Menininkė Ieva Rižė apie parodą „÷“: pradėjau pokalbį jautriomis temomis

Birželio 2 d., penktadienį, 18 val. Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) atidaroma jaunosios kartos menininkės Ievos Rižės paroda „÷“. Dalybos ženklu pavadintą instaliaciją sudaro naujausias menininkės video darbas bei objektas, kuriame galima išvysti dūlėjančių augalų dulkių žymes.

Pasak „Medūzos“ kuratorės Eglės Agnės Benkunskytės, paroda „÷“ yra meditacija apie laiką: „įprastai vaizduojamas kaip nepertraukiama įvykių grandinė, I. Rižės filme jis atsiskleidžia kaip fikcija – kažkas, ką žmogaus akis primeta daiktams kaip jų tvarką. Toks laikas leidžia susieti padrikus įvykius į prasmingą visumą, tačiau sykiu išstumia visa, kas netelpa į šio pasakojimo rėmą.“

Menininkė I. Rižė teigia, kad parodos ekspozicija yra sudėliota dalomuoju principu, kuris padėjo išgryninti kūrybines idėjas, kuriomis šįkart norėta pasidalinti. „Kūrybinio proceso eigoje atradau tikslą – atskleisti laikinumo dvilypumą. Labai jaudinuosi, nes jaučiuosi pradėjusi pokalbį jautriomis temomis, tokiomis kaip atskirtis, nyksmo romantika, psichinė sveikata. Per simbolinį objektą ir dokumentinės fikcijos video kūrinį noriu pakomentuoti savo būtį tarp gausybės užduočių, baimės kažką praleisti, nuolatinių pažadų sau. Dokumentinė fikcija – tai mano priemonė atsitraukti nuo asmeniškumų, taip pat per fikcinį momentą įdėti ir kruopelę humoro, ironijos“, – apie parodą pasakoja menininkė.

Menininkės fikcija yra autobiografinė tiek, kiek menininkė kalba apie savo pačios užmarštį bei patirtis. Kasdienybėje net pačios banaliausios, nesąmoningų prisiminimų nuotrupos ima diktuoti jau sąmoningas mintis anksčiau, nei patys jas įsisąmoniname.

„Galbūt dėl to video kūrinyje pasirodantis menininkės kūnas – fragmentiškas, nerangus, kažko siekiantis, – tęsia E. A. Benkunskytė, – Jo tapatumas gali būti nuspėtas tik dėl jį supančių objektų, kurie jį apibrėžia, įtvirtindami jo ribas ir anticipuodami lūkesčius. Galbūt šie objektai taip pat turi atmintį, įsirėžusią jų materijoje ir jų formoje? Jei taip, tuomet, galbūt jie taip pat dirba ir savąjį užmaršties darbą? Galbūt dūlėjančių augalų dulkės galėtų būti palaikytos šių augalų pasąmonės fragmentais?“

Ieva Rižė (g. 1988 m.) yra jaunosios kartos skulptorė, vizualiųjų menų ir performansų kūrėja, savo darbuose naudojanti daiktų, vaizdų ir garsų archyvavimo strategijas. Menininkės kūryboje naujų motyvų dalimi tampa unikalūs irimo artefaktai: surinktos sėklos ir atplaišos, portobello grybų sporomis paženklintas medžio lakštas, menininkės užaugintos gyvatės liemuo, odos gabalas, išmirkytas suyrančios puokštės žiedadulkėse, ar jau panaudoti sąnarių kompresai.

2017 m. menininkė baigė monumentaliosios tapybos ir scenografijos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, o 2023 m. gins skulptūros magistro darbą. Menininkė yra dalyvavusi parodose Šiuolaikinio meno centre ir „Studium P“ Vilniuje, „427“ galerijoje Rygoje; „SpLab“ Orhuse, Danijoje, „Auditorium Saint-Germain“ Paryžiuje ir kt.

Paroda „ ÷ “ LDS meno erdvėse „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) bus rodoma iki birželio 24 dienos.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos meno kūrėjų organizacijų programos dalis.