Yra tokia Guy Debord‘o citata, kuri skamba gana mįslingai: „Tikroviškai apverstame pasaulyje tiesa tampa melu“. Ši mintis, kuri yra G.W.F. Hegelio tezės apie „apverstą pasaulį“ variacija, įgavo visai naują prasmę mūsų dienomis, kai vis plačiau imta kalbėti apie keistą reiškinį, vadinamą „fake news“ (angl. „netikros naujienos“). Šitos kalbos jau kurį laiką netyla, netgi stiprėja.
Popiežius teigia, kad vartoti „fake news“ yra lyg valgyti išmatas, „fake news“ vieningu choru smerkia Angela Merkel, François Hollande‘as ir ES vadai. Viso šito chaoso fone man kyla paprastas klausimas – o kas tokio baisaus yra tos „fake news“? Prisipažinsiu, išgirdęs apie šį reiškinį, tiksliau, apie tikrą ar tariamą jo milžinišką įtaką nūdienos politikos aktualijoms, pajutau nedviprasmišką piktdžiugą – taip taip, tebūnie melas ir nesąmonės. Jau užteks mažų pagražinimų ir PR‘o – tegu pasaulį užplūsta visiškas melas ir fantazijos. Tokiu atveju, netgi kyla kvailas noras suprasti Debord‘o idėją pažodžiui – „fake news“ tada būtų tiesa, o vadinamoji tiesa – melas. Be abejo, taip būtų per daug paprasta…
Pradžiai, verta apžvelgti esamą situaciją. Iš vienos pusės, vis daugiau žmonių neva vartoja „fake news“, skaito tikrų tikriausią išmislą ir juo neva tiki, po ko ateina Donaldas Trumpas… Iš kitos pusės, Baltieji rūmai turi tokius specialistus, kaip Kellyanne Conway, kuri ėmė vartoti terminą „alternative facts“, išgalvojo „Bowler Green skerdynes“ ir t.t., bei Seanas Spiceris, irgi kalbantis apie „alternatyvius faktus“… Išradingus melo-bet-ne-melo būdus anksčiau, o ir dabar noriai demonstruoja Rusija. Aišku, jog, iš pirmo žvilgsnio, gali išties pasirodyti, kad mūsų laukia pražūtis, jei aukščiausiuosiuose sluoksniuose net nebe meluojama, o fantazuojama…
Tačiau, palaukite, kodėl iš karto puolama į paniką? Verta apmąstyti, ką mums sako, tiksliau, ką apie mus sako „fake news“ populiarumas.
Visų pirma, ši situacija verčia mane prisiminti argentiniečių rašytoją Jorge Luisą Borgesą (ne mane vieną). Jo knygos persmelktos labai žurnalistiškai registruojamų ir pateikiamų „fake news“. Borgesas rašo neegzistuojančių knygų recenzijas, aprašo įvykius, kuriuose persipina sąmokslo teorijos, viduramžių mistika ir realūs jo laikotarpio žmonės. Visa tai aprašoma netgi blaivesniu tonu nei būdingas mūsų laikų nefake‘inei žiniasklaidai.
Tokiu aspektu pažvelgus, „fake news“ mums pateikia borchesišką alternatyvų pasaulį. Socialiniai tinklai ir internetas apskritai dar labiau įgalina žmones kurti fantastiškus naratyvus bet kur ir bet kada, bet kaip ir bet kokius. Kartu, atsiranda ir jais tikinčių žmonių. Šitaip sykiu išlaisvinama ir vaizduotė – sena siurrealistų svajonė. Gal sutapimas, kad siurrealizmo klestėjimo laikais suklestėjo ir fašizmas…
Dažnai keliamas klausimas, kodėl žmonės tiki „fake news“; teko girdėti teiginių, jog tiki net labiau, negu tikromis naujienomis. Čia, manau, esama politinio ir psichologinio aiškinimo.
Pradėsiu nuo pastarojo. Walteris Benjaminas viename tekste aiškinasi, kodėl gi žmonės tiki horoskopais, būrėjais ir pan. Jo išvada gana įdomi: kadangi mums būdinga eksperimentuoti su įvairiomis savo kaukėmis (iš jų, anot jo, ir susideda mūsų asmenybė), mes norime pasijusti kažkuo kitu, kitokiu. Ir džiaugiamės, galėdami pasimatuoti egzotiškesnes kaukes.
Panašiai ir su „fake news“. Tiek jos, tiek propaganda laimi todėl, kad pateikia pasaulį aiškesnį, suprantamesnį ir įdomesnį. Pasaulis, valdomas žydų ar gėjų mafijos juk yra ir spalvingesnis, ir aiškesnis – kas, kad netikras. Jame viskas yra labai suprantama, viskas yra susiję ir nėra jokių prieštaravimų. Tai, kad realūs veikėjai įveliami į visiškai fikcinius kontekstus, aitrina žmonių smalsumą ir skatina obscenišką vaizduotės žaismą. Įsivaizduoti juos visus štai šitaip juk yra smagu.
Politinis aiškinimas būtų toks, kad, kaip pabrėžia ir Slavojus Žižekas, žmonės abejoja mainstream‘ine žiniasklaida ir todėl renkasi „alternatyvą“, nors, pasak jo, toli gražu ne visi tiki „fake news“, kurias skaito. Tačiau, net netikėdami, domisi „alternatyviais faktais“ ir jais dalinasi su draugais. Apgaunamas (tikrai ar tariamai) žiniasklaidos, valdžios, politikų žmogus natūraliai linksta į „naujienas“, kurios grindžiamos sąmokslu. Noras ką nors „atskleisti“, „apnuoginti“ ir t.t. motyvuoja tokius vartotojus.
Čia verta dar pridurti, kad, kiek man teko matyti „fake news“ prototipą, clickbait‘inių svetainių reklamas (na, „5 produktai, kurių neegali valgyti“, „55-metė atrodo kaip 27-metė“ ir t.t.), joms visoms bendra tam tikra, manau, ir „fake news“ būdinga semantinė struktūra: idėja, kad „yra paslaptis, kurią JIE slepia nuo mūsų“, tačiau „yra X, kuris tą paslaptį ATSKLEIDĖ“, kita vertus, imperatyvas „apmauti“, pavyzdžiui, valstybę, banką, stambiąsias kompanijas ir t.t. Galima teigti, kad šios reklamos apeliuoja į paranojišką subjektą, kuris tiki, kad iki visuotinės gerovės trūksta visai nedaug, tačiau to neleis „jie“. Ir, antra vertus, jei „jie“ tave apgaudinėja, apgaudinėti „juos“ yra visai teigiamas dalykas. Tokia mąstysena stumia į priekį „fake news“ srautą.
Tačiau, rimčiau pažvelgus į šitą simuliacijos šventę, šitą „apverstą pasaulį“, kuriame klesti alternatyvieji faktai, manau, jog esama dviejų pagrindinių priežasčių, kodėl vyksta tai, kas vyksta. Pasaulis, paskendęs visiškame mele, aišku, gal ir žavu, tačiau ar tai jau nėra kaip Franzo Kafkos „Procesas“, toks absurdiškas, kad net nesitiki, kad jis vyksta, tačiau Jozefas K. nužudomas iš tikrųjų.
Iš vienos pusės, „fake news“ yra atsakas į postmodernizmą arba jo išdava. Plačiausiai žinomos postmodernizmo idėjos yra „Tiesos nėra, yra tik interpretacijos“, „Didžiųjų naratyvų laikai baigėsi“ ir reliatyvizmas. Tiek, kiek šios idėjos paplito visuomenėje, jos susilpnino pasipriešinimą neoliberalizmui, kuris remiasi tuo pačiu pliuralizmu. Reliatyvizmas susilpino pačios kritikos poziciją, jos logikos pamatų tvirtumą. Dešinė situacionistiškai iškreipė (padarė detour) daugiausia Kairės inicijuotą postmodernią kritiką ir paleido ją į darbą prieš Kairę. „Fake news“ trolina postmodernizmą. Kadangi Tiesos nėra, Trumpo komanda ne meluoja, o pateikia alternatyvius faktus, o Putinas įveda-neįveda šen bei ten ne kareivius, o „žaliuosius žmogeliukus“. Postmodernizmas visiškai bejėgis prieš postmodernią apgaulę.
Kairės ilgą laiką prastūminėta identity politics dabar atsigręžė ir prieš Kairę, ir prieš mažumas, kurioms ji neva turėjo padėti emancipuotis, štai amerikiečių alt-Right drąsiai skelbiasi kovojantys už savo „tapatybę“, jie apverčia kairiąją diskriminacijos kritiką, pasivadina aukomis ir išdidžiai prisiima rasistų, homofobų ir seksistų vaidmenis. Taip dešinieji radikalai sugrąžina į sceną išstumtą turinį, viską, ko bijo politiškai korektiški liberalai.
Alt-Right fenomenas mums apskritai parodo kraštutinę ribos tarp fikcijos ir tikrovės, tarp ironijos ir rimtumo nusitrinimo stadiją. Interneto troliai, iškilę iš 4chan ar 8chan, besidalinantys meme‘ais, įgija vis daugiau įtakos, nes taip ir nepasidaro aišku, ar jie kalba rimtai, ar tai tik noras šokiruoti. Atrodo, kad jie yra stereotipinės Kairės parodija arba, tiksliau, jos visiškas apvertimas. Dar svarbu pastebėti ironišką ironijos kerštą. Galima netgi sakyti, kad ironija virsta post-ironija.
Kadangi nebesijaučiame pajėgūs kalbėti rimtai ir atsakingai (tai visiškai uncool), o vis norime griebtis hipsteriškos ironijos, naujoji fašistų karta perima šitą liberalų ginklą ir meistriškai jį panaudoja prieš juos pačius. Mes įžengiame į savotišką neperskiriamumo zoną tarp tiesos ir melo, tarp ironijos ir rimtumo. Todėl iš ironijos pozicijų užsipulti ironiškų trolių tampa nebeįmanoma. Nesant Tiesos, negali sakyti, kad jie klysta. Muzikinis šio reiškinio ekvivalentas yra Yung Lean. Kaip ir alt-Right ar Trumpo, jo neįmanoma parodijuoti.
Iš kitos pusės, „fake news“ ir Rusijos propaganda yra rezultatas to, jog žmonės ilgą laiką buvo ugdomi ne mąstyti, o tikėti tuo, kas jiems sakoma. Skepticizmo stokojantis pilietis yra pagrindinis propagandos taikinys.
Tačiau patikli ir ieškanti šeimininko, kurio galėtų klausyti, visuomenė anaiptol nėra neparanki valdantiesiems, Rinkai bei popkultūrai. Tą liudija Lietuvoje vis atsirandančios iniciatyvos uždrausti „rusišką propagandą“ bei visų pasaulio galingųjų vieningas pasiryžimas kovoti prieš „fake news“. Tai aišku, kad patikli liaudis privalo likti patikli, tik reikia jos ausis užkišti „mūsų“ propaganda, atsakomąja. Nes, kaip mus tikina politikai, imuniteto propagandai ji neturi, todėl, jei pamatys Putino propagandą ar „fake news“, kaipmat patikės. Tokiems politikams savaime suprantama, kad niekas, išskyrus juos pačius, na, ir propagandistus, nemąsto, todėl tik jie ir turi teisę spręsti dėl informacijos patikimumo. Taigi elitai mano, kad žmonės patiklūs ir tokius nori matyti.
Svarbus ir socialinių tinklų vaidmuo. Nors kiekviena/s gali juose kurti turinį, plinta tribalizmas ir groupthink. Kadangi tiesos nėra, viską lemia efektas ir pasiektas populiarumas. Triumfuoja kažkas, kas šokiruoja. Nors kiekviena/s gali „pranešti naujieną“, laimi „fake news“ ir „spam‘as“. Gavęs „saviraiškos laisvę“ individas ieško, kaip ką nors imituoti, pritapti prie grupės.
Visa tai todėl, kad žmonės iš principo yra patiklūs, tačiau, tuo pat metu, yra ir nepatiklūs. Tuo noriu pasakyti, kad masės trokšta, kaip minėjau, matyti tam tikrą turinį (sensacijas, sąmokslus, skandalus), tačiau juos kamuoja ir nepasitikėjimas valdžia, elitu (prisiminkite reklamas, kurios aiškina, kad egzistuoja koks nors Vaistas, tik JIE apie tai jums nesako). Jų skepticizmas yra iškreiptas ir netekęs racionalaus pagrindo.
Žmonės trokšta kuo nors tikėti, tačiau paprasti faktai jiems atrodo pernelyg emociškai silpnas dalykas. Pripratę prie reklamos, jie nori emocingų ir dramatiškų žinių. Privalo būti sąmokslas! Privalo būti viską valdanti klika! Jeigu mums to nesako, be abejo, tik todėl, kad slepia… Mes netikime tuo, ką sako žiniasklaida, bet ir norime kažkuo tikėti. Logiškai gaunasi, kad triumfuoja tie, kas pateikia būtent tokius sensacingus ir šokiruojančius naratyvus ir per rinkimus.
Kol liberalioji demokratija įpratino rinkėjus prie mažų melų per rinkimų kampanijas, o mus visus įpratino prie reklamos, prieš elitus kovojantys dešinieji perspjovė visus, peržengdami nustatytas melavimo taisykles. Jie ėmė pateikinėti tiesiog visiškai akivaizdų melą ir apeliuoti ir į patiklumą, ir į paranoją vienu metu. Sąmokslas aptiktas, „jie“ demaskuoti, o triumfuoja ironiškieji klounai, kurie, atrodo, visai nejuokauja. O dabar Trumpas pats kalba apie „fake news“! Tačiau Debord‘as pabrėžė, kad „tikroji“ dezinformacija, nors ja galima apkaltinti bet ką, iš tikrųjų būtinai naudinga valdžiai. Galiausiai, „fake news“ yra kraštutinumas, atskleidžiantis informacijos dviprasmiškumą apskritai.
Vienintelis patikimas būdas kovoti prieš „fake news“ ir bet kokią propagandą yra kritinis mąstymas. Žmogus, kuris viskuo abejoja, tačiau mąsto logiškai ir racionaliai, yra kur kas atsparesnis ir sukčiams, ir propagandistams, ir „fake news“. Tačiau valdantieji visai tokių abejojančiųjų nepageidauja. Juk jie nesustos, vos suabejoję Rusijos propaganda, jie kritikuos ir savo valdžią; nesustoję, vos sukritikavę sukčius, puls ir padorius gamintojus. Juk jie gali ne vien demaskuoti sąmokslo teorijų skleidėjus, bet ir aptikti kokį nors tikrą sąmokslą! Todėl vyriausybių kova prieš „fake news“ yra pasmerkta, kol pirmenybė bus teikiama ne kritiniam mąstymui, o tikėjimo žiniasklaida skatinimui. Tvirtas pasiryžimas Tiesai, racionalus mąstymas ir santūrus nepasitikėjimas, su kuriuo vertinama bet kas, kas sakoma, yra kelias iš šitos slogios, ironijos persmelktos, spektaklio tikrovės.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai