Prieš 10 metų The Prodigy koncerte šokinėjau pirmosiose eilėse. Tuo metu grupė po pertraukos pradėjo koncertuoti ir išleido nelabai sėkmingą “Always Outnumbered, Never Outgunned”. Šįkart britų reivo krikštatėviai atvažiavo su gerokai sėkmingesniu šeštuoju albumu “The Day Is My Enemy”, startavusiu 1-oje UK čartų vietoje, ir vienos geriausių praėjusio sezono festivalių grupių titulu. Bet neapleido jausmas, kad arenos The Prodigy (jau) kiek per didelės, o klubai – (dar) per maži.
Pagal judesį aplink Vilniaus “skardinę”, galima buvo spręsti, kad viduje bus pakankamai laisvų vietų. Arenos šokių aikštelė buvo pilna iškeltų rankų, o tribūnos – apytuštės. Bet, kaip jau minėta anksčiau, ne sėdėti visi susirinko. Panašu, 4-5.000 melomanų yra kritinis kiekis, jei atvažiuoja daugiau nuo auksinio pop vidurio nukrypęs atlikėjas. Tokiuose koncertuose atsitikinių žmonių mažai ir tai suteikia koncertui papildomos energijos. Vienas žiūrovų iškėlė plakatą su užrašu “Fuck David Guetta”. Gerai, kad ne “Fuck All Saints”, nes grupės lyderis Liam Howlett galėjo ir koncertą nutraukt.
Anksčiau tam tikrais koncertų momentais žiūrovai uždegdavo žiebtuvėlius, dabar beveik viso koncerto metu švytėjo telefonų ekranai – kaip ir visą gyvenimą, daug mūsų stebi smartfonų ekranuose, pamiršdami, jog svarbiausia tai, kad esi čia ir dabar, o ne tai, ką įsidėsi savo virtualiame profilyje. “Laimėjo” tribūnose įsitaisiusi mergina, visą koncertą nolife’inusi su laptopu ant kelių ir kartais pafilmuodama telefonu. Greičiausiai ji buvo žurnalistė, bet… Kur nueina tie visi terabaitai drebančių ir neryškių koncertų vaizdo įrašų? Gal ir teisingai pasielgė The Story So Far vokalistas, nuspirdamas selfio ant scenos įsigeidusią gerbėją? Kaip sakoma, leisk kiaulę į bažnyčia…
The Prodigy apšildė mažai girdėti ispanai Gomad! & Monster, grojantys skystoką skryleksišką rave’n’rolą. Kaukes dėvintys muzikantai vizualiai atrodė gerai, tačiau muzikine prasme, vargu, ar pateks į muzikos istoriją. Publika, daugiausia 30+, labiau domėjosi senokai matytais pažįstamais ir dalijosi prisiminimais, kas ir kada kokiomis aplinkybėmis išgirdo The Prodigy. Na, o sunkaus reivo kategorijoje labiau įstrigo prieš 5 metus matyti italai The Bloody Beetroots. Tačiau šiandien dar neaišku, kas ką turėtų apšildyti, kruvinieji ar stebuklingieji.
The Prodigy iškart pradėjo nuo aukšto starto “Breathe” – čia ne tas variantas, kai atlikėjas turi kelis hitus ir taupo juos pasirodymo pabaigai. Vis dėlto pasirodė, kad koncerto pradžia nebuvo labai užtikrinta – panašu, vokalistai ne visada spėjo išberti savo greitakalbes su muzika. Tačiau jie nuolat prašė aktyvesnio palaikymo, o publikai apšilinėti ilgai nereikėjo. Vis dėlto eilinį kartą nuliūdino tai, kad ilgesnis nei kelių žodžių priedainis, Lietuvos publikai sunkiai įkandamas. Lyg ir žino visi gabalus, bet kai reikia, lieka tik pavienės skanduotės.
Kad The Prodigy koncertas skirtas daugiausia kojoms, paaiškėjo nuo pat pradžių – muzikantų beveik nebuvo matyti pro šviesų tinklą. Prie įėjimo į areną kabojo perspėjimai dėl koncerte naudojamos intensyvios šviesos. Ir elektros tikrai niekas netaupė. Nors matomumas buvo ne koks, mintyse gyriau grupę, kad ji savo pasirodymų nedangsto kokiais nors šou elementais, viskas yra kaip yra, šokinėjam kartu. Ir tai tikrai buvo didžiausias reivas tą vakarą… turbūt visoje Rytų Europoje.
Kad negros vienos geriausių savo kompozicijų “Narayan”, buvo aišku iškart, bet visi kiti nuo “Voodoo People” iki “Nasty” nugriaudėjo. Senstelėję reiveriai dirbo savo darbą, tačiau tai nebuvo ta pirmapradis sprogstamas gaivalas, kuriuo The Prodigy išgarsėjo. Vakaras baigėsi dar kelių molotovo kokteilių bisu ir ore pakabinta legendinio “Out of Space” pradžia. Nenusipelnėm?
Šiandien jie gerokai apsiraminę, gyvena 5* viešbučiuose, užsisako 12 butelių šampano „Moët & Chandon“, o po liežuviu deda… saldžius guminukus. Nežinau, ar tokią savo laiku revoliucingą muziką groję atlikėjai, turėtų tęsti savo karjerą 25 metus ir daugiau. Kartais atrodo, kad geriau išsiskirstyti tik pajutus, kad jau atleidžia ir išlaikyti legendą ryškią, kaip tai savo noru arba įvairių aplinkybių dėka padarė daug puikių atlikėjų. Pasenti irgi reikia mokėti. Nemojuosi juk visą gyvenimą šviečiančia lazdele. Nors kodėl gi nepamojavus?
Komentarai