Rasizmas. Sąvokos ir paaiškinimai.

Socialiai nepriimtina, atviru rasizmu laikoma veikla.

Linčo teismas.

Savavališkas prievartos aktas, minios ar kelių asmenų susidorojimas (dažniausiai pakariant) su asmeniu, įtariamu įvykdžius nusikaltimą, neretai – neįrodytą. Vykdomas be formalaus teismo proceso. Europoje linčiuota jau nuo vidurinių amžių (dažniausia politinio nestabilumo laikotarpiais), bet labiausiai linčo teismas paplito XIX a. JAV. Terminas siejamas su Virdžinijos plantatoriumi Ch. Lynchu, per JAV nepriklausomybės karą vadovavusiu nereguliariam teismui, kuris baudė lojalistus. XIX a. 1 pusėje linčo teismas praktikuotas baltųjų kolonistų ką tik užimtose čiabuvių teritorijose, kuriose dar nebuvo JAV administracinės valdžios institucijų. Po 1861–65 m. JAV pilietinio karo linčo teismas tapo (ypač pietinėse valstijose) tam tikra dažniausiai Kukluksklano ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų vykdomo rasinio smurto forma, laikoma kriminaliniu nusikaltimu.

Neapykantos nusikaltimai.

Neapykantos nusikaltimų terminas Lietuvoje vartojamas siekiant apibūdinti nusikalstamas veiklas, kurių motyvas yra neapykanta asmeniui ar asmenų grupei dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Todėl beveik kiekviena nusikalstama veikla prieš asmenį, visuomenę ar nuosavybę gali būti neapykantos nusikaltimu, jei ji motyvuota prietarais ar išankstinėmis neigiamomis nuostatomis apie minėtas asmenų grupes ar asmenis. Išskiriamos dvi kategorijos – neapykantos kalba (kurstymas), kuomet žala daroma pasitelkiant kalbines priemones, t. y., raštu ar žodžiu išreiškiant tam tikrus teiginius, žodžius, panaudojant įvairius kurstomojo, diskriminacinio pobūdžio simbolius; ir neapykantos nusikaltimai, kuriuos apibrėžia psichologinis ar fizinis smurtas, taip pat nusikaltimai prieš tokių žmonių grupes ar jų nuosavybę, pasireiškiantys vandalizmu ir įvairiais kitais išpuoliais. Lietuvoje dažniausiai pasitaiko prieš žydus, romus, LGBTQI bendruomenės narius nukreipti nusikaltimai, bet yra fiksuojami ir prieš juodaodžius nukreipti žodiniai ar fiziniai išpuoliai. Žmogaus teisių stebėjimo instituto 2017 m. parengta Neapykantos nusikaltimų situacijos Lietuvoje apžvalga

Blackface.

Veido dažymas juodai, įmituojant juodaodžius, arba blackface (neverčiamas).

Šio reiškinio ištakos yra XIX a. JAV, vergijos laikotarpiu, kuomet baltaodžiai aktoriai naudodami juodą grimą taip imituodavo juoduosius ir linksmindavo baltųjų publiką. Bet blackface formos – ne vien karnavalinės. Tokie bandymai „nusipiešti“ svetimą rasę, neatsižvelgiant į jos istoriją ir tradicijas, aptinkami ir kino, pramogų bei mados industrijose, makiažo profesionalų ir influencerių tarpe. Lietuvos pramogų pasaulio atstovai ne kartą lipo į sceną tamsiai dažytais veidais ir pasipuošę afro šukuosenos perukais dainuoti Whitney Houston, Tinos Turner ir Beyonce dainų versijų; blackface buvo panaudotas ir menininko Dainiaus Liškevičiaus video darbe „Kliaksas/Restartas“ (2000 m.), esančiame MO muziejaus kolekcijoje. JAV Blackface laikoma žeidžiančia, nepagarbia ir rasistine praktika, tačiau kitose šalyse į tai žiūrima pro pirštus.

“N” žodis.

Žodžio „n******“ vartojimas. Šis žodis yra kilęs iš vergvaldžių kultūros, o rasių dialoge šis terminas reiškia baltųjų žmonių panieką ir neapykantą juodaodžiams. JAV ir kai kuriose Europos šalyse šis žodis laikomas neapykantos kalba ir susilaukia bausmės. Lietuvoje “N” žodis nėra kriminalizuotas ir netgi naudojamas. Debatuose dėl teisės baltiesiems atvirai vartoti “N” žodį dažnai vartojami kalbos laisvės ir „perdėto politkorektiškumo“ argumentai, tačiau dažniausiai neatsižvelgiama ne tik į kruviną žodžio istoriją, bet ir į iki šiol žeminančias jo vartojimo aplinkybes. Vartojant šį žodį – nesvarbu su kokiomis asmeninėmis intencijomis –  išreiškiamas solidarumą su juodaodžius diskriminuojančia sistema. Apie n-žodį, “juodą” humorą, rasistinį folklorą ir rasizmo formas

Svastikų demonstravimas.

Svastika – nacistinės Vokietijos antisemitų nacionalistų naudotas simbolis. Nacių partija jį naudojo vokiečių nacionalistiniam pasididžiavimui ir sąsajai su arijų rase išreikšti. Žydams ir kitoms nacistinės Vokietijos aukoms svastika iki šiol simbolizuoja antisemitizmą ir terorą. Po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Vakarų šalių svastika laikoma rasinio suprematizmo ir neapykantos nebaltųjų rasių atstovams simboliu. Verta pridėti, kad pagoniškos svastikos variacijų naudojimas (pvz. Dundulio alaus logotipas, Romuvos simbolis, svastikos vaizdavimas aprangoje, suvenyruose, papuošaluose, meno kūriniuose ir kt.) demonstruoja nejautrumą Holokausto aukoms ir ignoruoja tragišką Lietuvos XX a. istoriją, po kurios svastika jau niekada nebebus tiesiog pagoniškas ženklas.

Neonacizmas.

Neapykanta etninėms ir rasinėms grupėms, grindžiama tautos, kaip vienos „grynos“ etninės grupės, idėja. Lietuvoje tai vis naujai iškylanti sena ir opi problema – periodiškai vykstančios neonacių eitynės susilaukia atlaidaus policijos ir visuomenės požiūrio. Neonaciai dažnai pasirodo kaip opozicija renginiuose už pro-vakarietiškomis laikomas vertybes, pavyzdžiui, Pride paradus ar bet kokią kitą šeimos ar tautos sąvoką praplečiančią iniciatyvą. Itin pavojinga pastarojo meto tendencija – ignoruoti neonacizmo apraiškas sąmoningai ar netyčia laikant jas „nekalto patriotizmo“ išraiška, nekreipiant dėmesio į proponentų smurtinę retoriką ar naudojamus simbolius.

Kryžių deginimas.

Kukluksklano tradicija deginti kryžius juodaodžių akivaizdoje yra naudojama kaip bauginimo taktika, grasinimas bei psichologinis smurtas.

Rasistiniai juokeliai.

Rasės pagrindu žmones pašiepiantis viešas humoras daugelyje šalių laikomas nusikaltimu. Lietuvos bendravimo kultūroje yra gausu juokelių apie vietines etnines mažumas, rasinius skirtumus, odos spalvą, vergiją ir net Holokaustą. Toks “juodas” humoras kai kur, deja, yra vis dar socialiai priimtinas, nekalbant jau apie kasdieniais tapusius posakius “pūsti arabus”, “pailsėjau kaip baltas žmogus” ar “pagalvok apie badaujančius vaikus Afrikoje” ir pan.

Rasistiniai įžeidimai ir frazės.

Tiesioginiai žodiniai užgauliojimai, pašiepimas rasės pagrindu, žmogaus žeminimas dėl jo odos spalvos daugelyje šalių laikomi nusikaltimu. Tokie žodžiai kaip „babajai“, „juodukai“ nėra neutralūs ir turi ryškų žeminantį atspalvį. Tie, kurie juos vartoja, nelaiko nebaltaodžių žmonių lygiaverčiais sau.

Straipsnis apie kasdienį rasizmą, juodaodžių ir kitataučių patiriamą diskriminaciją ieškant darbo, būsto, mokyklos, atsainų teisėsaugos požiūrį į rasiniais motyvais grįstus nusikaltimus Lietuvoje

KKK  (Kukluksklanas).

Kelių buvusių ir iki šiol egzistuojančių organizacijų JAV pavadinimas. Organizacijos pasisako už baltųjų viršenybę, yra antisemitinės, antikatalikiškos, rasistinės, homofobiškos.

Kasdienis rasizmas mūsų aplinkoje. Socialiai priimtinos, paplitusios ir nebaudžiamos rasinių prietarų apraiškos ir elgesio modeliai.

Balta tyla.

Baltaodžių tylėjimas ir pasyvumas matant rasinę nelygybę ir neteisybę. Tylus asmeninis pasipiktinimas, šokas, liūdesys dėl situacijos yra nepakankama reakcija, jei jos nelydi tiesioginiai veiksmai, kad ir kokie maži: viešas rasizmo problemų kėlimas, pokalbiai su šeima ir draugais, aukojimas antirasistiniams fondams ir organizacijoms, edukacinė veikla.

Baltaodžių privilegijos neigimas.

Atsisakymas suvokti ir pripažinti, kad gyvename sisteminės nelygybės paveiktame pasaulyje. Įsitikinimas, kad dėmesys ir pagalba nepriteklių, prievartą, policijos brutalumą ir nelygybę patiriančioms etninėms grupėms diskriminuoja dominuojančią rasę. Dažnai nesutinkame, kad turime privilegijų – ypač užaugę nepritekliuje, turintys negalią ar priklausantys kitai stigmatizuojamai visuomenės grupei (pvz., LGBTQI). Tačiau baltaodžių privilegija nereiškia, kad mūsų gyvenimas negali būti sunkus. Svarbu suvokti, kad ši privilegija yra faktas, kad bet kokie sunkumai, su kuriais susiduriame, nėra tiesiogiai nulemti mūsų rasės ir odos spalvos, priešingai nei nebaltaodžių žmonių gyvenimuose. Plačiau apie tai interviu su rašytoja Layla Saad 

Spalvinis aklumas.

Odos spalvos ignoravimas, manymas ir viešas teigimas, kad “odos spalva neturi reikšmės”, yra baltaodžių privilegija, kuri leidžia užmerkti akis ir nematyti nebaltaodžių žmonių išgyvenimų ir jų gyvenimo aplinkybes tiesiogiai veikiančios sisteminės nelygybės. Tai yra plačiai paplitęs tropas Lietuvoje. Pavyzdžiui, dažnai sakome, kad esame “tolerantiški kitarasiams” lyg rasė būtų tai, ką reikėtų toleruoti kaip kažką nemalonaus ir keliančio nepatogumų.

“Baltojo gelbėtojo” kompleksas.

Filantropinės veiklos afišavimas dėl įvaizdžio. Paplitęs tarp garsenybių, naudojančių savo įžymybės statusą tam, kad pademonstruotų labdaringumą. Pasireiškia selfiais su skurstančiais ne baltųjų rasės vaikais, nepriteklių patiriančių žmonių vadinimu “drąsuoliais ir stoiškais”. Nors pradiniai ketinimai yra geri (labdara, sklaida), baltaodžio gelbėtojo kompleksas yra problematiškas, nes vienpusiškai reprezentuoja neturtingas pasaulio dalis ir ten gyvenančius žmones. Lietuvoje taip ypač išgarsėjo dainininkė Jazzu, dalyvavusi UNICEF misijoje Etiopijoje ir savo trumparegiškais, eurocentriškais, bei dažnai etiopus žeminančiais išsireiškimais ir nuotraukomis papiktinusi visuomenę. Visas UNICEF Lietuva pagalbos Etijopijai projektas taip pat buvo vertinamas kaip neskaidrus ir skatinantis stereotipus apie Afriką.

Dvasinis vengimas.

Dvasinių idėjų ir praktikų naudojimas, siekiant išvengti kylančių gyvenimiškų sunkumų ir problemų, kitaip tariant, privilegija nematyti pasaulyje vyraujančių problemų. Dažnai pasireiškia teigimu, kad patys kuriame problemas, kai pasiduodame negatyvioms mintims ir energijai. Toks požiūris menkina, neigia ir ignoruoja ekonomines ir socialines kitų žmonių aplinkybes, patiriamas problemas ir patirtis.

Straipsnis apie dvasinio vengimo ir rasizmo santykį

Aukų kaltinimas.

Požiūris, kad auka pati savo elgesiu išprovokavo puolimą ir yra atsakinga už pasekmes, “prisiprašė”. Pavyzdžiui, dažnai smurtas prieš juodaodžius ir juodaodžių nužudymai yra pateisinami kaip savigyna, nebaltosios rasės žmonės kaltinami, esą patys veiksmus išprovokavo savo apranga ar elgesiu (pvz. užsidėję gobtuvą, tamsius akinius, laikydami rankas kišenėse). Vasario mėnesį Džordžijos valstijoje nužudyto Ahmaudo Arbery žudikai teigė neva palaikę juodaodį parke bėgiojusį vyrą įtartinu. Moterys taip pat dažnai kaltinamos, kad esą pačios provokuoja nepageidaujamą (“sveiko vyro”) dėmesį savo apranga ir elgesiu. #metoo judėjimas atskleidė daug ‘pati (pats) kalta(s)’ kultūros pavyzdžių.

“Bet tu neatrodai / nekalbi kaip juodaodis / kitatautis!”

Komplimento forma išreiškiama nuostaba, kad sutiktas asmuo kalba ar elgiasi kitaip negu byloja vyraujantys stereotipai apie tos odos spalvos ar tautybės žmones. Toks elgesys iš tiesų yra mikroagresijos išraiška, įžeidžianti žmogaus orumą. Pavyzdžiui, Lietuvoje tai – dažna ne tik rasinių mažumų, bet ir vietinių rusų ir lenkų patirtis, kai nustembama, kad žmogus kalba be stereotipinio akcento. Plačiau čia.

“Manęs nekaltink, aš vergų nelaikiau”.

“Prie ko čia aš?” požiūris. Savo, kaip baltojo, privilegijos nesupratimas, manymas, kad jei nesi tiesioginis agresorius, tai rasizmas ir sisteminė nelygybė nėra tavo reikalas. Nors Lietuvoje nevyko prekyba juodaodžiais vergais, mes jų neišnaudojome, tačiau didele dalimi požiūrį į nebaltos rasės žmones perėmėme iš tų šalių, kuriose vergovė buvo ilgametė realybė. Sisteminės juodaodžių vergovės padariniai iki šiol juntami visame pasaulyje – ne tik kaip stambios ekonominės bei socialinės skirtys, bet ir kaip šiame sąraše aprašomos kasdienio rasizmo apraiškos.

“Bet kaipgi aš?”

Dėmesio nukreipimas nuo realių problemų į save, be pagrindo baiminantis, kad visuotinė lygybė kažką iš tavęs atims. Pavyzdžiui, buvusiose SSRS valstybėse dauguma užaugome nepritekliuje, patirdami priespaudą dėl savo tautybės, lytinės ar seksualinės tapatybės ir kt., todėl nesuprantame, kur slypi baltaodžių privilegija, kodėl nepaisoma mūsų kančių ir sunkumų. Svarbu suprasti, kad visų patirtys ir sunkumai yra svarbūs, tačiau konkrečiai balta odos spalva nėra ir niekada istoriškai nebuvo jų priežastis. Dėl to baltųjų patiriami iššūkiai negali būti lyginami ir gretinami su sunkumais, patiriamais būtent dėl rasinės priespaudos.

“Visos gyvybės svarbios”.

Dažnas dešiniųjų pažiūrų baltaodžių atsakas į judėjimą “Black lives matter” (liet. “Juodaodžių gyvybės svarbios”), kovojantį prieš į juodaodžius nukreiptą policijos smurtą, rasinį profiliavimą ir kitus sisteminio rasizmo reiškinius. Už pasakymo, kad “visos gyvybės svarbios”, t.y., kad smurtas yra bendražmogiška problema, slypi išvardintų juodaodžiams aktualiausių išvardintų problemų ignoravimas ir neigimas. Dažnai šia frazę naudojantys žmonės galvoja, kad juodaodžiai reikalauja išskirtinio dėmesio ir išskirtinių teisių, atsisakydami suprasti, kad juodaodžiams jau yra taikomi kiti standartai, ir nesigilindami į skausmingą jų istoriją JAV ir kituose kolonizuotuose regionuose.

Rasizmo neigimas.

Atsisakymas pripažinti ir kalbėti apie rasizmą prisideda prie nenykstančios rasizmo problemos. Dažnai painiojame rasizmą su neapykanta ir ginamės jos kitataučiams ir kitos rasės žmonėms nejaučiantys. Tokiu būdu pro akis praleidžiame subtilesnes rasizmo apraiškas ir sisteminę nelygybę. Rasistinio elgesio pavadinimas rasizmu dažnai traktuojamas kaip didesnis nusikaltimas nei pats rasizmo pasireiškimas. “Aš ne rasistas, bet…” tipo pareiškimai dažnai kaip tik išduoda rasizmu grįstus įsitikinimus (“Aš ne rasistas, bet juodaodžiai yra tinginiai”, “Aš ne rasistas, bet kaimynų kitataučių nenorėčiau” ir pan.).

Atvirkštinio rasizmo teigimas.

Čia svarbu aiškiai atskirti rasizmą nuo rasinių stereotipų. Prielaidos ir stereotipai apie baltaodžius yra ne rasizmas, o rasiniai prietarai. Rasiniai prietarai apibrėžia diskriminuojantį ir žeminantį požiūrį, kuris remiasi prielaidomis apie rasę ir odos spalvą. Tokiu būdu rasiniai prietarai gali būti nukreipti ir prieš baltaodžius (pvz., sakymas, kad baltaodžiai nemoka šokti), tačiau nėra laikomi rasizmu dėl sisteminio santykio su galia. Nors rasiniai stereotipai gali asmeniškai žeisti, šie prietarai nepaveikia baltaodžių socialinės, ekonominės ir politinės padėties visuomenėje ir nekelia grėsmės jų gyvybei, t.y., baltiesiems nėra tikimybės dėl „negebėjimo šokti“ būti nušautiems policijos pareigūno, nepriimtiems į darbą ar ligoninę ar sulaukti grasinimų susidoroti.

Gal-Dem straipsnis “Atvirkštinis rasizmas neegzistuoja”

Įsitikinimas, kad gerų ketinimų pakanka.

Nuomonė, kad gerais ketinimais grįstas elgesys negali žeisti. Pavyzdžiui, kažkam teigiant, kad „nenorėjo įžeisti“: nenorėjo, kad būtent taip – rasistiškai, diskriminuojančiai – būtų suprastas jo sprendimas, situacija ar pokštas, neatsižvelgiant į tai, kad moralinė ar fizinė žala jau patirta. Tokiu būdu našta perkeliama aukai dėl neva perdėto jautrumo, nesupratimo, humoro jausmo neturėjimo, taip visiškai save atleidžiant nuo atsakomybės.

Rasistinių juokelių ir frazių ignoravimas.

Nekvestionuojami ir neproblematizuojami kitų žmonių naudojami rasistiniai juokeliai. Dažnai diskriminuojantis elgesys pasireiškia anekdotų, „innuendo“, užuominų ar gestų pavidalu. Kartais motyvai būna piktybiniai, bet dažnai tokių juokelių priežastis – neapgalvotas elgesys, žinių stygius ir įpročiai. Vienas iš būdų reaguoti į tokius juokelius yra pasakyti, kaip tai verčia jaustis jus. Vien paprašius paaiškinimo įmanoma paskatinti žmogų pergalvoti savo elgesį ir tai, kaip jis veikia kitus. Pavyzdžiui, galima paklausti: „Ar gali man tai paaiškinti?“, „Ką turi omenyje?“, „Ar gali man paaiškinti, kodėl tai juokinga?“.  Plačiau apie tai, kaip kalbėti apie rasizmą su mylimais žmonėmis, skaitykite čia.

Kultūrinė apropriacija, kultūros pasisavinimas.

Kultūros pasisavinimas apibrėžiamas kaip netinkamas vienos tautos ar visuomenės papročių, praktikos, idėjų demonstratyvus perėmimas saviraiškos ar asmeninės naudos tikslais, priklausant kitai, paprastai – dominuojančiai tautai, rasei ar bendruomenei. Dažnai šiame procese pasitelkiami kultūriniai stereotipai. Priešingai nei kultūriniuose mainuose, kuriuose vyksta tarpusavio apsikeitimas, apropriacija reiškia ypatingą galios dinamiką, kurioje dominuojančios kultūros nariai perima elementus iš kultūros žmonių, kuriuos ta dominuojanti grupė sistemingai represavo. Kitaip tariant, kitos kultūros perėmimas ir pasisavinimas yra problematiškas dėl to, kad tam tikras elgesys, stilius, kalbėjimo būdas baltaodžiui asmeniui gali būti tik vienas saviraiškos būdų, dėl kurio neteks patirti sisteminės diskriminacijos, nors būtent tos kultūros atstovai už tokį elgesį ir kultūros reiškinius yra diskriminuojami. Kultūrinė apropriacija gali būti išreiškiama per šukuosenas, aprangos stilių, kalbėjimo manierą. Tai paplitę ir Lietuvoje: nuo akivaizdaus kitų kultūrų eksploatavimo, pvz. “Indėniškų” pramoginių programų, iki kasdienių reiškinių – tautinių mažumų akcento ar šnekos imitavimo, kai žmogus laisvai gali bet kada pereiti prie norminės kalbos, o štai žmogus iš tiesų turintis akcentą gali patirti diskriminaciją įdarbinimo srityje, patyčias švietimo sistemoje ir pan.

Straipsnyje “Why white people acting black really can hurt ” aiškiai išdėstoma, kodėl ir kaip baltaodžių elgesys kai imituojamos juodaodžių manieros ir balsas tiesiogiai kenkia juodaodžiams 

Kodėl twerk pamokos gali būti laikomos problematišku reiškiniu

Eurocentriški grožio standartai.

Pasireiškia baltaodžių veidų ir kūnų dominavimu medijoje, reklamose, madoje, filmuose, tokių kosmetinių procedūrų kaip odos šviesinimas, rinoplastika, plaukų tiesinimas, populiarumu ir populiarinimu. Eurocentriškas mąstymas ir matymas kyla iš kolonializmo istorijos. Lietuvos spaudoje juodaodžių ar tiesiog tamsaus gymio moterų išvaizda dažnai vadinamos “egzotiška”, taip pabrėžiant jų neatitikimą eurocentriškiems grožio standartams.

Juodaodžių, čiabuvių ir kitataučių išvaizdos imitavimas Helovyno kostiumuose.

Išvaizdos imitavimas karnavalų kostiumuose, dažnai sutirštinant ir paryškinant rasinius bruožus – odos spalvą, nosies, lūpų formą, taip pat puošiantis dredus ir afro šukuoseną imituojančiais perukais, dėvint Amerikos čiabuvių galvos apdangalus ir pan. Lietuvos kontekste mums svarbu ne tik permąstyti gan naujas Helovyno kostiumų tradicijas, bet ir tradicines Užgavėnių kaukes, įvaizdžius bei ritualus, susijusius su patyčiomis iš romų, žydų ir kitų vietinių mažumų.

Juodaodžių, čiabuvių ir kitų etninių grupių fetišizavimas.

Potraukis prie žmogaus būtent dėl odos spalvos ir kitų etninių bruožų. Nors tai gali atrodyti kaip teigiamas elgesys, rasinis fetišizavimas yra užslėpto rasizmo išraiška. Pasireiškia problematiškais “komplimentais” – “tu tokia egzotiška(as) / aštri(us) / šokoladinė(is).

Tokenizmas.

Simbolinės pastangos, paviršutiniškas ne baltųjų rasių atstovų įtraukimas, kad būtų sukurta rasinės integracijos ir harmonijos bei politinio korektiškumo iliuzija. Pavyzdžiui, tam tikro skaičiaus žmonių iš mažai reprezentuojamų etninių grupių samdymas darbovietėse, institucijose, antraeiliai personažai filmuose, pasamdyti tik tam, kad „šmėžuotų“ kadre ar pagerintų institucijos rasinės įvairovės statistiką. Daugiau apie skirtumus tarp tokenizmo ir įvairovės čia.

Performatyvus anti-rasizmas.

Paviršutiniškas, dažnai viešas, antirasistinių pažiūrų reiškimas nesiimant jokių rimtesnių veiksmų ir tikintis pagyrimo. Būti antirasistu gali būti madinga asmenybės savybė protestuojant prieš daugumą, bet nesigilinant į problemą, ir netgi nukreipiant dėmesį nuo problemos į save. Plačiau čia.

Respektabilumo politika.

Teigimas, kad jei nebaltaodžiai žmonės laikysis visuomenėje priimtinų (t.y., baltaodžių sukurtų) elgesio ir išvaizdos standartų (baltiesiems priimtino žargono, manierų), tai juos išvaduos nuo nusistovėjusių prietarų ir sisteminių neteisybių. Plačiau čia.

Tono kontrolė.

Asmens kritikavimas už neva netinkamą emocijų išreiškimą ar nuomonės išsakymo būdą, nekreipiant dėmesio į išsakomus argumentus. Pvz. “angry black woman” (“pikta juodaodė”) jau tapo plačiai paplitusiu stereotipiniu aršiai savo nuomonę ginančios juodaodės pavadinimu.

Rasistiški talismanai ir logotipai.

Dažniausiai naudojami sporte ir reklamose. Ryškūs pavyzdžiai –  Amerikos čiabuvių plunksnų karūnos ar etnines mažumas ir jų kultūrinį paveldą žeidžiančių žodžių naudojimas pavadinimuose (pvz. „Washington Redskins“ – „raudonodis“ – nevartotinas kolonijinį laikotarpį siekiantis Amerikos čiabuvių įžeidimas ) ir pan.

Nebaltaodžių baimė.

Nebaltaodžių ir kitataučių baimė, jų laikymas įsibrovėliais, įtartinais. Baimė ir nerimas, kad dėl kultūrinių, ypač – rasinių skirtumų vietiniai gyventojai ir kitataučiai negali sugyventi. Pavyzdžiui, nenoras įsileisti politinio prieglobsčio ieškančius pabėgėlius, bijant, kad tai pablogins vietinių gyventojų gyvenimo sąlygas, sumažės darbo vietų ir valstybės resursų.

Apsiginklavimas baltumu.

Žalojančios baltumo apraiškos, kuomet žmonės sąmoningai naudojasi viršenybe visuomenėje. Bandymas pakenkti žmogui pasitelkiant paplitusius jo rasės stereotipus, dažnai perdedant ir dramatizuojant kylančią grėsmę.

Amy Cooper atvejis (video ir tekstas) 

Svitlana Flom atvejis (video ir tekstas)

Mokyklų ir gyvenamųjų rajonų savavališkas izoliavimas rasės pagrindu.

Tėvų savanoriškas telkimasis į atskiras kaimynystes ir mokyklas etniniu ar rasiniu pagrindu, idant visi bendruomenėje būtų baltaodžiai / etniniai lietuviai ir pan. Lietuvoje mokyklos, nors ir privalo, dažnai nenori priimti kitataučių vaikų. Jų atstovai teigia esą už integraciją, atviri, bet siūlo bandyti kitas mokyklas. Žinomas atvejis, kai mergaitė iš Čečėnijos nepriimta į 4 skirtingas mokyklas. Sudėtinga rasti mokyklą ir romų vaikams. Dažniausiai tokios saviizoliacinės bendruomenės naudoja neutralią retoriką, savo sprendimus grįsdamos saugumo ar patogumo klausimais, o realiai įgyvendindamos ypatingai ekskliuzyvią, ksenofobiškais, rasistiniais ir anti-LGBTQI principais grindžiamą politiką.

Eurocentriškas švietimas.

Švietimo programos, orientuotos į pasaulio istorijos, kultūros ir mokslo pažinimą vien iš eurocentriškos perspektyvos. Lietuvoje bendrojo lavinimo mokyklų programose bei aukštųjų mokyklų dėstomų kursų pasiūloje vis dar labai trūksta platesnio ir įvairesnio pasaulio matymo, neapsiribojant vien Vakarų Europos ir JAV perspektyvomis, ir plačiau apžvelgiant kompleksišką daugiatautės Lietuvos istoriją, joje gyvenusių ir iki šiol gyvenančių bendruomenių perspektyvas, vaidmenį Holokausto įgyvendinime ir antisemitinius veiksmus po jo.

Įsitikinimas, kad rasės klausimas nebeegzistuoja.

Mitas, kad gyvename visuomenėje, kurioje nėra rasinės pirmenybės, išankstinių nusistatymų ir diskriminacijos, visi žmonės turi lygias galimybes ir nėra vertinami pagal odos spalvą. Plačiau čia.

Teigimas “mes visi žmonės”, “yra tik viena rasė”.

Tai privilegijuota pozicija, kuomet atsisakoma gilintis į rasizmo istoriją ir apraiškas, kitaip – spalvinis aklumas. Nusišalinama nuo problemos sprendimo ją tiesiog ignoruojant. Taip kalbėdami atsisakome prisiimti bet kokią atsakomybę dėl diskriminacijos rasiniu pagrindu, net jei joje tiesiogiai nedalyvaujame.

Netikėjimas juodaodžių, čiabuvių ir nebaltaodžių patirtimi, jų patirčių neigimas.

Rasizmo tikrovės aiškinimas žmonėms, kurie teigia, kad “jie nemato odos spalvos” arba atšauna “atvirkštinio rasizmo” pavyzdžiais, atima daug jėgų iš nebaltaodžių žmonių. Bet kokią traumą patyrusiems žmonėms kitų netikėjimas jų patirtimi tik gilina jų skausmą. Lietuvos kontekste kartais pasitaiko Holokausto neigimas.

Tikėjimasis, kad juodaodžiai, čiabuviai ir kitataučiai turėtų mokyti baltaodžius, kaip reikėtų elgtis, ką daryti, kaip reaguoti situacijose, kurios liečia rasės ar etnoso klausimus.

Tai užkrauna rasinėms ir tautinėms mažumoms atsakomybę nuolat dirbti “ekspertų” ar diskusijų iniciatorių darbą rasės ir politikos klausimais, kas iš tiesų reikalauja didžiulių psichologinių resursų, ypač aiškinant savo jausmų pagrįstumą situacijose, kurios žeidžia žmogaus orumą. Plačiau apie rasinės traumos poveikį psichologinei sveikatai čia.

Afroamerikiečių šnekamosios anglų kalbos (AAVE) dialekto laikymas neišsilavinimo ženklu.

Daugelis klaidingai  laiko AAVE prasta anglų kalba arba slengu. Iš tiesų AAVE klasifikuojama kaip angliška tarmė, išsivysčiusi iš angliškų žodžių ir Nigerio-Kongo kalbų šeimos gramatikos derinio. AAVE turi savo žodžius, sintaksę ir taisykles, ir yra svarbi afroamerikiečių kultūros dalis. Lietuvoje panašiai niekinama “tuteišų” tarmė, klaidingai laikoma iškreiptu rusišku-lenkišku žodynu, kai iš tiesų tai yra mišri rusų-lenkų-baltarusių su lietuviškais “intarpais” kalba. Plačiau apie AAVE čia.

“English Only” (liet. “Tik anglų kalba”) judėjimas.

Dar žinomas kaip „Oficialiosios anglų kalbos judėjimas“. Politinis judėjimas, kuris pasisako už tai, kad oficialiose JAV vyriausybės operacijose, darbovietėse bei švietimo įstaigose būtų vartojama tik anglų kalba, įvedant anglų kalbą kaip vienintelę oficialią kalbą JAV, atsisakant dvikalbių programų, teisinių dokumentų vertimo ir kt. Šiais įstatymais imigrantams ir čiabuviams sukuriamas spaudimas kalbėti tik angliškai ir gyventi vakarietišką gyvenimo būdą, arba JAV jiems nebus vietos (daugiau apie tai čia). Lietuvoje ši problema taip pat egzistuoja, tik, atitinkamai, dėl lietuvių kalbos dominavimo: pavyzdžiui, yra uždaromos tautinių mažumų / dvikalbės mokyklos, kurios palengvintų vaikų iš imigrantų ir tautinių mažumų šeimų integraciją; taip pat pasitaiko, kad darbo vietose kitakalbiai darbuotojai prašomi nebendrauti tarpusavyje gimtąja kalba. Skaudus smūgis Lietuvos tautinėms mažumoms buvo 2011 m. konservatorių ir liberalų lyderių priimta švietimo reforma dėl lietuvių kalbos egzamino suvienodinimo, nesuteikiant pakankamai laiko mokiniams persiorientuoti ir pasiruošti laikyti egzaminą gimtosios kalbos lygiu. Anot politinių partijų, siūlančių šiuos įstatymus, tokie ir panašūs su valstybinės kalbos dominavimu susiję pakeitimai ilgalaikėje perspektyvoje turėtų skatinti valstybinės kalbos įsisavinimą ir kitataučių integraciją, tačiau dažniausiai šios pataisos neturi tam įtakos arba net pagilina socialinę atskirtį, diskriminaciją, apsunkina galimybes siekti aukštesniojo išsilavinimo ir įsidarbinti. Lietuvoje pasirinkimas naudoti tik lietuvių arba tik anglų kalbą institucijų komunikacijoje ignoruoja tai, kad tiek lietuvių, tiek anglų kalbos mokėjimas neretai yra privilegija, todėl norint, kad paslaugos ar informacija pasiektų kuo daugiau visuomenės narių, reikėtų atsižvelgti į vietinę demografiją.

Prioritetas baltaodžių ekspertų nuomonei.

Plačiai paplitusi diskriminacijos forma, kai baltaodžių žinios ir balsai yra vertinami labiau nei kitų rasių atstovų, nors ir turinčių tokią pat, o kartais net ir aukštesnę kvalifikaciją. Pasireiškia spaudoje ir akademinėje sferoje, kai, pavyzdžiui, aptariant rasės ar kolonializmo klausimus dažnai naudojami tyrimo šaltiniai yra baltaodžių autorių leidiniai – ar bent jau sudaryti vakariečio redaktoriaus.

Paternalizmas.

Perdėta ir visa apimanti valstybės globa, kai daugėja valstybinio reguliavimo, valstybės kišimosi į daugumą žmogaus gyvenimo sričių. Gali varžyti individo laisvę ir teises. Taip pat taikoma ir kalbant apie vyraujantį baltaodžių požiūrį į kitas rases ar Vakarų pasaulio – į kitus pasaulio regionus, infantilizuojant ne-vakarietiškas tautas ir rases kaip nepajėgias, atsilikusias ir reikalaujančias „baltojo gelbėtojo“ įsikišimo.

“Grąžinkime Amerikai jos didybę” (“Make America Great Again”).

Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos šūkis, įgalinantis ir propaguojantis kraštutines dešiniąsias pažiūras.

“Savęs kėlimo už batraiščių” teorija.

Teorija, tiksliau –  mitas, kad socialinis mobilumas (kilimas socialinėje ir ekonominėje hierarchijoje) priklauso nuo paties individo pastangų, sunkaus darbo ir asmeninės atsakomybės, nepaisant fakto, kad tam tikroms visuomenės grupėms dėl istorinių ir sociopolitinių priežasčių tai yra sunkiau pasiekiama arba neįmanoma. Iš tikrųjų pasiturinčiose šeimose gimę žmonės dažnai išlaiko arba padidina savo turtą ir perduoda jį iš kartos į kartą, jų vaikai gauna geresnį išsilavinimą, o gimę neturtingi dažniausiai pritrūksta galimybių ištrūkti iš savo socialinės klasės ir aplinkos.

Tikėjimas išskirtinumu.

Tikėjimas, kad tauta, socialinė grupė ar rasė yra kažkuo ypatinga. Dažniausiai toks išskirtinumas suprantamas kaip viršenybė. Dažniausiai kalbant apie išskirtinumą minima JAV ir jų tikėjimas, kad Amerika yra laisvojo pasaulio lyderė, naujo tipo valstybė ar ekonominę viršenybę turinti tauta. Tai centrinis Donaldo Trumpo kampanijos naratyvas: savo kalbose jis dažnai kartoja, kad JAV yra “numeris 1 pasaulyje”. Lietuvos atveju tas pasireiškia LDK aukštinimu, didžiavimusi seniausių Europos pagonių titulu, partizanų kultūros šlovinimu, neva pozityvių, bet socialines skirtis skatinančių stereotipų („pačios gražiausios moterys“) naudojimu viešoje komunikacijoje.

Kristupo Kolumbo dienos ir kitų su kolonistų veiksmais susijusių švenčių minėjimas.

Iki europiečių atvykimo JAV teritorijoje gyvenusios tautos prieštarauja šioms šventėms dėl skriaudos, patirtos po Amerikos žemynų kolonizacijos. Amerikos čiabuviai patyrė ir iki šiol patiria sistemingą diskriminaciją. Taip pat prieštaraujama paties Kristupo Kolumbo asmenybės aukštinimui. Istoriniai dokumentai rodo, kad jis išnaudodavo ir pavergdavo vietinius gyventojus.

Meritokratijos (nuopelno) mitas.

Meritokratija yra socialinė sistema, grįsta įsitikinimu, kad turtas ir galia yra pasiekiami vien talentu, darbu, asmeninėmis pastangomis ir neturi nieko bendro su jau turima finansine gerove ir socialine padėtimi. Tai elitistiškas požiūris, neatsižvelgiantis į socialinę nelygybę.

Rasinis profiliavimas.

Išankstinė nuomonė, kad kitataučiai bei kitų rasių atstovai yra labiau linkę į nusikalstamumą. Dažnai pasireiškia tendencingu policijos priekabiavimu. Žymus pavyzdys –  neva atsitiktiniai “stop and search” patikrinimai JK kovoje su terorizmu ir nusikalstamumu, kuriuose žymiai dažniau stabdomi juodaodžiai bei kitų rasių ar tamsaus gymio žmonės, o ne baltaodžiai. Per patikras oro uostuose taip pat dažniau yra tikrinami nebaltosios rasės keliautojai. Plačiau čia.

Dorovingos aukos naratyvas.

Požiūris, kad vieni žmonės mažiau, o kiti labiau nusipelnę tapti auka nei kiti, pvz., kad baltojo, šeimą sukūrusio policininko gyvybė svarbesnė nei vienišos juodaodės moters, arba nusikaltimai prieš tabore gyvenančius romus yra labiau pateisinami nei prieš miestuose gyvenančius ir dirbančius etninius lietuvius. Toks naratyvas leidžia pateisinti visuomenei “nenaudingų” asmenų nelaimes, ypač, jei auka turėjo ne visai pavyzdingą biografiją.

Iš mokyklos į kalėjimą vedanti sistema.

Nuo pat mokslų pradžios mokykloje vykstantis sisteminis jaunuolių atskyrimas, nužmoginimas ir kriminalizacija, pasitelkiant griežtus disciplinavimo, baudimo ir segregavimo metodus. Dėl šių metodų susikuria terpė uždaram ratui “mokykla-kalėjimas”, į kurį tam tikrose šalyse, pavyzdžiui JAV, neproporcingai dažnai patenka mokiniai, priklausantys rasinėms ir etninėms mažumoms. Plačiau čia

Elgesys su kitos rasės vaikais kaip su suaugusiaisiais.

Vos dešimties metų sulaukę juodaodžiai berniukai policijos yra dažnai klaidingai identifikuojami kaip vyresni ir įtartinesni nei to paties amžiaus baltaodžiai vaikai. Iš juodaodžių vaikų tikimasi didesnio atsakomybės už savo veiksmus jausmo. Taip pat yra manoma, kad jie yra labiau linkę nusikalsti nei tokio pat amžiaus baltaodžiai vaikai. Toks elgesys atima juodaodžių vaikų vaikystę, nekaltumą ir suaugusių pareigą juos apsaugoti.

Policijos kvietimas rasiniu pagrindu.

Situacija, kai policija kviečiama vien dėl to, kad juodaodžių ir kitų nebaltaodžių buvimas šalia kelia diskomfortą ar nesaugumo jausmą šalia atsidūrusiems baltaodžiams. JAV ši problema yra ypatingai opi dėl to, kad dažnai policijos veiksmai yra nepagrįstai ir neproporcingai smurtiniai juodaodžių atžvilgiu, neretai baigiasi net mirtimi, kaip George’o Floydo atveju. Lietuvoje gyventojai yra į neva potencialų nusikaltimą iškvietę policiją po jų kaimynystę tiesiog vaikštant ar viešose erdvėse laiką leidžiant nebaltaodžiams žmonėms, dažniausiai už visiškai įprastą elgesį. Tokie iškvietimai sukelia didelę fizinę ir moralinę traumą ir gali baigtis mirtimi. Pasitaiko atvejų, kai naktinių klubų apsauginiai neįleidžia arba išvaro nebaltosios rasės asmenis, nors jų baltaodžius draugus įleidžia.

Policijos žiaurumas juodaodžių ir etninių mažumų atžvilgiu.

JAV nuo policijos brutalumo daugiausia kenčia juodaodžiai ir kitų etninių mažumų žmonės. Tyrimų duomenimis, nuo policijos brutalumo juodaodžiai vyrai žūsta 2.5 kartų dažniau nei baltaodžiai, tuo tarpu juodaodės moterys – 1.4 karto dažniau nei baltaodės. Net pripažinti kaltais ir nuteisti policininkai retai susilaukia griežtos bausmės. Plačiau čia

Policijos smurtas ir diskriminacija.

Lietuvoje, remiantis įstatymais, neapykantos etninėms, religinėms ar seksualinėms mažumoms motyvas yra sunkinanti nusikaltimo aplinkybė, dėl kurios turėtų būti skiriama griežtesnė bausmė, bet taip nutinka labai retai. Dažnai teismai atmeta šią sunkinančią aplinkybę teigdami, kad „neįtikėtina, jog žmogus būtų ėmęsis veiksmų“, nors tai neturėtų trukdyti nuteisti rasinės neapykantos propaguotoją. Teisėsaugininkai rasistinius nusikaltimus paprastai prilygina vandalizmui ar chuliganizmui, neįvardija jų kaip diskriminacijos, t. y., žmogaus teisių pažeidimo.

Etninių ir rasinių mažumų atstovų masinis įkalinimas.

Terminas siejamas būtent su JAV kalėjimų sistema. Dideli įkalintų asmenų skaičiai susiję su dešimtmečiais praktikuojamomis itin griežtomis priemonėmis prieš nusikalstamumą, prieštaringai vertinama policijos praktika, rasizmu ir privačių kalėjimų sistema. Šią tendenciją septintajame dešimtetyje pradėjo tuometinis prezidentas Richardas Nixonas paskelbęs “karą su narkotikais”, turėjusį neva išvalyti gatves nuo nusikalstamumo ir pavojingų medžiagų, tačiau po jo sekusio Ronaldo Reagano prezidentavimo metais tik padvigubėjo kalinių skaičiai. Juodaodžių ir kitų nebaltaodžių kalinių skaičiai yra neproporcingai didesni nei baltaodžių – apskritai, jų atžvilgiu sistema yra šališka visais lygmenimis. Nepaisant panašaus narkotikų vartojimo lygio, juodaodžiai yra beveik keturis kartus dažniau areštuojami už marihuanos vartojimą, už tuos pačius nusikaltimus dažnai skiriamos ilgesnės bausmės nei baltaodžiams, juodaodžiams vyrams tikimybė atsidurti kalėjime yra net 6 kartus didesnė nei baltaodžiams. Be to, neseniai kalėjusiems asmenims dažnai būna sunku iš naujo integruotis į visuomenę, jie stigmatizuojami; į laisvę išėjusiems juodaodžiams ši našta prisideda prie rasiniu pagrindu patiriamos priespaudos.

Didesnis juodaodžių, čiabuvių ir kitų rasinių ir etninių mažumų kūdikių ir motinų mirštamumas.

JAV tikimybė mirti gimdymo metu juodaodėms moterims yra 4 kartus didesnė nei baltaodėms. JAV ir JK neproporcingai didelis juodaodžių ir kitų mažumų mirčių skaičius siejamas su atsainiu mažumų skausmo ir skundų traktavimu – potencialiai mirtina medicininės diskriminacijos forma. Plačiau čia.

Nelygybė sveikatos apsaugos sistemoje.

Nelygios galimybės gauti nešališką ir pagarbų aptarnavimą ar nemokamą medicininę pagalbą. Pavyzdžiui, JK nuo COVID-19 mirė iki 50% daugiau juodaodžių ir kitų etninių mažumų pacientų nei baltaodžių. Vyksta tyrimas, siekiantis išsiaiškinti, ar medikai adekvačiai reaguoja į jų nusiskundimus dėl skausmo bei komplikacijų ir suteikia tinkamą pagalbą. Neišgirsti balsai virsta mirtimis.

Diskriminuojanti paskolų išdavimo politika.

Diskriminacija rasiniu, etniniu, religiniu pagrindu apribojant ekonominių išteklių pasiekiamumą juodaodžiams, čiabuviams ir kitiems nebaltosios rasės atstovams. Apie JAV statistiką čia.

Antiimigracinė politika ir strategijos.

Antiimigracinės politikos šalininkai laikosi nuomonės, kad imigracija iškreipia nacionalinį identitetą, neigiamai veikia socialinį, ekonominį ir politinį stabilumą, atneša ligas ir svetimas kultūras. Toks požiūris būdingas dešiniųjų pažiūrų atstovams ir žeidžia žmogaus orumą, kelią grėsmę imigrantų ir pabėgėlių teisėms visame pasaulyje bei kuria ksenofobišką aplinką.

JAV prezidento D. Trumpo administracija nuo pat jo kadencijos pradžios bando suvaržyti imigracijos įstatymus: priimtas draudimas keliauti į JAV iš kai kurių Afrikos ir musulmonų daugumos šalių, vyksta JAV jau esančių žmonių deportacija, šiuo metu beveik neįmanoma gauti politinį prieglobstį, sumažinti priimamų pabėgėlių skaičiai, suspenduota “Diversity Visa” programa, įvestas privalomas „turto testas“ teisinį statusą turintiems imigrantams ir jų šeimoms, atsisakoma išduoti vizas nėščioms moterims, sulėtintas žalios kortos paraiškų procesas ir kt.

Diskriminacija apgyvendinant.

Potencialių nuomininkų atmetimas dėl tokių veiksnių kaip rasė, amžius, lytis, negalia, šeiminė padėtis, finansavimo šaltinis ir kiti. Savininkai ir būsto agentai gali diskriminuoti tiesiogiai ar netiesiogiai. Lietuvoje, be lipdomų etikečių, žinomi konkretūs epizodai, kai čia gyvenantys pabėgėliai susiduria su kliūtimis integruotis – būtent būsto paieška yra didžiausia problema. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenančiam, angliškai kalbančiam ir banke dirbančiam vaikinui iš Afganistano atėjus apžiūrėti buto, savininkė ir agentė klausinėjo, ar vaikinas nėra teroristas, ar neturi kokios bombos.

Diskriminacija įdarbinant.

Diskriminacija darbo rinkoje ir darbovietėje (įdarbinimas, atleidimas, paaukštinimas) dėl rasės, lyties, religijos, tautinės kilmės, fizinės ar psichinės negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos ir / arba lytinės tapatybės.

2020 birželis

Parengta pagal Safehouse Progressive Alliance for Nonviolence “Paslėptos ir atviros baltaodžių viršenybės” diagramą.

Prie sąvokų vertimo ir išplėtimo prisidėjo Simona Balkauskaitė, Monika Janulevičiūtė, Paulius Kaliačius, Monika Kalinauskaitė, Ulijona Odišarija, Gerda Paliušytė, Karina Simonson ir Anastasia Sosunova  

Dėl pataisymų ir papildymų rašyti atviras.dokumentas@gmail.com