Vienas žymiausių Europos teatro grandų, italų režisierius-novatorius Romeo Castellucci jau trečią kartą Lietuvos publikai pristatys įvairių žymiausių Europos teatro festivalių žiūrovams pažįstamą spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Spalio 6,7 dienomis Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre vienų mylimas, kitų nekenčiamas, bet abejingų nepaliekantis režisierius ne tik pristatys radikaliųjų katalikų „mišiomis išmatoms“ tituluojamą spektaklį, bet ir susitiks gyvam pokalbiui su žiūrovais.
Prancūzijoje rodomas spektaklis, kurį pristatysite ir „Sirenų“ publikai buvo nutrauktas ant scenos lipančių protestuotojų. Viena iš išsakytų nuomonių buvo tokia, jog visas šiuolaikinis menas yra krikščionybės fobijos išraiška. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?
Žmonės, kurie gali taip teigti yra tie, kuriems kultūra visuomet bus pavojinga. Kultūrai reikalingas mąstymas, ji mums suteikia minčių laisvę, kuri mums leidžia peržengti ribas, gyventi ir matyti toliau, nei leidžia dogmos. Tie žmonės to daryti akivaizdžiai negali, todėl vadina tai šėtoniškais darbais. Jiems apskritai visi artistai turėtų atrodyti satanistais. Tikrai.
Pagrindine scenografijos detale tampa Jėzaus Kristaus portretas, tapytas italų renesanso dailininko Antonello da Messinos. Ar šiame spektaklyje yra gausu religinių nuorodų?
Mes žiūrime į Kristaus portretą, bet iš esmės juk tai yra tiesiog vyro portretas, jame nėra likę nė vieno krikščioniško ženklo, simbolikos, kas yra pas Messiną. Mes žinome, kad jie yra Messinos paveiksle. Bet dabar tai yra vyro veidas. Mes sakome „Jėzaus“ vien dėl to, kad žinome, kaip atrodo visa likusi paveikslo dalis. Tokių religinių detalių spektaklyje yra daug.
Kaip atsirenkate aktorius savo spektakliams?
Kartais fundamentaliu keliu atrasti tinkamą žmogų man gali tapti paties kūno formos. Taip, pats fizinis kūnas gali būti svarbiausiu ieškant ir renkantis. Žinoma, viskas priklauso nuo dramaturgijos, kuri yra svarbiausia mano disciplina: visi sprendimai remiasi tik ja, priklauso tik nuo jos.
Kaip manote, kada teatras yra įdomesnis, kai jį kuria ar kai jį stebi ypatingi žmonės?
Na, man teatras visų pirma yra dviejų pusių susitikimas. Ypatingas susitikimas. Aš labai tikiu, pasitikiu, ir tikiuosi žiūrovo dalyvavimo, įsitraukimo, laukiu jo kūrybos indėlio. To visuomet reikia. Juk teatras tai nėra objektų paroda. Tai susitikimas, kurio metu mes turime susikurti sau erdvę, kurioje ieškosime tiesos, kelio. Mes kuriame aplinkui objektus, toje laisvoje, sakykime išnaudoti tinkamoje, erdvėje. Mes (kūrėjai) ties tuo dirbame ilgai, ieškome, o žiūrovo kelionės momentas yra žymiai trumpesnis. Jis pats pasirenka, formuoja ir suformuluoja tai, ką pamato. Dėl to manau, kad teatras yra visų pirma dviejų pusių susitikimas, ir iš jų abiejų reikia tikėtis daug naujo ir ypatingo, tam, kad tas kelias būtų nueitas.
Daugiau informacijos: www.sirenos.lt
Komentarai