Kaip tapti labai pavojingu žmogumi? Ar tam, kad juo taptum turi siūlyti didelę, totalinę viziją, kuria būtų „išspręstos“ visos visų problemos, su galutine visų rūpesčių ir įtampų pabaiga. Ar pavojingiau yra siūlyti kažką labai banalaus ir pasiekiamo, bet netrokštamo tų, kurie yra galios pozicijose?
Jei jūs esate Vladimiras Surkovas, rašytojas, performansų menininkas ir autorius to, ką galėtume vadinti Putinizmu, – pirmieji, radikalai ir einantys iki pat savo mąstymų pabaigos, ir nepriimantys dalinių permainų yra tai, ko jūs trokštate. Socialiniai judėjimai, protestas ir jų kontrolė bei vadyba tampa vis integralesne politikos dalimi. Šiai vadybai būdingas aktyvus priešpastatymas, kurioje vidurinės klasės vertybės – nuobodulys, šeima, tinkamas elgesys, pagarba socialinėms hierarchijoms priešpastatoma Rusijoje aktyviems pasipriešinimo judėjimams, kurie rodo krūtis, piešia penius ant tiltų ar prie Raudonosios aikštės grindinio prisikala savo sėklides. Tačiau V. Surkovo „genialumas“ čia nesibaigia – pats padėjęs sukurti Vieningosios Rusijos judėjimą, jis tuo pat metu pradėjo kurti pasipriešinimo Putinui judėjimų įvairovę – visą eilę politinių judėjimų, nukreiptų prieš Putino režimą, vėliau atskleisdamas, kad jie buvo sukonstruoti, ir vėliau su šia aura viešai pradėdamas remti autentiškas ir tikras už žmogaus teises kovojančias organizacijas, šitaip sukurdamas visišką chaosą bet kokių kritikų ar stebėtojų galvose. Šis chaoso ir įvairovės kūrimas buvo panaudotas tiek 2008 metų invazijoje į Gruziją, tiek Krymo okupacijoje ar šiuo metu vykstančiame kare Ukrainoje – kai pažįstami tropai, patrauklūs politinės dešinės ar kairės adeptams yra eksponuojami viešumoje ir sukuria vaizduotėje solidarumus tarp visos interventų įvairovės – nuo klerikofašistų su stačiatikiškais kryžiais, ezoterinių antirevizionistinių stalinistų iš Vakarų Europos iki Rusijos nacbolų, kurie visi tampa naudingu internacionalu ir priedanga reguliarios kariuomenės invazijai į kaimyninę valstybę. Ir kiekvienas tokių tapatumų atranda šioje kovoje kažkokį pažįstamą pasakojimą, dėl kurie jie pasiryžę mirti.
Dar didesnę sumaištį šie figūriniai šokiai ant ideologemų ledo sukelia sočių ir savim patenkintų vakariečių galvose. Patekę į neoliberalią postpolitiką jie gauna progą atsidusę tarsteli sau, kad tai – Rytų Europa, barbarų kraštas, kurį jie išgalvojo ir orientalizavo XVII-XVIII amžių sandūroje, kur žmonės necivilizuoti, ir tik baltojo žmogaus našta verčia juos bendrauti tarpusavyje. Tačiau bendrauti čia reiškia jokiu būdu nepakeisti ir nieko iš jų neperimti, nes kaip žinia, kultūrinė apropriacija yra rasistinė pati savaime, ir Rytų Europos indėnai tebūna savo rezervatuose.
Tapatybių gamyba yra didelė industrija krizinėse epochose. Krizės metu, kai nieko kito gaminti nebepavyksta, priešpriešų identitetų kūrimas tampa būdu kontroliuoti dažnai valdančiajai klasei pavojingas mases. „Liumpeno“ arba „bedarbio“ fikcijos išsirėkiančios ant streikavusių (ir laimėjusių!) mokytojų yra šio „skaldyk ir valdyk“ pavyzdys. 2008 metų krizės metu Lietuvoje buvo pagimdytas „varguolis“, trūkstant taikinių visada yra „emigrantai“, „veganai“ bei „feministės“, „vatnikai“ ir „patriotai“, šių fikcinių, neegzistuojančių asmenų ginčus rašę menkai apmokami žurnalistai jais nusėjo visas Lietuvos naujienų portalų vox populi sritis. Nei vienas šių identitetų nėra politinis, jis yra visada ikipolitinis, apibrėžiantis kažkokias asmenines savybes, atmintis ar patirtis, ir niekuo nesakantis apie kokius visuotinius principus, kurių siekia. Jų veikimo logika yra „supanašinimo“, kasdienių praktikų ir savęs kolonizacijos per jas (taigi, patriotas pasiskundęs aukštomis kalafiorų kainomis (o dar sako, kad aš į einamuosius diskursus netaikau!) taps varguoliu ir panašiai).
Besiformuojančios post-demokratinės ir post-politinės tvarkos vienas pagrindinių bruožų yra kvalifikuotos ir pagrįstos opozicijos tapimas neįmanoma. Čia, šauktinių ir verktinių Lietuvoje, Berluskonio Italijoje, Putino Rusijoje, bet koks objektyviai teisėtas protestas tampa sukarikatūrintas. Ši karikatūra tampa identitetų tarpusavio pokalbiu, kur feministės “kovoja už tai, kad žurnale “Žmonės” galėtų pozuoti su nedepiliuotomis kojomis”, ir neonaciai reikalauja teisės šaukti „Juden raus“ ir ši konsteliacija vadinama „diskusija“, kurioje pateikiamos „nuomonės“, kurios visos yra „lygios“ ir „gerbtinos“. Būtent šis dirbtinis konstruktas, tai ką jie vadina „diskusija“, leidžia tiems, kas yra valdžioje būti joje ir toliau. Ši transgresija ir „įvairovė“ yra iš anksto suplanuota.
Todėl, kai kitą kartą kas nors jums siūlys prisidėti prie ko nors labai mažo ir neradikalaus, pvz., naujojo darbo kodekso priėmimo sustabdymo, nebūkite radikalūs, nekalkite savo sėklidžių prie Katedros aikštės grindinio, neteikite Jiems malonumo, geriau prisidėkite prie to, kas nepablogins jūsų gyvenimo.
Laurynas Šedvydis yra VDU doktorantas, istorikas
Komentarai