Paprašytas apžvelgti praėjusius lietuviško kino metus ir kaip orientyrą gavęs temą „Lietuvos jaunojo kino pavasaris“, kiek suglumau. Vadinasi, turiu apsiriboti tik jaunaisiais (amžiaus ribos neaiškios) ir kaip duotybę priimti faktą, jog šis kinas išgyvena pavasarį. Atgimimą su visomis jo teigiamybėmis. Todėl po temos formuluote mintyse pasirašiau didelį klaustuką: ar išties pavasaris? Ar lietuviškame kine 2011-aisiais metais pasirodė naujų, įdomių autorių? Ar sukūrusių antrą/trečią savo filmą režisierių kūryboje jau galima įžvelgti besiformuojantį braižą, rūpimų temų tęstinumą, pasaulėžiūrą? Ar per dvyliką mėnesių išsiplėtė, persidėliojo nedidelis ir ne toks margas, bet visgi – mūsų kino žemėlapis?
Atsakymas a priori – žinoma, ne. Per vienerius metus nesusiformuoja nei mokyklos, nei kartos, nei kino srovės ar bangos, o antrieji ar tretieji autorių darbai vis dar yra pradžių pradžia. Ir nežinia, ar artimiausiu metu lietuviškam kinui gresia būti užlietam kokios nors bangos. O gal teisus Jeanas-Lucas Godard‘as, kažkada ištaręs jam pačiam paradoksalią mintį: „Kine nėra jokių bangų, tėra vandenynas“. Išnyra vienas kitas naujas vardas, dar kitas pradingsta masėje. Ir tame nieko bloga: Godard‘as tą vandenyną regi kaip neaprėpiamą galimybių plotą, iš esmės – viltingą teritoriją, kur konkretūs apibrėžimai visuomet tėra nykūs ir laisvę ribojantys stalčiukai. Kiekybė ir eklektika jo negąsdina. Vienintelis atseikėjantis matas – laikas. Nors nebūtinai.
Žvelgiant į 2011-uosius lietuvių kino metus, patikimiausiais orientyrais tampa kino festivaliai. Jie yra bene vienintelė terpė, kur įmanoma pamatyti naujus lietuvių režisierių darbus. Šiuos metus man įrėmina du kino forumai – Berlinalė vasarį ir mūsiškė „Scanorama“ lapkritį. Pirmajame įvyko dvi premjeros – Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“ ir Romo Zabarausko „Porno melodrama“. Antrajame buvo pristatyti net 9 nauji lietuvių filmai. Ką jau kalbėti apie „Kino pavasarį“, kuris be kruopštesnės atrankos po savo sparnu surinko 20 lietuviškų filmų (sukurtų 2010-2011 metais) ir surengė 13 premjerų. Skaičius stulbinantis, ar ne? Ir, matyt, niekas neburnotų, jei jis nors kiek prlygtų kokybei. Deja, taip nėra: dauguma „Scanoramoje“ ir „Kino pavasaryje“ pristatytų filmų – mėgėjiški, studentiški, debiutuojančių žmonių bandymai. Be to, didžioji dalis filmų – trumpametražiai.
Tačiau čia jau Lietuvoje vykstančių kino festivalių, įsileidžiančių į programas panašias juostas, politikos klausimas. Juk vienaip ar kitaip, bet festivaliai formuoja lietuviško kino veidą. Ir šiuo atveju, manau, meninė kokybė turėtų dažniau nurungti kiekybę. Pavyzdžiui, iš tų 9 scanoraminių juostų ir žiūrovo laiko, ir žiuri darbo buvo vertos vos trys (Andriaus Blaževičiaus „Dešimt priežasčių“, Jūratės Samulionytės „Laikinai“, Roko Eltermano „Paskutinė medaus mėnesio diena“). Kaip ten bebūtų, šie trys filmai taip ir liko festivaliniai, už forumo ribų, platesnei publikai, nežinomi, kino teatrų repertuaruose nerodomi (nes trumpametražiai?). Štai kitas „Scanoramos“ filmas, nauja Giedrės Žickytės pilnametražė dokumentinė juosta „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, dar kelias pofestivalines savaites sukosi „Pasakoje“; ją pamatyti suskubo net šalies prezidentė. Apie patį filmą trumpai kiek vėliau. Kol kas galima tik parypauti, kad eiliniam žiūrovui šiandieninis lietuviškas kinas toliau atrodys miręs, o trumputis prisikėlimas asocijuosis tik su butaforiniu ir pilnu klišių „Tadu Blinda. Pradžia“.
Tačiau grįžkime prie Berlinalės. Kad Manto Kvedaravičiaus dokumentinę juostą „Barzakh“ galima vadinti šų metų svarbiausiu ir netikėčiausiu lietuviško kino įvykiu, manau, didesnių abejonių nekyla. Ir ne tik todėl, jog filmas iki šiol sėkmingai skinasi kelią ir sulaukia apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose. Ir net ne dėl to, jog Kvedaravičius į kiną atėjo iš šalies – kultūros antropologijos studijų. Labiausiai – dėl autoriaus pozicijos ir atsakomybės kuriamo pasaulio atžvilgiu. Tai persmelkia ekraną, kūrėjas nuolat jaučiamas esantis už kameros, reflektuojantis tai, kas vyksta prieš akis. Kartu filmas turi savitą kino kalbą. Ja meistriškai atskleidžiami nematomi dalykai, nesatis, tarpinė būsena, erdvė tarp gyvųjų ir mirusiųjų – „barzakh“. Dar kartą įsitikini, įdomūs ir svarbūs dalykai dažniau vyksta tyloje. Be išankstinės reklamos ir deklaratyvių pareiškimų.
Be jų neapsiėjo tame pačiame Berlyne filmą „Porno melodrama“ pristatęs jaunas režisierius Romas Zabarauskas. Dar filmui gulint „ant popieriaus“ surengė pradinę spaudos konferenciją, užsuko intensyvią reklaminę kampaniją, skelbė apie pirmąjį filmą Lietuvoje gėjų tema. Drąsiai manifestavo, jog filmu kritiškai reaguoja į homofobišką „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą“, jog „Porno melodrama“ yra tiesioginis atkirtis jam. Angažavo, populiarino savo projektą, plėtė žiūrovų lūkesčių lauką ir kartu nejučia būrė išankstinių skeptikų ratą. Mano manymu, reklaminė kampanija perspjovė filmą, o Zabarauskas padarė sau meškos paslaugą. Ir truputį keista, kuomet sulaukęs daugelio kino kritikų neigiamos reakcijos filmo meninės vertės atžvilgiu, autorius internete „atsišaudė“ teiginiais apie naujausias technologijas, kuriomis filmas buvo kuriamas. Lyg naujausia kamera savaime laiduotų kūrinio meniškumą.
Piktinamasi buvo ir dėl kritikų siauro požiūrio, dėl atmestinų filmo recenzijų, nenoro analizuoti. Čia akivaizdžiai buvo supainioti du dalykai – kino kritika ir kino teorija (ar film studies sritis). Pirmoji privalo išsakyti argumentuotą vertinimą, įžvelgti, jei tik yra, teigiamas ir neigiamas filmo puses, antroji – pasitelkdama vieną ar kitą teorinę prieigą, pateikti detalią filmo analizę (kritinis vertinimas nebūtinas, netgi vengtinas). Tačiau abiem atvejais pirminis impulsas visuomet turi sklisti iš filmo. Jis turėtų sukelti minčių, jame turėtų būti tų prasminių konsteliacijų, „baltų dėmių“, prie kurių norėtum sugrįžti, gilintis. Deja, aiškiai artikuliuota – ir žodiniame, ir vaizdiniame lygmenyje – „Porno melodrama“ galiausiai save įkalino, tapo „uždaru kūriniu“. O apeliuojantis į neva paviršinius kritikų aiškinimus kruopštesnis filmo analizės mėginimas (tokio būta), prisitraukiant psichoanalizės teoriją, nepasiteisino. Ir tai ne analizės bėda. Teorija buvo pasmerkta „suryti“ ne patį palankiausią teoriniams svarstymams, nekomplikuotą savąjį objektą.
Visgi Romas Zabarauskas kalba apie jam rūpimus dalykus, reaguoja į jį supančią realybę, savo gyvenamą laiką – ir tai, man rodos, itin svarbu. Norėtųsi, kad visą revoliucingą dvasią, kurios jam netrūksta, ateity sudėtų į kūrybą, mažiau eikvotų energijos išankstinei savireklamai ar tūžmingiems pasisakymams. Žinoma, priežasčių autoriui jaustis neįvertintam yra: „Sidabrinių gervių“ ceremonija filmą tyliai aplenkė, jis nebuvo įtrauktas į nominantų sąrašą. Nors šventės pradžioje viešai pasidžiaugta pasauline filmo premjera Berlyno kino festivalyje. Pirmus metus rengiamas LGBT filmų festivalis „Kitoks kinas“ (beje, nevykęs, seksualines mažumas vėl pakišantis po „kitoniškumo“ gaubtu pavadinimas) „Porno melodramą“ taip pat ignoravo.
O štai „Sidabrinių gervių“ dalybose, geriausio studentiško filmo kategorijoje, laimėjęs Marijos Stonytės ir Marijos Kavtaradzės trumpametražis filmas „Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau“ nenusileidžia ir net gerokai lenkia kai kuriuos festivaliuose matytus „kino bandymus“. Istorija apie du atsitiktinai telefonu sujungtus žmones, vienam iš jų ruošiantis nusižudyti, pagirtina dėl aktorių Marijos Korenkaitės ir Sergejaus Ivanovo vaidybos, dialogų. Nors neapsieita ir be trūkumų. Ilgainiui nesusitvarkyta su ritmu. Pradžioje kapoti perėjimai tarp scenų, netikėtos juodos užsklandos, dar funkcionavo kaip įdomūs filmo formos sprendimai, tačiau vėliau kūrė tik nemotyvuoto fragmentiškumo įspūdį. Lyg montažo žirklėmis kirpta bandant suteikti juostai vyksmą, mat pasakojimas įpusėjus pradėjo buksuoti. Tačiau autorės teikia vilties. O „Skalvijos“ kino akademija, kurioje filmas ir gimė, – naujų talentų.
Ir jau geriau štai tokie gyvi ieškojimai ir eksperimentai, nei, sakykim, tvarkingas, nudailintas ir todėl nuobodus Jono Trukano „Knygnešys“. Žinoma, filmo vizualumo, meistryste dvelkiančių kameros paskraidžiojimų per upę neatimsi, t. y. techninė pusė išpildyta su kaupu. Tik kodėl dabar prireikė priminti knygnešių istoriją, ją aktualizuoti? O jeigu visgi norisi priminti, ar ne įdomiau ieškoti istorijoje komplikacijos, prieštarų, ieškoti naujus kelius atveriančių kontekstų, o ne kurti sausą, tezišką, vadovėlinį filmą? Nebent Lietuvos istorijos puslapiai režisieriui būtent tokie ir atrodo? Retoriniai klausimai.
Šiais metais neabejotinai įdomesni dalykai dėjosi dokumentikos srityje. Čia ir minėti Kvedaravičiaus ir Žickytės filmai, ir vyresniosios kartos Audriaus Stonio „Raminas“, ir iš gamtos mokslų atėjusio Mindaugo Survilos „Stebuklų laukas“. Apie pastarąjį iš anksto kalbėta – bus ne ką mažesnis įvykis nei „Barzakh“. Rezultatas Kvedaravičiaus juostos nepranoko, nors abu imasi panašios – antropologinės – strategijos. Kantriai fiksuoja filmo herojus (prieš tai, kaip tikri antropologai, apsigyvenę tarp jų): čečėnų tautą („Barzakh“), užribio, sąvartyno žmones („Stebuklų laukas“). O atsakant į apžvalgos pradžioje užduotą klausimą, ar į lietuvių kiną atėjo įdomių autorių, galima teigti – atėjo. Su kinu mažai ką bendra turėjusių, visai ne iš LMTA. Gal būtent tokie žmonės atpūs naujų vėjų, taps to pavasario šaukliais?
O kad Lietuvos istorinė ir kultūrinė praeitis nėra pelėsiai ir kerpės, įrodė Giedrė Žickytė. Ir anktesniu, televizijai kurtu filmu „Baras“ (2009) apie maištingą dvasią, muzikantą ir avangardinio kino kūrėją, Artūrą Barysą-Barą, ir nauju dokumentiniu filmu „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, kuriame pateikė savąją Dainuojančios Revoliucijos versiją. Pagal ją, roko grupė „Antis“ suvaidino bene svarbiausią vaidmenį kovoje už Nepriklausomybę. Tačiau filmas nėra susaistytas subjektyvumo, išankstinio nusistatymo, jį lydi sveika distancija. Prašauta nebent su vienu filmo elementu – visažiniu rodomų įvykių komentatoriumi Leonidu Donskiu. Tarsi Žickytė būtų netvirta, interpretuodama istorinius įvykius. Būtinai reiktų paantrinančio balso – „viskas buvo būtent taip“. Tokia savotiška savisauga truputį trikdė, kaustė žaidybišką ir lengvą filmo toną. Daugelis epizodų kalbėjo patys už save, be papildomo paaiškinimo. Autorę verta pagirti už retų archyvinių kadrų iškėlimą į dienos šviesą, už pakalbintus įdomius žmones. Žickytė susidorojo su informacija, ją organiškai ir patraukliai integravo į pasakojimą. Šis dokumentinis filmas man tapo optimistiniu metų pabaigos akordu.
Belieka nekantriai laukti 2012-ųjų metų – ir ne tik jaunosios kartos – kino pažadų ir atradimų. Kelios pavardės horizonte jau šmėščioja: Algimantas Puipa su „Miegančių drugelių tvirtove“, tikėkimės, Dovilė Gasiūnaitė su „Narcizu“ bei Kristina Buožytė su „Aurora“.
Komentarai