Šiais metais Lietuvą Venecijos bienalėje atstovavo Dariaus Mikšio projektas „Už baltos užuolaidos“.
Apie „Už baltos užuolaidos“ nemažai rašė artnews.lt, dokumentavo video menininkas Evaldas Jansas.
Tačiau kas iš tiesų vyko už projekto „Už baltos užuolaidos“ užuolaidos, ty, už Lietuvos paviliono ribų?
A la wiki faktai:
-Tai seniausias masinis meno renginys pasaulyje. Pirmoji Venecijos bienalė vyko 1895 m.
-Bienalėje kiekviena šalis pristato geriausius savo menininkus ar kuratorinius projektus ir varžosi dėl Auksinio liūto apdovanojimo
-2011 – rekordinis šalių skaičius – 89 nacionaliniai paviljonai
-Venecijos bienalė šiais metais kuruojama Bice Curiger. Parodoje ILLUMINATIONS* dalyvauja 83 menininkai.
-Venecijos bienalėje Lietuva dalyvauja nuo 1999 m. Dėmesio susilaukę Lietuvos menininkai buvo D. Narkevičius (2001 m.), Jonas Mekas, 2007 m. – Nomeda ir Gediminas Urbonai, 2009 m. – Žilvinas Kempinas
-Atvykti į Veneciją per Bienalę jau seniai tapo prestižo reikalas. Pavyzdžiui, žurnalas VOGUE publikuoja garsenybių nuotraukas, aprašo kolekcionierių vakarėlius
Nekaltybė
„Are you a Bienalle virgin (lt. Ar tu niekuomet nebuvai bienalėje?)“ – klausia manęs sutikti draugai. Taip, aš tik linksiu galvą. Galvoju kaip nepaskęsti toje prabangioje gatvių, tiltų ir meno makalynėje.
Jau per pirmąją (VIP professional preview) atidarymo dieną, Venecijos bienalė parodė socialinio aktyvizmo veidą. Venecijos vaporetti (vandens taksi) pradėjo streiką, protestuodami prieš darbuotojų skaičiaus mažinimą. Visą dieną mieste nebuvo įmanoma naudotis jokiu viešuoju transportu. Tai reiškia, nebuvo jokio transporto – nes Venecijoje visas viešasis transportas ir yra tie vaporetti. Taigi, didysis kanalas liko tik su gondolomis ir baržomis. Meno elitas buvo priverstas tipenti pėsčiomis, o galingieji sėdosi į vandens taksi.
Vaporetti streikas parodė tam tikrą logiką. Miesto valdžia, čia, rodos, nepataikavo bienalės rengėjams, be to, streikas atsijojo tikruosius meno entuziastus.
JAV, atseit, pirmauja
Įėjus i Giardini, pasiekia kurtinantis garsas, skleidžiamas JAV paviljone esančio tanko, ant kurio bėgikai kas penkiolika minučių bėga ant bėgimo takelių. Atletika kala į akis, kaulus ir į ausų būgnelius. Ant lėktuvo sėdynių aerobikos čempionai atlieka pusės valandos trukmės pasirodymą. Ištreniruotais kūnais jie susuka įvairiausius geometrinius variantus, neįmanomiausias pozas, kokiomis tik galima sąveikauti ir liestis su šia įranga. Dar vienas meno darbas – didžiuliai elektriniai vargonai, kurių užkulisiuose yra įrengtas bankomatas. Įdėjus kortelę, užgroja muzika.
Pirmavimas, kaip asmeninis ir politinis tikslas – tokių JAV ir JAV žmonių ambicijų kritika užsimėmė Puerto Rike gyvenančių menininkų duetas Jennifer Allora & Guillermo Calzadilla. Patį paviliono projektą pristatė Indianapolio Meno Muziejus, bendradarbiaujantis su JAV lengvosios atletikos čempionais ir gimnastais.
JAV paviliono atidarymo metu buvo perskaitytas pranešimas spaudai. Jame buvo pabrėžiama, kad pavilionas ir jame pristatomas menas yra puiki Amerikos inovacijų ir kultūros masto iliustracija. Toliau sekė padėkos Hugo Boss, Guggenheim’ui ir neįvardintiems privatiems rėmėjams. Dėkoti rėmėjams yra priežasčių. JAV pavilionas – teisingas. Jis ryškus, aiškus, performatyvus, politizuotas, interaktyvus. Čia yra viskas, ko reikia, norint atkreipti dėmesį. O svarbiausia – yra atviras publikai. Jums nereikia skaityti filosofijos knygų ar gilintis į meno kūrinio aprašymus, ar gerai žinoti meno istoriją. Galima pasikliauti istorijos žiniomis ir nuotrupomis iš žinių kanalų pranešimų. JAV – tai marketingo galiūnė, valdanti ir gaminanti daugiausiai filmų ir populiaraus media turinio. Gal todėl ir žinutės, kurias pavilionas kritikuoja, greičiausiai bus pasiekusios stebėtojus. Karas, technologinis pirmavimas, vartotojiška visuomenė, tarsi surinktos visos skambiam kalambūrui reikalingos kortos. Bet ar tikrai viskas su JAV yra gerai?
Nors Jennifer Allora ir Guillermo Calzadilla atstovauja JAV, jie atstovauja ne tai šaliai, kurioje gyvena ir dirba. Meno pasaulyje tai priimtina ir netgi skatiniama – juk yra svarbu kontekstas, o ne pretekstas, taigi – kuratorinė žinutė, o ne kas ir kur ją perteiks. 2009 m. Vokietij atstovavęs britas Liam Gillick, ir 2011 Danijos pavilionas. Niujorke augo ir vis dar auga miestai mieste, pasauliai pasauliuose. Lenkų, rusų, kiniečių, italų (kuriuos vis labiau spaudžia kiniečiai). Pasaulio milžinė jau ne vienerius metus klumpa prieš jos ilgametį pigios darbo jėgos tiekėją ir importo partnerį Kiniją. Niujorkas tampa vis labiau dvikalbis – čia ispanų kalba viešajame sektoriuje žymi teisingus išėjimus, perspėjimus kaip teisingai valgyti (kad neužspringti). Mieste daugėja vietų, kur niekas nekalba angliškai.
Iš kitos pusės, neseniai JAV atliktas tyrimas skelbia, kad labiausiai nuo finansinės krizės nukentėjo būtent ispanakalbių namų ūkiai, net labiau nei afroamerikiečių ir kiniečių. Kaip JAV identiteto klausimas koreliuoja su pačių menininkų tapatybe yra papildomas rebusas.
(Čia galite pamatyti JAV paviliono video: www.podcast.de/episode/2326185/Jennifer_Allora,_Guillermo_Calzadilla%3A_Gloria._US_Pavilion,_Venice_Biennale_2011)
Karas po baltai raudona vėliava
Kaip rašė lenkų rašytoja Dorota Masłowska, lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava dar nesibaigė. O nesibaigė, nes nesibaigė neapykanta „ruskiams“. Jos knygoje „Rusų ir lenkų karas po baltai raudona vėliava“ buvo labai taikliai užgriebtas tas „prarastasis jaunimas“, kuris šniaukščia amfetaminą tėvų miegamuosiuose, kupinas įtūžio ir neapykantos provincialumui. Neapykanta rusams – čia tik potekstė bendram nihilizmui išreikšti, bet kartu ir socialinis veidrodis, šiuolaikinio gyvenimo satyra, pereinant nuo „ruso“ prie „europos“ identiteto.
Venecijos bienalėje lenkai ir rusai jokio karo neskelbė, čia vyko tik įprastinis konkuravimas tarp nacionalinių pavilionų. Kuris pavilionas įdomesnis, inovatyvesnis, įsimintinesnis? Kas pristato naujai tą patį diskursą? O kas pristato visai naują diskursą su seniai užmirštais menininkais?
Lenkijos pavilione būtent menininko tautybė yra ir parodos subjektas ir net meno darbo dalis..
Menininkės Yael Bartana darbas vadinasi „And Europe Will Be Stunned“, (lt. Ir.. Europa bus nustebinta). Bienalėje pristatyti trys menininkės filmai. Viso projekto idėja – tai politinės partijos formavimas, kurios misija yra sugrąžinti daugiau nei tris milijonus žydų į Lenkiją.
Filmuose rodoma, kaip yra sukuriama partija, pabrėžiant partijos retoriką, simbolius, lozungus ir organizacinę estetiką. Dauguma filme rodomų vizualinių simbolių ir kalbėjimo tonas išsiskiria autoritariniu atspalviu. Filme partijos bendražygiai skelbia, kad žydai sugrįš į Lenkiją, kartu su savim atsiveš sumanumą ir bendro darbo dvasią. Paskutiniame Yael Bartanos filme judėjimo lyderis yra nužudomas, o jo memorialas tampa jo teisėtumo kvestionavimo vieta. Ant memorialo du žydai kalbasi, jog grįžimas į europą yra netinkamas sprendimas, nes žydai niekur nebus tokie saugūs kaip Izraelyje.
Šie trys filmai yra tik dalis Bartanos meninio projekto. Iš tiesų jos darbas “And Europe Will Be Stunned” susideda dar ir iš knygos „Cookbook for Political Imagination“. Ši knyga – politinių receptų ir instrukcijų rinkinys, kuriuos surašė daugiau nei 40 tarptautinių autorių. Knygoje yra manifestų, fikcinių vizualinio identiteto kūrimo istorijų, maisto receptų, patarimų socialiniais klausimais ir pamokymai partijos nariams. Vienas iš knygos autorių – videomenininkas Renzo Martens, kuris 2010-ais Berlyno bienalėje pristatė savo filmą „Enjoy Poverty III“. Renzo Martens filmuoja save kaip išgelbėtoją, tačiau tai darome mirštančių iš bado vaikų fone, mokant skurstančius Kongo gyventojus pelnytis duoną parduodant savo pačių bendruomenės nelaimių atvaizdus. „Cookbook for Political Imagination“ pateikia netiesioginius receptus, kaip galima dekonstruoti galios mechanizmus.
Tačiau lieka neaišku, ar Yael Bartana ketinimai yra tikri. Rutuliojasi kiek panaši situacija kaip ir su Renzo Martens ir jo filmu. Belgų menininko herojaus pozicija filme „Enjoy Poverty III“ yra daugiasluoksnė – jis bando padėti Kongo gyventojams, kritikuoja Vakarus, kurie išnaudoja pigią darbo jėgą ir dar papildomai pelnosi fotografuodami kenčiančius nuo skurdo. Tačiau pats menininkas irgi išnaudoja Kongo gyventojus. Juk net ir darydamas savo filmą naudojasi Vakarų meno fondų pinigais, ir dar kartą eksploatuoja Afrikos skurdo vaizdus, tam kad ir vėl didinti savo socialinį ir ekonominį kapitalą. Patosas ir empatija eina koja kojon, ir sunku suprasti, kur yra tikri ir išpildyti projektai, o kur – tik teatras, parodijuojantis kitą – nevyriausybinių pagalbos organizacijos „pagalbos“ teatrą.
Grįžtant prie Yael Bartanos ir Lenkijos. Jeigu Yael Bartana veikia visiškai rimtai, tuomet galime patikėti meno, kaip politinės poezijos arba poetiškos politikos funkcija ir jos galimybėmis pakeisti pasaulį. Juk toks nepadoriai aiškus bet kartu ir klastingas meno kūrinys sukelia daug didesnį atgarsį nei visai kultūros politika Lenkijoje kartu paėmus. Gal tuomet atsiranda akstinas permąstyti tam tikrus stereotipus ar įprastus veikimo modelius.
Čia galite pažiūrėti ištrauką iš vieno iš trijų filmų, pristatytų bienalėje” “Mary Koszmary”:
Nacionalinių pavilionų istorija
Belgija buvo pirmoji šalis, kuri pastatė savo nacionalinį pavilioną 1907-ais metais Giardini. Dabar Giardini yra 29-i nacionaliniai pavilionai.
Kiti nacionaliniai pavilionai išsibarstę netoli Arsenale ar visame Venecijos mieste.
Šiais metais bienalėje dalyvavo net 89 šalys – tai didžiausias dalyvių skaičius koks kada nors buvo. Beje, šis skaičius galėjo būti dar didesnis, tačiau Libanas ir Bahreinas paskutinė minutę atšaukė savo dalyvavimą.
Venecijos bienalė visuomet skelbiasi pristatanti šiuolaikinį meną ir, žinoma, šiuolakinį kuravimą. Kaip kalbėjo bienalės kuratorė Bice Curiger, paklausta „kiek šiuolaikiškas yra jūsų šiuolaikiškumas“ – „gyvenu atmerktomis akimis ir lankausi jaunų menininkų studijose“. Tačiau daug kas Venecijos bienalėje, ypatingai nacionalinių pavilionų meno pristatymo forma, yra atgyvenusi.
Nacionalinių pavilionų sistema yra ne tik kad pasenusi, bet ir priešinga globalus šiuolaikinio meno pasaulio funkcionavimo principui. Juk meno pasaulio dalyviai seniai veikia nebe nacionaliniame lygmenyje ir ne per tautinio atstovavimo prizmę. Jie susirenka meno mugėse, bienalėse, svarbesnėse parodose ir išsibarsto vėl iki susitikimo kitose parodose, meno mugėse ir bienalėse. Kaip vienoje iš diskusijų bienalės kuratorė Bice Curiger minėjo, kad „dabartinis menas jau seniai tapęs supranacionaliniu, nes menininkas gali gyventi Berlyne, bet net nepajusti emigravęs į Vokietiją“.
Iš tiesų, nors ir anachronistinė, Venecijos bienalė laiko aukščiausią kartelę ir visų bienalių. Ši tarptautinė paroda vis dar žada ir ištęsi savo pažadą suteikti dalyvaujantiems menininkams galimybė parodyti pasauliui, t.y. kuratoriams, kitiems menininkams, institucijų direktoriams, tarptautinei spaudai ir – kolekcionieriams. Jau niekam ne paslaptis, kad Eltonas Johnas prasidėjus bienalei įsigijo Antano Sutkaus kūrinį, o taip pat atvykęs į Pinčuk Art Foundation parodą įsigijo jauno skulptoriaus Ruben Ochoa skulptūrą.
Be kolekcionierių invazijos bei kuratorinių projektų mieste, nacionaliniai pavilionai gyveną antrą gyvenimą, ir galbūt net daug svarbesnį už tai mikrokosmą, kurį sukūria ir rodo bienalės parodos metu.
Aš kalbu apie meno kūrinių ir jų idėjų įtaką vėlesniems politikų ir žmonių sprendimams ir nuomonėms. Jokia paslaptis yra tai, kas rodoma nacionaliniuose pavilionuose, visuomet yra kruopščiai atrenkama, pakeičiama, dėl turinio, aktualumo ir reikalingumo yra ginčijamasi. Ir kodėl menininko idėjos globaliame meno pasaulyje, kurį neva valdo spekuliantai, išlieka tokios svarbios?
Atrodo, kad būtent dėl pačios Venecijos bienalės svarbos ir didelio dėmėsio jai menas įgauna didelį svorį ir yra dar kartą legitimuojamas, bet kartu ir paskleidžiamas plačiu mastu. Kadangi kiekviena paroda rizikuoja (ir tikisi sulaukti) daug dėmesio iš spaudos ir meno profesionalų, neišvengiamai dėmesys prikaustomas prie reikšminių laukų, ne tik estetinio paviliono išpildymo. Gali būti, kad kai kurios idėjos yra specialiai paslėptos, ir menininkas jas paliečia tik netiesiogiai. Nepaisant to, menas pristatytas nacionalniame pavilione pradeda tampa beveik realpolitik priemone, kaip išjudinti užsistovėjusius diskusijų vandenis, žiebti ugnis, kurios, beje, ir ne visuomet gali saugiai įsižiebti.
Čia reikia paminėti Egipto pavilioną, kuris pristato video dokumentaciją penkiuose ekranuose. Video instaliacija rodo dokumentinius video filmukus, sukurtus vieno iš neseniai protestuose žuvusio menininko Basiony performansų. Instaliacioje naudojama video medžiaga, kurią Basiony nuflmavo per protestus Tahrire. Aišku, galime sakyti, kad menas naudojasi svetimu skausmu, ir krauna sau socialinį kapitalą naudadamasis kito mirtimi. Tačiau tuo pačiu metu ši video medžiaga yra tyrimas, kokios yra žmogaus kūno ir kantrybės ribos ribinėse situacijose.
Šioje vietoje galima atiduoti duoklę atgyvenusiems nacionaliniams pavilionams – kad iki šių dienų jie yra reikšmingi kaip žinučių nešėjai, demaskuotojai ir kritikai, kurie susilaukia atgarsio ne tik meno pasaulyje, bet ir toli už jo ribų. Kad ir kiek narių sėdėtų komisijose, visuomet suprantama, kad tai, kokius meno kūrinius ir kokius kuratorinius pasiūlymus rodyti Venecijoje, tai yra strateginis ne tik meno pasaulio, bet ir šalies reprezentavimo ir šalies įvaizdžio formavimo klausimas.
Komentarai