Liucė – Šviesi naktis
contemporary folk
Labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu vis daugiau atlikėjų taip tinkamai savo kūryboje išnaudoja lietuviškumą — debiutinis Liucės albumas dar vienas puikus to pavyzdys. Ramios melodijos, kuriose visas dėmesys skiriamas būtent tekstams, o atlikėja tikrai turi ką papasakoti. Ir net sunku apibūdinti, kokius tikslius jausmus sukelia šie kūriniai — bet būtent ramybė yra tas kertinis visko elementas. Jau nuo pirmųjų ankstesnių išstojimų buvo galima įstikinti Liucės vokaliniais sugebėjimais, tačiau čia ji skamba kaip niekada puikiai, vis verčiant prie šių kūrinių sugrįžti.
Jenny Hval – Iris Silver Mist
art pop
Kaip smagu stebėti visą norvegų atlikėjos Jenny Hval kūrybos progresą, nuo pat eksperimentinės pradžios iki to, kur ji yra dabar. Pandemijos metu ji, netekusi gyvų pasirodymų, pasinėrė į parfumerijos pasaulį, ieškodama naujų būdų patirti fizinį artumą. Ir lyg kvapų įvairovė čia kiekvienas kūrinys pateikia vis kažką naujo, neretai besikeičiant, o ir galbūt net sukuriant kitokį efektą dainai jau pasibaigus. Įdomu išgirsti Hval ir vėl tiek giliai žengiant į ambient muzikos pusę, o ir visa atmosfera išlaikoma labai svajinga. Šilti sintezatoriai, gamtos garsai ir netikėtos garsinės struktūros (yra net ir kone šokių muzikos elementų) sukuria vientisą ir vis progresuojantį rezultatą, pilną charakteringų emocijų. Kaip ir įprasta, tekstai kiek abstraktūs, tačiau pilni filosofinių įžvalgų. Vidiniai monologai, intymios ir asmeniškos temos, subtilus jautrumas — ir nors vokalas neretai išnaudojamas kaip dar vienas instrumentas, todėl ne visada pavyks taip lengvai išgirsti kiekvieną žodį, perduodamas emocijas patirti pavyks be jokių problemų.
https://jennyhval.bandcamp.com/album/iris-silver-mist
Lapkričio dvidešimtosios orkestras – Autoerotinis portretas
art punk
Dešimtemtį švenčianti grupė pristatė naująjį savo darbą — neabejotinai kol kas stipriausią. Ir toliau jie kiek ironiškai kalba apie aplinkinį pasaulį, o muzika stebina savo aranžuotėmis. Nuo atminimo Jonui Zarrazai, iki pankų choro bei netikėtų kviestinių atlikėjų bei muzikantų — šįkart grupės kūryba skamba kaip niekada įspūdingai, tačiau niekada neprarandant to jiems būdingo laisvės pojūčio. Ir būtent tai ir daro juos unikaliais — kad ir ką jie pateiks, tikiu, jog skambės taip pat puikiai ir unikaliai, todėl linkiu, jog tų dešimtmečių būtų dar ne vienas.
https://1120orkestras.bandcamp.com/album/autoerotinis-portretas
Stereolab – Instant Holograms On Metal Film
neo-psychedelia, art pop
Sugrįžimas su nauju albumu po penkiolikos metų — nelengva užduotis grupei, o taip pat ir didžiulis ir svarbus įvykis visai alternatyviosios (ar eksperimentinės) muzikos scenai, kurio laukiau tikrai ne aš vienas. Nėra kažko grandioziškai naujo, kažkokių tai radikalių nukrypimų tikrai čia ieškoti nereikia — metai bėga, o Stereolab vis dar skamba kaip Stereolab, jų formulė jau tiek metų veikia be jokių problemų. Nuo pat pirmųjų sekundžių klausytoją pasitinka šiltai skambantis žaismingas sintezatorių ir kapotų gitarų melodijų mišinys, motorik ritmai ir pasikartojantys motyvai. Kažkiek daugiau elektronikos nei anksčiau, bet tai bendro efekto nė kiek negadina, o kaip tik jį papildo kažkuo nauju. Ir nors grupė skamba itin šiltai, kaip ir anksčiau, savo tekstuose nevengia rimtesnių temų. Kaip gera vėl girdėti Lætitia Sadier vokalą, tiesiog magiškai gebantį užhipnotizuoti klausytoją savo savotišku motoniškumu. O už to balso slypi tekstai, kuriuose ir toliau narpliojamos socioekonominės, politinės bei asmeninės temos, nevengiant ir kiek filosofiškų pamąstymų apie aplinkinį pasaulį bei mus supančias technologijas ir jų atnešamas problemas.
https://stereolab.bandcamp.com/album/instant-holograms-on-metal-film
Vildhjarta – + Där skogen sjunger under evighetens granar +
progressive metal, djent
Thall skambesio pionieriai ir toliau šturmuoja, pateikdami ne tik stipriausią savo darbą, bet ir turbūt apskritai visame žiame požanryje. Valanda techniško, agresyvaus, tankaus avangardinio garso, kuris vienu metu tiek naikina viską savo kelyje, tiek ir kelia susižavėjimą savo paslėptu grožiu. Begalės detalių, kurias išanalizuoti prireiks tikrai ne vienos perklausos, o visas gitarų išnaudojimas — neabejotinai vertas atskirtų pagyrimų.
https://vildhjarta.bandcamp.com/album/d-r-skogen-sjunger-under-evighetens-granar-24-bit-hd-audio
Edgy Palates – Queen of the Night
electronic, experimental
Prieš porą metų išleistas grupės debiutinis darbas Itchy Throat stebino gebėjimu taip drąsiai ir netradiciškai perteikti visą savo kūrybą — tas pats nutiko ir šįkart, tik kiek kitaip. Ir toliau pagrindiniu skambesio elementu išlieka atlikėjų balsai, meistriškai išnaudojami visko įrašo metu lyg atskiras instrumentas, tikrai ne visada atliekantis tik aiškiai suprantamus žodžius. O taip pat gera girdėti ir visą elektronikos išnaudojimą — jos jau buvo ir anksčiau, tačiau šįkart čia jos ženkliai daugiau. Įraše vyrauja griežti, neretai kapoti elektroniniai elementai, varijuojantys nuo beveik ambientinių sekcijų iki ritmingo techno ar net energingo gabber. Ir šis pokytis visą grupės kūrybą iškelia tik į dar aukštesnę vietą — taip meistriškai viską sujungti į vientisą darinį tikrai nebuvo lengva užduotis, bet su ja susidorota be jokių problemų. Albume skambančiose dainose savaip interpretuojamos žymios operų arijos bei klasikiniai kūriniai, bet Edgy Palates, žinoma, viską daro savaip. Rezultatas gaunasi unikalus ir savitas, net ir pakankamai susipažinus su originaliais kūriniais jie čia visiškai neatpažįstami, apart vienetinių momentų. Ir tai skamba nuostabiai — toks kaip ir bandymas susieti klasiką su modernizmu (ar net futurizmu), kuris įgyvendintas tiesiog nepriekaištingai.
https://edgypalates.bandcamp.com/album/queen-of-the-night
Roughly Human – Spring Into Action
emo, post-hardcore
Išleidę vieną mano stipriausių praeitų metų vietinės scenos albumų Almost Daylight, Hopeless Dawn, Roughly Human, panašu, laiko nešvaistė ir pateikė dar penkis naujus kūrinius. Ir jie toliau skamba nepriekaištingai — melancholijos ir savitos nostalgijos mišinys neabejotinai atras kelią tiesiai į klausytoją, melodijos vis dar stebina savo išradingumu, o tekstus ir toliau galima nagrinėti kaip atskiras poemas, tiek savo apimtimi, tiek potekstėmis. Smagu girdėti ir tinkamai išnaudojamą trimitą — kokia gi emo grupė be jo?
https://roughlyhuman.bandcamp.com/album/spring-into-action
caroline – caroline 2
post-rock, avant-folk
Prieš keletą metų nustebinę savo debiutiniu albumu, caroline grįžo su nauju darbu. Nusimetę anksčiau girdėtą slowcore žanro įtaką. Ir tai, panašu, buvo itin sėkmingas pasirinkimas. Itin šiltas skambesys, tiesiog spinduliuojantis grožiu, kurį kiekvienas klausytojas turbūt priims savaip. Grupė šįkart dar daugiau laiko skiria eksperimentacijoms, užpildant atmosferą savitu skambesiu, kuris vienu metu gali skambėti tiek minimalistiškai, tiek maksimalistiškai. caroline šiuo albumu geba sukurti sunkiai paaiškinamą kinematišką efektą, kurį turbūt geriausiai nusako pirmosios dainos pavadinimas — Total Euphoria.
https://caroline.bandcamp.com/album/caroline-2
The Callous Daoboys – I Don’t Want to See You in Heaven
alternative metal, mathcore
Ankstesnioji grupės kūryba nė trupučio nestokojo brutalumo ir chaoso — būtent šis gebėjimas tai taip tinkamai suvaldyti ir pritraukė daugelio klausytojų dėmesį. Šįkart, žinoma, tai gauname ir toliau, tačiau The Callous Daoboys skamba kiek kitaip. Vis dar netrūksta intensyvaus triukšmo, kurio klausytis tikrai ne visada bus jauku, bet taip pat girdima ir visiškai netikėtų elementų, tokių kaip popmuzikos struktūros ar net kažkiek šokių muziką primenantys ritmai. Viskas pateikta per savo unikalią prizmę — kiek ironiškai, bet ir labai sąmoningai, apmąstydami kiekvieną menkiausią detalę. Tekstai šią emociją tik dar labiau sustiprina, tyrinėjant tiek aplinkinį pasaulį, tiek asmenines baimes ir kitas nepatogesnes temas. Vokalinis atlikimas stebina savo manevringumu, jungiant trankesnį rėkimą, švarų dainavimą bei brutalų growlinimą, puikiai perteikiant visas emocijas, kurios tik ir sustiprėja per įtampą, kuri nepaleidžia viso įrašo metu.
https://thecallousdaoboys.bandcamp.com/album/i-don-t-want-to-see-you-in-heaven
Abii – Ex Animo
alternative rock
Šįkart sekančio Abii albumo nereikėjo laukti daugiau nei pusę dešimtmečio. Praeitais metais pristatę kūrinius Abnorma ir Arkanai, iš kurių buvo galima spręsti, jog sekančiame grupės etape daugiau vyraus trankesni roko muzikos elementai — būtent tai ir girdima šiame darbe. Energija užsukta iki maksimumo beveik kiekviename kūrinyje, tiek gitaros, tiek būgnų aranžuotės nestokoja taip reikalingos masės, o vokalinėse sekcijose daug daugiau rėkimo — ir tai puikiai veikia. Pusvalandis užslėptų vidinių emocijų iššovimo į išorę — Abii nešvaisto laiko nereikalingiems dalykams, o pateikia būtent tiek, kiek ir ko reikia.
Atomai – Matomi
ambient, indietronica
Antrasis Atomų įrašas šiais metais — jei metų pradžioje išleistame albume Signalai 2 buvo girdimi lengvai išplaukę ambient garsai, tai šįkart vien tuo neapsiribojama. Klausytoją pasitinka ir debiutiniame albume skambėjęs atlikėjos Tamsaulės balsas, suteikiantis kūriniams naujų spalvų, o taip pat ir kiekviename kūrinyje galima išgirsti vis kažką naujo — nuo trip hop ritmų, iki melodingų sintezatorių, iki kone post-rock garsinių peizažų. Ir visa tai kažkaip veikia, sukuriant vientisą rezultatą, stebinantį kiekviena sekunde.
John Michel & Anthony James – Egotrip
conscious hip hop, jazz rap
Vienas didžiausių šių metų atradimų — iki šiol nebuvau girdėjęs nė vieno iš šių vardų, tačiau nenustebkit, jei vis dažniau pastebėsit apie juos kalbant. Oldschooliškas skambesys, pilnas džiazo ir soul muzikos elementų, kuriame nė viena sekundė nešvaistoma nereikalingiems dalykams — atvirkščiai, kiekvienas kūrinys skamba tiesiog grandioziškai, tačiau niekada nieko neperspaudžiant. John Michel turi akivaizdų talentą ir jį demonstruoja visiškai nepriekaištingai, atliekant kiekvieną eilutę taip, lyg ji būtų jo paskutinė, o tekstuose paliečia turbūt kiekvieną įmanomą temą, nebijant nei asmeniškumų, nei politiškumų.
GoodBrainDamage – GoodBrainDamage
stoner rock
Dar vienas debiutas vietinėje scenoje, stebinantis savo kokybe nuo pat pirmųjų sekundžių. Trankus ir sunkus stoner skambesys pilnas gilių emocijų, kurios tiesiog trykšta pro kraštus. Per daug nereikalingai nenušlifuotas skambesys puikiai dera su visa pesimistiška atmosfera, kurioje nelieka vietos kažkokioms paslaptims — GoodBrainDamage tiesiai šviesiai sako tą, ką jaučia, nepaliekant jokių asmeniškumų.
Model/Actriz – Pirouette
industrial rock, dance-punk
Prieš porą metų kalbėdamas apie debiutinį Model/Actriz albumą sakiau, jog tai — vienas stipriausių debiutų per labai ilgą laiką, ir šitos nuomonės vis dar laikausi. Jei ankstesnė grupės kūryba savo disonantišku skambesiu buvo lyg smūgis klausytojui tiesiai į veidą, tai šįkart tas intensyvumas pasuko kiek kita kryptimi — disonansas vis dar čia, bet bendras skambesys žymiai aiškesnis ir ne toks brutalus. Į viršų iškeliami jau anksčiau kažkiek girdėti dance-punk elementai, o suderinus juos su visa įraše vyraujančia tamsa, gaunamas rezultatas, skambantis itin unikaliai. Tekstuose ir toliau daugiausia laiko skiriama savęs suvokimo ir queer patirties temomis, tačiau jei anksčiau tai buvo perteikiama per negatyvius aspektus, tai šįkart viskas kažkiek apsukama aplink ir perduodama kaip drąsų atsivėrimą, net jei jis ir nėra be vidinių problemų. Nešlifuotos emocijos, kurias tik ir sustiprina itin išraiškingas vokalinis atlikimas, tiesiog priverčiantis klausytoją skirti visą dėmesį būtent jam.
https://modelactriz.bandcamp.com/album/pirouette
Natas Kunas – Blue Radiance
ambient, drone
Po kiekvieno Nato Kuno įrašo norėjosi dar ir dar — meistriškai kuriami garsiniai peizažai ne tik priverčia prie jų sugrįžti, bet ir palieka vietos apmąstymams. Debiutiniame pilno metro albume, kaip ir anksčiau, atmosfera pradedama kurti nuo pat pirmųjų natų, ją vis kažkuo papildant ar kažką atimant. Kūrinių intensyvumas kinta į abi puses, tekstūros tiek tankėja, tiek retkarčiais užtyla iki beveik visiškos tylos, kuri taip pat išnaudojama labai tinkamai. Šis muzikos gylio jausmas padeda išgryninti perteikiamas emocijas, kurių čia kaip niekada gausu. Ir jas atneša ne tik girdima muzika, bet ir pačio klausytojo mintys. Tai — vienas iš tų darbų, kuriems privaloma skirti kiek įmanoma daugiau dėmesio, tiesiog atsipalaiduoti ir pasinerti į šias girdimas bangas. Ir tai darant nesunku pajausti keistą jausmą, kuriame vienu metu laikas pagreitėja, bet tuo pačiu ir, atrodo, sustoja. Kai muzika vis varijuoja tarp besvoriškumo ir tankumo, kitaip būti ir negali.
https://nataskunas.bandcamp.com/album/blue-radiance
billy woods – Golliwog
abstract hip hop, experimental hip hop
Visapusiškai stebinant bet kokiu išstojimu, billy woods užtikrintai per pastarąjį dešimtmetį tapo vienu mano asmeninių šių laikų favoritu. Džiugu, jog tai tęsiasi ir toliau. Kaip ir anksčiau, woods tekstai išlieka neįtikėtinai gilūs, net jei tai ir pateikta pakankamai abstrakčiai. Daug filosofinių įžvalgų, vidinių monologų, ir egzistencinių diskusijų. Albumo pavadinimas kilęs iš rasistinės lėlės — ir ši tematika narpliojama kiekviename kūrinyje, atspindint visas kolonijinio smurto ir traumos temas. Ir būtent į tekstus čia tiesiog būtina įsiklausyti — retas atlikėjas geba taip tiesiogiai viską perteikti, o čia su tuo susidoroja ne tik pats billy woods, bet ir visi papildomai pasirodantys atlikėjai. Įrašo kūrinius prodiusavo visas prodiuserių MVP sąrašas (nuo asmeninių favoritų kaip Conductor Williams, iki tokių legendų kaip The Alchemist) ir kiekvienas jų pateikė tekstūruotą garsinį peizažą, kuris vis lipdomas iš skirtingų eksperimentinių detalių į vientisą darinį. Netrūksta nei triukšmingesnių vietų, nei džiazinių elementų, o visos albumo trukmės metu palaikoma savotiška įtampa, kuri neabejotinai paliks stiprų įspūdį.
http://billywoods.bandcamp.com/album/golliwog
Erika de Casier – Lifetime
downtempo, alternative R&B
Albumas po albumo Erika de Casier atranda būdų nustebinti klausytoją pateikiant kažką naujo R&B scenoje ir bendrame skambesyje, tokiu būdu jau nuo debiutinio savo albumo Essentials tapus vienu mano mėgstamiausių vardų šioje muzikos pasaulio pusėje (net jei ir praeitas albumas Still nepaliko tokio didelio įspūdžio). Jau anksčiau jos kūryboje buvo girdimi downtempo bei trip hop elementai, tačiau šįkart jiems skiriamas visas dėmesys, tačiau niekada per toli nenukeliaujant nuo R&B šaknų. Rezultatas stebina savo kiek tamsia atmosfera, kurioje vyrauja ryškios ritminės sekcijos — itin stiprus reiškinys, tiesiog reikalaujantis kuo daugiau dėmesio, tačiau jau po pirmosios perklausos kažko kito klausytis nelabai ir norėsis.
https://erikadecasier.bandcamp.com/album/lifetime
Swans – Birthing
post-rock, experimental rock
Swans, anot grupės lyderio Michael Gira, šįkart pateikė paskutinį savo tokio skambesio darbą — kaip bus toliau galima tik paspėlioti, bet jau nuo pat pirmųjų savo dienų jie stebino savo drąsiomis eksperimentacijomis, vis besikeičiančiu garsui ir emocionalumu, tai tikiu, jog bus ne ką mažiau gerai. Kaip jau įprasta, šis įrašas ir vėl beveik dviejų valandų trukmės, per kurias atliekamos septynios dainos, iš kurių beveik kiekviena laiko tikrai netaupo. Lėtai vykdoma progresija užpildo gilią atmosferą, vis palaikoma (o tuo pačiu ir po truputį stiprinama) įtampa. Kažkokių tvirtų struktūrų čia tikėtis tikrai ir vėl nereikia, viskam leidžiama pakankamai laiko natūraliai augti ir plėtotis — būtent taip, kaip grupė geriausiai ir moka, o čia jie pateikia itin daug. Tekstai, kai jie pasirodo, ir toliau nepaliauja stebinti savo tamsa — gal ne tiek lyrine prasme, kiek jų atlikimu, Gira vokalas čia skamba itin poetiškai ir emocionaliai, primenant maldas, kurios nėra itin toli prakeiksmų. Ir visas bendras rezultatas skamba tiesiog pritrenkiančiai — jei praeitame albume Gira daug kalbėjo apie savo egzistenciją ir aiškiai jautė artėjančią savo asmens pabaigą, tai šiame įraše, panašu, ši pabaiga nukreipta į pačią grupę. Jei sekantis albumas ir bus, jis skambės visiškai kitaip, ir Swans čia atiduoda viską, ką galėjo, stebinant idėjų gausa. Ir, smagu, jog ši pabaiga, nepaisant tamsių poteksčių, palieka kažkokį sunkiai paaiškinamą pozityvumą.
Komentarai