„Faustas“ yra pirmasis kanadietė režisierės Andrea Bussman solo projektas, kurį ji pati režisavo, kūrė scenarijų, filmavo ir montavo. Pasak režisierės, filmo idėja kilo kai viešėjo pas porą, turinčią bendrą projektą su Bussman vyru. Ką tik įsigyta kamera ir intriguojanti aplinka Bussman galvoje pagimdė idėją perkelti vokiečių klasiko Johano Volfgango fon Gėtės kūrinį „Faustas“ į Meksiką.
Filmo veiksmas vyksta Meksikos Oksikano pakrantėje, kurioje jūros ir smėlėto paplūdimio vaizdai žadina nostalgiją, o kedanantis plaukus vėjas ne tik gaivina, bet ir primena apie ką tik praėjusią vasarą. Filmo pagrindiniai veikėjai yra vietiniai gyventojai, savo dalyvavimu filmo veiksme betarpiškai įtraukiantys į apylinkės kultūrą. Fernando (Fernando Renjifo) ir Alberto (Alberto Núñez) turi barą, tačiau jiems to neužtenka – jie siekia praplėsti baro ribas iki vietų, kuriose, pasak vietinių gandų gyvena paslaptinga ragana, pas kurią moterys ir merginos ateina patarimų ir prašymų užkeikti vyrus. Fernando ir Alberto su savo kartografu Ziad (Ziad Chakaroun) vis dėlto ryžtasi daug drąsos reikalaujančiam žygiui ir pradeda tyrinėti aplinkines vietas, taip iš lėto atskleisdami grėsmingai skambančius vietinius mitus ir seniai pamirštas legendas.
Filme matomi aktoriai yra vietiniai gyventojai, kuriuos A. Bussman atrinko netradiciniu būdu. “Aktoriams” nereikėjo pereiti jokios papildomos atrankos, režisierė pakvietė vaidinti pažįstamus arba apylinkėse gyvenančius žmones. Fernando ir Alberto yra pora, pas kurią ji viešėjo, Ziad yra draugas, kuris tuo metu atostogavo toje pačioje vietoje kaip ir režisierė. Net ir naudodama šių žmonių tikrus vardu filme, A. Bussman tarsi pavertė juos Johano Volfgango fon Gėtės „Fausto“ personažais, kuriuos atpažins visi, skaitę garsųjį kūrinį.
„Faustas“ žiūrovus supažindina su Meksikos folkloru, pasakoja grėsmingas istorijas ne tik apie velnią ir raganas, bet ir kitas fantastiškas būtybes – kalbančius gyvūnus, kurie mums primena puikiai pažįstamas lietuvių pasakas kupinas panašių veikėjų. Vietinių gyventojų pasakojamos istorijos apie besišypsantį velnią ir kerinčią šviesą, iš kurios išėjęs mirsi, kelia po kūną bėgiojančius šiurpuliukus, o istorija apie merginą, turinčią du kapus, nes ji turėjo du šešėlius žadina vaizduotę ir neleidžia atsipalaiduoti. Nuostabūs gamtos peizažai prideda pasakojamoms istorijoms dar daugiau spalvų ir nuolat verčia klausti savęs, „ar tai, ką matome yra realybė, o gal mes atsidūrėme vienoje iš šių istorijų?“ Visi filme rodomi vaizdai vienas kitą keičia ganėtinai lėtai, skverbiasi į žiūrovą ir leidžia pilnai suvokti, kaip vystosi istorija.
Viena įdomiausių Bussman minčių yra tikėjimas, kad mes gyvename sąmoningoje visatoje, kurioje viskas turi savo gyvenimą ir yra tarpusavyje susiję. Stebint sienų tarp realybės ir mitų bei legendų išnykimą „Fauste“, ši mintis tampa itin aktuali. Kaip pasakojama istorijoje, užtenka tik prisidėti pirštą ant nosies galiuko ir po truputį jį atitraukti, kol atsivers du neįtikėtini vaizdai – du fantastiškumu persismelkę pasauliai, kurie taip maišosi šiame filme.
Tamsoje paskendęs filmas neleidžia matyti visko, o tai dar labiau žadina vaizduotę ir naikina ribas tarp realaus ir magiško pasakų pasaulio. Net ir dienos metu filmuoti kadrai, kurie turėtų leisti žiūrovui atsipalaiduoti, pasakoja apie naktį, vaizduoja tamsų smėlį ir kapines, o vienu metu ekrane pasirodo sąrašas gyvūnų, kurie gali matyti tamsoje, tad atrodo, kad ištrūkti iš filmo neįmanoma.
Šis tekstas sukurtas dalyvaujant Tarptautinio Kauno kino festivalio rašytojų dirbtuvėse
Komentarai