Rašytojos ir menininkės Jill Magid režisuotas dokumentinis filmas „Pasiūlymas“ (angl. The Proposal) nėra tipinis filmas, kuriame atpasakojamas menininko gyvenimas ir kūryba. Jame, gilindamasi į vieno garsiausių XX a. meksikiečių architektų – Luis Barragán – darbų likimą, Jill Magid bando atsakyti į klausimą, kas nutinka menininko kūriniams, kai šie atitenka korporacijai, o paties kūrėjo vardas tampa prekiniu ženklu.
Susižavėjusi Luis Barragán architektūriniu palikimu, menininkė Jill Magid nusprendžia surengti jo asmenybei ir kūrybai dedikuotą parodą. Mėgindama susisiekti su Federica Zanco, kuriai priklauso didžioji dalis architekto darbų, Jill susiduria su iššūkiu – Federica atsisako suteikti prieigą prie archyvo, teigdama, jog šis yra laikinai nepasiekiamas. Ilgainiui paaiškėja, kad 1995 metais, praėjus mažiau nei dešimtmečiui po Barragán mirties, Rolf Fehlbaum, šveicariško baldų ženklo „Vitra“ savininkas, įsigijo architekto darbų archyvą ir įteikė kaip sužadėtuvių dovaną Federicai Zanco. Viešas pažadas, kad nusipirkus archyvą po poros metų šis taps prieinamas visuomenei, taip ir liko neištesėtas. Negana to, Luis Barragán vardas buvo įteisintas kaip prekinis ženklas bei apribotas jo darbų ir darbų kopijų viešinimas.
Susirūpinusi, jog visuomenei nepasiekiami Luis Barragán darbai netenka kultūrinės vertės, Jill Magid ryžtasi sugrąžinti archyvą į Meksiką ir Federicai Zanco pateikia drąsų pasiūlymą – architekto „kūną“ iškeisti į jo darbus. Menininkės idėja Federicai padovanoti žiedą su iš Luis Barragán pelenų padarytu deimantu mainais į jo archyvą tarsi pati tampa meno kūriniu.
Filmo istorijos centras ir varomoji jėga – trejus metus trukusi korespondencija tarp dviejų moterų, susižavėjusių tuo pačiu menininku. Moterų bendravimas tarsi tampa mandagia dvikova per atstumą – Jill siekia prieiti prie Barragán archyvų ir tuo pačiu užtikrinti, kad architekto genialumas būtų matomas kiekvienam, tačiau iš Federica’os susilaukia tik pagarbiai šaltų atsisakymų, kurie atskleidžia visišką architekto darbų kontrolę.
Magid mėginimas su Federica užmegzti ryšį tarsi kuria dviejų moterų, kaip užsimena pati menininkė, stovinčių skirtingose trikampio pusėse, priešpriešą, – nors abi žavisi tuo pačiu kūrėju, jų bandymas geriau pažinti Barragán ir požiūris į jo darbus skiriasi. Visgi, iš pradžių pradėjusi su mandagiu atstumu, paskutinį laišką, skirtą Federicai, Jill užbaigia su jaučiamu sentimentalumu.
Lėtas filmo ritmas, vizualiai estetiški vaizdai bei garso takelis kelia poetiškumo jausmą ir kuria kone sapno ar svajos įspūdį, o kameros rakursai, filmavimo planas, įgarsinti Jill ir Federica’os laiškai bei pati filmo struktūra leidžia aiškiai suvokti, kad filme visi užima pagrindinį vaidmenį – Federica ir Barragán yra pakviesti į lygiavertį pokalbį su Jill, o žiūrovai paliekami patys nuspręsti, kurios moters pusę palaikyti, ir ar to apskritai reikia.
Prasidėjęs kaip meno projektas, Jill susipažinimas su Luis Barragán gyvenimu ir kūryba išauga iki gelbėjimo misijos, savotiško meilės trikampio ir derybų. Įpusėjus pasiūlymo procesui, menininkė pradeda dokumentuoti savo patirtis, vėliau tapusias kontraversiškai įvertintu filmu. Galiausiai jo pabaigoje taip ir lieka atviras klausimas, – ar Federica priims Jill pasiūlymą?
Apmąstydama architekto asmeninį ir kūrybinį gyvenimą, Magid svarsto apie tai, kas nutinka su menininko darbais po jo mirties, koks yra kūrėjo ir jo darbų santykis bei ką reiškia, kai iš menininko atimama teisė į jo vardą ir kūrinius. Galų gale pats filmas žiūrovui kelia klausimų apie tai, kokia lieka kūrėjo darbų esmė, jei tai, kas sukurta visuomenei, iš jos yra atimama, bei kiek etiška ir socialiai priimtina yra menininkės idėja tam, kad būtų sugrąžintas Luis Barragán archyvas.
Šis tekstas sukurtas dalyvaujant Tarptautinio Kauno kino festivalio rašytojų dirbtuvėse
Komentarai