Kai pirmą kartą pamačiau Kirilą, jis man greitai pasakė privet ir dingo kažkur su knygų glėbiu. Už keturių mėnesių, gruodžio 31 naktį kartu šalome Kardifo (Velso sostinė) gatvėse. Kirilo rankose buvo 1930 metu didelio formato foto aparatas su neįtikėtina iššokančia blykste kuri porai sekundžių apakindavo žmones. Aš gi kukliai pleškinau su savo 35mm Nikon kamera. Mūsų tikslas tąkart buvo Kirilo diplominis darbas „Naktinis gyvenimas Kardife“. Aplink, atitinkamai, dėjosi neaišku kas: vieni vėmė, kiti valgė kebabus, treti mielai sau bučiavosi kokiam parduotuvės kampe.
Kirilui Smolyakovui yra 27 metai. Viena jo autorinė nuotrauka jau kabo National Portrait Gallery, Londone – jį atrado neaiškus galeristas iš Paryžiaus geto. Gyvena su savo drauge ir jos mama mažam Velso kaime pavadinimu Maesteg, kur turi klikuha „Belarus“, nes niekas negali ištart jo vardo. Dar jis yra vienintelis emigrantas mieste. Dirba asmeniniu pagalbininku neįgaliam futbolo sirgaliui sėdinčiam vežimėlyje. Kartu jie aplanko pub’us, nuvažiuoja pasižmonėti į sostinę ir, žinoma, nueina į futbolo rungtynes. Laisvalaikiu Kirilas fotografuoja vietinius chuliganus, kuriu pilnas kaimas – kažkaip jie viens kitą supranta ir pasitiki. Jam net teko garbe sužinot, kokiam kabake už tualeto galima surast nemokamu narkotiniu medžiagų.
Kelis kartus per metus jis grįžta namo į Baltarusiją iš kur parveža puikių nuotraukų pasakojančių apie kasdienį jo miesto gyvenimą. Pas Kirilą namie, kur vyko mūsų pokalbis, jo panelė su mama žiūrėjo Jeremy Kyle show, o mes virtuvėje klausėme Nashe radio ar kažko panašaus.
Kirilai, tai gal pradekim nuo pat pat pradžių.Tu esi iš mažo Baltarusijos miesto ane?
Na kaip mažo – 100.000 gyventojų. Vadinasi – Novopolock.
Gal pameni kiek tau metų buvo kuomet pirmą kartą pradėjai galvot apie fotografiją?
Man buvo gal 14 metų ir, pamenu, važiavom su tėvu mašinoj ir pro langą pamačiau, kaip saulė leidžiasi ir dangus toks spalvingas. Tada pagalvojau: „O kaip visa tai įamžinti?“ Nes, matai, paišyt nemokėjau. Kažkur tuo pat metu pas mane buvo podružkė tokia, šiaip, ne panelė mano. Kartą sėdėjom ant upės kranto ir rūkėm cigaretes. Vakaras toks gražus, romantika, žinai, ir 14-mečio svajonės. Ir klausiu jos: „O kaip visa tai įamžinti?“ Jinai man ir sako: „O tu pabandyk fotografiją.“ Vėliau ji davė man savo Zenit kamerą.
Et koks grožis. Panelė, Zenitas. Daug kas iš mūsų taip pradėjo..
Tarp mūsų nieko nebuvo. Dar klausei, kas iš šeimos susijęs su fotografija. Senelis iš mamos pusės fotografuodavo. Man atiteko jo didintuvas. Asmeniškai niekad nepažinojau jo, tik nuotraukose buvau matęs. Senelis pagal išsilavinimą buvo chirurgas, fotografavo laisvalaikiu. Tais laikais nebuvo spalvotų juostų, tai jis ranka spalvindavo su pieštuku atspaudus ir kovo 8-tąją pardavinėdavo juos kaip atvirukus.
Geras! O gal liko kur šeimos archyvas?
Taip, liko. Tik reikia laiko tvarką jame padaryt. Kada nors, kada nors… Taip viskas ir prasidėjo. Baigęs mokyklą svajojau tapti kino operatoriumi, nuvažiavau 16-os į Maskvą, bet ir pats žinai, kaip viskas baigėsi.
Kirilai, man vat įdomus toks dalykas. Tam tikru laiku man asmeniškai daug įtakos padarė muzikiniai klipai. Vėlais vakarais per MTV rodė keistus vaizdus su neįprasta muzika. Paskutiniais mokyklos metais gaudavom senus The Face ar iD žurnalus. Žinau, kad muzika tau yra labai svarbi gyvenimo dalis. Tai gal yra kas nors ypatingo, kas paveikė tave?
Muzika pradėjau domėtis kai man buvo 12 metų. Klausydavau kasečių, o kaip tik tuo metu atsidarė pirma parduotuvė „Baltarusijos audio įrašai“. Iš ten ir gaudavome viską. Turėjau VHS grotuvą, visi draugai susirinkdavo žiūrėt filmų. Buvo gera. Nors, labiausiai mane tais laikais paveikė paveiksliukai iš kramtomos gumos, ypač kai reikėdavo surinkti visą kolekciją. Sukuri tokį komiksą. Man mama duodavo pinigų pietums mokykloje, o aš viską išleisdavau kramtoškėms, vien dėl paveiksliukų.
Ką darei žlugus svajonėms?
Įstojau į vietinį universitetą studijuoti anglų kalbos. O tada tėvai nusprendė išsiųsti mane studijuoti užsienin. Šiaip retas atvejis Baltarusijoj ir aš puikai suprantu, kaip man pasisiekė. Man buvo pasakyta: „pabandei savo režisūrą, o dabar marš mokytis verslo“.
Ir kiek gi laiko mokeisi verslo?
Nežinau, ar tai galima pavadinti mokymusi, bet 3 metus praleidau Lidse. Nieko ten neišdegė, egzaminų neišlaikiau, diplomo negavau. Bet kad ir kaip būtų, fotografijos nepamiršau.
Kaip tik norėjau paklaust, kaip tau tokiam bahuriukui iš Baltarusijos pasirodė Lidsas ir visas gyvenimas JK?
Linksma, kaip gi kitaip. Daug studentu aplink, vakarėliai. Negaliu pasakyt, kad mano fotografija tuo laiku buvo rimta. Klubai, šokiai, pats supranti, man 17 metu buvo. Prieš išvykstant daugiausiai fotografavau savo draugus, per daug nelaužydamas galvos apie kompoziciją ar kitus dalykus.
Gal jau tada kas nors iš fotografijos įžymybių įkvėpdavo?
Agha, buvo. Henri Cartier-Bresson. Klasika. Sužinojau apie jį Baltarusijoj, iš tėvo draugo. Jis toks fotografas-mėgėjas. Tada gi, pats žinai, kaip Sovietų Sąjungoj fotografijos hobis buvo paplitęs. Žinoma, Henri buvo vienas iš pačių žinomiausių. Ir dar tas kur pats pirmas pradėjo su spalva varyt, kaip gi jo vardas… A, William Eggleston. Jis labai sužavėjo. Kai persikėliau į Lidsą, susipažinau su tokiu ukrainiečiu, nusprendėm kartu parodą padaryti kabake. Ten dažnai kabėdavo paveikslai ar dar kas. Man pasirodė, kad turiu parodyt nuotraukas iš Baltarusijos, nes tai žmonėms bus įdomiau. Visiems labai patiko, tik, blin, niekas nieko nenusipirko. Hah! Bet tada supratau, kad reikia fotografuoti Baltarusijoje. Nes, žinai, važiuodamas galvojau, kad vat JK yra nauja šalis, žmonės kitaip atrodo ir viskas kitaip atrodo. Bet ne, supratau savyje, kad viskas kas man įdomiausia ir svarbiausia vyksta namie. Ir net kai stojau studijuoti dokumentinę fotografiją į Niuportą, žinojau, kad man judesys yra Baltarusijoje.
Bet kai stojai į Niuportą, tavo darbas jau buvo parodytas National Portrait Gallery?
Siunčiau tris darbus į konkursą, nieko nesitikėjau, tačiau būtent tai, kad vienas jų buvo atrinktas, mane pastūmėjo fotografijos studijoms. Matai, kai negavau diplomo Lidse, man paskambino tėvas ir tiesiai šviesiai paklausė: „Ką nori veikti?“ Tada nelabai supratau, koks tas klausimas svarbus, bet atsakiau, jog noriu studijuoti fotografiją. Tėvas atsakė, gerai, varyk. O jei pasakyčiau kad nežinau, jo atsakymas būtų gan paprastas – grįžk į Baltarusiją ir varyk į armiją.
Išrinkta nuotrauka man pasirodė visai ne Bressono stiliaus, gal labiau Nan Goldin. Visgi, intymus portretas.
Man taip neatrodo. Bressono nuotraukose labai daug netikėtų sutapimų, žinai, kaip toje, kur vyras šoka per balą, o plakate vaizduojama šokanti balerina. Savo nuotraukoje matau kažką panašaus. Berniukas ir mergaitė miega atsisukę vienas į kitą. Ant šono, prie jų galvų užklijuoti foto tapetai ant kuriu vaizduojama pilis. Man toks įspūdis, kad jie tą pilį sapnuoja. Bet, supranti, kad kai fotografavau, aš apie tai negalvojau, tik vėliau, kai bandžiau analizuot, taip gavosi. Buvo vakarėlis pas draugus, aš vaikščiojau su foto aparatu. Ryte nubudęs su pagiringa skaudančia galva ėjau į virtuvę vandens atsigerti. Netikėtai po kojomis katinas pasimaišė ir nubėgo į kitą kambarį, kur pro atviras duris ir pamačiau miegančius draugus. Žinoma, nufotkinau, tai katinui didelis dėkui.
National Portrait Gallery tave surado galerijos savininkas iš Paryžiaus kiek žinau.
Taip jis ten pamatė mano darbą ir susidomėjo. Nežinau, kodėl jis taip domisi, bet jam ypač įdomūs menininkai iš Rusijos ir Rytų Europos. Mums prireikė kažkur 12 mėnesių parodai surengti. Deja, man pačiam nepavyko atvažiuot į atidarymą, bet, berods, viskas praėjo neblogai. Net 2 darbus nusipirko kažkas. Vėliau jis man skambino, sakė buvo viena geriausių parodų jo karjeroje.
O kokie santykiai yra dabar su juo?
Tiesa sakant, nelabai kokie. Buvau nuskridęs į Paryžių. Radau galeriją. Bet nežinau, gal aš per daug konjako išgėriau, ar dar kas, bet asmeniškai jis man nelabai patiko. Sakiau kad turiu naujų darbų ir kad darom kažką, bet jis taip linktelėjo galva ir viskas. Žinai, taip kartais ir reikia su tais galeristais, reikia juos pastumti pačiam, nes kitaip nieko gali ir nesigauti. Nes kai jis pamate mano darbą National Portrait Gallery jis buvo labai užsidegęs, o kai atėjo laikas kažką spręst, jis jau klausė, ar yra kokiu kitu darbu..O pas mane nieko kito ir nebuvo. Teko prispaust truputuką ir daryt taip, kaip buvo suplanuota nuo pat pradžių. Gavosi gerai. Na ir dar, žinai, suprantu, kad skamba taip tipo „galerija, Paryžius“, bet, iš tikrųjų, ji randasi nelabai geram rajone ir jeigu nežinai, kur ji yra, tai eitum ir praeitum. Man atrodo, kad tik per atidarymą susirenka žmonės, o prastomis dienomis, įsivaizduoju, ten tuščia.
Kaip suprantu, nesieki gyventi iš fotografijos?
Pats žinai, ką visi šneka: „Jei nori uždirbti pinigų, fotografija – ne pats geriausias užsiėmimas.“ Asmeniškai man, visuomet patinka kažką daryti sau. Visada žavėjausi žmonėmis, kurie gali dirbti bare tam, kad apmokėtų savo aistrą. Nes net parduot nors vieną nuotrauką yra gan sudėtinga. Yra žmonių, kurie sugeba gauti stipendijas ar suranda rėmėjų, bet aš dirbu be jokio plano, todėl mano kelias sudėtingesnis.
Tu mane tuo ir žavėjai visuomet, kad neturi savo puslapio internete.
Jau keturi mėnesiai, kaip jį darau. Tikiuos, kada nors.
Savo būdu tu esi toks atsiskyrėlis ir, man rodos, esi toks Baltarusijos fotografas-paslaptis. Bendrauji su Baltarusijos fotografų bendruomene?
Žinau porą fotografų. Neseniai sužinojau, kad yra Baltarusijos foto-klubas. Manau, man pasisekė. Matai, aš žiūriu į savo šalį užsieniečio akimis. Nemažai metų gyvenu JK, esu gavęs fotografo išsilavinimą. Grįžęs aš supratau kad ir anksčiau viską panašiai matydavau, bet nepastebėdavau. Dabar namie aš randu daug egzotikos.
Bet pameni kai po Rob Hornstra paskaitos, kurioje jis rodė nuotraukas iš Rusijos, mes su cigaretėmis dantyse kalbėjom, kad jis veržiasi ten ieškodamas egzotikos, kaip Europiečiai, kad važiuoja į Afriką ar Indiją. Man atrodo, kad tu nepatenki į tą fotografų kategoriją.
Gal ir nepatenku. Matai, aš gi namie dažniausiai fotografuoju man artimus žmones, kai pvz., pats Rob Hornstra tik praeivis – jis ateina, nufotografuoja ir išeina. Aš daugumą žmonių iš savo nuotraukų pažįstu labai artimai. Pripažįstu, kad mano nuotraukose yra kičo, bet tame aš stengiuosi įžvelgti kažkokį gyvenimišką švelnumą.
Ar draugai jau priprato prie tavo foto aparato?
Taip, tačiau pastebėjau, kad lauke ar gatvėje man jaukiau kartu su savo Rolleicordu. Nes kai varai su 35mm tai esi per lengvai pastebimas, tuo tarpu kai reikia fokusuoti nuo liemens, dauguma žmonių nekreipia dėmesio, nes nelabai supranta, ką tu darai. O Baltarusijoje žmonių reakcijos neįmanoma nuspėti. Vieni supranta, kiti ne. Sunku paaiškinti, kodėl fotografuoji vieną ar kitą dalyką. Tu fotkinai vainikus gatvėje, aš tą patį dariau Baltarusijoje, bet žmonėms tai gali pasirodyt nesuprantama.
O tu pats supranti, kam tai darai?
Nu blin, vainikai vizualiai traukia. Man fotografija yra labai vizualus dalykas – spalvos, formos, kompozicija. Vėliau jau pradedi analizuot, kas, kur, kame. Kodėl vainikai? Tuomet supranti, kad gyvenimas ir mirtis tai tokia poezija ir tie vainikai, jie kaip ir veda į mirtį, bet tuo pat metu yra labai dekoratyvus objektas, o mūsų šalyse žmonės labai dekoratyviai žiūri į mirtį – visos tos plastikinės gėlės ir pan. Man labai panašu į Meksiką, kur Martin Parr važiavo fotografuot kaukolių. Tuo tarpu čia JK viskas kitaip, žymiai paprasčiau.
Ateities planai?
Važinėti kuo dažniau namo, nors draugai sako, kad geriausia būtų jei likčiau čia ir kelis kartus per metus grįžčiau namo. Man asmeniškai įdomiausia būtų parodyt namus iš įvairių pusių ir atsižvelgt į istoriją, buitį. Ypač istoriją, nes aš ne daug ką žinau, mokykloje, pats supranti, kas dėjosi.
Myli savo gimtinę?
Žinoma.
Ar bijai?
Bijau žmonių, kurie nesupranta ką ir kodėl darau, nes jie gali pamanyti, kad noriu iš jų pasijuokti ar kažką. Norėtųsi dokumentuoti daugiau Baltarusijos, nes man patinka fotografuoti ir aš noriu tai daryt namie.
Visos nuotraukos darytos Baltarusijoje, Novopolock mieste. Projektas pradėtas 90-tųjų pabaigoje ir tęsiasi iki šių dienų.
Komentarai