Rimtos pieštinės istorijos: apie komiksus su „Kitokia grafika“

Prieš Kalėdas knygynus ir kai kurių iš mūsų namų bibliotekas pasiekė pirmasis komiksų kultūros sklaidos grupės „Kitokia grafika“ išleistas Marjane Satrapi autobiografinis komiksų romanas „Persepolis“. Jame pasakojama apie vaikystę vykstant Irano revoliucijai. Tai socialines ir politines temas nagrinėjantis stambios apimties komiksas, t.y. tokio formato knyga, kurių iki šiol knygynų lentynose beveik nebuvo.

Tačiau grupė „Kitokia grafika“ neprasideda ir nesibaigia komiksų knygomis, knygyne „Mint Vinetu“ jie atidarė komiksų skaityklą, rengia komiksų konkursus, savo informaciniais kanalais skleidžia žinią apie komiksines veiklas Lietuvoje ir Pasaulyje. Tai yra leidėjai, kurių veikla nesibaigia knygyne, jų interesai per platų ir įtraukiantį veiklų spektrą atsiranda mūsų bendrose kalbose ir pasakojimuose, tokiu būdu komiksų kultūra tampa ne ranka (ar kompiuterio pele) pasiekiama, bet gviešiasi tapti kasdienybės dalimi.

Tad nubraukusi šią patoso ašarą, kalbuosi su vienu iš „Kitokios grafikos“ įkūrėjų, Arnoldu Blumberg, kuris Ore.lt sutiko plačiau papasakoti apie ką, kaip ir kodėl yra organizacija „Kitokia grafika“ ir kokius komiksus jie mato savo, tavo ir mūsų lentynose.

Kodėl Jums patraukli komiksai kaip pasakojimo forma? Kas joje (ar kituose komiksų kultūros aspektuose) yra tokio, kas paskatino imtis šio žanro, kuris vietoje daug kartų buvo pavadintas Lietuvoje neprigijusiu ar neprigysiančiu.

Esame septynių žmonių kolektyvas ir visi komiksus atradome skirtingais keliais. Komikso forma yra gana dėkingas žanras, juose yra daug erdvės pasireikšti. Vienintelis kriterijus, komiksą darantis komiksu yra tai, kad tarp piešinių, ar jie yra rėmeliuose ar ne, būtų seka. Kaip pasakė komiksų piešėjas ir teoretikas Scott McCloud, filmas yra labai, labai lėtas komiksas, nes filme kadras po kadro seka yra tiek nuosekli, kad mes tiesiog matome vieną vaizdą. Komikse erdvė tarp piešinių suaktyvina vaizduotę, mes turime patys iš komikso daryti pasakojimą. Kažkuria prasme tai nėra toks lengvas ir greitas skaitymas kaip teigiama. Priklauso kiek mes norime tame komikse įžvelgti ir kaip įdėmiai jį skaitome, jeigu koncentruojamės tik į tekstą (arba vaizdą), prarandame detales, kurios komikso piešėjui yra ypatingai svarbios. Jeigu komiksą „praryjame“, rekomenduotina prie jo grįžti ir pastebėti detales, kurių nepagavome pirmą kartą.

Ėmėmės šio žanro nes jautėme spragą. Ir ne tik dėl kažkokios mistinės neužpildytos „rinkos“, bet ir dėl to, kad jaučiame, kad šiame procese daug sužinome ir kažkiek struktūruojame savo pačių „pomėgį.“ Anksčiau, bent kai kuriems iš mūsų, tai buvo įdomi forma, įdomios knygos, dabar atsiveria platesnis komiksų pasaulis ir jo užkulisiai, apie kuriuos nelabai ką išmanėme. Be to susidomėjimas komiksais auga, sutinkame įvairių, kartais, netikėtų žmonių, galvojame, kad su šiuo žanru dar galima labai daug nuveikti. Tiek čia Lietuvoje, tiek ir kitur. Atmetus kalbą, kurios paprastai nėra tiek daug, komiksą gali suprasti bet kurioje pasaulio vietoje. Tad vienas iš planų ilgainiui pasiūlyti vietinių komiksų pasauliui, nes mūsų regionas nėra tinkamai reprezentuojamas kitur, o įdomių istorijų tikrai turime.

Ar šis žanras prigis Lietuvoje? Pats klausimas yra per daug abstraktus, kad į jį būtų galima atsakyti taip arbe ne. Ar komiksai pakeis Lietuvoje alų ir krepšinį? Tikriausiai ne, bet nežinia ar tai turėtų būti tikslas. O kad komiksai yra atrandami žmonių, jais domimasi, manau, drąsiai galima teigti. Dabar yra proga pateikti platų komiksų spektrą, griauti stereotipus, sudominti žmones ne tik juos skaityti, bet ir piešti. Ateities neišeina prognozuoti, bet turbūt iš pradžių bus debesuota su pragiedruliais, o vėliau orai turėtų atšilti.

Iš to ką išleidote ir planuojate, matau, kad tai grafinės knygos apie politinius ir istorinius procesus. Papasakokite apie komiksus kaip apie būdą kalbėti istoriškai ir politiškai aktualiai, kokie autoriai ir kokiais būdais, jūsų nuomone, formuoja šią komiksų lauko dalį?

Komiksai, kai kurių tyrėjų manymu, yra patrauklūs nes su komiksų herojais yra lengviau identifikuotis, galima įsigyventi į istoriją. Jeigu mes matome kino reprezentaciją, mes suprantame herojų kaip tikrą žmogų, komiksas yra keletu žingsnių atitolęs nuo realybės vizualiai, tačiau kažkuria prasme yra ir arčiau mūsų pačių, nes mes pasitelkę vaizduotę galime „apsigyventi“ herojų kailyje lengviau. Aišku, komiksų spektras yra irgi gana platus – nuo labai realių iki labai abstrakčių. Paprastas atsakymas būtų, kad rimtos temos gvildenamos komiksuose palengvina ir suminkština įsisavinimą. Daugelis nenori skaityti ilgų tomų apie pasaulio diktatūras, genocidus, karus, šeimos ir asmenines traumas ir kitokias nepatogias temas visuotinio laimės kulto laikas. Pavyzdžiui vienoje recenzijoje apie Guy Delisle knygą „Pchenjanas“, kurioje atsiskleidžia Šiaurės Korėjos patologinis totalitarizmas, teigiama, kad nors ir yra nemažai knygų apie šią šalį, būtent ši knyga bus ta, kurią daugelis perskaitys. Knyga yra stipri dėl savo paradoksalumo. Perskaitęs knygą jautiesi sužinojęs daug, bet tuo pat metu pats komiksas yra labai minimalistinis. Tuščios erdvės, pilkšva spalva, minimalūs dialogai būtent ir sukuria tą nuotaiką, kurią galbūt būtų sunku sukurti kitokia forma.

Tačiau komiksų, kurie iliustruoja socialines ir politines temas, neišeitų paaiškinti vien tik vartotojiškumo ir greitos informacijos poreikiu. Pati komiksų forma savyje turi unikalių galimybių atskleisti problemas ar reiškinius, ko neišeitų padaryti vien tekstu, ar vien vaizdu. Ne be reikalo, Art Spiegelman „Maus“ vadina bene geriausiu pasakojimu apie Holokaustą. Geras komiksas, ar grafinis pasakojimas (beje, terminas ypač nemėgstamas Spiegelmano), sugeba taip integruoti vaizdą, naratyvą, tiesioginę kalbą, laiką ir erdvę, kad jis tampa unikalia meno forma.

Autorių užsiimančių socialiai angažuotais komiksais yra tikrai daug ir nedrįsčiau teigti, kad didelę dalį jų jau teko skaityti. Tarkime vienas garsiausių komiksistų Alan Moore, kurį dabar jau daugelis laikytų mainstream menininkų savo darbuose užsiima socialine kritika, tačiau jo veiklų ir kūrybos lauką tikrai neįmanoma įsprausti į jokius rėmus, jis yra tikras fenomenas. Joe Sacco žurnalistiniai komiksai apie Balkanų karus ir Palestiną, manau, tapo daugeliui piešėjų įkvėpimo šaltiniu. Jason Lutes trilogija (išleistos dvi dalys) apie tarpukario Berlyno socialinį ir politinį klimatą prilygsta geriausiems darbams apie tą laikmetį kituose žanruose. Tai yra knygos apie kurių leidybą pradedame galvoti. Tačiau socialinių temų galime rasti daug kur ir sąrašas būtų tikrai didžiulis. Keletas pavyzdžių: praėjusiais metais išėjo Chester Brown autobiografinė knyga apie sekso pirkimą, o kiek anksčiau Michelle Tea apie jos patirtį dirbant prostitute, David Small kalba apie šeimos terorą ir vėžiu sergantį vaiką, David B. apie epilepsija kamuojamą brolį ir kvestionuoja meilės ir pakantumo sąvokas, Craig Thompson apie krikščioniškojo dogmatizmo aplinką paauglystėje, Mat Johnson apie rasizmą, Alison Bechdel apie atrandamą homoseksualumą, Jonathan Ames apie savo alkoholizmą.

Čia vis dar ginčų klausimas, bet Jūsų nuomone ar yra komiksų subkultūros Lietuvoje? O gal yra subkultūros, kurių raiškos dalis – komiksai? Ar „Kitokiai grafikai“ aktualūs bendruomenės klausimai: bendruomenės būrimas, susiformavusių bendruomenių sudominimas ir t.t.?

Kai kurios subkultūros vienu ar kitu metu naudojo komiksus kaip savo idėjų raiškos priemonę. Tarkime, prieš du dešimtmečius jau buvo galima rasti komiksų apraiškų pankiškuose zinuose. Tačiau apie komiksų subkultūrą kaipo tokią, jeigu ji egzistuoja, mes tiesiog nežinome. Egzistuoja portalas komiksai.com, kuriame buriasi komiksų piešėjai ir mėgėjai. Tačiau susidaro vaizdas, kad jis nėra toks aktyvus kaip prieš keletą metų. Yra išleistą nemažai mangos komiksų, galbūt juos beskaitantys buriasi į kažkokias bendruomenes, tačiau to irgi nežinome.

Bendruomenės klausimai mums aktualūs ir ta bendruomenė po truputį buriasi. Vienas iš tikslų, kuriuos sau išsikėlėme, buvo būtent surasti žmones kurie tuo domisi, burtis bendrom veiklom, daryti dirbtuves, teminius komiksus, surasti piešėjams rašytojų ir atvirkščiai. Tuo pačiu ir gilintis į vietinę istoriją, atrasti žmones, kurie užsiėmė komiksais praeityje, tačiau to nebedaro. Esamos ar planuojamos veiklos gana plačios, dėl to ir susidomėjusių gali atsirasti iš įvairių sričių ir bendruomenių. Gal kiek simboliškai, pradėjome savo veiklą nuo vakarėlių, kuriuose nereikia rodyti komiksų partinio bilieto. Esame atviri bendravimui ir bendradarbiavimui, atrandame komiksus patys ir toli gražu nesame komiksų kultūros profesionalų sekta.

Tu, Arnai, Lietuvoje žinomas, kaip skaityklų kūrėjas. Papasakok, kodėl tau priimtina skaitykla kaip informacijos dalybos forma (daugelis pvz. norėtų plėsti savo biblioteką, o ne atiduoti ją kitiems), ką sau randi tokioje veikloje?

Skaitykla svarbu yra tada kai atitinkama informacija yra sunkiai pasiekiama, kai jos nėra bibliotekose, ji nėra parduodama, internetu irgi sudėtinga ją gauti ir ji nėra pačiupinėjama. Šiuo atveju mūsų mini-skaitykla Mint Vinetu knygyne atlieka šią funkciją. Platesniame kontekste, manau, visos knygos turėtų būti vienaip ar kitaip prieinamos. Pirmiausiai tai turėtų būti bibliotekų funkcija, tačiau jos, kaip žinia, šiek tiek atsilieka ir klausimas ar kada nors apskritai bus pajėgios tvarkytis su leidžiamų knygų kiekiais. Nematau paradokso, kad pradedame leisti knygas, tačiau galvojame ir apie skaityklą. Visada bus dalis žmonių kurie norės knygą įsigyti, ne tik kolekcionuoti, laikyti ant gražios knygos lentynos, bet ir ją dovanoti, ja keistis ir t.t. Manau yra svarbu, kad knygos būtų visų pirma pasiekiamos, kad jos nebūtų prabangos reikalas, kad ją norint tu visada turėtum galimybę ją rasti ir paskaityti. Pirkti ją ar ne telieka kiekvieno apsisprendimo reikalas.

Bevartant knygas skaitykloje, jas beskaitant, matant jų temų ir formų įvairovę, tai galbūt kažkam ne tik suteikia malonumo, bet ir minčių ir įkvėpimo toliau domėtis ir galbūt piešti.
Iš dalies, skaityklos idėjos atėjo iš mano patirčių Amerikoje. Bibliotekos ten tikra yra pažengę ir išlieka viena iki šiol neprivatizuotų viešųjų erdvių, tenkinančių bendruomenės poreikius. Draugiška atmosfera, įvairūs renginiai, knygų klubai, bendruomenės skelbimai, knygų išpardavimai, paprasta tarpbibliotekinio skolinimosi sistema, tai buvo visi tie dalykai kurie stipriai skyrėsi nuo mano susiformavusio bibliotekos įvaizdžio Lietuvoje. Bibliotekos čia atrodė šaltos ir biurokratiškos, tokios bažnyčios atmainos, kur atėjęs turi jaustis kaltas ir kuo greičiau iš ten išeiti. Aišku, tai po truputį keičiasi ir bibliotekininkai įvedinėja po truputį geras permainas, tačiau tos reformos atrodo lėtokos, be to, akivaizdu, kad tam nėra skiriamas pakankamas dėmesys struktūriškai, nei patalpų „jaukinimo“, nei kokybiškos ir įvairios literatūros prasme. Be mūsų komiksų skaityklos vienintelės vietos, kur galima rasti komiksų yra keletas tikrai kokybiškų komiksų lentynų VU Humanistikos centre bei Prancūzų instituto Lietuvoje mediatekoje.

Ar galvojate leisti kažką iš Vertigo repertuaro, sci-fi komiksų? Kokia Jūsų nuomonė apie komiksus online? Matote ten save?

Turim keletą idėjų dėl sekančių knygų tačiau nei Vertigo, nei sci-fi komiksų kol kas neaptarinėjome. Esame žmonių kolektyvas, mums patinkantys komiksai skiriasi. Verstinės knygos yra ir bus tik viena iš mūsų sričių. Norime rimčiau pradėti galvoti apie lietuviškus komiksus, ar tai būtų žurnalo forma, ar kokia nors antologija. Nerijus turi idėją išleisti lietuviško pogrindžio komiksų antologiją. Taip pat galvojame apie kurios nors iš lietuvių literatūros knygų komiksinę adaptaciją. Neturime apsibrėžę savo lauko. Šios pirmos dvi knygos („Persepolis“ ir „Maus“) buvo pasirinktos dėl to, kad jos yra svarbios mums ir svarbios platesniame komiksų kultūros kontekste. Tačiau tai nereiškia, kad jos turi tapti mūsų vizitine kortele ir ateityje leisime tik socialiai angažuotus komiksus. Bet spėju, kad „klasikos“ dar turėtų pasirodyti. Nes tos knygos populiarumą užsitarnavo ne be reikalo. Būtų smagu jei užaugtų nauja karta, kuriems tos knygos būtų viena iš atramų atrandant komiksų pasaulį.

Miglė Anušauskaitė (www.ihavenoteeth.wordpress.com), atrodo, sėkmingiausiai plėtoja online komiksus Lietuvoje. Nėra taip svarbu kokia medija yra naudojama, o dažnai jų vis tiek būna keletas (pvz. Miglė piešia ranka ir deda savo komiksus nuskenuotus į internetą). Populiarėjant komiksams jų pradėsime matyti daugelyje vietų, ne tik knygose ir žurnaluose. Komiksai dažnai naudojami edukaciniais tikslais, ką jau atrodo po truputį atranda visokios institucijos, reklamoje ir pan. Nors mes ir siekiame komiksų plėtros, tačiau, manome, kad svarbu yra ir turinys. O tada yra mažiau svarbu, kokia medija tam bus panaudota. Internetiniai komiksai visų pirma yra trumpam skaitymui. Taip kaip vis dar retai skaitomi romanai ar rimtos ilgos knygos kompiuterio ekrane, taip ir ilgesniems grafiniams pasakojimams priimtinesnė forma yra popieriuje. Bet tai, aišku, gali pasikeisti. Tada matysime.

Lankykit:

kitokiagrafika.lt