Jūs – Džonas Smitas. Jūs gyvenate kur nors JAV „rūdžių juostos“ industriniame, trejomis pamainomis dirbančiame miestelyje, ir metai po metų stebite kaip viena po kitos stambios įmonės pasikinkę ribotos rizikos fondų investicinių fondų sparnelius išplasnoja kur nors, kur šilčiau, jums gali kilti teisuoliško pykčio banga. Jums tikrai gali pradėti atrodyti kad ateityje teliks tik greito maisto užkandinės ir minėti ribotos rizikos fondai. Ir tikėtina, kad jūs balsuosite už Donaldą Trumpą.
Jūs – Džoana Smit. Jūs gyvenate Rytinėje Anglijoje, kur nors aplink Peterborough. Atrodytų nesustojantis ir nesustabdomas pigios darbo jėgos iš Rytų Europos srautas, numušantis vietinių darbuotojų atlyginimus ir keliantis tipišką šviežių migrantų bendruomenėms būdingą chaosą, tikėtina, kels jums pyktį ir nepasitenkinimą, privers jus palaikyti Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partiją. Jūs balsavote už pasitraukimą iš Europos Sąjungos.
Džonas ir Džoana veikiausiai yra aktyvūs savo vietinės bendruomenės nariai, vežantys savo vaikus į futbolo rungtynes, veikiausiai dalyvaujantys vietinėse labdaros draugijose arba, jei jie religingi – parapijos veikloje. Nei vienas savaime neturi jokių rasistinių nusistatymų ir ant miegamojo kambario sienos nekaba joks Adolfo portretas.
Klausimas apie Adolfo portretą laiku ir vietoje, nes trečiasis mūsų istorijos veikėjas, Džo – dirba didelio ir kasmet nuostolį nešančio „click-bait“ portalo žurnaliste. Džo – labai progresyvi, tinkamas politines pažiūras suformavusi brangiame laisvųjų menų koledže JAV Rytinėje pakrantėje, kuriame kovojo prieš patriarchiją ir žmones, naudojančius terminą „Priespaudos olimpiada“ (Oppression olympics), kaip nepataisomus priespaudos užguitiems identitetams kūrėjus. Techniškai Džo nedirba minėtame portale, ji yra stažuotoja, ir per savo stažuotės laikotarpį gyvena pas pažįstamus ant sofos, kol ją išlaiko jos tėvai. Džo nuomone, Džonas ir Džoana iš principo yra be penkių minučių fašistai, kurie, nesudrausti ir nesudisciplinuoti progresyvių portalų, yra pavojingi šviesiai ir progresyviai ateičiai. Džo (nemokamai!) rašo straipsnius, kuriuose Džoną ir Džoaną vadina tiksinčiomis laiko bombomis, kurias reikia sustabdyti. Džo nėra vienintelė taip mąstanti. Su kitais stažuotojais susirinkę bare visi sutaria, kad reikia rašyti tuos portalo vadovybės mėgstamus straipsnius demaskuojančius klaidingus Džono ir Džoanos pasirinkimus. Džo yra priežastis, kodėl Brexitas įvyko ir kodėl Donaldas Trampas laimės.
Džono ir Džoanos balsai yra keršto balsai. Tai yra balsai žmonių, kurie susiduria su tuo, ką supranta kaip krizę. Standartiškai tokie balsai galėtų būti panaudoti kokiam nors politiniam tikslui – reformai įgyvendinti, su sunkumais susidoroti. Tačiau Džonui ir Džoanai niekas taip ir nepaaiškino, kad to, ko jie nori – išsiųsti imigrantus, nukirpti fabrikams sparnus daryti negalima, nes taip sako Džo portalo savininkas, kuris remiasi autoritetingų ekonomistų darbais, be to, taip daryti būtų nenaudinga ir nerimta. Tad Džonas ir Džoana nenori klausyti, jie, kaip ir 2011 metų Londono riaušių dalyviai, tenori, kad pasaulis degtų.
Mūsų vienvardžių herojų diskutantai yra įsitvirtinusio politinio elito atstovai bei asmenys, kurie laiko save rimtais ir atsakingais. Jie yra įsitikinę, kad ekonomika ir gyvenimo žaidimas turi turėti pralaimėtojų. Džo portalo savininkas galbūt skaitė Tukididą, kuris teigė, kad „stiprieji viešpatauja tiek, kiek gali, silpnieji kentės tiek, kiek jiems lemta“. Ir šita mintis patinka diskutantams – anot jų, Džonas ir Džoana patys kalti, kad pasirinko tokius darbus ir gyvena ten kur gyvena, jie patys kalti kad yra „lūzeriai“. Koncepcija kuria vadovaujasi šie diskutantai skamba taip: JAV ar tai JK demokratija gali nepavirsti į chaosą tik jei bus valdoma rimtų, profesionalių technokratų (Hillary Clinton yra chrestomatinis tipažas). Diskutantai puikiai žino neturintys ką pasiūlyti ir pasakyti, kaip įkvėpti ir kaip reformuoti einant prieš savus interesus. Vienintelė strategija, kurią jie išmano – tai gąsdinti, kad gali būti dar blogiau. O kai jau yra blogai tokia strategija neveikia ir įsitvirtinusius elitus šluoja vienas elektoratas po kito.
Interneto memų vienmandatė apygarda
„Yra išlikęs neabejotinai apokrifinis anekdotas apie telegramas siųstas tarp Vokietijos ir Austrijos imperijų kariuomenės štabų Pirmojo Pasaulinio Karo metu: vokiečiai siuntė telegramą su tokiu tekstu: „Čia, mūsų fronto ruože, situacija yra rimta, be ne katastrofiška“, į ką Austrai atsakė „Čia situacija yra katastrofiška, tačiau nerimta“
Slavojus Žižekas
Gyvenant Lietuvoje ir kvėpuojant vietinėmis realijomis dažnai apima nerealybės jausmas. Visai kaip Žižeko anekdote, situacija yra katastrofiška, tačiau visiškai nerimta. Nuo atlyginimų viešajame sektoriuje, emigracijos mastų, partijų politinių programų iki viešosios erdvės diskusijų turinio taip ir atrodo, kad esame arba veikėjai, arba pati situacija yra „punchline‘s“ kažkieno kito pasakojamame anekdote.
Arčiau namų, Lietuvoje, moralūs lūzerių niekintojai, kaip ir dera tokiems, svarsto apie tai, kaip reikėtų apriboti lūzerių rinkimų teisę. Jei Džonui ir Džoanai jų keliamos problemos simbolizuoja beveik egzistencinius savos ateities klausimus (ir jų motyvacija klausimams bei siūlomi sprendimai gali ir turi būti kritikuojami), tai čia, gimtajame sodžiuje, mes pasineriame į labai neįspūdingų asmenybių tarpusavio galios žaidimus. Be to – įsitvirtinęs politinis elitas nėra nei rimtas nei profesionalus, juolab technokrato darbo vietos dėl nuosavų sugebėjimų iš nieko negalintis atimti. Pastarųjų savaičių pagrindinė diskusijų tema buvo vieno Lietuvos valstybės vadovų disertacija, kurią for shits and giggles kažkas perskaitė, nors, kai kurių nuomone, ji buvo parašyta dėl tos pačios priežasties. Visi verkėme (iš juoko?).
Standartinis atsakymas į tokį priekaištą dėl egzistuojančio politinio elito kokybės būna – bet juk patys tokius išsirenkate, kitą kartą pagalvokite geriau. For shits and giggles priimkime šį kreivą argumenta, gal iš tiesų mes esame patys kalti dėl savo blogų pasirinkimų, profesijų ir vietos, kurioje gimėme. Jei jūs prieš likimo dievus nusikaltote ir gyvenate bei balsuojate Interneto memų vienmandatėje apygardoje (aka Šilainių, Nr.14 Vėsaitė/Zasčiurinskas/Pūkas/Karbauskis/Dagys) gali kilti klausimas, ar tikrai tai nėra iš anksto suplanuota, ar tikrai kažkuriuo metu nepasigirs įrašytas publikos juokas, ar tikrai neiššoks operatorius su bekvatojančiu vedėju ir nepasveikins sudalyvavus naujoje „Slaptos kameros“ žanro reinkarnacijoje
Nerealybės jausmą Lietuvoje skatina ir kita priežastis. Jei Džonas ir Džoana daugiau mažiau žino, kad jie gyvens savoje šalyje, tai Interneto memų vienmandatės apygardos kandidatai žino, kad kiekvieną kartą susimovus, jų sukurtos problemos persikels kažkur į Džoanos kaimynystę. Ir ne tik dėl duonos ir sviesto reikalų. Vilties, idėjos ar kažko ką galima kartu pasiekti, užsidegimo ir (netgi) tikėjimo trūkumas padeda žmonėms lengviau pabėgti ar išgyventi socialinę mirtį čia ir prisikelti kitur, kur mažiau laikinumo jausmo, mažiau sureikšmintas žmogaus socialinis statusas, bei mažiau provincijos nuobodybės.
Aš vis dar naiviai tikiuosi, kad išgirsiu iš anksto įrašytą juoką.
Absoliučiai visi tekste minimi personažai yra išgalvoti.
Laurynas Šedvydis yra VDU doktorantas, istorikas
Komentarai