Reikia švietimo reformos… Tai sakoma nuolat, tai sako kiekvienas, kas patenka į valdžią ar taikosi į ją ir sako visas pulkas ekspertų, analitikų, specialistų. Prieš praėjusius Seimo rinkimus bene visos partijos deklaravo, kad vienaip ar kitaip reformuos švietimo sistemą. Visi tiesia rankas link vaikų ir jaunuolių, niekas nuo tų rankų neišsisuks – nei darželinukas, nei studentas. Išugdysim!
Tačiau nematau reikalo kalbėti apie konkrečius pasiūlymus, tiek, kiek jie konkretūs, o ne atspindi tendenciją. Juk nesunku kritikuoti šias idėjas, kurios liejasi lyg iš gausybės rago. Bet nejaugi tai tik saujelės žmonių sąmonės srautas?
Tendencija, glūdinti po siūlomomis švietimo reformomis, manau, yra, iš vienos pusės, visiškas vidurinio ir aukštojo mokslo subordinavimas Rinkai. Iš kitos pusės, tai mokslo, fundamentalių disciplinų, išsilavinimo nuvertinimas, paverčiant mokslą atsiprašinėjančiu pajacu, senu klounu, kuris verčiamas šokti per galvą ir vaikščioti tarp naujųjų ponų, kaip anglai sako, cap in hand. Tad, iš vienos pusės, niekas, nė viena politinė partija neabejoja, negali abejoti, neturi pajėgumo abejoti dogma, kad vidurinio ir aukštojo mokslo programos turi atitikti Rinkos (ir/ar valstybės, visuomenės, bendruomenės) poreikius. Iš kitos pusės, viena per kitą ritasi iniciatyvos, pritrėkšdamos prie sienos moksleivius ir studentus, kuriomis eliminuojamos rimtos disciplinos, duodant kelią viskam, kas „paruošia gyvenimui“.
Nes juk „gyvenimas“ yra ne poezija ir ne chemija, ne aukštoji matematika ir ne senoji graikų ar lotynų kalbos. Nes juk gyvenimas yra vaikų darymas, paklusnumas darbdaviui, valstybei, o, svarbiausia, atitikimas Rinkos poreikiams. Tai kam mokiniams Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, kam Shakespeare‘as ir Mannas? Jie turi mokėti gyventi, elgtis vidutiniškai ir normaliai. Todėl, tikina Seimo valstietės, ne chemijos ir biologijos, ne algebros ir ne astronomijos reikia mokiniams, o dvasingumo. Reikia ruošti teisingam gyvenimui be užuolankų, tikslingai, nešvaistant laiko kažkokiems mokslams – juk jų daugumai „vis tiek nereikės“. (Koks tas teisingas gyvenimas? Askezė? „Evangelinė ubagystė“? Aišku, kad ne – buvimas paklusnia vidutinybe.) Tiesiog ugdyti kadrus, tik šį kartą dvasingus.
Bet kokia grėsmė, kad kas nors iškryps iš kelio, nukryps nuo Normos, turi būti neutralizuota… Vita contemplativa turi būti išrauta iš jaunų galvų suvisam. Žinok, jei mokykloje galvoji apie pažymius, ne, dar blogiau – galvoji apie Fiziką, apie Matematiką, apie Istoriją, sapnuoji lygtis ir geometrines figūras, tave domina begalybė ir iracionalūs skaičiai, tau tikrai įdomu, ką teigė Platonas, o ką Aristotelis, tu nori suprasti, kokiu būdu lietuvių kalba dabar yra tokia, kokia yra… tu šitą baik, mesk iš galvos, pailsėk truputį: o kaipgi šeima, kaipgi vaikų darymas? Jei esi berniukas, tau privalo patikti mergaitės, jei esi mergaitė, tau privalo patikti berniukai (duosime tau mezgimo vadovėlį), ne, ne šiaip patikti, jums privalo rūpėti, RŪPĖTI TAI, kokios dar lygtys, kokie pažyminiai po pažymimojo žodžio… Mes surasime tau porą, tada judu paruošime šeimai, marš tuoktis, marš įteisinti santykius, greičiau, laikas eina. O tada – į lovą. (Tik tada… „O gal ne tik, che che? – sako liberalai ir liberalės, merkdami/os akį. – O gal jausmai nelaukia, gyvenimas nestovi vietoje, che che… Gal geriau išdalinkime prezervatyvus. Na, dėl viso pikto…“) Ir mesk iš galvos tuos mokslus, juk ne tai svarbiausia. Svarbiausia juk gyvenimas.
Tad, mokykla atvirai ir begėdiškai imasi sąvadautojos ir suvedžiotojos vaidmens. Kaip Witoldo Gombrowicziaus „Pornografijoje“, jaunuose žmonėse mokykla įžiūri Geismą ir Trauką. Todėl visaip bando juos suporuoti ir suvesti, kad tik kas neliktų nuošalyje, neintegruota/s, neįtraukta/s. Štai tikybos mokytoja gali pasakoti apie oralinį seksą ir t.t., nes žmonių santykius, apskritai, žmones, suvokia per tai, TIK per tai. Ir visos iniciatyvos, skirtos ugdyti šeimai, iš esmės, teigia tą patį – TAI ir tik TAI. Toks „dvasingumas“ labai susirūpinęs kūnu. Į kelnes lendantis „dvasingumas“. Liberalai siūlo tą patį, tik praplėsdami šią schemą: jei esi berniukas, gerai, tiek to, tau gali patikti ir berniukai, tik che che, paskubėk – juk vis tiek tu galvoji apie TAI. Nes apie ką daugiau berniukai su mergaitėmis, vaikinai su merginomis? Negi apie lygtis? Baikit juokus.
Taip mokymasis tampa kažkuo neesminiu mokykloje: mokykloje visi mokosi gyventi, o matematika, fizika ir lietuvių kalba reikalingi tik tiek, kiek padeda gyventi. Mokymosi dalykai tampa tik pretekstu ruošti gyvenimui, masalu suvaryti vaikus į mokyklą. Ar to reikės, ar šito reikės? Jeigu ne – tai kam kvaršinti jaunas galvas? Juk jiems ne tas galvoj, cha cha… Taip ir mažybiname.
Tad, stebėkime, prie ko priėjome: „gyvenimas“ svarbu, ne kontempliacija, o darbas, ne viešoji sfera, o privatybė. Tačiau koks gyvenimas? Koks tas mums peršamas gyvenimas? Juk tai gyvenimas VIDUTINYBĖS, gyvenimas paklusnaus „mažojo žmogaus“, nykus, servilus menkystos gyvenimas. Mokykla ir universitetas turi ruošti specialistus, kurie, kitaip negu ankstesniais laikais, būtų chameleoniški, mokėtų persikvalifikuoti. Jie turi būti kaip tušti indai. Įpili, išpili, praskalauji ir vėl įpili. Mokykla ir universitetas turi visus išmokyti kiekvieną atitikti banalybės persunktą Bürgertum standartą. Per kelis dešimtmečius šis standartas ženkliai nusmuko, nors išsilavinimas, kita vertus, ir tapo prieinamas didesniam žmonių skaičiui.
Tad, matome, kad švietimas, atitinkantis Rinkos poreikius, yra pasmerktas degradavimui, virtimui „specialistų ruošimu“. Švietimas, iš vienos pusės, yra „mokymasis visą gyvenimą“, iš kitos pusės, yra vien tik kažkas praeinančio, greitai įsisavinamo. Maisto papildas, vartojamas organizmui stiprinti (t.y., „papildyti žinių atsargas“). Nėra laiko fundamentalioms studijoms, reikia „gyventi“. Žodžiu, „gyvenimas“, t.y. darbas-paskola-butas-namas-šeima-vaikai-atostogos-pensija, nepakenčia jokio Mokslo, jokio Meno, jokių vaikiškų nesąmonių. Nes tai nerimta. T.y. pernelyg rimta „paprastam žmogui“.
Taip knygius, moksliukas, nevykėlis vėl iškyla kaip gresmė, kaip iššūkis švietimo sistemai, visuomenei. Jis gal net auga, nepaisydamas ugdymo! Jis galvoja, kad mokykla yra skirta mokytis, universitetas skirtas gilinti žinias… Tačiau matome, kad svarbu ne tai, svarbu „gyventi“, todėl mokyklos ir universiteto tikslas šių nenormalių individų atžvilgiu yra aiškus – nuleisti ant žemės, suvidutinybinti, „sutvarkyti smegenis“, kaip sakė buvęs Seimo pirmininkas apie tarnybą kariuomenėje. Tokiu būdu, moksliuko „branda“ (domėjimasis rimtais dalykais) laikoma jo „žalumu“.
Dar vienas dalykas, kurį žino kiekviena/s Lietuvos švietimo reformatorius/ė, yra tai, jog didžiausia Lietuvos, Vakarų, pasaulio bėda yra individualizmas. Štai Seimo švietimo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša (jo išvedžiojimai apskritai yra įrodymas, kad galima ramiausiai gyventi be logikos, žr. nuorodą) teigia, esą švietimo sistema ruošia individualistus… O štai socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis kaltina individualistinį mąstymą dėl… savižudybių… alkoholizmo… na, ir be abejo, dėl emigracijos. Individualizmas yra keiksmažodis kairiesiems ir dešiniesiems, norintiems „darnaus vystymosi“ ir trokštantiems „bendruomenės“, kovojantiems prieš „vartotojiškumą“ ir prieš „liberastus“. Ir panašios tendencijos vyrauja daug kur: individualizmas neva privedė prie Trumpo pergalės, o pastarojo šalininkams individualizmas yra liberalų išmonė, skirta naikinti šeimai.
Tačiau išvados visų vienodos. Žmogus privalo elgtis normaliai. Nes štai žmogus nenori turėti vaikų ar nenori kurti pridėtinės vertės, matyt, dabartinė švietimo sistema jam, vargdienėliui, įteigė (o iš tiesų – jam pavyko iš jos išlįsti gyvam), kad galima pačiam priiminėti sprendimus, būti individu… Jis veikia, o ne elgiasi, kaip sakytų Hannah Arendt, jis yra žmogus.
Mano minėtas moksliukas ir yra tas individas, kuriam kyla savų minčių. O darbas, mokesčiai? O kas pasirūpins gimstamumu? Ne, individų negalime leisti, žmogus turi žavėtis, mylėti ir vertinti, kai liepia mokytojai. Jam natūraliai turi kilti patriotizmas ir pilietiškumas (Šiaurės Korėjoje, regis, tie dalykai kyla nenatūraliai). Ir tegu tik pabando nekilti! Juk tai svarbiau už visokias ten dailes ir fizikas, chemijas ir biologijas.
Mokslas, apskritai, yra tiek reikalingas, kiek jis duoda kažką Rinkai – lazerius, dronus, nanotechnologijas, robotus. Reikia inžinierių ir IT specialistų, sakoma mums. Fundamentalus mokslas – nereikalingas, jei nepritaikomas, jei nenaudingas čia ir dabar, jei netarnauja. Galiausiai, reikia viską sujungti ir sukryžminti, diegti interdisciplinines studijas, neužsisklęsti, bendrauti, būti atviriems…
Menas pasidaro reikalingas, kai padaromas Industrija. Th. W. Adorno kadaise rašė apie „kultūros industriją“, dabar, be ironijos, studijų programos pavadinamos „kūrybinės industrijos“. Visas menas privalo būti arba pramoga masėms, arba rafinuotesnis delikatesas jauniesiems profesionalams (kurie moka už tai atsilyginti) – viskas. Kūrybingumas gerai, nes neša pelną; menininko darbas – įkinkyti savo talentą į pridėtinės vertės kūrimą, kaip upė pajungiama sukti hidroelektrinės turbinas.
Humanitarai, kita vertus, kaip teigė Žygimantas Mauricas, „Nordea“ banko analitikas, privalo dar įrodyti, kad yra geresni už „Google“ vertimo programą. Iš tiesų, jų dalia sunkiausia, o vis per tą tinginystę ir nenorą dirbti. Aišku, gal galima juos priversti įrodyti mums visiems, bent per valstybines šventes, kad mus žavi, kad mylime Tėvynę, kad gerbiame ir vertiname. Arba, kaip teko girdėti, studijuojant filosofiją, „Juk filosofiją baigė „Radistai“ ir Marijus Žiedas“. Taip, viltis gyva!
Rinka yra tas stabas, kuriam studentas ir moksleivis privalo nuo mažumės lenktis. Nuo darželio reikia lavinti finansinį raštingumą, sakoma mums. Visų pirma, išmok programuoti ir sugalvok verslo idėją, paskui išmoksi skaityti ir rašyti; svarbiausia, išmok visada pritaikyti savo žinias… Kai aš mokiausi mokykloje, kartą mus sukvietė vietoje pamokų pasiklausyti apie naują „programą jaunimui“, kurią įsteigė vienas toks bankas, na, toks skandinaviškas… Nes mokslai mokslais, o reikia galvoti apie ateitį. Tai štai, kai kažką mąstai, svajoji apie kažką, turi nuolat tikrinti save: „Ar mano mąstymas atitinka Rinkos poreikius? Ar poetu būti apsimoka? Ar šitas dalykas yra trending dabar?“ Ir vyk šalin kiekvieną mintelę, kuri nepraeis šito face control. Tai bloga mintis ir ji tave nuves į visuomenės paraštes, dori žmonės kreivai žiūri į poetus, filosofus ir dailininkus…. nebent pastarieji sugeba parduoti savo žinias ir „talentą“. Tada gali netgi keikti Rinką ir kapitalizmą, būti „nepatogus/i“ ir „kitoks/ia“. Kaip prieš 50 metų rašė Guy Debord‘as, pats nepasitenkinimas tampa preke.
Dar Friedrichui Nietzschei buvo aišku, kad švietimas verčiamas ruošti kadrus. O po daugiau nei šimto metų Gilles‘is Deleuze‘as konstatavo, kad „kontrolės visuomenė“ įneša „korporacijos“ elementų į mokymo procesą ir likviduoja rimtą mokslinę veiklą universitetuose, pajungdama viską Rinkai ir įdiegdama „mokymąsi visą gyvenimą“. Tai reiškia, kad TU NIEKADA NEBAIGSI MOKYKLOS, niekada nieko dorai neišmoksi. Rinka nutrins tavo gyvenimo pasiekimų lentelę, pasirodys, kad tai, ką pasiekei, „nesiskaito“, tad teks pradėti iš naujo; todėl ne specialistų reikia, o žmonių, kurie visada pasiruošę tapti bet kuo, „kūrybingų“ gudragalvių – tendencija, kurią įžvelgė dar Adorno. Nes bet kokia profesija yra antrinis, išvestinis dalykas. Rinka – vienintelis stabilus dalykas. Todėl nėra nieko baisiau, negu tvirtas buvimas kažkuo, individu, todėl reikia bet kokias „formalias“ žinias nuvertinti, palikti vien „neformalų“ ugdymą. Nes, o kam tas rimtumas?
Paradoksaliai, mokykla vienu metu ir mažybina (vadina vaikais ir laiko naiviais), ir laiko jau suaugusiais (ruošimas šeimai ir darbo rinkai). Kasdienė banalybė nusveria rimtumą, užima jo vietą. Mokyklos tikslas yra nurengti moksliuką ir atimti iš jo mokymosi pasiekimų figos lapelį – žiūrim, ką turim, ką tu ten turi be viso to. O bendrauti moki? O šeimai pasiruošęs? Matai, dabar tu toks pat, kaip visi kiti, tai ir nevaidink čia genijaus.
Galiausiai, visos švietimo reformos siekia to paties – švietimo autonomijos panaikinimo, kad švietimas būtų ne laisvų žmonių auklėjimas, o tarnų ruošimas. Jei kas nors išdrįs norėti būti aukščiau biurgeriško smulkiaburžuazinio vidutinybės „gyvenimo“, tai priversim, nutempsim žemyn, ką čia protingą vaidina, ką? Vietoj Joyce‘o ir Homero – į lovą, vietoje iracionaliųjų skaičių ir konverguojančių sekų – banko sąskaitos balansas. Vis dėlto, jei iš žmogaus atimamas sąlytis su žmonijos kultūros paveldu, gal vienintelė galimybė kiekvienam/ai prie jo prisiliesti, susipažinti su tuo, kas buvo sukaupta per amžius, mes visi netenkame kur kas daugiau, negu mums galės suteikti „Rinkos poreikius atitinkantis“ vidurinis ir aukštasis mokslas. Tačiau mes to turbūt jau nesuprasime, būtent todėl, kad jis iš mūsų atimtas.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai