklas mano galvoje paliko šmaikščių minčių apie atsakomybę, žmogaus menkumą, meilės kainą. Artima, nuo vaikystės pasakų pažįstama tematika, aiškus siužetas nepalieka sėdėti galvojant „apie ką mes čia“ ar bandant pagauti režisieriaus užmojį – tiesiog mėgaukis.
Apžavėta nuoširdžios, neperspaustos vaidybos, negaliu nepaminėti muzikinės pasirodymo dalies, kuri glostė ne tik elektronikos ar roko, bet ir klasikos mėgėjo ausis. Kompozitorės Vilijos Mažintaitės muzika puikiai derėjo su Libreto autorės Ievos Rasimaitės kūryba. Nuo pirmųjų akordų iki paskutinės natos su meile išieškotas kūrinys scenoje režisieriaus-choreografo Andriaus Pulkauninko pastangų dėka susidraugavo su judesiu bei išraiška ir nepaleisdamas rankos vedė visais emociniais kuluarais ir pašvaistėmis. Stačiomis ausimis nugirstas pokalbis liudija, kad tokią muziką su malonumu grojo ir pats Panevėžio muzikinio teatro orkestras.
Pop misterija – pritraukta visuomenei ir jos modeliui šiuolaikiška mitologinė pasaka. Kad jį kur rūgštelė pagriebtų, mieli Panevėžio mokytojai galėtų įtraukti „Čerus“ į must see sąraša. Prisiminiau, kad didžiuojuosi tokia mitologija, kad lietuvių liaudies tautosakos palikimas rocks.
Ar gaidys užgiedojo išlaisvindamas berną nuo šmėklų karalijos? Ar žmogus atsiims už savo lengvabūdiškumą? Čerai Panevėžyje dar kartą – vasario 5 d. 18:00 val.
Nuotraukos – Tomo Tumalovičiaus ir Astos Saduikytės, filmavo Vytautas Juodviršis.
Komentarai