kOREkcija: Turizmas – reali pseudotikrovės patirtis už prieinamą kainą

Vasarą dažnai teko girdėti apie protestus įvairiose Europos šalyse, sukeltus didėjančio gyventojų pasipiktinimo turistais. Katalonijoje, Venecijoje, Kroatijoje, Berlyne žmonės nepatenkinti jų antplūdžiu. Visiems jau gana viso to.

Neslėpsiu – man tai patinka. Taip, gana turizmo, lauk tuos transo apimtus į laisvę pasiganyti išleistus šortais, marškinėliais trumpomis rankovėmis, kuprinėmis ir fotoaparatais pasipuošusius, šlepetėmis avinčius pavargėlius!

Sakote, turizmas atneša pelną? Na ir kas?! Ar pinigai atperka jų keliamas problemas? Automobiliai, spūstys keliuose, po galais, žmonių minios, užkemšančios gatves, kad pasiklausytų paistalų apie DIDYBĘ, kuria reikia ŽAVĖTIS?

Ir žavisi, spragsėdami fotoaparatais, daugindami vaizdus, kurie visiems įgrįsę iki gyvo kaulo… Kam reikia dar dauginti tuos vaizdus, tik – koks pokytis! – papildytus snukio, išsišiepusio ar susiraukusio? Ir dėl to gaišti laiką ir leisti pinigus?

Masinė žmonių piligrimystė visada atneša didžiules problemas. Pati masė, kaip tokia, pačia savo prezencija kuo puikiausiai pajėgi sunaikinti visus istorinius ir gamtos paminklus. Milijonui žmonių palietus medį, iš jo ne kažin kas liks.

Ir – žiūrėkite – kokią dilemą mes čia prieiname: Petras iš Balbieriškio ir Onutė iš Rokiškio paprastai, žmogiškai, normaliai, natūraliai, nuoširdžiai, vaikiškai nori PAMATYTI kažką. Ir kokie mes būtume beširdžiai, jei lieptume jiems pasilikti savo kaime, provincijoje ir tenkintis TV ekrane matytais vaizdais, kokią, po galais, mes turime teisę Petrui ir Onutei uždrausti patirti nuotykį.

Bet: jei be šių dviejų tyros širdies individų atsiras dar milijonas… Jei kiekvienas iš jų tyrai ir nuoširdžiai nori įgyvendinti vaikystės svajonę pamatyti Eifelio bokštą ar Koliziejų, tai ką, leisime jiems viską nepataisomai sugadinti? Individo geri norai, padauginti iš milijono, sukuria tokias pasėkmes, kurių nesukeltų ir individo blogi norai. Vienas vandalas negali padaryti tiek žalos, kiek dešimt milijonų besižavinčiu menu ir architektūra turistų.

Visi protu supranta, kad milijonas žmonių viską ištryps ir sunaikins, bet visi tikisi, kad tai bus kada nors ateityje… Ir kiekvienas tikisi būti tuo paskutiniu, kuris dar spėjo pamatyti – kokia intriga!

Individas susiduria su mase. Jis atsitrenkia į kiekybės sieną.

Bet, palaukite, juk neišsprendėme dilemos, tik parodėme ją: Petras ir Onutė lieka nežinioje, važiuoti jiems į turistinę kelionę, ar ne. Jei neleisime jiems įgyvendinti vaikystės svajonės, būsime arogantiški snobai (klasizmas?), bet… jei leisime, jų vaikai pamatys tik griuvėsių krūvą. Ką daryti?

Na, gerai, pradėkime iš pradžių. Turizmo esmė, kaip sakė Guy Debord‘as, yra tai, kad žmonės turi galimybę aplankyti tai, kas tapo banalu. Jis teigia, kad taip yra jau vien dėl to, kad egzistuoja vieningas ekonominis modelis, kuris de facto sulygina visas pasaulio vietas jų banalumo vienodume. To iliustracija – turistai, vienodai apsirengę, su šortais ir šlepetėmis, apsiginklavę fotoaparatais ir vienodai nusiteikę eina ir į bažnyčią, ir į rūmus, ir į Luvrą, ir į „McDonald‘s“. Su jais atslenka banalumo banga, kuri viską lygiai užkloja.

Kitas dalykas, turizmas, mano manymu, produkuoja tam tikrą pseudorealybę.

Kažkada žvejai žvejojo, naudodamiesi turimais įrankiais, laikydamiesi tradicijų, kurios turėjo kažkokią prasmę ir buvo kažkuo praktiškai pagrįstos, jie dirbo savo darbą ir negalvojo, kad yra kultūros paveldas. Dabar žuvys baigėsi arba tapo nevalgomos, nes jūros užterštos, – arba atsirado traleriai ir žuvivaisos fermos, kurie patiekia ant jūsų stalo žuvį lengviau, greičiau, pigiau. Tada „žvejai“, „valtys“, „tinklai“, jų dainos, tradicijos ir apranga staiga tapo fetišu – nes neteko praktinės reikšmės.

Trumpai tariant, anksčiau žmonės gamino, kūrė daiktus, o dabar pinigai daromi nieko negaminant – vadybininkai, marketingo ar viešųjų ryšių specialistai ir kiti ekspertai nustūmė toli atgal tuos niekingus proletarus, kurie iš tiesų kažką savo rankomis gamina. Pastarieji vis labiau išstūmiami robotų. Gaminti kažką tampa atgyvena.

Dabar matome, kaip realus darbas, taip niekada ir nevirtęs prestižiniu dalyku (kad ir kaip patetiškai trimitavo komunistai), virto niekam nereikalinga kliūtimi plėtrai. Visur gamyklas keičia biurai, apartamentai, prekybos ir laisvalaikio centrai. Pasižvalgykite po Vilnių, Kauną, Klaipėdą – beveik visos dar prieš 20 metų veikusios gamyklos užleido vietą prekybos centrams ir biurams.

Gamyba tampa kažkuo tolimu ir efemerišku – drabužius mus pasiuva vaikai iš Bangladešo ar Kinijos. Ten nusikėlė visa gamyba, o Vakarų miestai nuo jos vaduojasi, likusią po jos vietą atiduodami turizmo industrijai. Visas jaunatviškas veržlumas iškeliavo į „jaunus“ kraštus – Europai liko ilsėtis pensijoje.

Kas čia blogo, sakysite? Na, taip, aš pats labai nemėgstu pramonės, nenorėčiau jos matyti Lietuvoje… Bet, po galais, ji vis vien kažkur yra. Visas šiukšles sušluojame po kilimu ir sėdime sau ramūs, patenkinti.

Tačiau aš tik noriu atkreipti dėmesį į tendenciją, kurią pastebiu visur: realią gamybą išstumia fikcijos gamyba – viešieji ryšiai, „žmogiškųjų išteklių“ valdymas ir visokeriopas vartojimas. Nieko negaminama (čia, pas mus, šalia, mūsų aplinkoje: mums nereikia matyti rūkstančių kaminų ir kvėpuoti užterštu oru – tegu kvėpuoja kinai, indai ir afrikiečiai), tačiau esame skatinami vis daugiau ir daugiau vartoti. Galiausiai, turizmo industrija paverčia realų gyvenimą pseudotikrove, panašiai, kaip „Akropolis“ imituoja miesto išplanavimą su gatvėmis, malūnais, pilimis, žibintais ir t.t.

Tad, turizmas skatina tokio netikro gyvenimo gamybą. Kai baigiasi tikras gyvenimas, prasideda nesibaigianti šventė. Tiesa, šioje šventėje kažkas turi nešioti purvinas lėkštes ir jas plauti, valyti tualetus ir rinkti šiukšles. Ir vietinė populiacija iš šeimininkų virsta liokajų tauta. Visas jų darbas – linksminti iš viso pasaulio susirinkusius žioplius.

Veidmainystė ir pataikavimas liejasi per kraštus, o vietiniai, sukandę dantis, imituoja tradicijas ir nacionalinį paveldą. Ne vien erdvė virsta fikcija, bet ir žmonių elgesys. Falsifikuojamos tradicijos ir visai nebe laukiniai vaidina laukinius. Šitas pažeminimas, aišku, atneša pinigų. Bet kam atitenka tie pinigai?

Galiausiai, didžiausia problema, kuri supykdė Europos gyventojus, yra tai, jog kyla mokesčiai, kainos ir ypač nuomos kainos. Tad, Venecijos, Barselonos, Maljorkos gyventojai patiria gentrifikaciją viso regiono mastu. Jie išstumiami iš savo namų tuo, kad viskas paprasčiausiai yra skirta turistams ir todėl brangu.

Šita segregacija ypač ryški atsilikusiose šalyse, kur turistams pateikiamas rojus žemėje, už kurį savo vargu moka vietiniai gyventojai. Puikiai turistų vaidmenį Trečiojo pasaulio šalyse, šiuo atveju, Meksikoje, išjuokė režisierius Alejandro Jodorowsky‘is savo filme „Šventasis kalnas“. Ten yra scena, kur protestuotojus sušaudo kareiviai, o tada į sceną įžengia gauja sombrerais pasidabinusių amerikiečių, kurie fotografuojasi lavonų krūvos fone, o vienas darosi selfie‘į, kaip mes dabar pasakytume, šalia savo žmonos, kurią tuo metu prievartauja kareivis. Egzotika, patirtis…

Iš esmės, turistai patiria orientalizmo, kaip jį aprašė E.W. Saidas, poveikį. Jie mato mistifikaciją, „Mįslinguosius Rytus“, kurie juk tokie egzotiški ir kitokie, negu „normalus“ Vakarų gyvenimas. Net, jei kalba eina apie turizmą savo pačių šalyje, žmonės turi orientalizuoti ją, kad norėtųsi ją „pažinti“. Lietuviai, keliaujantys po Lietuvą, ypač po kaimą, susvetimėja su savo pačiu šalimi, „atranda“ ją.

Kita vertus, nesuvokiantys paties savo keliavimo fakto žmonės nekeliauja – tai priklauso nuo subjektyvumo, o ne nuo vietos. Juk jeigu jų akys nieko neįžvelgia namuose, vargu, ar ką įžvelgs lankytinose vietose…

Turistai nėra kažkuo išskirtiniai, išties, jie yra paprasčiausi žmonės, kurie tiki, kad „taip gyventi verta“. Jie patys dėl to nekalti, nors… aišku, galėtų susiprasti. Tai tam tikras specifinis kalbos žaidimas, sąmokslas, į kurį dažnas įsitraukiame.

Kita vertus, turistai yra regresavę individai panašiai kaip, ką pastebėjo Jeanas Baudrillard‘as, laisvalaikiu mūsų laikų žmonės regresuoja ta prasme, jog imasi praktinės naudos neturinčių amatų – štai verslininkas iš medžio drožia klumpes, o korporacijos vadovė kepa naminę duoną. Turistai, tuo tarpu, užsiima vien rekreacija ir nieko neveikia.

Turistai yra lunatikai, liūdna iliustracija kapitalizmo pažadams. Jie nori pramogų, įspūdžių, patirties, žinių, nori žavėtis gamta, istorijos paminklais, „Mona Lisa“ ir Eifelio bokštu, ir šventai tiki, kad visa ta įmanoma įgyti už pinigus, patogiai ir darbo valandomis. Tai štai kur iškeliavo gamyba: konvejeris, masinės gamybos patirtys, dozuotos patirtys, subalansuotos tam tikram žmonių skaičiui.

Kita vertus, savo šalyje priversti taikstytis su moralės ir įstatymų reikalavimais, individai užsienyje dažnai įsisiautėja nejuokais ir palieka po savęs ne vien pinigus, bet ir apvemtus ar apšlapintus kampus… Tačiau tokių nėra daug. Ne jie kelia daugiausia problemų. Minia padorių ir kultūringų žmonių viską nusiaubia pačiu savo apsilankymu.

Turistai yra lunatikai, nes jie a) bando pagreitintai išgyventi fiktyvų reginišką gyvenimą, kuris būtų nesibaigianti šventė (tai absurdiška); b) to paties suvokimo režimo jie netaiko normaliomis sąlygomis (normaliomis sąlygomis, be viešųjų ryšių kampanijų, jie nefotografuoja, kas pakliuvo, savo mieste); c) kaupia patirtis, realiai nieko neišgyvendami.

Dėl paskutinio punkto galima ginčytis: jie išgyvena, tačiau išgyvena fikciją. Be to, jie pareigingai atidirbinėja atostogas, kaip sakytų Baudrillard‘as.

Aišku, turistai įgyja patirčių… Be to, banalumo patirtis irgi yra patirtis. Tai ribinė patirtis. Štai čia yra fikcija, o už jos – reikia tikėtis – gyvenimas, jis matosi pro iliuzijos plyšius.

Tad, trumpai galima pakartoti: kasdienybė – būdravimas vs. turizmas – miegas. Nuobodžiavimas, laiko stūmimas ir rutina – miegas vs. nesibaigianti šventė ir patirčių kaupimas – būdravimas. Pramiegoję visą dieną, mes, išvažiavę į turistinę kelionę, „atsibundame“, ir imame gyventi. Tiesa, tai, pasirodo, sapnas.

Norintys dėl neatsakingo turistų elgesio ir jų antplūdžio apkaltinti individualizmą smarkiai klysta – tai tikrai ne individualizmas keliauti su minia žmonių pažiūrėti kritikų ir minios palaimintų banalybių. Bet kas gi, matydamas eilę prie kažko ar minią, spoksančią į kažką, nenukreips ten savo dėmesingo žvilgsnio? Taip lengva paskęsti vis naujų nesąmonių afirmacijoje. Kas bus ta avis, kuri sustojo ant skardžio krašto, kai visos kitos nuo jo nušoko?

Bet: ką mes pasakysime Petrui ir Onutei? Na, aš nenoriu būti vienas iš tų, kurie, įtikinamai įrodę, kad kažkas yra labai blogai, paskui pasako, kad visada yra aukso viduriukas…

Ne, aš taip nesakysiu, tad jokios paguodos jiems neturiu – turizmas yra blogai. Aišku, galėčiau patarti pasekti prancūzų rašytojais Arthuru Rimbaud ir Jeanu Genet ar olandų komunistu Marinusu van der Lubbe ir keliauti pėsčiomis… Tiesa, jei kartu pasiimsite, surinkę socialinių tinklų pagalba, porą tūkstančių žmonių, kurie irgi gyvai pasipiktinę turizmu…

Na, arba galite pasekti filosofu Gilles‘iu Deleuze‘u, kuris teigė, kad labiausiai mėgsta keliauti niekur nepajudėdamas – mintyse. Šis keliavimo būdas – pats pigiausias.

Be to, reikia gerai pasukti galvą ir atsakyti į klausimą, ar tikrai Eifelio bokštas ar Koliziejus yra verti susižavėjimo. Ar tikrai yra ko ten vėpsoti į tą „Moną Lisą“. Ar tikrai verta lankyti Luvrą. Jeigu jūsų nežavi Vilnius ar kita vietovė, kur gyvenate, jei nieko gero ten neįžvelgiate, bet šventai tikite, kad Paryžiuje viskas bus visiškai kitaip, kad Maljorkoje ar Hurgadoje pailsėsite, tuo tarpu prie Salotės ežero tai jau ne, gal visgi vertėtų gerai pagalvoti, ar neįsikalbate šitų dalykų.

Tačiau verta pagailėti turistų, ne vien juos peikti. Jie yra ne mažesnės aukos už nuo jų antplūdžio kenčiančius gyventojus. Kelionės susijusios su nuovargiu, laiko švaistymu ir dar rizikuoji žūti lėktuvo katastrofoje, autobuso ar traukinio avarijoje, užsikrėsti kokiu nors egzotišku virusu ar tapti teroristų auka.

Esu daug kartų matęs Vilniaus senamiestyje visą gatvę užtvindžiusią minią, besiklausančią nesąmoningo pasakojimo apie niekam neįdomią „didybę“, kurią visi neva žavisi. Nejaugi jūs tikite, kad jiems įmanoma kažką pamatyti, patirti, pajusti, išskyrus tai, kad šalimais stovintis ponas smirda prakaitu, o už nugaros stovinti kvepalų mėgėja kvepia kaip gėlių klomba?

Man turistas atrodo pažemintas žmogus, besitikintis, kad yra vertas įspūdžių. Bet jam tenka vien tik už viską permokėti, laukti eilėje ir dusti minioje.

Tad, iš tikrųjų, lauk turistus, gana šitos komedijos, kur minia apmulkintų mulkių atvažiuoja pažiūrėti banalių reginių, pamiršę visą savo rimtumą ir manieras, o minia vietinių jiems bando įsiteikti, pamiršę savigarbą ir orumą. Turizmas tik daugina iliuzijas, banalybę ir beprasmybę. Juk visi žinome, kad vaidiname – vieni, kad žavisi, kiti, kad džiaugiasi atvykėlių srautais. Laikas pažvelgti vienas į kitą, ir į save, kaip į aktorius, ir spjauti į šitą pjesę. Solidarumas atsiranda tada, kai pamerki akį tiems, kartu su kuriais vaidini.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”