Nors vasaros renginių kalendorius tirštas it žvaigždžių dulkių ruožas, šį savaitgalį danguje įsižiebs dar viena išskirtinė šviesa – „Postcosmos“ festivalis. Penktąjį kartą gamtoje rengiamas, po pauzės sugrįžtantis festivalis pasklis po Molėtų krašto kalvas, pievas ir ežero pakrantes – Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje ir Etnokosmologijos muziejuje – ten, kur gamta, menas ir mokslas susijungia į vientisą visatą.
„Sugrįžome po gan ilgos pertraukos, bet Molėtuose prie ežero esanti nuostabi pieva, atrodo, dar praėjusiais metais džiugino mus ir festivalio lankytojus. Smagu, kad galėsime vėl pakartoti jaukų, panašų į prieš 6-erius metus vykusio renginio formatą. Ir nors pasiruošimo darbai dar tik įsibėgėja, pakeliui pasvarstome, kad toks, kaip šiemet, šioje vietoje, greičiausiai vyks paskutinį kartą“, – dalinasi festivalio organizatorė Gintarė Barbaraušienė.
Nuo savaitės vidurio į festivalio vietą ims plaukti ne tik palapinės ir kuprinės, bet ir idėjos, garsai, formos bei spalvos. Festivalio erdvėje bus atidarytos dvi meno instaliacijos: tekstilės menininkės Rūtos Simutytės skulptūrinė instaliacija „Miško dulkės“ bei Julijos Jablonskytės darbų ekspozicija „Mikrokosmosas“ – jos tarsi tiltai tarp dangaus ir žemės, tarp mikropasaulio ir visatos.
Penktadienio popietę atsivers festivalio vartai
Pirmieji lankytojai bus kviečiami stebėti Saulę pro teleskopą kartu su astronomu Audriumi Bridžiumi, pasinerti į ekskursijas po Etnokosmologijos muziejų ar tiesiog atsipūsti prie scenos, kur pasirodys V of Landor, Šalna, Šarukas, Egomašina, Skeldos, ir dj Polyester.
Šeštadienį – sodai, garsai ir žodžiai
Rytą pasitiksime taip pat su ekskursijomis ir sodų pynimais, bei paskaitomis su lektoriais Jonu Vaiškūnu, Mindaugu Karčiausku, Renata Minkevičiūte, Ignu Kančiu ir Tomu Sakro. O scenoje vienas po kito pasirodys atlikėjai, kurių kūriniai svyruos nuo švelnių melancholijų iki sprogstančių garsinių visatų: Veytra, Weird Ugly Fish, Suicideoscope, Sharmans, Mėlyna, Sraigės efektas, Vilkduja, Orai ir Nachte.
Gamta, tyla ir maži atradimai
Visa festivalio aplinka kvies sustoti – maudytis Lenktinio ežere, pasivaikščioti Labanoro giriomis, skanauti vietinių prekeivių maistų ir gėrimų, pasinerti į lauko galeriją arba tiesiog pasėdėti žolėje, klausytis, matyti, jausti, prisiminti, jog esame maži visatos elementai, žvaigždžių dulkės.
Toks bus „Postcosmos“ 2025 – galbūt paskutinis šioje vietoje, bet tikrai neišdildomas.
Daugiau www.postcosmos.lt
Komentarai