[ Daugiau “Pasigarsink” apžvalgų ]
Spiritbox – Tsunami Sea
alternative metal, metalcore
Prieš beveik ketverius metus sužavėję savo debiutiniu albumu, Spiritbox savo naujuoju darbu Tsunami Sea skamba būtent taip, kaip iš jų ir norisi — sunkios gitarų partijos maišomos su melodingais vokalais, o visą įrašą palaikomas balansas tarp techniškumo ir savitos ramybės sukuria retkarčiais net kiek hipnotizuojančią atmosferą. Prie viso to pridėjus saikingą kiekį elektronikos bei net didžiausius kritikus galintį nustebinti vokalinį atlikimą, Spiritbox šiuo darbu išsikėlė aukštą kartelę ne tik sau patiems, bet ir visai scenai.
dadcap – ddcp2
post-hardcore
dadcap po šiokios tokios pertraukos grįžo ne tik su pakitusiu sąstatu, bet ir su kiek kitokiu skambesiu. Įkvėpimo semdamiesi iš dabar jau nostalgiškai skambančių 2000-ųjų roko muzikai būdingų garsų, jie geba užčiuopti tą sėkmės gyslelę, pateikiant kažką, kas vietinėje scenoje skamba ne tik smagiai, bet ir unikaliai. Kūriniai trykšta energija ir natūraliomis emocijomis, o aš labai tikiuosi, jog šia krypti jie keliaus ir toliau, vis stipriau ją išgryninant.
Sarmat – Upgrade
avant-garde metal, technical death metal
Prieš porą metų pateikę visišką muzikinę beprotybę savo debiutiniame albume Determined to Strike, Sarmat grįžo su dviem naujais kūriniais, ir toliau tęsiant tai, ką darė ir anksčiau. Neišsenkantis kūrybiškumas ir techniškas džiazo ir sunkiosios muzikos elementų jungimas į vientisą skambesį, kurį sunku sulyginti su kažkuo kitu. Nuo pučiamųjų instrumentų sekcijų iki brutalaus death metal garsų — Sarmat laiko nešvaisto ir per vos dvidešimt minučių pateikia tiek, kiek dažnas kitas vardas pateikia per savo karjerą.
Budrūs – Ten buvai tu
drone, industrial
Pagaliau, pagaliau, pagaliau — dvylika metų laukimo pagaliau baigėsi. Šaltas, tankus skambesys tiesiog užpildo klausytojo erdve savo stingdančia atmosfera ir jau nuo pirmųjų natų įtraukią į visą šį kiek košmariškai skambantį garsų verpetą. Gera girdėti ir tekstus, taip puikiai tinkančius prie visos šios agonijos, o triukšmo kiekis tiesiog reikalauja šį albumą klausyti tamsoje ir kiek įmanoma garsiau.
Vartai – The Soil of Impossibility
post-rock, experimental rock
Po ankstesniojo Vartų albumo nekantriai laukiau išgirsti tolimesnę jų kūrybą, teikiant jiems didelių vilčių — ir džiugu, jog šios viltys buvo išpildytos. Trys nauji kūriniai, kuriuose grupė ir toliau žaidžia ilgais, monotoniškais motyvais, vis juos plėtojant ir progresuojant. Labai smagu girdėti tinkamai išnaudotus elektroninius elementus, taip pat ir visus akustinius garsus, taip tik dar plačiau išplėčiant savo skambesį — viską išanalizuoti čia prireiks tikrai ne vienos perklausos, tačiau jau po pirmojo karto tik tai ir norėsis daryti.
Weatherday – Hornet Disaster
slacker rock, emo, noise pop
Vienas mano laukiamiausių albumų šiais metais — kai debiutas buvo toks stiprus, kitaip būti ir negalėjo. Smagu, jog Weatherday su Hornet Disaster beveik tiesiogiai seka ankstesniojo albumo pėdomis, per daug nekeičiant skambesio — o kam kažką keisti, kai viskas taip tinkamai veikia, o ir skamba visiškai savitai? Daug triukšmo, daug įsimintinų gitarų riffų, ir itin daug energijos. Devyniolika kūrinių, tačiau kiekvienas jų pateikia vis kažką naujo, nekartojant nė vienos idėjos. Tiesiog nuostabus sugrįžimas iš vieno įdomiausių šių laikų vardų.
Jason Isbell – Foxes in the Snow
americana, singer-songwriter
Jason Isbell naujajame savo darbe pasirodo vienas pats, be sau dažniausiai akomponuojančios grupės The 400 Unit. Ir ne šiaip sau — Foxes in the Snow yra itin asmeniškas darbas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama prieš keletą metų įvykusių skyrybų su Amanda Shires (kuri taip pat buvo minėtosios grupės nare). Turbūt net nereikia sakyti, jog įrašas itin emocionalus, pilnas vidinio liūdesio ir melancholijos. Kiekvienai dainai akomponuoja akustinė gitara, neretai skambanti minimalistiškai ir nevengianti išnaudoti tylos. Tai — vienas tų darbų, kuriuose tiesiog privaloma įsigilinti į jų tekstus, kuriuose atlikėjas apdainuoja kiekvieną išgyventą jausmą, nevengiant ir savirefleksijos bei entuziastingo žvilgsnio į ateitį.
Imperial Triumphant – Goldstar
avant-garde metal, dissonant death metal
Su kiekvienu nauju Imperial Triumphant darbu žinau, jog gausiu kažką, kas po pirmos perklausos turbūt bus nesuprantama, bet su kiekviena sekančia atsivers vis daugiau ir daugiau. Ypatingas techniškumas — sunku aprašyti visą kuriamą garsinį peizažą, kuris savo intensyvumu nepalieka nieko savo kelyje, tačiau atranda laiko ir ramesniems momentams. Nuo džiazo iki grindcore — čia išgirsti galima visko, ir kažkaip viskas tiesiog veikia, net kai tai atrodo visiškai neįmanoma. Nuostabi muzikinė patirtis, kaip ir visada — nors taip įspūdingai jie dar niekada anksčiau neskambėjo.
clipping. – Dead Channel Sky
industrial hip hop
Neverta bandyti atspėti, ką naujo pateiks clipping. — prieš tai sekę du albumai nestokojo siaubo estetikos, o šįkart jie ir vėl nuėjo kitu keliu. Dead Channel Sky skambantys kūriniai įkvėpimo semiasi iš elektroninės muzikos, o ypač — futuristinių garsų, neretai girdėtų 90’s scenoje. Tamsa vis dar vietoje, o jos atmosferiškumą tik pagyvina girdimi breakbeat, acid ar glitch elementai, o energingumas varijuoja viso įrašo metu, retkarčiais net nukrypstant į abstraktesnę, kone trip hop žanro skambesio pusę. Viską apipinus su istorijomis apie tamsiąją moderniojo pasaulio pusę, gauname rezultatą, kurio tiesiog nepavyks užmiršti. Gal ir nėra lengviausiai vartojamas darbas, tačiau iš clipping. nieko kito ir nereikėjo tikėtis.
Solo Ansamblis – Scenos
synthpop
Jau nuo pirmųjų singlų buvo aišku, jog grupei įprasta ir turbūt kiekvienam pažįstama kokybė niekur nepradings ir naujajame albume. Iš pirmos pažiūros, Scenose grupė kaip ir nebando ieškoti kažko naujo, bet to ir nereikia, kai visa formulė veikia be jokių problemų. Tinkamas kiekis tamsos, kiek melancholiška emocija, o gyvų instrumentų ir sintezatorių mišinys ir toliau kuria hipnotizuojančia atmosferą, kuriai vietinėje scenoje retas gali prilygti. Smagu girdėti ir taip tinkamai išnaudotus šokių muzikos elementus, padedančius dar giliau įgyvendinti Solo Ansamblio vedamą „sad dance“ estetiką. Įrašas maloniai progresuoja ir tikrai yra vienas tų, kuriuos, norint išgauti pilną efektą, tiesiog privaloma klausytis nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Neabejotinai stipriausias grupės darbas, kol kas įtikinamiausiai perteikiantis visą jų skambesį, o ignoruoti taip kokybiškai skambantį darbą, nešantį tokį kiekį emocijų, tiesiog neįmanoma.
Kyla Vėjas! – Niaukias Dangus
post-punk, minimal wave
Dar visai neseniai išleistu debiutiniu albumu duetas Kyla Vėjas! spėjo pritraukti ne vieno klausytojo dėmesį, o antruoju darbu prisistato dar stipriau. Šįkart jie skamba kiek ritmiškiau, vis dar išlaikant saikingą kiekį nostalgijos savo kūryboje, o visos svarbiausios ir stipriausios jų skambesio detalės čia smarkiai išgrynintos. Girdimos sintezatorių ir bosinės gitaros kuriamo mišinio bangos lengvai hipnotizuoja, o titulinė albumo daina — absoliutus grupės magnum opus, o taip pat ir vienas stipriausių vietinės scenos kūrinių per labai ilgą laiką.
The Orchestra (For Now) – Plan 75
art rock, progressive rock, post-rock
Panašu, kad Londono Windmill scena, pateikusi tokius vardus, kaip Black Country, New Road ar black midi, vis dar neišsisėmė. Jau po pirmojo The Orchestra (For Now) singlo buvo aišku, jog grupė turi, ką pasakyti, bet su šiuo EP jie tiesiog pritrenkė savo kūryba. Visą įrašą girdimi simfoniniai elementai puikiai išnaudojami bendroje progresijoje, o taip pat ir prisideda prie kuriamos atmosferos — kurioje išgirsti galima visko, ir nė viena sekundė neišnaudota veltui. Jei taip ir toliau, tai grupė eis labai toli ir jos vardą girdėsim dar tikrai ne kartą.
Japanese Breakfast – For Melancholy Brunettes (& sad women)
indie folk, singer-songwriter
Jei teko girdėti ankstesnįjį grupės darbą Jubilee, tai jo šiltas ir spalvingas skambesys tikrai turėjo likti atmintyje. Bet Japanese Breakfast niekada neužsistovi vietoje ir šįkart grįžo link melancholiškesnių temų ir skambesio, daugiau girdėtų jų ankstesniuosiuose įrašuose. Ir tai puikiai veikia — ryškiai jaučiama branda, o melodijos, nors ir ramesnės, atranda būdų nustebinti. Instrumentų spektras čia itin platus, išnaudojant tiek vargonus, tiek styginius instrumentus — galima vardinti ir vardinti, o kai įrašo trukmė sieka vos pusvalandį, tai atrasti viskam vietos tikrai didelis pasiekimas. Tekstuose ir toliau netrūksta autentiškų išgyvenimų, o vokalinis Michelle Zauner atlikimas palieka tik geriausius prisiminimus.
Livija Gemma – Dangus jau rausta
art pop, singer-songwriter
Nuo pat pirmojo atlikėjos debiutinio albumo kūrinio pateikiama atmosfera stebina savo gilumu — ir labai smagu, jog tai nedingsta iki pat paskutinės sekundės. Sunku šį darbą statyti į kažkokius žanrų rėmus, čia persipina tiek elektronika, tiek folkloras, girdima ir kažkiek R&B bei popmuzikos priemaišų — rezultatas supinamas į tiesiog nuostabiai skambantį vientisą darinį. Emocijos sklinda iš kiekvienos natos, o mane ypatingai žavi taip tinkamai įkomponuota elektronika į visą akustinių garsų gelmę. Ir nors kiekvieną kūrinį lydi savotiška melancholija, viskas skamba itin šiltai ir jaukiai. Atlikėja turi akivaizdų dainų rašymo talentą, subtiliai kalbant jautriomis temomis, o vokalinis atlikimas taip pat palieka tik geriausius įspūdžius. Drąsiai galiu teigti, jog čia — kol kas stipriausias vietinės scenos darbas šiais metais.
Backxwash – Only Dust Remains
conscious hip hop, abstract hip hop
Sau įprastus agresyviai trankius industrinius garsus šiame albume Backxwash paliko praeityje ir žengė naujos krypties link. Daugiau eksperimentavimo, nemažas kiekis kūriniu savo skambesiu linksta net post-rock pusės link — ir tai veikia nuostabiai. Only Dust Remains egzistuoja kažkur tarp skausmo ir bandymo iš jo pagyti, diskutuojant visomis su tuo susijomis temomis, nebijant jokių asmeniškumų. Drąsus ir nuoširdus darbas, kurio klausytis tiek pat malonu, kiek ir nejauku dėl savo emocijų kiekio. Kad ir kiek mėgau visus ankstesnius atlikėjos darbus, šis juos lenkia visa galva.
Emilija Karosaitė – Nematoma visata
contemporary folk, singer-songwriter
Praeitais metais nustebinusi savo debiutiniu EP, Emilija Karosaitė nieko nelaukė ir pateikė dar vieną, šįkart žengiantį visai kita kryptimi. Elektrinės gitaros pakeistos akustinėmis, o ir energijos kiekis ženkliai prislopintas — visa tai padeda giliau atsiskleisti kūrinių strukūrų grožiui bei jų aiškiau perteikti tekstų nešamoms emocijoms. Ir nors pokytis atrodytų nemažas, tai — tiesiog kita to paties medalio pusė, skambanti dar gražiau ir įtikinamiau.
Deafheaven – Lonely People With Power
blackgaze, post-metal
Dar nuo Sunbather laikų tapę blackgaze žanro pavyzdiniu vardu, Deafheaven vis atrasdavo kaip tapti diskusijų objektu. Tai jie negroja tikro metalo, tai jie pastaruosiuose albumuose per daug nutolo nuo metalo. Džiugu, jog šioms diskusijoms grupė niekada nepasidavė ir darė tai, ką norėjo, o su šiuo naujuoju darbo drąsiai grįžo prie savo šaknų. Jie ir vėl skamba intensyviai, šįkart pateikiant mišinį tarp trankaus black metal garsų ir pastaruosiuose darbuose girdėto atmosferiško shoegaze. Visas įrašas kone natūraliai progresuoja, kiekvienam kūriniui papildant vienas kitą, vis keliant intensyvumą ir emocinį toną. Smagu girdėti ir sugrįžimą prie screamo vokalų, kurie ankstesniame darbe buvo beveik pilnai iškeisti į dainavimą — vokalistas George Clarke čia atliko neįtikėtinai stiprų darbą. Labai ambicingas ir ypatingai pasisekęs sugrįžimas — Deafheaven dar niekada neskambėjo taip brandžiai, o šis darbas drąsiai šauna į jų diskografijos viršų.
Saba & No I.D. – From the Private Collection of Saba and No I.D.
conscious hip hop, jazz rap
Reperis Saba tikrai ne man vienam jau kurį laiką tapęs visišku kokybės garantu — o suvienijus jėgas su prodiuseriu No I.D., prisidėjusiu prie begalės mano asmeninių visų laikų favoritų, ši kokybė tik dar labiau išauga. Penkiolika kūrinių, kurie kiekvienas stebina savo šiltomis tekstūromis ir atmosfera, kuri tiesiog pulsuoja gyvybe. Saba vokalas puikiai dera prie aranžuočių, tiesiog įsiliejant tiesiai į jas, o jo gebėjimas dėlioti žodžius tiesiog negali palikti abejingų. Dvi skirtingos kartos nuostabiai dera kartu ir stebina kiekviena savo sekunde, tik ir norint dar ir dar.
Komentarai