Shlohmo „Dark Red“: švininiai gyvenimo lūžių atspindžiai

2015-ųjų balandis: amerikietis Henry Laufer, elektroninės muzikos fanatikams geriau pažįstamas kaip Shlohmo, iš garso įrašų studijos paleidžia ką tik nuglūdintų kulkų tiradą. Link horizonto besiridenantys ketvirti metai nuo pirmojo atlikėjo studijinio albumo išleidimo skelbia – 2011-ųjų apkabą “Bad Vibes” papildo 2015-ųjų “Dark Red”.

Žvelgiant iš techninės pusės, šis elektroninės muzikos kūrėjas buvo ir yra linkęs nuolat keistis. Henry From Outer Space – pirmasis atlikėjo pseudonimas, simbolizuojantis ateivį, avariniu būdu nusileidusį į Žemę, čia radusį žolės ir pradėjusį kurti dub, hip-hop ritmais persipynusią psichodelinę elektroniką.

Kiek vėliau persikrikštijęs į Shlohmo, atlikėjas užkėlė itin aukštą kartelę tolimesnei kūrybai – 2011-aisiais pasirodė jau minėtasis studijinis albumas “Bad Vibes”. Pastarasis – sklidinas elektrinės ir akustinės gitaros, būgnų, ramių beatsų bei glotnaus vokalo, o kartais akimirkai sprogstantis intensyvia pagieža. Akyse šmėžuoja šimtai komentarų, kuriuose fanai dar iki dabar linčiuoja amerikietį ir reikalauja “Bad Vibes” pojūčių šiandieninėje atlikėjo kūryboje.

Po pirmo studijinio albumo Henry Laufer tęsė eksperimentus ir net kryptelėjo į pop pusę: remiksavo atlikėjo Drake ir The Weeknd kūrinį “Crew Love”, vėliau įrašė EP “No More” su amerikiečiu R&B, hip-hop atstovu Jeremih. Duetą sąlyginai lydėjo nesėkmė – įrašų kompanija “Def Jam Recordings” delsė išleisti atlikėjų bendrą darbą („They’re worried about Chris Brown and Rihanna. They’re not worried about me and Jeremih). Galiausiai į viską buvo nusispjauta ir “No More” buvo išplatintas nemokamai.

Nors ir su pop priemaišomis, sėkmės apogėjuje buvusio trap‘o apraiškomis kūryboje, nors ir su instrumentinę muziką dengiančiais vokalais, rėkiančiais „aš galėčiau tave dulkinti nuolatos“, Shlohmo darbai vis tik nepametė atlikėjo braižo. Taip, “Bad Vibes” ir vėlesnę kūrybą skiria kalnai ir jūros, tačiau Henry Laufer netapo svetimas. Slogus arba galvą plėšantis sintezatorius, primenantis vienišo vilko draugystę su mėnesiena, palengva plaukiantys ir galiausiai sprogstantys būgnų garsai, nuo 12 metų valdomos gitaros apraiškos ir, žinoma, intensyvūs emocijų pliūpsniai, vargu, ar tinka kam labiau nei pačiam Shlohmo.

Plačią amerikiečio kūrybos emocinę amplitudę tvirtina ir tautiečių Banks bei Spooky Black kūrinių prodiusavimai. Banks įdainuotas kūrinys “Brain”kupinas tamsios seksualumo energijos, o Spooky Black darbas “Worn” – lyrinė, net verksminga baladė, kulminacijoje persimetanti į intensyviais būgnais grįstą pagiežos proveržį su nesuskaičiuojama galybe žodžio „fuck“.

Anokia paslaptis, jaučiant ir vertinant kūrėjo darbą yra svarbus ne tik turinys, bet ir turinio kūrimo kontekstas. “Dark Red” nėra išimtis: albumo gimimo aplinkybės yra savotiškas prieskonis, leidžiantis tinkamai pažinti naujausius Shlohmo garsus.

Pastarieji metai atlikėjo gyvenime buvo paženklinti artimųjų ligomis, nuolatiniais apsilankymais ligoninėje, galiausiai – laidotuvėmis. Į kūrybą persismelkė ir pernelyg dažnų vakarėlių sukelta šūdina tuštuma. Pats Shlohmo tvirtina: „I don‘t look at my albums as production. That‘s me trying to make a painting. It‘s my heart.“ Tai – aiškiai juntama: gigantiškas “Dark Red” emocinis krūvis klausytojui transliuoja Henry Laufer pastarojo laikotarpio realybę.

“Dark Red” sudaro 11 kūrinių. Visi jie – sąlyginai panašūs. Kurtas seno “Roland Jupiter-6” sintezatoriumi, rinkinys įgyja dirbtinio nešvarumo skonį. Visur vyrauja ta pati šokiruojanti, „viskas – šūdas“ jausmu persismelkusi nuotaika. Natūralu, vienoje emocinėje kreivėje skambantys kūriniai galiausiai kelia monotonijos pojūtį, tačiau jaučiant, suprantant atlikėją ir jo naująjį albumą žiovauti netenka.

Dominuoja būgnai, o tokiuose kūriniuose kaip “Slow Decent, Fading” ir “Beams” kyla asociacijos su drum&bass, net neurofunk žanrais, kas irgi yra šviežias pojūtis Shlohmo kūryboje. Išnyksta vokalai ir bet kokios “Bad Vibes” buvusios slaptos potekstės. Naujų garsų rinkinys – konkretus, žvelgiantis krauju pasruvusiomis akimis, nemirksintis ir nesiblaškantis.

“Buried” tiek iš pavadinimo, tiek iš po juo tūnančių garsų, tiek iš vaizdo klipo primena neišbrendamą siaubą, tunelį, kurio pabaigoje – tamsa. Tai lyg Alfred‘o Hitchcock‘o “Psycho”. Po pastarojo košmaro sekantis “Emerge From Smoke” iš pradžių leidžia atsikvėpti ir sudaro niekuo iš kitų neišsiskiriančio kūrinio įspūdį. Iki tol, kol antroje kūrinio dalyje įvyksta lūžis ir nenutraukiami, jautriausiais žmogaus esybės klodais vaikščiojantys sintezatoriaus garsai tampo klausytoją kaip marionetę. Minėtoji vieta – viena iš įsimintiniausių visame albume.

Vienintelė optimistiškesnė šviesesnių spalvų paguoda – jau minėtas albumo trackas “Beams”. Intensyvus, bet veikiau galvoje keliantis ne tragedijos, o bėgančio laiko ir nurautos jaunystės akistatos vaizdinį. Kažkur skubantis ir labai veržlus – klausantis ir žiūrint vaizdo klipą nesunku susidurti su melancholiška nostalgija.

Tiesa, ties tuo, kas pro švininius debesis bando iškišti bent vieną saulės spindulį, apsistoti nederėtų. Shlohmo to padaryti neleidžia. Jeigu Olimpo kalnas būtų ne dvylikos Olimpo dievų buveinė, o grūzo, šlykščios apatijos pasauliui irštva, tai Dzeuso atitikmuo būtų kūrinys “Relentless”. Pastarojo liūdnas pradinis skambesys lūžta į galingą agresiją, o būgnai ir dejuojantys vargonai verčia sielą bent akimirkai plyšti į dvi dalis.

Pastačius naująjį studijinį albumą šalia pirmtako ilgai netruktų suvokti, jog “Dark Red” – tragiškesnis ir galutinai pozityvią energiją paslepiantis rinkinys. Jei “Bad Vibes” skleidė miegamojo kambario ramybę, retkarčiais peršokdamas į egzistencinę apatiją, tai “Dark Red” galutinai koncentruojasi ties visais tamsiais jausmais ir kelia juos kvadratu. Šaltakraujiškai sukapoti, aštriais kampais palikti ambient garsai ir juos tvirtinantys būgnų dūžiai, dūžtančio stiklo semplai baugiai pjausto ausis ir primena savotišką psichologinį mazochizmą.

Įdomu tai, kad naujasis albumas, jo pristatymo turo metu, bus atliekamas gyvai. Shlohmo stos prie sintezatoriaus, gitaros ir semplerio. Prie gitaros ir sintezatoriaus taip pat talkins Wedidit komandos (joje – tokie vardai kaip RL Grime, Ryan Hemsworth) narys ir draugas D33J (jis irgi prisidėjo prie “Dark Red” gimimo). Jungsis ir būgnininkas su elektriniais ir tikrais būgnais. Gniaužiu kumščius ir siunčiu signalus, prašančius Shlohmo atvykti į kur nors netoliese.

Naująjį Shlohmo albumą, vargu, ar bus patogu klausyti saulėtą dieną sėdint pievoje šalia krūvos draugų. Tai akistata su atlikėju, jo išgyvenimais ir pačiu savimi. “Dark Red” reikalauja tamsos, bent minimalaus emocinio sukrėtimo ir valandos intravertiškumo. Akivaizdu, amerikietis lipa į naujus rėmus ar bent jau viena koja išlipa iš senųjų.

Puikiai suprasdamas pagrįstą kritiką “Dark Red”, pasikartojančios nuotaikos gimdomą monotoniją, vis tik negaliu šio albumo įvertinti tik kaip vidutinio. Pernelyg artimai virškinu garsus, pernelyg jautriai reaguoju į Henry Laufer istoriją. Pernelyg stipriai palaikau amerikiečio pasirinkimą ne tęsti tai, kas jam pelnė elektroninės muzikos fanų ovacijas, o pradėti kažką naujo. Kažką, kas atspindi Shlohmo gyvenimo realijas, kas ir yra pats Shlohmo. „I just want to do my own fucking thing“, – ir tegul.