Lietuvos širdelėje – Kauno mieste – praūžė (ar prazvimbė, ar nutarškėjo; kaip čia lietuviškai išsireiškus? – vienai archajiškiausių pasaulio kalbų sunkoka su modernybės epitetais) „Centro“ festivalis, skirtas medijų menams ir muzikai. Dešimtasis kasmetinis renginys apraše žadėjo „per dešimt dienų pristatyti programą, kupiną intriguojančių kūrybos apraiškų“. Ją šiemet užpildė koncertai, audiovizualiniai performansai, paroda ir edukacinis workshop‘as, „skirtas vaikams ir plačiajai auditorijai“.
Nors esu kaunietė, glaudžiuosi sostinėje, taigi, suvažinėti į visus programos vakarus neturėjau galimybės, tačiau mielai pasisvečiavau abiejuose festivalio penktadieniuose bei apsilankiau parodoje „Post“ galerijoje, įsikūrusioje šaunioje Laisvės alėjos vietoje. Iš pradžių maloniai nustebau, kad tokios galerijos atsidaro ne šiaip kokiam Lietuvos moderno miesto užkabory, o pačioje širdyje – Laisvės alėjoje, ištįįįsusioje laisvos minties promenadoje. Žinoma, per gerai būtų. Tačiau „Post“ užkaboris pasiekiamas pro 51A skaičiumi paženklintą bromą, labai jaukus, o iš pačios galerijos matyti nuostabus vaizdas į senobinių gyvenamųjų namų, industriako, kelių „brutalistų“ ir Soboro miksą.
*Meninė dalis*
Įeinant pro duris sugergždžia kokis tai nelabas, bet kraupiai malonus garsas – Julijono Urbono „Skambančios durys“ – lankytojas ir darbas susitinka ne post, o pre. Duryse įrengtas mechanizmas kuria garsinį charakterį pagal jų judėjimą – poziciją, varstymo greitį ir pagreitį. Šiuo metu (ir iki gruodžio galo tebevyksiančioje) Kauno bienalėje instaliuotos kitos J.Urbono „durys“ – dvejojančios. Toliau „Remediacija“ veda į Baltąjį kambarį – čia eksponuojami daugiausia 00-ųjų darbai, jų dokumentacijos ar atgarsiai: ekranas rodantis Nomedos ir Gedimino Urbonų „Vilmą“, kadaise gają medijų meno platformą, vėliau virtusia šiuo metu nuhackintu balsas.cc, kažkuriuo metu ėmusį ėsti savo paties turinį. Šalia ant baltų galerijos sienų išpaišytos koordinatės, bylojančios apie kadaise egzistavusį projektą. Vytauto Michelkevičiaus, Tado Šarūno ir jų bendraminčių vystyto projekto 3XPOZICIJA dokumentacija – nuo palubės nukarusiuse lapų rulonuose užfiksuota menininkų ir kuratorių diskusija apie tai, ką reiškia fotografija medijų laikais ir panašiai. Taip pat Baltojoje erdvėje išdėlioti Aistės Viršulytės garso instaliacijos „Tylos kambarys“ likučiai: nuotrauka bei kontaktiniai mikrofonai. 2009 m. instaliacija kvietė klausovus užsidėti ausines ir „pajusti dabarties pulsą“: vienam iš aštuonių instaliacijos patyrėjų priglaudus specialų mikrofoną prie širdies, likę per ausinės galėjo girdėti kiekvieną jo širdies dūžį… Akivaizdžiausias eksponatas – Mindaugo Gapševičiaus retrofurutistinė instaliacija „0.30402944246776265“ – keturi tarpusavy algoritmais bendraujantys stacionarūs monstrai iš visai netolimos praeities, turbūt ne vienam lankytojui sukėlę šiokį tokį nepatogumą. Kaip sakoma, labiausiai bodimasi praeito dešimtmečio madomis ir dvasia, matyt, dėl to, kad dar gerai suvokiame praeities artumą, o ne užpraeito dešimtmečio išraišką, jau virtusia „tikrų tikriausiais“ prisiminimais ir svajonėmis…
Su dar keliais ekskursantais žengiame į antrąją parodos patalpą – Juodąjį kambarį, ir staiga vaiduoklišką praeitojo dvasią keičia visai kitokios nuotaikos. Čia eksponuojami darbai minties medijoje iškart pajungia kitus pojūčius. Pats Artūras Bumšteinas papasakoja apie savo blukintų titrų instaliaciją „BLUR“. Muzika ir penkių filmų apie Hanibalą Lekterį pabaigos titrai išblukintu identitetu – aliuzija į filmais „nublukintą“ Hanibalo identitetą. Kitame patalpos kampe įsikuria puikus orwelliškas Tomo Čiučelio darbas „Shifting #4” – išprotėjusi diktatorė lenta, kurioje šviečia penkios eilutės. Viena vis pasikeičia, ir generuoja vieną už kitą kvailesnį, nors iš pažiūros svarbią žinutę transliuojantį tekstą, kaip, pavyzdžiui:
Po nedidelio brainfako – smegenų masažas, Rimo Sakalausko šiemet sukurtas trumpametražis filmas „Bipolar“, projektuojamas ant siaurėjančios šulinio formos struktūros: pagal minimalistinį garso akomponimentą banguojančios uolienos estetiškai minko tiek akis, tiek smegenus… Ekspozicijos lankymą baigiu besimaivydama prieš interaktyvią Bartosh Polonski bei Urtės Mildos Širvinskaitės instaliaciją su kaukole, kuriai pažiūrėjus tiesiai į akis, priešais ekrane pamatai, anot pačių autorių, „neišvengiamą savo ateities perspektyvą“ arba tai, kaip atrodytumei pagulėjęs kurį laiką užkastas po žemele.
Paroda „Remediacija“ neabejotinai laimi pirmą vietą X “Centro” festivalio programoje, nors paprastai turiu gerokai didesnį polinkį muzikai, nei šiuolaikiniam menui. Iš pradžių išsigandau, kad Baltąja erdve ir jos vaiduokliais viskas ir pasibaigs, tačiau po Juodosios salės paroda įgavo visai kitą savivoką ir prasmę – tiek savo pačios, tiek festivalio kontekste. +/- 10 metų Lietuvos medijų meno apžvalga versus kiek kraupus, bet kažkaip liūdnai-maloniai jaudinantis šiai sričiai būdingas „savęs suvalgymo“ leitmotyvas. Dar kartą dėkojų parodos kuratoriui Jurijui Dobriakovui už rūpinimąsi hauntologijos dvasia ir už gilią, tačiau aiškiai suvokiamą ir išpildytą idėją.
*Muzikinė dalis*
„Hauntologija“ muzikinėje renginio dalyje, kita vertus, nežavėjo tiek, kiek parodos kontekste. Pirmąjį muzikinį penktadienį pradėjęs “Didžiųjų Agregatų” inžinierius Inner nukėlė mane (ir turbūt ne vieną kitą buvusį) į Berlyną prieš kelis metus. Klausydama svarsčiau, kaip apskritai reikės įvardinti šį pasirodymą. Ir nieko kito, kaip 2013-ųjų-berlynas neatėjo į galvą. Viskas gal ir būtų ne taip prastai, jei ne organizatorių didžiavimasis, kad „Lizde“ tą naktį „vyko kažkas berghainiško“, šalia kitų skambių pareiškimų. Ne, “Berghain” toje gana mieloje, mažytėje patalpėlėje tą naktį tikrai nebuvo. Apskritai, nemanau, kad kada suprasiu, kodėl išvis reikia lygiuotis į berlynus ir berghainus. Vadyba vadybai, tačiau gerą atmosferą ir įdomų naktinį (ar tiesiog kultūrinį) miesto gyvenimą kuria ne lygiavimasis į „užsienius“, o originalūs sprendimai, savito vaibo kūrimas ir gebėjimas savo galva vertinti tai, kas gerai, o kas galbūt – ne visai. Tai, matyt, dar nuo sovietmečio gilių giliausiai įkalta vinis: patys sau esame nevykėliai ir tik tai, kas iš svetur, yra gėrio ir kokybės rodiklis. Nors iš tikrųjų reikia ne kompleksuoti ir imituoti, o nebijoti pagrįstai kritikuoti, diskutuoti, aiškintis. Muštis ir kovoti, nes, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, dėl skonio žudoma. :)
Raster Noton’iniai svečiai – japonas glitcher‘is Ueno Masaaki ir aparatinio techno amplua šįsyk pasirinkęs prancūzas Kangding Ray nenužudė. Kyla komiškas klausimas – ką pasakytų Alva Noto? Šio leiblo atstovų muzikos esmė – detalumas ir precizika. Ar tikrai „Lizdas“ – tam tinkama vieta? Užėjus per soundčeką pakraupau nuo vieno į kitą skambančių butelių, išrikiuotų 30m nuo steidžo esančiame bare. Puiku, kad susirinkę lankytojai sugėrė visus, vieno kolegos žodžiais tariant, „c*****s garsus”: žemų lyg ir užteko, ir revert‘inė Ueno aritmija bei šalti glitcho pjautuvai čaižė orą, nors Kangdingo 4×4 pirtis turbūt labiausiai ir kaito dėl tų 4×4.
Nežinau, ar vien dėl tokių sąlygų, ar tikrai dėl geriausio vakaro pasirodymo, didžiausią įspūdį man paliko lietuvaitis S13. Įprastai Justiną girdėdavau grojant baisingai apgalvotus, sunkius ir eklektiškus setus, kurie skambėdavo kiek pretenzingai, nors ir rodydami didelį muzikinį išprusimą (kuriuo, manau, nieks neabejoja, ir ne vien dėl to, kad šis vyrukas kol kas yra vienintelis lietuvis, norintis ir gebantis prikalbinti daugybę kietų įvairialaikių atlikėjų susukti jam mixą). Tą vakarą „Lizde“ S13 skambėjo gerokai laisviau ir, nors parinkta muzika išdigginimu ir įdomumu (nuo perlaužtos ritmikos iki „ultradaininio“ elektro iki d‘n‘b..) nenusileido kitiems kartams, viskas buvo… tiesiog paprasčiau ir sklandžiau. Po Justino grojusio Rooko įprastesnis techno tamsoje jau nebeužkėlė ant juodesnio debesies. Tačiau viskas ok: šokti žmonės norėjo ir gavo šokius. Didžiulis palaikymas ir bučiniai VJ Su~y ir jo keisčiausiam tech-geeky vizualizacijų setui – kaži kaip per fotoaparatą transliuojamas “Šilelis” išradingai apjungia analogą su skaitmena. Tri-dimensinės noizo dvasios minkė akis ir mintis nenusileisdamos R.Sakalausko parodiniam „Bipolar“.
Antrasis festivalio penktadienis ir uždaromasis vakaras sukvietė svečius į koncertų venju virtusį kino teatrą “Romuva”. Prieš koncertą įkaliau taurę vyno, mintyse keldama tostą už savo paauglystės herojų Blixą Bargeld ir su kolega įsitaisėme salės viduryje, iš kur puikiausiai regėjau kiek susenusį, bet ne pasenusį savo senų laikų meilę. Blixa žiūrovams-klausytojams išdėstė dada stand-up‘ą, kurį pats apibūdino kaip eksperimentą su mumis, o mudu su kolega po koncerto viens kitam linksėjom, sutarę, kad tai – grynų gryniausias hipnozės seansas. Po visko prisiminiau prieš kelerius metus Vilniaus dramos teatre vykusį muzikinį-poetinį-dadaistinį Laurie Anderson performansą. Dar jaunesnė būdama susikūriau vaizduotėje „senų art-rokerių lygą“, kurią sudarė 70-ųjų-80-ųjų muzikantai-asmenybės, turintys autentiškiausio savitumo paženklintą garsą ir stilių: Gabrielis, Bowie, Eno, Bush, Laurie… Be abejo, Blixa. Tuomet dramteatryje Laurie, vienutėlė senutė, audė pasakojimus pasigrieždama elektriniu smuiku ir taip pasiglemžė žiūrovų valandą, tampė ją, traukė, augino iš jos šakeles į dešinę ir į kairę kurdama nepakartojamą vieno asmens hipnozės seansą. Pasukti galvą, ar išsitraukti telefoną net neateitų į galvą. Panašiai ir Blixa sugebėjo savo išpuikusia persona prikaustyti dėmesį, kurį kažkam kitam kaip ir gaila būtų atiduoti, nors ant scenos testovi žmogus, keturios kolonėlės ir keturi pedalai.
Būta žmonių, kurie plojimams skirtų pauzių metu išėjo. Matyt, ne tas pasaulis – man Blixos bei mano visatos ir logika suartėjo kaip niekad. Vėliau įsmukau į persirengimo kambarėlį, kur Herr plepėjo vokiškai plepėjo su Gėtės instituto Vilniuje direktoriumi, ir kukliai numykus: „tikiuosi, jog netrukdau, norėčiau parašų ant poros albumų“, juos gavau. Blixos, kurio pseudonimas pasiskolintas iš tušinukų firmos pavadinimo, rašiklis pasirašinėjant antrąjį albumą užstrigo… Herr irzlumui pamažu kylant lengvai patampiau liūtą už ūso komplimentu: „It‘s imperfect. Like your music“ ir, įsimetus albumus, sprukau.
“Centro” festivalis yra, be abejo, išskirtinis renginys Kauno kultūriniame gyvenime. Ne vienas džiaugėmės, kad atėjo laikai, kuomet galima važiuoti į Kauną klausytis Blixos ir “Raster Noton” kūrėjų. Tačiau turėkite savo viziją ir nebijokite eksperimentuoti, kvėpuoti išties naujais, o ne jau prapūtusiais vėjais. Medijų menas gal ir nebeaktualus, bet tai – puiki pamoka, kad tik savarankiška kūryba, neapsiribojanti tag‘ais, kurie rytoj nieko nebereikš, garantuoja ilgaamžiškumą.
Internete:
Komentarai