Paranormalios muzikos kontūrai Lietuvoje

Prieš 25 metus prasidėjęs šiuolaikinės muzikos festivalis „sumirimas“ (kitaip – „Didelis pasaulis!“) ir prieš kelis metus Venecijos meno bienalėje prestižiniu „Auksiniu liūtu“ apdovanotas opera-performansas „Saulė ir jūra“ nėra tiesiogiai susiję, tačiau iš dalies parodo, kaip Lietuvos garso menas santykiauja ir įgauna naujas formas. Minėtos operos kompozitorė Lina Lapelytė jaunystėje įkvėpimo sėmėsi eksperimentinės muzikos pasirodymuose Kaune, o jos kolegė, operos libreto autorė, rašytoja Vaiva Grainytė savo laiku buvo avangardinės grupės „Sugyvulinos latakams“ narė ir dalyvavo festivaliuose „sumirimas“. Šį revoliucinį renginį Ramūnas Jaras pirmą kartą suorganizavo 1996-aisiais Kaune. Neseniai internete buvo paskelbti skaitmenizuoti „sumirimo“ vaizdo įrašai – apie 60 valandų paranormalių garsovaizdžių.

Kalbėdamas apie „Saulę ir jūrą“, šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas Jurijus Dobriakovas brėžia tokią šiandieninio Lietuvos garso meno trajektoriją: „Pats kūrinys, sakyčiau, yra viso Lietuvos meno laimėjimas, nes garsas jame nėra kaip nors išskirtinai tematizuojamas, prasminiai akcentai visai kitur. Tai, manau, atspindi ir bendrą dabartinę lietuviškojo garso meno situaciją – geriausi ir įdomiausi kūriniai, kuriuose garsas yra svarbi koncepcijos dalis, yra tie, kurie neišskiria savęs kaip būtent garso meno kūrinių, nes tai neišvengiamai uždarytų juos į savotišką žanrinį „getą“, o tai paprasčiau nebeveikia ir formalistiškai riboja. Dėl tos pačios priežasties ir kokia nors nacionalinė garso meno „mokykla“, kurios kontūrus ankstesniais dešimtmečiais gal ir buvo įmanoma užčiuopti, šiandien vargu ar dar egzistuoja – atkakliausi Lietuvos garso menininkai tiesiog pasklido po visą šiuolaikinio meno lauką ir pasaulį, o kiti turbūt apleido šią veiklą arba apsiriboja tiesiog muzikos kūrimu.“

Nykstančios ribos tarp įvairių meninių disciplinų skatina ieškoti naujų terminų, kuriais būtų galima užkoduoti kūrybinę veiklą apimančius medijų menus ir įvairius garsinius eksperimentus, nebetelpančius arba net nebandančius tilpti į „muzikos“ apibūdinimą. Tokius bandymus iš pradžių buvo bandyta vadinti „tiriamaja muzika“ ar „garso skulptūra“, tačiau apie 1980-uosius įsigalėjo “garso meno” sąvoka. Dažnai diskutuojama, ar garso menas priklauso vizualiojo meno, ar eksperimentinės muzikos sričiai, ar abiem, tačiau jame galima rasti daug kitų krypčių užuomazgų: konceptualiojo meno, minimalizmo, site-specific art, garso poezijos, elektroakustinės muzikos, avangardinės poezijos, garso scenografijos ir kitų. Tuomet dar neįvardinto garso meno darbus kūrė dadaistai, siurealistai, situacionistai, “Fluxus” atstovai ir kiti. Latvijoje rengiamo „Skanu Mežs“ organizatoriai savo festivalio turinį apibūdina kaip „nuotykingą muziką“ (adventurous music). Kadangi garso meno sąvoka šiek tiek išplaukusi, šiame tekste pabandysiu nubrėžti nuotykingos muzikos kontūrus Lietuvoje nuo maždaug 10-ojo dešimtmečio iki dabar.

Menotyrininkas, kuratorius ir tarpdisciplininės srities menininkas Tautvydas Bajarkevičius, žinomas slapyvardžiu audio_z, paklaustas, kada eksperimentinė, improvizacinė, šiuolaikinė ir panaši muzika tampa garso menu, sako: „Muzika pati savaime jokiu kitu menu, matyt, netampa. Kita vertus, garso menas nuolat apibrėžiamas kaip tarpstantis tarp šiuolaikinės muzikos, medijų meno, vizualiųjų menų. Jam neretai šiuo požiūriu tarsi stinga autonomijos. Paprastai tariant, garso meno neišgirsi koncerte – nebent šią sąvoką pasitelktume kaip poetišką muzikos apibūdinimą, metaforą. Dažniausiai garso menas yra eksponuojamas, kartais – transliuojamas. Sceninis performatyvumas taip pat jo ribose yra įmanomas, tačiau čia skirtis kai kada tampa sunkiai apčiuopiama ir pagrįstai kelia tokius klausimus, kaip šis, į kurį atsakyti ne visada yra vienareikšmiškai paprasta. Kartais, ypač mūsuose, tai yra ir tapatinimosi klausimas – eksperimentinės muzikos kūrėjai dėl savo pasitelkiamų kūrybos metodų yra linkę vadintis garso menininkais, nors dažno iš jų pasirodymas scenoje neperžengia įprasto koncerto konvencijų.“

J. Dobriakovas mano, jei muzika skirta tiesiog klausymuisi, ją vargu, ar galima pavadinti garso menu, kad ir kokios „nestandartinės“ formos ji būtų: „Kad galėtume kalbėti apie garso meną, konkrečiame kūrinyje turi būti vienaip ar kitaip įveiklintas bei konceptualiai apmąstytas pats garso reiškinys bei įvairiausi psichoakustiniai, kultūriniai, socialiniai, politiniai ir kitokie jo kontekstai. Tai reiškia, kad jis turi skatinti klausytojo/žiūrovo refleksiją, o ne, priešingai, panirimą į tam tikrą hipnotinę būseną.“ Todėl tyrinėtojo nuomone, sunku pasakyti, kuri sritis artimesnė garso menui – muzika ar šiuolaikinis vaizduojamasis menas. Tyrinėtojas teikia pirmenybę pastarajam: „Nuodugnesniam garso reiškinių tyrimui reikia ne tiek koncertinės, kiek parodinės erdvės, galinčios talpinti kelias raiškos priemones apjungiančias instaliacijas ir įtraukti klausytoją/žiūrovą. Neretai garso meno gimimui reikia ir vienokios ar kitokios garso ir vaizdo jungties, kuri prasmingai praplečia garso patyrimo ir suvokimo lauko. Žinoma, tai gali įgyti ir audiovizualinio pasirodymo arba performanso formą, tačiau tokiu atveju neretai atsiranda elementaraus iliustratyvumo rizika. Jei nėra konceptualios garso ir vaizdo sąsajos, tikėtina, kad judantis vaizdas tiesiog lydi garsą tam, kad būtų lengviau klausytis kokių nors nelabai patogiai įsisavinamų arba tiesiog gana monotoniškų garsų, o garso menas iš to negimsta.“

Iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos garso menas Lietuvoje turėjo mažai šansų – formalizmas ir abstrakcionizmas sovietiniame mene buvo nepageidaujami, o viską prižiūrėjo cenzūros institucijos. Po 1968-ųjų SSRS invazijos į Čekoslovakiją atsirado naujų suvaržymų ir ideologinių reikalavimų, o Lietuvoje režimo kontrolė dar labiau sustiprėjo 1972-aisiais po 19-mečio Romo Kalantos susideginimo – jo užrašų knygelėje buvo rastas įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Sovietų Sąjungos Vakaruose esančios Baltijos respublikos buvo vadinamos „artimuoju užsieniu“, nenuostabu, kad čia buvo labiausiai juntami pro „geležinę uždangą“ besiskverbiantys skersvėjai. Vienas tokių buvo kaimyninėje Lenkijoje nuo 1956-ųjų rengiamas ir iki šiol vykstantis šiuolaikinės muzikos festivalis „Varšuvos ruduo“ („Warszawska jesień“).

1988-aisiais prasidėjo Lietuvoje prasidėjo „Dainuojanti revoliucija“, vedama liaudies ir patriotinių dainų, savo „15 minučių šlovės“ gavo ir roko muzika. Romantiškai euforijai pasibaigus eterį užkariavo pigi ir lengvai vartojama popmuzika. Lietuvoje gyvenęs lenkų kompozitorius ir multiinstrumentalistas Mečislovas Litvinskis sakė: „Muzika visada apibūdina visuomenės būklę. Kokia visuomenė, tokia ir jos muzika. Kokią muziką girdi maži vaikai, tokia ir bus ateities visuomenė.“

Pasak J. Dobriakovo, Lietuvos garso meno ištakos buvo įvairios performatyvios praktikos, vietos meno lauke atsiradusios XX a. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose. Pavyzdžiui, Anykščių hepeningų festivaliai 1988–1989 m., kuriuos rengė šiuolaikinės muzikos kompozitoriai (Gintaras Sodeika, Šarūnas Nakas, Rytis Mažulis, Ričardas Kabelis ir kiti) kartu su kitų sričių menininkais. Tai buvo terpė kitur (pvz., Vilniuje) taip laisvai skambėti dar negalėjusiai eksperimentinei muzikai ir apskritai laisvai gyvai meninei kūrybai. Kitas pavyzdys – Kaune R. Jaro rengti avangardinės muzikos festivaliai „Sumirimas“ (nuo 1996 iki 1999 m.) / „Didelis pasaulis! (nuo 2000 iki 2014 m.). Tyrinėtojas mano, kad greičiausiai būtent toks hepeningų/performansų/gyvo meno/laisvos improvizacijos formatas kaip pirmtakas lėmė, jog ir XXI a. pirmajame dešimtmetyje eksperimentinės garsokūros laukas rėmėsi pirmiausia gyvais pasirodymais, o ne šiuolaikiniam menui artimomis „skulptūriškesnėmis“ ar instaliacijos formomis.

Vienu pirmųjų „nuotykingų“ garsų renginiu tapo festivalis „Jauna Muzika“, pristatantis menininkus, dirbančius su garsu ir muzika kaip eksperimentinio meno forma. Kompozitorius Antanas Jasenka prisimena netikėtą finansinę paramą. Nepažįstamasis būsimajam kompozitoriui įteikė 3.000 dolerių – tuo metu Vilniuje tiek kainavo 1 kambario butas. Pinigus A. Jasenka pervedė į Kompozitorių sąjungos sąskaitą ir kartu su Remigijumi Merkeliu, Kipru Mašanausku, Egidijumi Čirvinsku, Dariumi Butkumi 1992-aisiais pradėjo vieno seniausių muzikos festivalių Lietuvoje istoriją. Kaip pažymi A. Jasenka, jis su kolegomis domėjosi technologijomis, eksperimentine muzika, kas yra už muzikos, kaip ji gimsta ir visa tai „aktyvavo“.

Organizatoriai siekė pristatyti šiuolaikinę klasikinę muziką ir akademinę elektro-akustinę kūrybą. Kintant muzikos sampratoms, keitėsi ir pats festivalis. Šiandien „Jauna Muzika“ pristato itin platų muzikos spektrą, neretai besiveržiantį už ribos, kur garsas nebėra būtina muzikos sąlyga, tyrinėja naujus muzikinius genotipus ir stimuliuoja auditorijos vestibuliarinį- vidinės ausies jautrumą.

Pats A. Jasenka pastaruoju metu kuria intensyvią, dinamišką ir daugiasluoksnę muziką, kurios faktūra prisodrinta įvairiausio pobūdžio garsinių objektų (harsh noise, glitch, soundscapes ir pan.). Nuo 2008-ųjų jis yra eksperimentinio projekto „Diissc Orchestra“, kuriame taip pat dalyvauja kompozitoriai Martynas Bialobžeskis, Jonas Jurkūnas, Vytautas V. Jurgutis ir Arūnas Zujus, narys.

1994-aisiais buvo išleistas debiutinis NAJ albumas „Fixthemeteronthezeroposition“. Architektas Darius Čiuta ankstyvajame kūrybos etape su kolegomis Algiu Mieliumi bei Rolandu Cikanavičiumi domėjosi nekonvencionaliais eksperimentiško muzikavimo būdais, industrinės muzikos garsynais, triukšmo estetika. Kiek vėliau JAV leidybinė kompanija „RRRecords“ savo serijoje „Pure“, kartu su eksperimentinės muzikos žvaigždėmis Merzbow, Aube, Thurston Moore ir kitais, išleido ir NAJ albumą “Resituation Smile” – taip tarptautinės eksperimentinės muzikos bendruomenės žemėlapyje atsirado nauja teritorija.

Jau po kelių metų, 1997-aisiais, Vilniuje vyko Šiuolaikinės muzikos forumas “Musica ficta”, kuriame buvo atlikti Philip Glass kūriniai, rodyti Peter Greenaway filmai “Four American Composers” (apie P. Glass, Robert Ashley, John Cage, Meredith Monk), dalyvavo tokie atlikėjai kaip Kronos kvartetas ar Piano Circus (6 fortepijonai), taip pat pristatyta ir lietuvių kompozitorių kūryba: Ryčio Mažulio, Vytauto V. Jurgučio ir kitų.

Pereinamuoju laikotarpiu iš planinės ekonomikos į laisvąją rinką susidarė savotiškas ezoterinis eteris, kuriame savo auditoriją rado NSO ir kiti paranormalūs reiškiniai. Bandydami susidoroti su besikeičiančia realybe, žmonės išsigelbėjimo ieškojo paraleliniuose pasauliuose. Vieno populiariausių šios tematikos leidinių, savaitraščio „Žvilgsnis”, tiražas per kelis metus išaugo daugiau nei 35 kartus ir 1993-aisiais viršijo 175 tūkstančių egzempliorių lietuvių ir rusų kalbomis

Šiame kontekste šiuolaikinio meno propaguotojas, kuratorius, kompozitorius, rašytojas ir poetas R. Jaras, dar žinomas kūrybiniu pseudonimu Echidna Aukštyn, savo „paranormaliuose“ kūriniuose jungė satyrą ir humorą su atonaliais garso eksperimentais bei melodijomis, priverčiančiomis atsidurti „čia ir dabar“ būsenoje. Veidą dengianti kaukė ir charakteringi marškiniai tapo jo skiriamaisiais bruožais. Apie 1997 m. sukūrė ir pirmą kartą atliko kūrinius autoriniu kaholizmo stiliumi. Dažnai nepagrįstai kritikuojamas Lietuvos performanso ir konkrečiosios muzikos pradininkas nuosekliai keliavo po pasaulį su savo performansais: Kinijoje menininką persekiojo vietinė milicija, Ganoje atliekant performansą jo vos nesutrypė drambliai, Naujojoje Gvinėjoje buvo praradęs dokumentus, taip pat pasirodė Indijoje, Tadžikistane, Kazachstane, Bermuduose ir kitose šalyse.

1996-aisiais Jaras sugalvojo Kaune organizuoti paranormalios muzikos festivalį „sumirimas“. Festivalio metu, kalbėdamas su žurnalistais, R. Jaras sakė: „Aš noriu, kad žmonės klausytųsi muzikos, kuri būtų ne vien uždaryta žmogiško supratimo kiaute. Tarkim, aš noriu valgyt, aš noriu miegot, aš noriu tą ir aną. Čia muzika, kuri sako, tarkime, aš noriu išeiti iš proto arba aš noriu ateiti į protą. Avangardo muzika ir jos tyrinėjamos erdvės pasiekiamos tik per nebūtį. Viena abstrakti matavimo tiesė į kitą abstrakčią tiesę pereina tik nulio taške. Kitus matmenis galima pasiekti tik per nulį, tik per mirtį. Mirtis – tai galimybė atsidurti kažkur kitur ir todėl „sumirimas“ – pats geriausias pavadinimas paranormalios muzikos festivaliui.“

„Paranormali” muzika taip buvo apibrėžta todėl, kad ji to meto visuomenėje buvo „paranormali”, nes visuomenė nežinojo, kas yra šiuolaikinė muzika, bet koks šiuolaikiškumas atrodė nenormalus.“ – šiandien pasakoja R. Jaras: „Paranormalumas” yra švelnesnis būdas nusakyti šiuolaikiškumą, pripažįstant, kad ok, žinau, kad jums ši muzika nenormali, bet, žie, gal ji vis tik yra PARAnormali, o ne vien nenormali? Mat mūsų visuomenė yra posovietinė, nenormaliu laiko tai, kas normaliame pasaulyje normalu. Ir “paranormalumo” nesiejau su neatpažintų skraidančių objektų paranormalumu. Tiesiog nebuvo kur daugiau lįsti ieškant tinkamo termino.“

Kaip „šiuolaikinę“ festivalio rengėjas R. Jaras iš tiesų suprato „post post modernistinę“ muziką, tad savo novatoriškumu festivalis sukėlė sąmyšį žiniasklaidoje, o kai kurios jame grojusios grupės susilaukė net patyčių. Scenoje buvo atliekami veiksmai, aštriai prieštaraujantys vis dar sovietinei meno sampratai. Festivalyje dalyvavo dauguma to meto Lietuvos šiuolaikinės muzikos grupių arba atlikėjų, po keliolika kasdien, koncertai baigdavosi paryčiais, tačiau publika vis tiek nenorėdavo skirstytis.

R. Jaras rengė festivalį daugiausiai iš savo kišenės, vedamas idealistinio tikslo suteikti sceną Lietuvos šiuolaikiniam menui. „1996 m. populiariausia muzikos grupė Lietuvoje buvo grupė “Dinamika”. Ji puiki grupė ir visuomenė ją labai mėgsta. Kai ieškojau rėmėjų “sumirimui”, vienas jų atsakė: “Oi, čia visos nežinomos grupės.” – pasakoja menininkas: „Dalinai žinojau, kas vyksta pasaulyje, nors tai buvo ne interneto laikai. Pavyzdžiui, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, festivalio draugas ir stiprus kritikuotojas, man įteikė katalogą tuo metu Europoje vykstančių festivalių.“

„sumirimas“ pritraukdavo įvairiausius „keistos“ muzikos kūrėjus. Festivalyje dalyvavo aukščiau minėti NAJ, „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“, kurių ankstyvuosius įrašus planuoja išleisti britų leiblas „Strut Records“, taip pat: Donis, Gintas Kraptavičius, N. N. N., Mečislovas Litvinskis, Gailė Griciūtė, Marius Salynas, GYS, „Betoniniai triušiai“, „Žuwys“, Tautvydas Bajarkevičius, Benas Šarka, „Šalikąpalikau“, A. Jasenka, „Empti“, „Sosudduara“, „7b Orchestra“, „Drigentai“, „Ženklo grupė“, Nils Ille, „Girnų giesmės“, Arturas Bumšteinas, Gintas Gascevičius ir kiti.

„sumirimas“ vyko iki 2003-ųjų, po pertraukos buvo surengtas „Didelio pasaulio“ pavadinimu. „Po kelių festivalių etapą tik pratęsiau, neužbaigiau, nes gyvybė mirtyje, o mirtis yra visur, taip, kaip ir jos priešingybė, kuri nėra iki galo priešingybė, nes gyvybė yra visada, o priešingybė visada mirus. Dabartinė “sumirimo” būklė bus atskleista atėjus laikui, dabar ji siurprizo formoje.“ – intrigą palieka R. Jaras.

Naujojo amžiaus pradžioje didžiausias dėmesys buvo skiriamas pačiam „neformatinės“ garso kūrybos faktui ir gyviems pasirodymams, daugiausia naudojant nešiojamus kompiuterius bei vizualizacijas, kurios ir turėjo pakelti šiaip jau gana statišką vyksmą (nepriklausomai nuo pačių garsų aktyvumo) į garso meno statusą. J. Dobriakov nuomone, konceptualiau ir naudodami įvairesnes priemones kūrė Andrius Rugys (PB8), Arturas Bumšteinas bei jo suburtas laptopų kvartetas „Twentytwentyone“, kuriame be jo paties dalyvavo šio teksto pradžioje minėta Lina Lapelytė, Antanas Dombrovskij ir Vilius Šiaulys.

A. Rugys rengė daugialypius, dažnai kolektyvinius projektus (dabar sakytume, meninius tyrimus), reflektuojančius garso reikšmę mūsų gyvenime ir gyvenamojoje aplinkoje, pačią margą garso kūrėjų sceną ir jos tapatybę (pvz., jo 2006 m. diplominis projektas „PB8_001_V“). A. Bumšteinas buvo vienas pirmųjų kompozitorių ir eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjų, kuris šiuolaikinio meno galerijose jautėsi taip pat patogiai, kaip ir koncertams skirtose erdvėse. Jo konceptualiam menui artimuose kūriniuose garsas buvo vienaip ar kitaip svarbus, bet nebūtinai svarbiausias elementas. Kvartetas „Twentytwentyone“ savo pasirodymuose konceptualiai panaudojo vaizdo projekcijas – jos nebuvo vien akių prablaškymas, bet demonstravo įvairių šiuolaikinės muzikos kompozitorių sukurtas grafines partitūras (nekonvencinių muzikinių notacijos sistemų priemonėmis užrašytas kūrinių atlikimo gaires, neturinčias įprastoms natoms būdingų fiksuotų reikšmių), kurias kvarteto nariai realiu laiku ir interpretavo.

Vienas ryškiausių pastarojo dešimtmečio garso menininkų, eksperimentinės muzikos kūrėjas ir atlikėjas Armantas Gečiauskas, geriau žinomas kaip Arma Agharta, du dešimtmečius itin aktyviai veikė Lietuvos ir užsienio alternatyvios kultūros scenose: daugiau nei 500 performansų skirtinguose pasaulio kraštuose nuo Grenlandijos iki Indonezijos, nuo Sibiro iki Brazilijos. Pasak meno kritikės Albertos Vengrytės, „savo performansuose Arma neapsiriboja „garsu savaime“: netikėti ir už tradicinių įreikšminimo sistemų išeinantys atlikėjo judesiai, improvizuoti žaidimai, DIY (pasidaryk pats) „pigios magijos triukai“ bei atlikimo metu A. Gečiausko išrandamos naujos, neegzistuojančios „kalbos“ perteikia principinį šio menininko antireferentiškumą.“ Prieš kelis metus, pavargęs nuo nuolatinio turavimo, A. Gečiauskas ėmėsi su garso kasetėmis susijusios veiklos ir įkūrė e-parduotuvę „Tapekiosk.com“. Jis taip pat dalyvauja įvairiuose sendaikčių turguose. Viename interviu pasakodamas apie savo veiklos pradžią, Arma Agharta prisimena: „Spėjau įšokti į 2000-ųjų pradžią, kai sužydėjo kompiuterinė muzika. Labiausiai įstrigo renginiai, nes tas gyvas tiesioginis patyrimas buvo didžiausias kabliukas. Tai festivaliai „Garso zona“, „Jauna muzika“ su Merzbow, „Baltas triukšmas“ Birštone, „E-xpansija“ Kaune, klubas „Virpesys“ Vilniuje, taip pat mano gimtojoje Jonavoje vykęs festivalis „Homo Ludens“ su nemažai keistos muzikos ir meno.“ Nuotykingų garsų galima buvo galima užtikti ir medijų meno festivalyje „Centras” Kaune ar „Enter“ Šiauliuose, kituose muzikos ar medijų meno renginiuose.

Po 10-ies metų jau pats A. Gečiauskas ir jo organizacija “Agharta” kvietė edukuotis, klausytis ir ieškoti naujų patirčių festivalyje “Speigas”, o 2018-aisiais kuravo tarptautinį garso meną ir teatro erdves apjungiantį festivalį “Garso teatras” Panevėžyje. Ant scenos buvo galima išvysti technologinį Erik Alalooga teatrą, ritualinį Beno Šarkos performansą, daugiasluoksnes Waterflower, ID M Theft Able, Opera Maleta kompozicijas bei paties Arma Agharta dadaistines išdaigas. Tarp garso objektų: Simono Nekrošiaus kurti garso objektai-instrumentai, Antano Dombrovskij garso skulptūra bei multisensorinė Tado Stalygos instaliacija.

„Didžioji dalis kūrybos, tuo metu vadintos garso menu, buvo labiau eksperimentinės muzikos teritorijoje, nors tai ir nesumažina jos vertės. Įdomi aplinkybė, kad labai didelė šios bendruomenės dalis buvo architektai pagal išsilavinimą ir pagrindinę profesinę veiklą, tai turbūt nulėmė ir „architektūrišką“ jų garso kūrybos pobūdį, skaitmeninį garso duomenų konvertavimą į vaizdo struktūras ir atvirkščiai (ypač Tomo Grunskio (ad_OS) atveju).“ – pastebi (sub)kultūrų tyrinėtojas J. Dobriakovas pripažindamas, jog: „Interaktyvių instaliacijų ir kitokių panašių erdvinių formų buvo gerokai mažiau, nors garsas kartais buvo naudojamas įvairiuose tarpdisciplininiuose naujųjų medijų projektuose, kur buvo jungiamas su įvairiomis vizualinėmis formomis ir pristatomas įvietintų instaliacijų pavidalu galerijose ar alternatyviose parodinėse erdvėse. Pvz., 2006 metų Linos Miklaševičiūtės kūrinys „Prospektas“, kuriame garsas iš Gedimino prospekto buvo realiu laiku transliuojamas į galerijos vidų, o jos fasado fragmentas iš lauko į vidų perkeltas fotografiniu būdu).“

Po 2010-ųjų pasirodė nauja karta, kuri sėmėsi įkvėpimo galbūt iš kitokių sričių – pavyzdžiui, VDA Skulptūros ar Fotografijos ir medijos meno katedrų studentai, garsą naudoję pagal konceptualaus šiuolaikinio (vaizduojamojo) meno principus. Galbūt tam įtakos turėjo 2011 m. Šiuolaikinio meno centre surengta vokiečių menininko Carsteno Nicolai’aus (muzikos pasaulyje žinomo „Alva Noto“ vardu) paroda „Pionier“, kurioje garsas buvo įtarpintas skulptūros ir kinetinės (judančios) instaliacijos priemonėmis. J. Dobriakovas mano, jog antrajame šio tūkstantmečio dešimtmetyje vis labiau išryškėjo tam tikros ritualinės, psichinės, meditatyvios garso savybės – pavyzdžiui, jau minėtas A. Rugys kūrė giliam aplinkos įrašų ir kitokių garsų klausymui skirtas įtraukias instaliacijas (projektas „Garso korys“), rengė grupinius „garsuotės“ (hipotetinis garsinis vaizduotės atitikmuo) pratimus. Audrius Šimkūnas, žinomas iš sunkiojo metalo bei postindustrinės muzikos kilmės grupės „Sala“, taip pat ėmė vis daugiau reikštis kaip garso menininkas, konceptualiai, tačiau kartu ir rituališkai naudojantis lauko įrašus (field recordings), radijo bangas, kontaktinius mikrofonus, elektromagnetinio rezonanso matuoklius ir panašias „negirdimo pavertimo girdimu“ technologijas. Naujausi A. Bumšteino projektai jungia garso meną ir teatrą, o šių metų pavasarį Vilniuje surengta paroda „Stereoscopus“, skirta daugiausia garso meno formos, sudaryta beveik vien iš skulptūrinių ir instaliacijos formų, įvairiai reflektuojančių garso ir aplinkos/erdvės santykį.

Eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjas Gintas Kraptavičius, žinomas pseudonimu Gintas K, kalbėdamas apie Lietuvos garso meno sceną, užsiminė, jog procentiškai žiūrint, kiek Lietuvoje yra gyventojų ir kiek čia yra kūrybingų žmonių, lenkiame daugumą pasaulio didmiesčių. Iš beveik 4 milijonų gyventojų 1990-aisiais šiandien šalyje liko mažiau nei 3 milijonai, tačiau čia skamba įvairiausių dažnių diapazonas, girdimas visame pasaulyje. Norėdamas plačiau pristatyti vietinius kūrėjus G. Kraptavičius 2012-aisiais išleido albumą „Lietuvos garso menas“, kuriame surinkti: A. Rugio, Antano Dombrovskio, audio_z, V. V. Jurgučio, L. Lapelytės, A. Bumšteino, Ginto K, ad_OS, A.Jasenka ir SALOS garso objektai. „Stilingas rinkinys sudaro gerai mėtyto ir vėtyto albumo įspūdį. Įvairiems eksperimentinės muzikos požanriams priklausantys kūriniai dera vienas prie kito, elektroakustinis kūrinukas lydi aplinkos garsų karpinį, koliažinė kompozicija pratęsia glitch atmosferinį darbą, kompiuterinės elektronikos etiudas papildo ambientinį kūrinį. Nėra iš konteksto iškrintančių arba išsiskiriančių kūrinių, iš albumo sklinda geros vibracijos.“ – rinkinį apžvelgia rašytojas, buvęs įtakingo naujosios muzikos žurnalo „Tango” vyriausiasis redaktorius Robertas Kundrotas, pabaigoje pridurdamas: „Jeigu ir šis darbas pretenduoja į visuminį, tai jame žiojėja spragų, tačiau jeigu tai tik pirmas atviras langas į didelį ir spalvingą Lietuvos šiuolaikinės muzikos pasaulį, tai, pasigedęs tokių pirmeivių, kaip Darius Čiuta, Raimundas Eimontas, Orlandas Narušis ar atrac, tikiu, kad kitame monumentalaus darbo tome atsiras vieta ir jiems.“

2019-aisiais Lietuvos muzikos informacijos centras išleido rinkinį „Note Lithuania Experimental / Electronic“, kuriame minėtų pirmeivių nėra, tačiau girdėti pastarųjų metų skambesiai: Patris Židelevičius, Skeldos, Daina Dieva, Distorted Noise Architect, NULIS:S:S:S, Tiese, Unit 7, Fume, Nortas, avidja/devita ir kiti. Vienas jos sudarytojų, mūsų pašnekovas J. Dobriakovas pristato jį taip: „This new Note selection clearly demonstrates two things. First: the familiar mainstays of Lithuanian post-industrial, noise, drone and dark ambient electronic music scene is still very active and in a great shape – which means vital contiuity. Second: their trademark sound is being chased closely by rising local and Lithuanian-based internationals talent that also offers a welcome stylistic expansion – which means healthy evolution. Together, these facts ensure that the small but rich Lithuanian adventurous music universe remains as exciting as ever, and definitely worthy of global attention.“

Išties garso meno ir jam giminingų skambesių scena atspindi prieš 30 metų prasidėjusius procesus ir šiandien yra pilnavertė pasaulinio garsovaizdžio dalis.

Apie 2000-uosius kompozitoriai Mindaugas Urbaitis ir Šarūnas Nakas nacionalinio radijo eteryje pradėjo kalbėti apie naująją muziką ir šiandien yra surengę daugiau nei 500 “Modus” laidų. Iki šiol kiekvieną savaitę šis duetas pristato įvairiausius šios muzikos rakursus, pavyzdžiui: „Muzikos stiliai netapę srovėmis“, „Ar avangardas vis dar priekyje?“, „Hedonizmo spindesys ir skurdas“, „Elektroakustinis Irano veidas“, „Simfonizmo nublokšti“, „Peliukas Mikis modernistas“, „Saviizoliacija ir kūryba“, „Kas muzikoje rūpi Z kartos merginoms”, “Merginos nori triukšmauti” ir panašiai. Taip pat buvo inicijuotas ir internetinis naujosios muzikos žurnalas modus-radio.com, publikuojantis profesionalų tekstus apie įvairių stilistikų šiuolaikinę muziką. Deja, pastaruoju metu šis projektas apleistas ir naujais tekstais nėra pildomas.

2021-ųjų pavasarį savo veiklą pradėjo internetinis „Rasų radijas“, pristatęs laidas, kurių vedėjai: garso menininkai, filosofai, rašytojai, meninių ir socialinių projektų kuratoriai iš įvairių perspektyvų tyrinėja įvairias garso meno apraiškas. „Rasų radijas“ – garso meno platforma, inicijuojanti kūrybinius procesus bei klausymosi seansus. Tai radijo galerija skirta eksperimentams, neatrastoms garso patirtims bei asmeninėms audio klajonėms. Projekto tikslas – tyrinėti garso meno apraiškas, burti menininkų bendruomenę Lietuvoje ir internete, skatinti garso meno formų tyrinėjimą, kūrinių sukūrimą ir sklaidą. Šį projektą kuruoja garso menininkė ir improvizatorė Gailė Griciūtė, dalyvavusi paskutiniame R. Jaro festivalyje. „Sumirimas / „Didelis pasaulis“ savo laiku dalyvavo ir vienas ryškiausių šiandienos garso meno atstovų A. Bumšteinas taip prisimenantis tuos laikus: „2000 metais planuojamo „Sumirimo“ aidai pasiekė Vilnių. Tada aš buvau truputį apleidęs muziką ir įnikęs į Senamiesčio barų lankymą. Taigi, draugas sako, bus „Sumirimas“, padarom projektą! Jo entuziazmo uždegtas pradėjau rašyti kūrinį, kurį planavau pasiūlyti „Sumirimo“ organizatoriui Jarui, rašiau rašiau ir taip ilgai rašiau, jog pražiopsojau patį festivalį. O kūrinį vis tik parašiau – jis vadinasi „Storulių Muzika“ (tik, gaila, nepamenu kodėl… gal čia asociacijos su džiazu…)“ A. Bumšteinas dėstė D. Britanijoje ir Vokietijoje, o šiuo metu apie garsinę raišką pasakoja Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas yra surengęs personalinių ir dalyvavęs grupinėse parodose, taip pat – festivaliuose Europoje ir JAV. A. Bumšteino kūrybą yra išleidusios Lietuvos ir užsienio garso įrašų leidyklos. Jis apdovanotas Europos transliuotojų sąjungos prizu „Palma Ars Acustica“, o už garsinių eksperimentų integraciją į naujas teatro formas – Boriso Dauguviečio auskaru. Pastaruosius kelis metus A. Bumšteinas kuruoja festivalio “Jauna muzika“ programą.

Vilniuje paranormalius garsus galima išgirsti, tarkim, galerijoje „Studium P“, kur savo objektus ir skulptūras pristato tarpdisciplininio meno kūrėjas S. Nekrošius, kurio kūrybai būdingi do-it-yourself ir ready-made principai, daug dėmesio skiriama procesualumui, intuicijai, eksperimentams ir improvizacijai. DIY veiklos principai nesvetimi ir Kirtimų kultūros centro kuratoriui Pauliui Burakui, rengusiam garso meno ir eksperimentinės muzikos renginių ciklą „Susikirtimai“ ir kitus. „Empty Brain Resort“ erdvės meno vadovas Matas Aerobica, be renginių Vilniuje, kartu su dueto „Octatanz“ nariu Oscar Olias Castellanos kuruoja muzikos ir meno festivalį „Braille Satellite“. Kaune eksperimentinio garso plotus plečia renginių organizatoriai ir įrašų leidykla „Ghia“.

Pernai Artūro Areimos teatras pristatė eksperimentinio meno festivalį “technē”, kurio pagrindinė idėja ir tikslas – supažindinti su visiškai tarpusavyje skirtingomis muzikos kūrimo ir atlikimo formomis, žanrais, plėsti požiūrį į muziką, į jos suvokimą, supažindinti klausytojus ir žiūrovus su šiandieninės muzikos raiškos galimybėmis, alternatyvios / eksperimentinės muzikos kūrimo bei atlikimo technika, jos specifika.

T.Bajarkevičius išskirtinių nacionalinio dėmens ypatumų neįžvelgia, išskyrus nebent dėl įvairių aplinkybių susiklosčiusio gan efemeriško ir fragmentiško garso meno scenos pobūdžio. Menotyrininkas pripažįsta, jog labai sunku apibendrintai kalbėti apie Lietuvos garso meną ir reziumuoti nesiryžta: „Matyt, tenka pripažinti, kad per 30 metų už epitetus “sporadiškas” ir “intensyvus” iškalbingesni tapo “fragmentiškas” ir “individualus”.

///

Publikuojamas straipsnis išspausdintas Lietuvos kultūros instituto leidžiamame meno ir kultūros žurnalo „* as a Journal“ numeryje „Soundscapes as a Journal“ (liet. – „Garsovaizdžiai kaip žurnalas“). Garso temai skirtą numerį sudarė Damianas Lentinis – Miunchene veikiančio muziejaus „Haus der Kunst“ kuratorius iš Australijos. Kitus žurnalo „* as a Journal“ straipsnius galima skaityti interneto svetainėje www.asajournal.lt