Visi jau parašė kaip fainai buvo SWANS : pirmą ir paskutinį kartą Lietuvoje koncerte, bet aš dar neparašiau. Todėl mano įspūdžiai bus tikriausi ir geriausi, tebūnie ir patys objektyviausi, nes niekas nėra toks didelis Swans fanas kaip aš.
Ne, ne… iš tiesų man tik kelios Swan’sų dainos ir paskutinis albumas patinka, bet facebook’o erdvėje, artėjant koncertui buvo tikrai juokinga stebėti kaip senukai, besisavindami po gabalėlį grupės šlovės ir mušdamiesi sau į krūtinę, matavosi bybius: kas pirmas JŲ pradėjo klausyti, kas pirmas pirko JŲ plokštelę, kas daugiau matė JŲ koncertų, kuris albumas buvo tas pats pačiausias (aišku, kad tikrai ne paskutinis, nes kas dabar tai jau šūdas, o anksčiau tai va būdavo…), kažkas net tipo Swans for dummies buvo paruošęs straipsniuką. Nu nu… Čia taip pat kaip su Indijos nuotraukomis, pamenu, man buvo – visiems rodai ir pasakoji, kaip čia ojojoi ir incredible, bet po to greit pastebi, kad iš esmės visiems giliai px, nes visi ir taip kieti, o tos nuotraukos ir atsiminimai tau tik vienam terūpi. Yra tiesiog taip, ir viskas. Pasaulis taip sutvertas.
Video: Kęstutis Markevičius
Vis tiktai sutinku – koncertas buvo ne eilinis ir įspūdingas. Ir čia turiu omeny ne tik Swans grojimą ant scenos, bet visą vakaro stream’ą nuo pre iki after. Panašiai kaip ir vasaros festivalį vertini ne tik dėl muzikos, kurią išgirsti, bet ir dėl pasisėdėjimų su bonka prie palapinės ar saulės patekėjimo jausmo pavargusių, bet laimingų draugų rate.
Kažkaip savaime gavosi, kad su draugais, nusprendėm padaryt pre party tokioj local shit skylėj, į kurią kita proga vargiai sugalvotume užsukti. Yra ten kitoj gatvės pusėj nei “Legendos” klubas, prie “Maximos”, pilstomo alaus kabačiokas smirdantis kebais ir česnaku. Alus 2e. Tik pila lėtai, nes per brangu, matyt, nusipirkt antgalį, kad tiesiai iš bačkos pripiltų į bokalą, tai, pirma pripila į plastmasinį bambalį, o po to tik į bokalą. Šlykščiai atrodo. Na, bet tiek to, tokia proga galima pakentėti.
Kartu prisirinko atstovų iš visų laikmečių ir subkultūrų. Labai šauniai pasėdėjom, jaunas dienas prisiminėm. Jaučiu, jei ne Swans, tai būtų žiauriu pasigėrimu pasibaigę.
Apie patį koncerto veiksmą per daug nedypinsiu, galiu tik pasakyti, džiaugiuosi, kad laimingai viskas praėjo, nes kai begrojant Swans’ams dingo elektra, jau maniau, kad tai ir bus taškas. Neverbalinė kalba tiek M. Giros, tiek kitų grupės narių tuo metu buvo tiesi ir aiški – viskas labai blogai. Žinant, koks piktas ir nenuspėjamas gali būti grupės lyderis, o dar ir visai neseniai nuskambėjus istorijai su Gesaffelstein “Lofto” festivalyje, grėsmė apie ankstesnę renginio pabaigą atrodė daugiau nei reali.
Video: Rejentas KN
Ačiū Dievui, Swans sugrįžo ir sugrojo pilną programą. Tiesa, M. Gira ir toliau neatrodė labai patenkintas, nes tai nespėdavo su kliapu garbanotas bičas, tai pagyvenęs ir kramtuškę lyg ant amfo kramtęs su nežinaukaipvadinasi (iš gitaros grifo padarytu) instrumentu grojęs pelnytai padėvėtas pensininkas.
Kažkuriuo momentu, man atrodo, per paskutinį ekstazinį gabalą, žiūrėjau į M. Girą, ir galvojau, kad kai užaugsiu, noriu būti tokiu kaip jis. Be pilvo, be šypsenos veide, riebaluotais ir viršų sušukuotais pusilgiais plaukais, su gitara rankose čia ir dabar ir kartu šaltas kaip akmuo kažkur kitur.
Pasibaigus koncertui, bet muzikiniam virduliui viduje dar kunkuliuojant, nusprendžiau grįžti namo pėstute. Nežinau ar tai buvo geras sprendimas, nes dabartiniai namai yra kažkur 8km nuo koncerto vietos, bet nepasigailėjau – suskaičiavau danguje gulbės žvaigždyno žvaigždes, permąsčiau savo gyvenimo vertybes, be viso to susipažinau su jaunuoliais Sapieginės miške, kurie manęs labiau išsigando nei aš jų, o po to ir su fizikais studentais, kurie padovanojo vėliavėlę su FIDI Dinu.
Komentarai