kOREkcija: Bipolinis snukio sutrikimas

Pajacas tarp dviejų pajacų – argi galėjau padaryti ką nors, kas nebūtų grimasa?

Witold Gombrowicz [1]

Pažiūrėjus į viešąją erdvę, jau seniai krenta į akis bipolinis vyraujančio diskurso pobūdis. Tai yra, iš vienos pusės, viena stovykla teigia viena, o kita būtinai teigia diametraliai priešingą dalyką.

Savaime suprantama, tame nėra nieko blogo – argi negali žmonės radikaliai nesutarti, argi negali vienam patikti žiema, o kitam – vasara? Tačiau sunku įsivaizduoti, kad visą viešąją erdvę įmanoma perskelti tokiu būdu ir kad toks bipolinis viešojo diskurso sutrikimas nesukels liūdnų padarinių jo turėtojų mąstymui, kalbai, gestams, jausmams, o, svarbiausia, – snukiui. Todėl dera konstatuoti ne vien bipolinį kalbėjimo sutrikimą, bet ir bipolinį snukio sutrikimą.

Nors skaitytojai, matyt, jau priprato, kad dauguma mano naudojamų sąvokų yra paimtos iš kritinės teorijos, šįsyk daugiausia remsiuosi lenkų rašytojo Witoldo Gombrowicziaus filosofija ir jo romane „Ferdydurkė“ įvesta snukio sąvoka. Gombrowicziui „snukis“ reiškia tai, kas mums primetama kitų, kaip kiti mus formuoja, apiformina, įformina, deformuoja – kokį mums „padaro snukį“.

Pagrindinis „Ferdydurkės“ veikėjas Juzis, kurį „absoliutus pedagogas“ T. Pimka iš trisdešimtmečio vyriškio pavertė paaugliu ir grąžino į mokyklą, pamato, kad moksleiviai naiviai stengiasi atrodyti nenaivūs ir kiekvienas pasirenka savąjį idealą, kuris jam daro snukį.

Kai Juzis įsimyli naujovišką (šių laikų terminais šnekant, progresyvią) pensiono mokinę Zutą, sako, kad ji jam įlipdė snukį. Kai pasiskundžia mokyklos draugui Mientui, tas atsako: „Tai dėl to tavo toks snukis? <…> Na, bet ir marmūzę tau įtaisė tavo mylimoji.“[2]

Patekęs, kartu su tuo pačiu draugu, į giminaičių dvarą, Juzis supranta, kad jam kyla naujo snukio grėsmė: dvarininkai su savo aristokratiškomis manieromis bando jį apiforminti pagal save.

Tad, snukis yra tai, kaip kitų žmonių nuomonė apie mus formuoja mūsų savęs supratimą.

Kita vertus, knygos pabaigoje Juzis sako: „[n]eįmanoma pabėgti nuo snukio kitaip, kaip tik į kitą snukį, o apsisaugoti nuo žmogaus galima tik kito žmogaus glėbyje. O nuo užpakalio apskritai negalima pabėgti.“[3] Kitaip tariant, Gombrowiczius konstatuoja, kad nuo formavimo nepabėgsi – mus nuolat formuoja kiti, kaip ir mes – juos; esame nuolat formuojami visuomenės, jos konvencijų, lūkesčių ir reikalavimų, kuriuos interiorizuojame.

Nors Gombrowiczius nepuoselėja iliuzijų „būti pačiu savimi“ anapus bet kokios socialinės kontrolės ir „tarpžmonijinės sferos“ (vėlesnė jo sąvoka) poveikio, esama snukio darymo procedūrų, kurios yra žalojančios individą. Savo „Dienoraštyje“ rašytojas suformuluoja menininko, kaip individo, kuris supranta esąs deformuojamas ir priešinasi, sampratą. Tad, kad ir koks neišvengiamas atrodo snukis, individas, trokštantis „būti savimi“, visada bėgs nuo snukio – kad ir iki kito snukio… Jis priešinsis kitų formuojamas, jų api-brėžiamas (frame‘inamas), nes tai – visada primestas, netikslus, ribotas, de-formuojantis apibrėžimas.

Tačiau labiausiai marmūzė pučiasi nuo idealų ir bandymo atitikti socialines normas. Centrinė pirmos knygos pusės scena yra „minų dvikova“ tarp Mientaus, ginančio „berno“ anti-idealą ir nenorinčio būti naiviu (nors slapta svajojančio apie pusbernį) ir Sifono, kuris gina „bernelio“ idealą ir teigia esantis nesąmoningas.

Ši metafora ir yra svarbiausia šiam tekstui. Man atrodo, kad kiekvieną dieną Lietuvoje ir pasaulyje žmonės kviečia vieni kitus į tokias dvikovas.

Pavyzdžiui, Lietuvoje jau seniai girdime apie „Rusijos grėsmę“ ir būtinybę gintis. Kalbos apie šią grėsmę jau įtaisė mums klaikų snukį. Kiekvienas reiškinys, pasitaikantis gyvenime, besididžiuojančių, kad turi tokį snukį, yra kruopščiai skenuojamas, ar kartais „nėra naudingas Rusijai“… Veidus iškreipia skausminga grimasa, pamačius Petro Cvirkos paminklą, gausiai lankomą sovietinės nostalgijos (kas galėtų paneigti?) kamuojamų balandžių, ar, kaip sakė Karlas Marxas, „kandžiai pelių kritikai“ patikėtą Salomėjos Nėries rinktinių raštų tomą, besivoliojantį palėpėje… Gėdos raudonis išpyla snukį, vartant senus šeimos albumus, pamačius, kad tėvai, būdami vaikais, ryšėjo pionieriškais kaklaraiščiais.

Šio snukio savininkai skalambija pavojaus varpais ir šaukia visus į kovą prieš Rusijos trolius, patys skambiai pasivadinę elfais. Galiausiai, šie piliečiai pasiruošę kibti į atlapus kiekvienam/ai, kas nepakankamai myli JAV. Kad ir ką jie iš tikrųjų galvoja, padėtis juos įpareigoja ginti nepateisinamą – karą Irake ir Ronaldą Reaganą, šnipinėjimą ir Guantanamo bazę, o dar – urmu – ir Izraelį su sostine Jeruzalėje, kurios nepripažįsta tik „dirbantys Rusijai“ arba „leftistinės žertvos“.

Tačiau, nepamirškime ir tų, kuriuos, vos užmetę akį, pilietiški dešinieji atpažįsta kaip konkuruojančio snukio savininkus, kuriuos familiariai vadina „vatnikais“. Šie žmonės, kurių veidus deformuoja mesianistinis šėlas, „didžios Rusijos“ idealas ir „teisėto pasipiktinimo supuvusiais Vakarais“ naiviai tauri grimasa, jų marmūzei besipučiant ant svetimos revanšistinės „didybės“ mielių, patys ištirpsta savo pasaulėžiūros nerealybėje. Vladimiras Putinas šiems veikėjams iškyla kaip „tėvo figūra“, kurios padedami, jie tikisi, perfrazuojant Gombrowiczių, užvežti antausį į juos atsuktam elito užpakaliui. Tuo jie panašūs į Donaldo Trumpo ir JK išstojimo iš ES šalininkus.

Tiesa, jie nepastebi, kad, bėgdami nuo elito jiems daromo snukio, patenka į naujo, dar klaikesnio, snukio nelaisvę. Prorusiškų veikėjų pasaulis yra dar fantastiškesnis nei jų oponentų, o visomis spalvomis – kaip atsitinka su kiekvienu idealu – jis sužydi tik pačioje Rusijoje, ten kur turi galią…

Kaip pirmosios stovyklos žargonas (žargonas yra antras dalykas po snukio, kuris charakterizuoja bet kokio kulturkampfo dalyvius) kupinas tokių terminų, kaip „informacinis karas“, „minkštoji galia“, „vatnikas“, „naudingas idiotas“ ir t.t., taip jų oponentų žodynas yra ne mažiau spalvingas ir pilnas naujadarų. Jie obsesyviai postringauja apie „jankius“, „supuvusius Vakarus“ ir „fašistus“, „teroristus“ ir „iškrypėlius“, be to, nepamiršta paminėti „policentrinio pasaulio“ ar darkyti oponentų pavardes. Sunku patikėti, kad daugybė skirtingų žmonių visi gali rašyti, kalbėti ir mąstyti kaip bot‘ai. Taip neišvengiamai nutinka visų kultūrinių karų atveju…

Tačiau, paklausite jūs, kas iš to, kad esama tokių dviejų pavyzdinių snukių, kuriuos formuoja dezinformacija ir propaganda, nuomonių lyderiai ir žiniasklaida? Bet visa esmė tame, kad šių dviejų stovyklų atstovai bando visą pasaulį, visą kultūrą suskirstyti į „mūsų“ ir „jų“. Bet kokie tarpiniai variantai atrodo neįmanomi – po galais, net žodis „tarpiniai“ nurodo jų priklausomybę nuo binarinės logikos! Bet blogiausia, kad neįsivaizduojama tampa blaivi asmeninė nuomonė. Informacinio karo dalyviams istorija, filosofija, kultūra yra mūšio laukas, o po mūšio laukai atrodo nekaip. Kadangi karas – permanentinis, tai šios žmogiškosios veiklos sritys kasdien atrodo vis klaikiau. O virš mūšio lauko skamba bot‘o karo daina.

Tačiau, neišleiskime iš akių to baisaus momento, kad dažniausiai niekas nesako, kad priklauso „dešiniajam Trolibanui“ ar yra besąlygiškai atsidavęs/usi JAV interesų gynimui, o jau „vatniku“ neprisistato absoliučiai niekas; populiariausia, ypač tarp prorusiškųjų, yra prisistatyti kaip „turinčiam kitokią nuomonę“ ir kokio nors „trečiojo kelio“ atstovu. „Nei Rytams, nei Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams!“ – puikus tokios retorikos pavyzdys. Tačiau beveik visada tokie „nepriklausomi“ veikėjai yra vienos iš stovyklų atstovai, kurie bando išsivaduoti iš nepatogios, oponentų jiems primestos formos, arba apmulkinti patiklią publiką.

Šita taktika dažnai naudojama, norint į klausytojo/s sąmonę prakišti ką nors, kas jiems/joms gali būti nepriimtina, pvz., sakant „Aš ne rasistas, bet…“, „Aš nieko neturiu prieš tuos… gėjus, bet…“ ir t.t. Hmm, gaunasi, kad „Aš nei už tuos, nei už kitus“ yra nuvalkiotas būdas dirbti propagandinį darbą undercover… Bėgu toliau nuo jų!

Tai ką, nėra pabėgimo iš snukio, kurį mums baudžiasi pritaisyti militaristai dešinieji ir šovinistai prorusiški veikėjai? Na, būtent taip jie ir sako: „Rinkis – arba su mumis, arba prieš mus!“ O, varge, ką daryti?

Snukį individui įtaiso kiti. Tad, viena vertus, dešinieji bando kiekvieną pastebėtą jiems nepritariantįjį redukuoti iki „vatniko“, kurį patys apibrėžia, (lygiai taip pat Putino gerbėjai bando jiems nepritariantįjį redukuoti iki „Amerikos agento“ ir „fašisto“ arba „teroristo“), ir, kuo labiau anos marmūzės savininkas priešinasi, tuo labiau jis klimpsta į tai, kaip jį apibrėžia jo oponentai, o, kita vertus, buvimas grupėje padaro individui snukį kitu aspektu, pavyzdžiui, jei vienam idealai sutaurino snukį, tai kiti stengiasi neatsilikti, bet dargi pralenkti pirmąjį.

Bet pateiksiu daugiau pavyzdžių. Štai mano jau anksčiau minėtas seksualinio priekabiavimo skandalų vajus, #MeToo judėjimas ir t.t. Čia stovyklos ad absurdum veda savo logiką ir viena pusė jaučiasi „dorojanti patriarchatą“ ir tokius jo „reliktus“, kaip nekaltumo prezumpcija, bei išlaisvinanti moteris, o kita – gina „išprotėjusių feminisčių“ „puolamus“ vyrus ir seka biologines pasakas apie „prigimtinius“ skirtumus tarp lyčių.

Kai ant horizonto pasimato koks nors reiškinys, kuris grasina sutrikdyti šią pusiausvyrą tarp karingųjų feminisčių ir nuskriaustųjų biologiškai pranašesnių vyrų, pvz. prancūzių laiškas, kuriame užsimenama apie #MeToo kampanijos ekscesus, arba Brigitte Bardot, Margaret Attwood ar kitų žymių kultūros veikėjų pareiškimai, abi stovyklos nejuokais sunerimsta. Visgi, nesunkiai randamas atsakymas; „Senos bobos nepasitikrino privilegijų“, – teigia feministai/ės. Tuo tarpu amžinai įsižeidusios Dešinės stovykla kaipmat griebia tas prancūzes ir velka į savo pusę, nors ir užsikimšę nosį, kad netyčia neįkvėptų leftistinių miazmų. Visiems vėl viskas aišku.

Čia pastebime įdomų reiškinį. Jei jau tiki esanti/s feministas/ė, tai susitaikai, kad teks pritarti bet kokiam absurdui, kuris bus kažkieno pateiktas kaip „susijęs su feminizmu“. Kita vertus, argi esama geresnių grimasų pavyzdžių, kaip Petras Gražulis, tapęs Mario Basanov fanu, ar Putino fanai, prisivertę pamėgti Juozą Statkevičių? Panašią tendenciją pastebi Slavojus Žižekas, vadinantis ją „politiniu koreliacionizmu“. Jau Žižekas tai žino, kas tai yra!

Arba, štai, Lukiškių aikštės epopėja. Viena pusė joja ant bronzinio arklio, trypdama niekingus liberalus ir postmodernistus, be to, betrypdama liberalus, kaip kiaušinį išlukštena ir randa marksistus. Kita pusė mėto ironiškus žvilgsnius, siurbčiodami iš popierinių kavos puodelių. Kol pirmųjų snukį fatališkai iškreipia Idealai, antrųjų marmūzę ironiškai formuoja Epocha. Atėjo Epocha, kai reikia naujos Raiškos, nebereikia jokių naftalininių stovylų, nes tai – vis Praėję Laikai, kurie Nebesugrįš. „Sugrįš! Sugrįįįįįįįįįįįįįįš!“ – rėkia Vyčio reikalaujantys patriotai. Kad bent kuris nors pažvelgtų į veidrodį ir nemaloniai nustebtų, išvydęs žmogišką veidą iškreipusią grimasą… Tačiau kova tęsiasi.

Verta pridurti dvi svarbias pastabas. Visų pirma, akivaizdus visų „minų dvikovų“ bruožas yra redukcionizmas, vedantis į Vieno Priešo lokalizavimą. Pavyzdžiui, jeigu esate liberalas/ė, tai priešas turi būti vienas, tad jis turi apjungti ir Putiną, ir Trumpą, ir nacionalistus, ir socialistus. Jeigu esate konservatorius/ė, tai turite, sekdama/s geriausiais minų čempionais mūsų akademijoje, po liberalizmu aptikti „kultūrinį marksizmą“ ir „komunizmą“, sujungti „gėjų mafiją“ su „bolševizmu“ ir netgi „nacizmu“, nes tiek daug priešų jums – per daug: galva juk – viena.

Visų antra, Lietuvoje jau seniai pastebiu milžiniškas pastangas implantuoti amerikietiškus „Culture wars“, kuo ypač uoliai užsiima Vladimiras Laučius. Vytis ir „neužmirštuolė“, sovietiniai paminklai ir lenkiškos raidės tapo kultūrinių karų epicentrais. Verda arši kova. Bandoma Lietuvoje susukti mažo biudžeto pasenusios amerikietiškos muilo operos perdirbinį. Kiekvienas naujas skandalas virsta jos serija. Visi jie api-brėžiami per kultūrinių karų, kurie vyksta ant keleto išrinktųjų „Facebook“ vartotojų „sienų“, prizmę. Snukis tįsta vien užmetus akį į jų tekstus.

Bet ar bipolinis snukio sutrikimas, kiekvieną poziciją, netelpančią į visiškai dirbtinių binarinių opozicijų logiką, apkapojantis, kol ji kur nors vis dėlto įtelpa, atsirado tik dabar?

Dar Gombrowiczius meistriškai piešia koliziją tarp „berno“ ir „bernelio“, kurią moksleivių tarpe įžiebia jau minėtasis Pimka, pareiškęs, kad moksleiviai – nekalti, ir tarp „senoviško“ bei „naujoviško“. Rašytojo laikais tokių istorijų netruko. Bet kas kairiau konservatorių viltingai žvelgė į Staliną, kad ir kokių abejonių jiems kildavo, – juk arba Stalinas, arba Hitleris! Tuo tarpu bet kas dešiniau liberalų viltingai žiūrėjo į Hitlerį ir Mussolinį, kurie vieninteliai esą galėjo išgelbėti nuo „raudonojo maro“. Norintieji išsiveržti iš veržiančių pokarinės Europos visuomenės gniaužtų dar ilgai ilgesingai dairėsi į Kubą ir Kiniją, o jų oponentai ieškojo komunistų tarp atsisakančių būti diskriminuojamais juodaodžių ir hipių. Galiausiai, jau minėjau „kultūrinius karus“, kurie priminė Gombrowicziaus aprašytą konfrontaciją tarp „senoviško“ ir „naujoviško“ idealo.

Tačiau visais šiais atvejais egzistavo žmonių, ginusių tiesą ir atsisakiusių jungtis prie kurios nors stovyklos. Daugybė kairiųjų, tarkim, Guy Debord‘as ar Cornelius Castoriadis, išliko tiesūs ir nenusukdavo žvilgsnio, susidūrę su reiškiniais, kurių prisijungusieji prie kurios nors stovyklos neturėjo teisės prisipažinti matantys. Tai, kad yra vis mažiau žmonių, nenorinčių būti deformuojamiems, yra skaudžiausia mus ištikusi permaina. Šio reiškinio genealogija yra verta dėmesio tema. Spėčiau, kad jis susijęs su moderniuoju mąstymu…

Tai, gerbiamieji, ir yra bipolinio snukio sutrikimo tikslas: disciplinuoti mus, kad mąstytume vienamatiškai ir, jei turime savo nuomonę, gravituotume link vieno ar kito poliaus, atitinkamai pritaikydami savo nuomonę, o mūsų snukiams patiriant nemalonių akiai transformacijų. Tad, kiek žmonių besutiktum, nė vienas negali pasakyti ką nors originalaus.

Kas nebijo trolių ir elfų? Kas nebijo būti pasisavinta/s alt-Right ar būti apibrėžta/s kaip sutinkanti/s su bet kuo, ką daro ES ar JAV? Kaip išsisukti nuo per petį plekšnojančios kažkieno rankos, anam sakant: „Aš ir sakau, kad šaudyti juos reikia…“, kai tik sukritikavai sakančius „Refugees, welcome“?

Kur bėgti, kai tau pritaisė baisų snukį? Juk nuo snukio nepabėgsi. Gal griebti veidrodį ir nešti jį tarp kovojančių pusių, kad apsisaugotum kaip Persėjas nuo medūzos Gorgonės, ir kad kiekviena/s pasirengęs/usi mūšiui už Idealą ar Pasaulį Be Idealų, išvystų savo marmūzę visame gražume ir užsinorėtų vėl būti savimi? Geriau būti ta avimi, kuri nenušoko nuo skardžio, kai kitos nušoko.

1. Gombrowicz, Witold. 2004. Ferdydurkė: romanas, vertė Irena Aleksaitė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, p. 72.

2. Ten pat, p. 135.

3. Ten pat, p. 289.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”