Škotai Glasvegas “Niujorke”

Nepriklausomo roko grupė Glasvegas įtraukė Vilnių į savo europinį turą. Per daug neišlepintiems vietiniams melomanams įdomus bet kuris nors kiek aktualesnis atlikėjas. Ypač kalbant ne apie “areninius”, o vidutinio kalibro muzikantus. Todėl agentūros “Relax Live”, paprastai “statančios” ant patikimų metalo koncertų, sprendimas pasikviesti ne pirmo ryškumo indie žvaigždutes kiek nustebino. Paprastai tai reiškia, arba laimingą atsitiktinumą, arba ne geriausius laikus išgyvenančius atlikėjus. Pažiūrėjus agentūros renginių sarašą: Sparks, 10cc, Soulfly, Nouvelle Vague, Hugh Cornwell (ex-The Stranglers vocals), Skye (ex-Morcheeba vocals), UK Subs, The Vibrators, U.D.O., Midge Ure (vocals from Ultravox), Jarboe (ex-Swans vocals), Accept, panašu, kad jie mėgsta laiko patikrintus artistus.

2008 m. išleistas debiutinis kvarteto albumas „Glasvegas“ pelnė pasaulinę šlovę. Įrašas buvo parduotas platininiu tiražu, perkamiausių albumų sąraše D.Britanijoje pasiekė antrą vietą ir buvo pristatytas prestižinei „Mercury Music Prize“ premijai gauti. Vis dėlto tokio aukšto tempo škotai išlaikyti nesugebėjo ir šiandien vadinti juos “škotų indie roko pasididžiavimu” yra kiek per skambu. Nenuostabu, kad Glasvegas pavadinimą žino net ne visi, besidomintys nepriklausomo roko klimatais. Ar esi girdėjęs “Geraldine” ?

Todėl kelių šimtų žmonių būrys erdviame “New York” klube kiek nustebino. Geraja prasme, nes turint omeny bilietų kainą (apie 60lt), tikėjausi dar mažiau. Maža to, tarp šių žmonių buvo keli tikri grupės fanai su Škotijos vėliavomis ir dainuojantys visas jų dainas kartu. Būtent jie gerokai praskaidrino koncerto atmosferą savo futbolo fanų vertomis skanduotėmis ir dainomis, nes Glasvegas atrodė kiek pavargę ir daugiausia bendravo su savo garso operatoriumi. Tik pabaigoje pagaliau pasidavė publikos prašymui paragauti viskio ir ištarė kelis žodžius.

O viską pradėjo šiauliečiai Colours of Bubbles, jau kurį laiką laigantys po erdvias folk/indie roko pievas. Ir tai buvo tas variantas, kai apšildanti grupė atrodo šviežiau, įdomiau, aktualiau ir tiesiog atrodo, kad labiau nori groti. Nepaisant to, kad publika labiau domisi baru ir laukia pagrindinės grupės.

Glasvegas vokalistas James Allan atrodė kaip jaunas a.a. Joe Strummer, bet dainavo ne taip energingai ir įtaigiai. Tiesą sakant, kartais atrodė, kad jam nuobodu. Žinoma dėmesio ir scenos centre buvo stovinti-šokanti būgnininkė su simona-banditišku pašiauštuku. Keliose vietose pagavau save mintyse iškerpant vokalą ir paliekant tik beveik-jesus-and-mary-chain’išką instrumentalą. Keliose vietose škotai kilstelėjo bendrą koncerto atmosferą aukštyn, tačiau visa kita praplaukė monotoniškai ir be ypatingų emocijų.

Ačiū koncerto organizatoriams už riziką.