V. Sorokino romanas apie išlaisvinantį seksą, kada „sekso nebuvo” (ištrauka)

Kultinio rusų rašytojo Vladimiro Sorokino romanas „Trisdešimtoji Marinos meilė“ parašytas 1982–1984 m., kada Sovietų Sąjungoje „nebuvo“ jokio sekso. Knyga mus nukelia į „brandų“ sovietmetį ir pasakoja tragišką Marinos – hiperseksualios trisdešimtmetės muzikos mokytojos – meilės paieškų epopėją, kupiną nykios kasdienybės ir gaivališko sekso scenų.

Knygos heroję, kuriai nekaltybę atėmė ją išprievartavęs tėvas, mylėjo daugybė vyrų, tačiau daug didesnį malonumą ji patirdavo su moterimis, kurių turėjo 29. Nekenčianti sovietinės sistemos, tačiau nusivylusi ir Maskvos disidentais, ji įsidarbina paprasta gamyklos darbininke ir imasi karštligiškai ieškoti tikrosios, 30-osios, meilės.

Kas gi tapo 30-tąja Marinos meile? Gal sovietinis nomenklatūrininkas – vyras, su kuriuo ji pirmą kartą pajuto orgazmą? O gal meilė sublimavosi ir virto meile naujam darbo kolektyvui bei visai sovietinei sistemai? Atsakymas paskęsta gamyklų triukšme, sovietinių laikraščių vedamųjų ir Andropovo laikų propagandos sraute…

Šiame romane V. Sorokinas dekonstravo abu tais laikais dominavusius diskursus – ir totalitarinę socrealizmo ideologiją, ir demokratais save laikiusių to meto disidentų bei inteligentų pasaulėžiūrą. Individualumo ieškančią knygos heroję vienodai atstumia ir patetiškos kalbos iš valdžios tribūnų, ir nykūs disidentų pašnekesiai virtuvėje. Todėl ji pasirenka unikalų „nenormalaus” sekso kelią ir išsiveržia už disciplinuojančios kasdienybės rėmų. 

Knygos pabaiga, kurioje skaitytojas verste užverčiamas ilgomis ideologiškai užkrėstų laikraščių citatomis, atrodo lyg postmodernus įspėjimas dabartinei visuomenei, kaip ir sovietiniais laikais toliau mąstančiai laikraščių antraštėmis bei politikų mintimis. 

Romanas „Trisdešimtoji Marinos meilė“ pirmą kartą buvo išleistas ne rusų, o prancūzų kalba. 1987 m. šį romaną nedideliu tiražu išleido Paryžiuje įsikūrusi „Lieu commun” leidykla. Po ketverių metų, 1991-aisiais, romanas pasirodė vokiečių kalba ir netrukus buvo perleistas dar kartą. 1995 m. pradžioje „Trisdešimtoji Marinos meilė“ pasirodė čekų kalba, o tų pačių metų pabaigoje – ir gimtąja rusų.

V, Sorokinas (g. 1955) – bene žinomiausias dabartinės Rusijos rašytojas – formavosi kultūrinio Maskvos andergraundo aplinkoje. Jo kūrybos sovietmečiu niekas nepublikavo, tad pirmieji apsakymai dienos šviesą išvydo Vakaruose. Tik 1992 m. „Russlit“ leidykla išleido „Pasakojimų rinkinį“ – pirmąją V. Sorokino knygą, nominuotą Rusijos Bukerio premijai. 2001-aisiais V. Sorokinas buvo apdovanotas „Žmonių knygos“ premija, o po dviejų mėnesių gavo Andrejaus Belo apdovanojimą už ypatingus nuopelnus Rusijos literatūrai. Jo knygos išverstos į mažne 30 pasaulio kalbų.

Abejingų V. Sorokino kūrybai nėra.Vieni ja žavisi, kiti – visiškai nemėgsta. Pats autorius ją vertina itin savitai ir savikritiškai: „Meninė literatūra mums iš esmės trukdo gyventi. Mes gyvename knygomis net tai suvokdami: kalbame knygine kalba, tapatinamės su personažais, užsikrauname jų moralę… Visada buvau berniūkštis, kuris norėjo sugriauti šį pasaulį, kad galėtų pažiūrėti, kas jo viduje. Ir visą gyvenimą tuo užsiimu. Tiesiog atlieku terapinę funkciją, ko daugelis nesupranta.“

Vladimir Sorokin. Trisdešimtoji Marinos meilė
Ištrauka

Ir bute, ir gatvėje tvyrojo karštis, Maša ir Marina nuogos tysojo ant drėgnos paklodės, ilsėdamosi po užsitęsusios kovos, kuri baigėsi abiejų pergale.
– Gulkis, – šyptelėjo Marija ir pasitraukė prie sienos.
Sušlamėjo nusivelkami marškiniai, Sveta ištiesė savo vėsų kūną tarp dviejų įrudusių, baigiančių išblėsti anglies luitų. Ilgai tylėjo, žiūrėdamos į pradedančias baltuoti lubas, paskui Maša pasiūlė prisidengti paklode ir nusnūsti.
Taip ir padarė.
Per daug prikrakmolyta paklodė gurgždėjo ir linko, kaip fanera, Marija netrukus užsnūdo. Marina taip pat jau rengėsi pasekti šios pavyzdžiu, kai staiga Sveta uždėjo ranką jai ant genitalijų.
Marina atsiduso, nukėlė vėsų delną, nusisuko ir užmigo…
O paskui po kelių mėnesių jos susitiko, netikėtai atpažino viena kitą skubrioje Arbato minioje…
Ji buvo balto žydiško kūno, pažastys ir genitalijos skleidė specifinį kvapą. Mėgo nuoga šokti ant stalo dainuojant Šarliui Aznavūrui, gerti raudoną vyną tiesiai iš butelio, isteriškai kvatotis, puoštis ir vaizduoti modelį: energingai įsiveržti iš koridoriaus į kambarį, kraipytis ir sukinėtis ant smailų, jau išėjusių iš mados aukštakulnių.
Sveta įsiurbdavo lūpomis į Marinos klitorį ir ritmingai liesdavo jį liežuvio galiuku. Ji buvo ne tokia įgudusi, kaip Marija, bet kur kas dosnesnė, – jau po savaitės Marina gavo dovanų brangią jugoslavišką liemenėlę ir „Kamėjos“ kvepalus.
Sveta griežtai ir įžūliai žvelgė iš nuotraukos – visai kaip tada, po baisaus barnio, daugybės šiurkščių žodžių ir aidaus trinktelėjimo durimis…
Ira… Irina-skruzdėlynas… Ira-Irina-Irutė-švelni putė…
Valdiška nuotrauka, 3×2, nukirstu kampučiu, priklijuota rudu kanceliariniu marmalu, negailestingai sugarankščiavusiu lapą. Berniukiški kirpčiukai, landžios akutės, plonytės lūpos, plonytės rankos, plonytė talija, du mergiški kauburėliai ant krūtinės ir vienas, netekęs mergystės cirko mokyklos bendrabutyje, – apačioje, tarp liesučių klubų.
– Paglostyk, paglostyk mane štai taip, – nerišliai šnabždėdavo tamsoje, kažką rodydama nematomu delniuku…
Jos susitikdavo ankštame Irinos draugių studenčių kambarėlyje, aklinai uždengdavo langą antklode. Irinai labiausiai patikdavo stipriai praskyrus kojas į šalis liestis genitalijomis…
Antrame kurse ją išmetė už vagystę. Lietingą vasaros vakarą Marina išlydėjo ją iš Baltarusijos stoties.
– Atvažiuok pas mus, Marinėle, pagyvensi, mama duos grybų, lašinių, – murmėjo ji, paskubomis bučiuodama Mariną, ir plėšdama šiai iš rankų šlaputėlį blizgantį lagaminą. – Vietos pas mus – nors šokius organizuok, tėvas mus paliko, atvažiuok. Su fainais bernais supažindinsiu…
Panaši į kiaulę palydovė grėsmingai čerškino atlenkiamomis laiptelių grotelėmis, Irina paskutinį kartą pakštelėjo sausomis lūpomis ir subildėjo sandalais į geležinius laiptelius:
– Iki greito, Marina!
Atrodė, kad tai išrėkė jos mėlynas vilnonis megztinis…
Sonečka Fazlejeva… Gražuolė stora kasa iki juosmens, siauromis akimis, smulkutėmis lūpomis, putniais klubais ir apvalainu užpakaliuku.
Ji mokėsi pas Drobmaną, įstojo metais anksčiau.
– Marina, Bethovenas – storžievis, va Skriabinas – visai kas kita… – tai buvo visa jos totoriško estetizmo viršūnė.
Ji skambino siaubingai, Drobmanas jau seniai numojo į ją ranka, su direktoriumi ji du kartus permiegojo, o pavaduotojui dovanojo krištolinę vazą.
Marina pati įjunkė ją į rožinius reikalus, – subrendusią, tingią, išvargintą seksualinio alkio: aštuoniolikos ją šiurkščiai defloravo bendraamžis, ir nuo to laiko lytiniai aktai jai tapo gryniausiu formalumu.
Sonečka ilgai ir kvailai koketavo, klausydamasi tradicinių Marinos „kokia tu graži, vyrai tavęs neverti“, bet atsidavė drąsiai ir lengvai, – vėlų rudenį jos nuvyko į tuščią vasarnamį ir įjungusios šildytuvą ištisą dieną glamonėjosi ant šaltų duknų…
Jų romanas negalėjo trukti ilgai, – Marinai nusibodo Sonečkos ribotumas, Soniai – rausvieji reikalai.
Klara… Marina nusišypsojo ir atsiduso, įsižiūrėdama į gražų aristokratišką keturiasdešimtmetės moters veidą.
Klara buvo labai panaši į Viją Artmanę.
– Grožis – tai Dievo malonė, – dažnai kartodavo Klara, glostydama Mariną.
Ji padėjo Marinai atrasti Dievą, ji mokėjo mylėti, mokėjo būti ištikima, atsidavusi, nesavanaudė. Mokėjo nepastebėti savo amžiaus.
– Aš – tokia pat mergaičiukė, kaip ir tu, mano angele, – šnabždėdavo ji rytais, tvarkydama savo puikius lininius plaukus.
Ji turėjo žavų vidutinio dydžio kaštono formos klitorį. Jis kaip grakštus rausvas liežuvėlis kyšojo iš skustų pudruotų genitalijų.
– Pabučiuok mane į tą burnytę, – gosliai kuždėdavo ir nuolankiai praskėsdavo baltas putnias kojas.
Marina mylėjo tą baltą, truputį persirpusį kūną minkštomis neįprastai švelniomis krūtimis.
Klara mokėjo kažkaip nepastebimai sukelti Marinai orgazmą: lengvų, tarsi atsitiktinių judesių suma netikėtai išsiskleisdavo karštais palaimos žiedais. Marina bejėgiškai šaukdavo, Klaros lūpos ramindavo šnabždėdamos:
– Parėk, mano mergyte… mano saldžioji… parėk…
Tania Veselovskaja… Švystelėjo kaip liaunutė ugniaplaukė kometa, ir po dvi savaites trukusio meilės kvaitulio prapuolė įtraukta kažkokių įtartinų armėnų verpeto. Pašėlusiai krimsčiodavo savo smulkučiais dantukais ir cypdavo, spausdama delnu burną, kad neišgirstų komunalinio buto kaimynai…
Mila Ševcova…
Zina Koptianskaja…
Tonia Kruglova…
Visos trys buvo panašios kaip du vandens lašai – liesos neurotiškos narkomanės, kokios nuolat sukasi aplink užsieniečius.
Turtingi klientai buvo jų dievai, fenaminas – gyvybiškai svarbus stimuliatorius, restoranas – šventa vieta, lesbas – slapta silpnybė.
Jos apvilko Mariną firminiais skudurais, išmokė profesionaliai prikimšti į papirosus žolės, įtikino „išbandyti negrą“. Negras ją prakankino pusantros valandos, palandžiojo savo storu galu visur, kur tik įmanoma, paskui, kvėpuodamas kaip nuvarytas ir žybčiodamas tamsoje akių baltymais, išgėrė iš kakliuko butelį „Chvančkaros“ ir užknarkė…
Vika. Vargšė nelaimingoji Vika… Didžiulės žydros akys, šviesiai kaštoniniai plaukai, maloni, visada besišypsanti burna. Jos susipažino „Maskvos“ baseino dušinėje, be žodžių suprato viena kitą.
Mėnuo, jų medaus mėnuo Rygos pajūryje, rudeninė Maskva su šlapiais lapais ant asfalto, nepažįstamo balso atsakymas į Marinos skambutį:
– Suprantate, Vikos nebėra. Ją partrenkė elektrinis traukinys…
Marina su ja net neatsisveikino.
Naujutėlis mūro aptvaras Smolensko kapinėse su dar prie rankų limpančiais sidabriniais dažais, granito blokas, neprigijusios našlaitės…
Mieloji Vika… Bučiuodavosi, kol aptemdavo akyse, puošdavo Mariną savo suknelėmis, skaitydavo „Kamasutrą“, meiliai prašydavo, vaikiškai švepluodama:
– Marina, o dabar įkišk man kuokelę…
Marina ištraukdavo po pagalvę paslėptą prezervatyvu aptrauktą stearininę žvakę, švelniai įstumdavo į prasiskleidusią vaginą…
Sako, elektrinis traukinys perkirto ją pusiau…
Sonečka Glikman…
Tusia Suchnina…
Standartinės paso nuotraukos.
Abi mokėsi Stroganovkoje, ten pat prisidurdavo pozuodamos.
– Mergaitės, reikia ieškoti naujų pojūčių, antraip gyvenimas praeis nepastebimai , – kartodavo nuogutėlė Tuska, pilstydama pigų portveiną į tris taures…
„Dėmėtoji danielė“, – Marina taip ją vadino dėl to, kad nuo bučinių jai dažnai likdavo mėlynių.
Kartą jos įsileido ketvirtą – seną Sonečkos meilužį – juodaplaukį Ašotą – vaikiškos šypsenos, raumeningo kūno ir ilgu, truputį kreivu peniu. Su juo dažnai žaisdavo aklą vištą: užrišdavo akis bohemišku Sonečkos šalikėliu, kelis kartus apsukdavo ir liepdavo ieškoti. Nuogas Ašotas šypsodamasis kaip somnambulas vaikščiodavo po kambarį, o merginos spiegdamos vis taikydavosi krimstelėti jo trūkčiojantį pasididžiavimą.
Barbara Venigen…
Tipiška rytų vokietė: juoda trumpų plaukų šukuosena, berniukiški bruožai ir vulgarios manieros.
Marina, gūždamasi į savo puskailinius, dažniausiai laukdavo jos prie Stankino, vėliau jos važiuodavo pas Barbarą į bendrabutį…
Ta atvežė jai odines kelnes ir pakelį švediškų kontraceptinių tablečių…
Tamarka…
Anželika…
Mašutka Volkova…
Kapa Čirkaskaja…
Nataška… Nataška Guseva. Kažkas netelpančio galvoje. Riebi, trisdešimt septynerių. Pirmąjį kartą pasirodė tingoka, bet meistriškai dirbo liežuviu. Antrą kartą atvažiavo su savo „čiužinėliu“ – apvaliu sofos voleliu. Ant volelio būdavo užmaunamas švarutėlis skalbtas užvalkaliukas, apsinuoginusi Nataša suspausdavo jį tarp kojų ir guldavosi kniūbsčia į lovą, nuolankiai niurnėdama:
– Jau galima…
Marina, švelniai ją šnekindama, įeidavo į kambarį, vyniodama ant kumščio platų karininko diržą nupjauta sagtimi:
– Jau guli, katyte… na, gulėk gulėk…
Riebi Natašos nugara ir sėdynė pradėdavo krūpčioti, ji inkšdavo, prašydavo pasigailėti, muistydamasi ant volelio.
Marina dar minutėlę luktelėdavo, paskui diržas švilpdamas perliedavo balkšvą drebučių pavidalo masę, paskui dar ir dar…
Mirtinai suspaudusi šlaunimis volelį, Nataša laukinės balsu kaukdavo į pagalvę, jos galva tirtėdavo, o kaklą išmušdavo melsvai raudonos dėmės.
Marina mušdavo, meiliai kalbėdama:
– Kentėk, katinėli, kentėk…
Rytą ji išeidavo – papilkėjusiu veidu, raukydamasi iš skausmo, vos pavilkdama storas kojas, išsinešdama iki kito šeštadienio savo ištinusį kūną ir kartu su juo – numylėtąjį volelį… Ją pasodino už spekuliaciją vaistais…
Ania… Ania, Anečka… Smulkios šviesios garbanėlės iki pečių, riesta nosytė, nusėta šlakų dėmelėmis. Rausvąsias duris jos viduje atvėrė Barbara, Marinai beliko tik padėti šiai perprasti tai, ko jau išmoko.
– Tai labai įdomu. O svarbiausia – labai neįprasta… – kartodavo Ania, ir jos mielas veidas įgaudavo paslaptingą išraišką.
Jai patikdavo valandų valandas sėdėti su Marina vonioje, glaustytis apgargėjusios žvakės šviesoje.
– Prievartauk mane, – kuždėdavo, baikščiai ropšdamasi iš vandens. Marina stebėdavo, kaip anapus durų dingsta jos šlapias kūnas, paskui taip pat lipdavo iš vonios ir vydavosi, gaudydavo tamsoje, užlauždavo slidžias rankas, tempdavo į lovą, paritusi po savimi užgriūdavo inkščiančią Anetę Minetę…
Tamara Ivosian… Juodi akių angliukai, neišpainiojama plaukų viela, neįmanomai plati makštis, kuri ir pastūmėjo žengti lesbo keliu: vyrui nebuvo ką veikti šitokiose platybėse.
– Dar negimė vyriokas, kuris pajėgtų užklijuoti šitą šulinį! – išdidžiai niurnėdavo ji su pietietišku akcentu, plekšnodama per savo gausiai apžėlusias genitalijas.
Marina greitai surado raktą į jos kūną, ir išsekusi nuo begalinių orgazmų Tamara verkdavo, glausdamasi prie Marinos:
„Džiana… och… džiaaana…“
Kas kartą švintant jinai pasiūlydavo:
– Klausyk, pakandžiojam vieną kitą atminimui!
Ir nelaukdama atsakymo stipriai kąsdavo Marinai į sėdmenis. Marina taip pat kąsdavo, Tamara suaimanuodavo, iššiepdavo lygius baltus dantis…
Dvi melsvos pasagėlės laikydavosi ilgai. Marina persisukdavo jas apžiūrinėdama, prisimindavo kvapias Tamaros pažastis, vikrias lūpas ir godžias rankas.
Ira Rogova… Mielas apvalus veidas, ramios primerktos akys…
Nuostabiai skambino gitara, bet lovoje buvo beviltiška. Paniškai bijojo vyrų. Marina jai skusdavo genitalijas, išmokė rytietiškos technikos: „groti fleita“, „Veneros bučinio“ ir dar daug ko…
Marinka… Bendravardė, gali sakyt, dvynė. Pašaipios lūpos, giliai paslėptos po antakiais akys, atsaini eisena, mėlyni džinsai…
Jos vyras „dirbo chemiku“ kažkur prie Archangelsko, vaiką augino motina, o pati Marinka be perstojo gėrė ir dulkinosi, jausdama vis didėjantį siaubą, nes vyro terminas artėjo prie pabaigos. Siaubas. Kaip tik jis ir pastūmėjo į įgudusios bendravardės glėbį. Tiesa, tik trims naktims…
Liubka Barminovskaja…
Jų žvilgniai susitiko sausakimšame liepos mėnesio troleibuse, ir viskas iš karto pasidarė aišku kaip dukart du: kažkokios bobos prispausta prie stiklo Liubka brūkštelėjo liežuvio galiuku per viršutinę lūpą. Šalia stovėjusi Marina tą pačią sekundę pakartojo tą patį gestą. Puškino gatvėje jos išlipo kaip senos pažįstamos, nusipirko Jelisejevo gastronome baigiantį suzmegti tortuką, butelį balto vyno, per didelį vargą pasigavo taksi ir netrukus godžiai bučiavosi tamsiame, trenkiančiame katėmis koridoriuje…
Taip. Liuba balandėlė – tikra profesionalė – pašėlusi, įgudusi, geidulinga… Marina prisiminė jos judrią nuogą figūrą, prisėdusią ant plačios palangės.
– Aš be mergaičių tiesiog negaliu gyventi, – linksmai tarškėdavo ji, gurkšnodama neskanų vyną iš aukštos siauros stiklinės. – Aš gi ir vaikystėje draugaudavau tik su mergaitėmis.
Liuba turėjo neįtikėtinai ilgą klitorį, – įsitempęs šis ištįsdavo iš jos putlių genitalijų kaip storutė rausva ankštis ir vos pastebimai virpčiodavo. Marina iš lėto įsiurbdavo jį lūpomis ir švelniai čiulpdavo, nagais įsikirtusi į nenustygstančius meilužės sėdmenis…
Liubka išmokė ją žaisti seksualinį „hopstopą“: apsirengdavo, nueidavo į vonią, staipydavosi prieš veidrodį, o Marina tuo metu priglusdavo prie specialiai palikto plyšiuko. Liuba nusirenginėdavo siųsdama savo atvaizdui oro bučinius. Likusi vienomis kelnaitėmis ilgai pozuodavo veidrodžiui, atkišdavo užpakalį, glostydavo krūtis ir liežuviu laižydavo lūpas. Paskui, nusimovusi savo tamsiai violetines kelnaites, pritūpdavo ant vonios krašto ir pradėdavo masturbuotis: pirštai kedendavo blizgantį klitorį, keliai konvulsyviai susiglausdavo ir vėl prasiskirdavo, skruostus užliedavo raudonis. Tai trukdavo kelias minutes, paskui jos judesiai darydavosi dar intensyvesni, pravertos lūpos triukšmingai įtraukdavo oro, keliai sutrūkčiodavo ir ji pašokdavo įspėdama, kad taip geidžiamas orgazmas jau čia pat. Drauge su juo įsiverždavo Marina šaukdama: „Ach tu, kale!“ Pradėdavo talžyti ją per iškaitusius skruostus. Nesiliaudama kedenti savo ankšties, Liuba išblykšdavo, niurnėdavo: „Daugiau šitaip nedarysiu, brangioji, nedarysiu, nedarysiu…“, raitydavosi, aimanuodavo ir išsekusi susmukdavo ant grindų. Jos mielas veidas tą akimirką stulbindavo nepaprastu grožiu: akys stulpu, lūpos pritvinkusios kraujo, palaidi plaukai susiviję išilgai porcelianinių skruostų. Iš pradžių Marinai buvo gaila ją mušti, bet Liuba reikalaudavo skausmo:
Man gi tai malonu, kaip tu nesupranti. Juk tai saldus skausmas…
Tai supratusi, Marina jau be jokio gailesčio talžydavo ją per baltus skruostus, sodrūs antausių garsai aidu atsimušdavo tvankioje vonioje, dėkinga Liuba apsipildavo ašaromis…
Frida Romanovič – baisingas padaras rausvais bermudais, džinsine striukute ir sidabro spalvos sandalais. Belomoro papirosas neišnykdavo iš jos storų, ciniškai besišypsančių lūpų, vikrios rankos maigydavo, mušdavo, gnybdavo. Metro, pasinaudojusi visuotine grūstimi, ji prispausdavo Mariną prie durų, gyvatiškai slidi ranka įsliuogdavo į džinsus, pirštai praskirdavo lytines lūpas, vienas iš jų įsiskverbdavo į makštį ir sulinkdavo.
– Va ir užkibai ant Miulerio kabliuko, – grėsmingai švokšdavo jai į ausį Frida. – Pizdėc, balandėle…

Vladimir Sorokin. Trisdešimtoji Marinos meilė: romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K.: Kitos knygos, 2011.