Vilniaus miesto rezidentai „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“ (toliau Orkestras) pristato 5-ąjį albumą. Muzikantai apibūdina jį kaip eklektišką meta-pankroko albumą ir dalinasi mintimis apie naująjį kūrinį bei detalėmis, kaip albumas išvydo dienos šviesą.
ALBUMO TEMOS.
Albumo užuomazgose kalbėjome apie lengvų, neperkrautų tekstų albumą. Tokį rezultatą pasiekti pavyko tik iš dalies – dainose „Prokrusto lova“ ir „Inkaras“. Tuo tarpu „Kapitonas akivaizda“ yra pagrindinių senovės Graikijos filosofų atradimų santrauka – sunkokas tekstas, bet pradžiugins humanitarinių fakultetų auklėtinius. Dainos „Autoerotinis portretas“ ir „Sizifas“ nukels į šokių aikštelę ir suteiks erdvės mintims apie pajūrio reivus ir kosmoso keliones. „XI20 crew“ – duoklė mūsų alma mater ir šimtui muzikantų su kuriais kartu grojome ir vis dar grojame pankroką. Daina „Zarrazai“ skirta Vilniaus Piratui Jonui Zarrazai. Netikėta Jono mirtis 2024 metais sukrėtė didelę dalį mūsų bendruomenės. Mes esame tie, kurie pirkome piratines kasetes ir pardavinėjome savo pirmuosius albumus Zarrazos parduotuvėje. Sunku patikėti, kad muzikos piratas gaus pelnytą kampą Teatro ir Muzikos muziejuje, todėl norėjome bent taip pagerbti jo atminimą ir skirti jam gabalą savo albume.
Be to reikėtų paminėti, jog „Autoerotinis portretas“ nėra subtilus albumas. Subtilumas – gausiai pervertintas ir susenęs estetinis suvokimas. Todėl visomis įmanomomis kūrybinėmis priemonėmis šiame albume to buvo vengta. Seniau subtilumo vengėme pasąmoniškai, o dabar žiūrėk, išdrąsėjome ir tyčia pradėjome elgtis įžūliai.
ALBUMO MUZIKA.
Yra begalės kombinacijų, kaip galima sumaišyti muzikos žanrus ir tai mums gerai sekasi daryti. Šio albumo šaknys kiek modernesniame muzikos istorijos etape, negu prieš tai buvusių albumų. Orkestrui šiemet sukanka 10 metų, albumą gludinom pusę metų, kūrėme turbūt 2 metus. Įdirbis duoda savo ir tikėtina, kad tai jaučiasi rezultate. Pagrindinės sąsajos su ankstesne kūryba – eklektika, tačiau per 10 metų išdirbom savo braižą. Arba užsispyrusiai liekam prie jo. Tarkim netyčia padarom dainą, kur viskas beveik gerai. Ir tada, vietoj to, kad padarytume “viskas gerai”, norime ją truputį aplamdyt. Turint omeny, kad esam 8 žmonių demokratija, tik pagalvokit, kokia dainos deformacija įvyksta… nebegrįžtama. (Čia kalbama išskirtinai apie muziką. Tekstas dažniausiai neliečiamas ir išlieka virš demokratijos taisyklių. Nei veto, nei pataisos tekstams negalioja).
Nuo pradžių turėjome nusistatę taisyklę negalvoti kaip šiuos kūrinius atliksime gyvai, todėl buvo leidžiama viskas: viename kūrinyje dainavo visada į natas pataikantis choras, kitame – beveik visada į natas pataikantis choras. Ant vieno įrašo Justas (tūbistas) užklojo būgniukų, cowbeliukų, ir kitų industrinių tarškalėlių paklodę, o kitame Zbigas (bosistas) nusprendė paprašyti savo šunytės Arri į mikrofoną išloti viską, ką ji tuo metu jaučia. Atrodė, kaip čia visos šios atsitiktinės idėjos galiausiai atrodys kartu viename albume. Galiausiai viskas kažkokiu keistu būdu sulipo. Sulipo į tokį vieną gražų vientisą skreplį, kuris netgi pasirodė kur kas mažiau eklektiškas nei praeiti Orkestro albumai.
Kiekvienam kūrybiniam etapui stengiamės išsikelti naują gairę, tokią laisvai paminamą taisyklę. Šio albumo uždavinys buvo sing-alongai. Kuriant dainas, buvo momentų, kai kažką atmetėm, nes „žmonės šito nedainuos”. Didesnė dalis albumo dainų kurtos galvojant apie klausytoją labiau, negu iki šiol. Taip pat šį albumą vadiname studijiniu, taip kaip savo albumus vadino „The Beatles“. Dalis kūrybos užbaigta studijoje: tembrai parenkami pagal poreikį, o ne galimybes, partijos pabaigtos kurti įrašinėjant, praktiškai visi papildomai įtraukti muzikantai nebuvo planuoti kuriant albumą, kai kurios partijos perrašytos po kelis kartus. Be to, atradome, kad dūdoriai Titas ir Arminas gali sudainuoti nuostabias back partijas. Iš esmės, albumo prodiusavimo procesas turėjo didesnę įtaką galutiniam rezultatui, negu iki šiol.
KVIESTINIAI MUZIKANTAI.
Labai didelė dalis Orkestrą mėgstančių žmonių yra muzikantai, todėl kai kurios bendradarbystės atsitinka tiesiog organiškai. Dainai „1120 crew” įrašyti britpopo įkvėptą skanduotę pakvietėme „Didįjį Pankų Chorą“. Taip juokais pavadinome itin gausų būrį guvių punk scenos veikėjų iš įvariais etapais gyvavusių ir vis dar grojančių Vilniaus DIY punk scenos grupių. Šiame flashmob’iniame chore susirinko virš 50 žmonių, kaip sakoma „nuo dr.Green iki Bora“ (cituojant Orkestro dainos „Vilniaus Romansas” priedainį).
Visiškai kitokio stiliaus bendradarbiai – LMTA džiazo katedros studentų choras, vadovaujamas Marijos Monikos Dičiūnės, prisidėjo ir draugės „shishi“, dalyje kūrinių partijas atliko muzikantai Apolinaras Dubauskas, Danielius Pancerovas, Simonas Kaupinis, Adomas Koreniukas. Ir matyt svarbiausia kviestinė viešnia, atlikusi dainą dedikuotą Vilniaus legendai “Zarrazai”, – Alina Orlova. Ši bendradarbystė mums patiems itin netikėta ir labai džiuginanti. Prieš porą metų grįždami iš TMW festivalio („Tallinn Music Week“) visą kelią juokavome apie bendradarbystes su įvairiais atlikėjais ir nieko rimto nesugalvojome. Alina mūsų kelio diskusijoje nebuvo paminėta. Tad ateičiai siunčiame norą, jog norime bendros dainos suo tuo/ta/tais, apie ką net patys nepagalvojome. Svarbu tik sukristi tinkamoms aplinkybėms.
Finalizuojant, norime pasakyti, jog galime keisti žanrus, temas, bet sunku patikėti, kad kažkas Orkestrą sumaišytų su kita grupe. Šis albumas puikiai tai atspindi, jis yra septyni būdai, kaip groti roko muziką ir visi tie būdai yra punk. Ateikite birželio 19 dieną į koncertą ant „Opera Social House“ stogo ir įsitikinsite patys.
Nuoroda į albumą:
https://linktr.ee/1120orkestras
Komentarai