Urboo – Šokių muzika
hyperpop, electronic dance music
Kaskart su malonumu išbandau naują Urboo kūrybą — o ir smagu, jog ji nestovi vietoje ir vis tobulėja. Albumo pavadinimas indikuoja, jog energijos tikrai netrūks, tačiau vien tik tuo albumas neapsiriboja. Kūriniai aprėpia turbūt visus įmanomus skirtingų elektroninės muzikos žanrų elementus, kuriant detalius garsinius peizažus, varijuojančius tarp ramių melodijų iki visiško hardcoro. Smagu ir tai, jog tekstai nepaliekami kaip antraplanis albumo elementas — juose tikrai netrūksta akivaizdžių emocijų, ko tokio tipo įrašuose labai dažnai galima pasigesti.
https://urboo.bandcamp.com/album/oki-muzika
_______________________________________________________________________
Dijon – Baby
alternative R&B, neo-soul, neo-psychedelia
Prieš keletą metų nustebinęs savo debiutiniu albumu Absolutely, Dijon šįkart demonstruoja savo milžinišką augimą. Labai sunku apibūdinti, kas čia per muzika, nes tai tiesiog neįsipaišo į jokius rėmus — čia atlikėjas apjungia viską, nuo alternatyviojo R&B iki devintojo dešimtmečio Princiškų fanko ir soul garsų, o taip pat ir modernių elektroninių motyvų. Ir dar daug daug daugiau. Begalės eksperimentacijų, bet tuo pačiu ir viskas kaip ir savo vietose ir perteikia aiškią ramybę, o vokalinis atlikimas tiesiog nuostabiai pritaikomas prie skirtingų kūrinių emocijų. Po šio darbo nuoširdžiai tikiu, jog Dijon vardas jau greitai bus minimas labai dažnai.
_______________________________________________________________________
The New Eves – The New Eve Is Rising
art punk, folk punk
Ilgą laiką negirdėjau tokio įdomaus debiuto, kaip kad iš šio kvarteto. Britiškas folkloras perfiltruotas per anarchišką pankroko filtrą — jau vien šie žodžiai, tikiu, turėtų sudominti. Grupė akivaizdžiai nesivaiko nei jokių trendų, nei bando kažkam pataikauti, o tiesiog drąsiai gyvena savo kuriamame dvasiniame pasaulyje, kurį čia būtent ir perteikia. Netrūksta nei laužytų garsų, nei drone peizažų, nei hipnotizuojančių motorik ritmų — The New Eves čia pateikia kažką visiškai savito, o būtent to muzikoje aš ir ieškau.
https://theneweves.bandcamp.com/album/the-new-eve-is-rising
_______________________________________________________________________
Atomai & Tamsaulė – Permatomi
indietronica
Atrodo, dar ką tik klausiau Atomų EP Matomi, o dabar jau ir dar vienas darbas laukia. Trečiasis įrašas šiais metais — skaičiai įspūdingi, bet kokybė vis dar laikosi vietoj. Šįkart ir vėl įrašyta kartu su atlikėja Tamsaule, su kuria būtent Atomai ir prieš keletą metų prisistatė debiutiniu darbu Nematomi. Šešiolika kūrinių, kuriuose pateikiami vis progresuojantys elektroniai peizažai, papildyti puikiai pritaikytu vokaliniu atlikimu. Gal ir kiek per daug, tačiau bendro efekto tai nesugadina ir albumui pasibaigus nejučiomis vis norisi jį vėl išgirsti — įrašas spinduoliuoja savita šiluma, prie kurios labai lengva priprasti.
_______________________________________________________________________
Joey Valence & Brae – Hyperyouth
hardcore hip hop, east coast hip hop
Sunku nesižavėti Joey Valence & Brae kūryba, o ypač, kai jie net neleidžia per ilgai klausytojui ilsėtis tarp jų leidinių. Ketvirtus metus iš eilės jie pateikia kažką naujo, o šįkart — trečiąjį studijinį albumą. Smagu, jog jų skambesys vis dar neužsistovi vietoje. Daug nostalgiškos energijos, tačiau šįkart įkvėpimo daugiausia besisemiant iš šio amžiaus pirmojo dešimtmečio klubinės muzikos ir hiphopo mišinio. Ir čia duetas skamba taip pat stipriai, kaip ir bet kada anksčiau — tik gal šįkart mažiausiai primena Beastie Boys, bet kažkiek to vis dar išlieka ir vis dar tuo labai džiaugiuosi. Aranžuotės ganėtinai didelės, pilnos skirtingų elementų, tačiau viskas randa savo vietą, o tuos klubinius sprogimus girdėti tikrai smagu. Jei skambesys savyje pateikia daugybę klubinių elementų, tai vokalinėje įrašo dalyje tikrai galioja tas pats. Jau ir anksčiau vokalas nestokojo energijos, o šįkart tai kaip niekada pasitarnauja — energingumas pasireiškia visomis prasmėmis ir tuos klubinius motyvus tik dar labiau pagyvina. Tačiau vien tuo nėra apsiribojama — šįkart tekstuose jaučiasi daugiau brandos, vis balansuojant ties pasididžiavimu ir kuklumu, nevengiant pamąstymų apie savo asmenybę ir aplinkinį pasaulį. Savo darbą ne ką prasčiau atliko ir kartu pasirodantys Rebecca Black bei JPEGMAFIA, per daug neužgožiant dėmesio, o labai stipriai papildant visą kuriamą efektą. Duetas nepaliauja stebint, o nesižavėti šiuo gebėjimu neprisirišti prie vientisos formulės reikalauja pagarbos.
_______________________________________________________________________
Adomas Treinys – Senos temos
conscious hip hop
Dar metų pradžioje žavėjausi Adomo Treinio debiutiniu EP A’t bitas ir jo gebėjimu taip drąsiai maišyti hiphopą su pankrokiška dvasia, o dabar atėjo laikas ir dar vienam įrašui. Šįkart energingumas ženkliai prislopintas, tačiau efektas ne ką silpnesnis — daugiau laiko skiriama tekstų gilumui, o melodijos stebina savo džiaziniais elementais. Labai stipru, o tokį skambesį vietinėje scenoje sutikti galima ypatingai retai, tai tik ir norisi daugiau ir daugiau.
_______________________________________________________________________
Deftones – Private Music
alternative metal
Nuo jų paskutinio alternatyviojo metalo legendų darbo praėjo penkeri metai — ilgiausias tarpas jų diskografijoje, kuris, galvojau, jog kažkodėl užsitęs dar ilgiau. Bet džiaugiuosi, jog mano spėjimas nepasitvirtino. Kažkokio esminio skirtumo grupės skambesyje čia ieškoti turbūt nereikia — Deftones formulė jau ilgą laiką veikia tiesiog tobulai ir kažko per daug keisti ten nereikia. Private Music tą formulę išgrynina ir pateikia itin tinkamai — tiesiog nėra prie ko prisikabinti, net jei tai jau kažkiek ir girdėta anksčiau. Tas visas trankaus metalo skambesys, panardintas į gilius shoegaziškus peizažus, sukuria svajingą ir tuo pačiu nieko savo kelyje nepaliekančią atmosferą, kuri vis progresuoja lyg gyvas darinys, kuriame atrandama vietos tiek grožiui, tiek agresijai. Tas pats galioja ir vokaliniam atlikimui. Jei kada teko girdėti Deftones kūrybą (o turbūt teko), tai jau aišku ko tikėtis — Chino Moreno gebėjimas savo balsu pateikti tiek švelnų, kone šnabždantį atlikimą, tiek trankų riksmą vis dar stebina net ir po tiek metų, o visas tas vokalo įpaišymas į skambančias melodijas taip pat veikia kaip niekada stipriai. Tekstuose ir toliau jaučiama emocijų audra ir vidinis sumišimas, su kurių teikiamais jausmais tikrai nėra sunku susitapatinti — būtent tai visada ir buvo Deftones sėkmės korta, ir ji vis dar ypatingai veikia.
_______________________________________________________________________
Racing Mount Pleasant – Racing Mount Pleasant
chamber pop, art rock, post-rock
Šių metų pradžioje grupė Kingfisher patapo Racing Mount Pleasant, o dabar ir spėjo pristatyti to paties pavadinimo albumą, kuriam, vertinant pagal prieš keletą metų išleistą debiutą Grip Your Fist, I’m Heaven Bound, teikiau itin daug vilčių, kurios, aišku, buvo pranoktos su kaupu. Labai gera girdėti, kaip grupė taip užtikrintai neseka jokių standartinių dainų struktūrų — melodijos teka sava tėkme, vis progresuojant ir po truputį lipdant emocingus ir detalius post-rockiškus peizažus. Labai kinematiškas darbas, kuris per savo beveik valandos trukmę pateikia itin daug, tačiau ši kūryba niekada neskamba per daug pretenzingai. Anaiptol, šis įrašas kaip niekad tiesiog spinduliuoja nuoširdumu, kuris neabejotinai perteikiamas klausytojui. Ir taip, gilios aranžuotės, pripildytos orkestrinių elementų ir pasikartojančių motyvų vietomis tikrai primena kitą šiuo metu labai populiarią ir mano bei daugelio jūsų mėgstamą grupę, tačiau Racing Mount Pleasant atranda begalę būdų viską pateikti savaip. Jei muzikinė albumo pusė pasižymi kinematiškumu, tai tas pats galioja ir tekstams. Čia poetiškai perteikiama konceptinė tema, besisukanti apie lyrinio subjekto jausmus, daugiausia susijusius su meile ir viskuo, ką ji atnešė — nuo šiltų jausmų iki išsiskyrimo ir ilgesio. Ir nors tai neretai pateikiama ganėtinai abstrakčiai, o ir pats vokalinis atlikimas tikrai nėra pats aiškiausias ar išraiškingiausias, būtent tai tik dar labiau sustiprina visą kuriamą efektą, sukuriant tiesiog abejingų negalintį palikti intymumo jausmą. Emocionalumas, žinoma, milžiniškas, bet iš tokio albumo būtent to ir norisi. Dar vienas labai stiprus grupės darbas, po kurio, tikiu, jie neabejotinai susilauks vis daugiau dėmesio (ir tikrai matau tai po truputį vykstant). Tokio grožio įrašai kasdien nepasirodo, o ypač — kai jie atliekami taip nuoširdžiai.
https://racingmountpleasant.bandcamp.com/album/racing-mount-pleasant-2
_______________________________________________________________________
Gingerbee – Apiary
chamber pop, art rock, emo
Gingerbee dar prieš porą metų išleistame EP Our Skies Smile stebino gebėjimu jungti elektroninius garsus su itin trankiais screamo elementais. Šįkart jie ir toliau eksperimentuoja, elektroniką iškeičiant į kamerinius bei akustinius elementus, bet vis dar paliekant tą pačią agresiją. Džiazinis skambesys bet kada gali netikėtai peršokti į emo — ir net neįsivaizduoju kaip, bet tai puikiai veikia, nekuriant jokio nereikalingo chaoso, tiesiog progresuojant melodijas pačių kūrinių viduje. Netrūksta nei techniškumo, nei emocionalumo — per vos šešis kūrinius Gingerbee pateikia labai daug, o Apiary yra turbūt vienas keisčiausių, bet tuo pačiu ir įdomiausių metų darbų.
https://gingerbee.bandcamp.com/album/apiary
_______________________________________________________________________
Blood Orange – Essex Honey
alt-pop
Dar vienas nekantriai lauktas darbas — paskutinis Blood Orange albumas pasirodė prieš šešerius metus. Aišku, tas laukimas labai suprantamas, ypač turint omeny visą šio albumo tematiką. Prieš keletą metų mirė atlikėjo mama ir, kaip jis pats sako, visa tai lydinti širdgėla buvo įamžinta Essex Honey kūriniuose. Daug apmąstymų ir atvirų diskusijų apie savo vidinę būklę, o taip pat, kaip jau sako pavadinimas, ir užuominų apie grįžimą į Eseksą, iš kurio pats Blood Orange ir yra kilęs. Jau anksčiau jo kūryboje netrūko emocionalumo, tačiau taip stipriai dar niekada nebuvo. Tekstai tiesmukiški, be jokių metaforų, tiesiogiai klausytojui pasakojantys kiekvieną pilkos kasdienybės dalelę. Atlikėjo švelnus, kartais šnabždantis vokalas puikiai padeda sustiprinti visą kuriamą atmosferą, o visi kiti pasirodantys svečiai (o jų čia netrūksta, įskaitant ir tokius vardus, kaip Lorde ar Caroline Polachek) taip pat puikiai atlieka savo darbą. Žinoma, prie tokios tematikos įrašo šokių muzikos ritmų tikėtis tikrai nereikia. Albumas savo skambesiu tiesiog sklando lyg būtų besvoris, neretai pasukant iki visiško minimalizmo ir paliekant vos pastebimus elementus, o kartais ir netikėtai viską labai išplėčiant. Švelnūs sintezatoriai, šiek tiek gitaros, pianino ir pučiamųjų bei styginių instrumentų — kaip ir visko daug, bet tuo pačiu ir labai mažai, sukuriant garsinius peizažus, kurie kone magiškai kirbina nostalgiškus jausmus klausytojo mintyse. O albume, kuriame daugiausia laiko skiriama prisiminimams ir ryšiui su žmonėmis bei vietomis, būtent to ir norisi.
_______________________________________________________________________
Westside Gunn – Heels Have Eyes 2
hardcore hip hop, east coast hip hop
Westside Gunn, panašu, laiko poilsiui neskiria, į pasaulį paleidžiant jau trečiąjį įrašą šiais metais. Šįkart — tęsiant pavasarį išleistą EP, kuris gal ir nebuvo kažkuo labai ypatingas, tačiau susiklausė smagiai. Šis albumas jau nuo pirmojo kūrinio visiškai pritraukia savo tamsiu skambesiu. Taip, Westside Gunn kūryba pasižymi savita formule, tačiau čia ji išnaudojama kaip niekada tvirtai — ir prie to prisideda tiek prodiuseriai, pateikę itin įdomius beatus, tiek pats Gunn, kurio tekstuose pasakojamos tamsiojo pasaulio istorijos vis dar randa kuo nustebinti, tiek visi pasirodantys kiti atlikėjai (o jų čia netrūksta), kurie kiekvienas atneša kažką absoliučiai savito ir suteikia kūriniams naųjų atspalvių.
https://westsidegunnofficial.bandcamp.com/album/heels-have-eyes-2
_______________________________________________________________________
Earl Sweatshirt – Live Laugh Love
abstract hip hop, west coast hip hop
Kaip dažniausiai ir nutinka su Earl Sweatshirt kūryba, naujasis jo albumas ir vėl paleistas beveik be jokių išankstinių fanfarų, tiesiog čia ir dabar. Live Laugh Love per daug laiko iš klausytojo nereikalauja — jo trukmė nesiekia nė pusvalandžio ribos, bet kiekviena sekundė išnaudota kiek įmanoma tikslingiau. Visą albumą palaikoma išplaukusi, ganėtinai sapną primenanti atmosfera, kurioje netrūksta netikėtumų. Niekada negali žinoti, kada kūrinys tiesiog nutrūks ar kažkaip pasikeis. Malonu ir toliau girdėti netradicinius semplus, linkstančius minimalistine kryptimi, taip klausytojui sukuriant hipnotišką ir kiek disorientuojantį efektą. Atlikėjas, žinoma, ir toliau demonstruoja savo unikalų repavimo būdą, letargiškai ir abstrakčiai pateikiant kiekvieną savo mintį — tačiau jau seniai aišku, jog pasakyti jis turi labai daug ką. Ir toliau kai kurios idėjos paliekamos klausytojo interpretacijai, dar kartą prisidedant prie tos visos sapną primenančios atmosferos. Žymiausias pokytis — Earl Sweatshirt čia akivaizdžiai pozityvesnis, taip parodant savo asmeninio gyvenimo pokyčius (o ypač būtent tai, jog jis neseniai tapo tėvu). Turint omenyje kai kurių ankstesnių jo įrašų tematikas, tuo galima tik labai džiaugtis.
_______________________________________________________________________
Ninajirachi – I Love My Computer
electro house
Australų prodiuserė jau anksčiau stebino pavieniais įrašais, o šiuo debiutiniu albumu pasauliui prisistatė kaip niekaip stipriai. Albumo pavadinimas iškart pristato įrašo tematiką ir Ninajirachi užtikrina, jog nė sekundės nebūtų nuobodu. Semiantis įkvėpimo iš australų elektroninės muzikos klasikos, I Love My Computer savo detalumu stebina kiekviena šių dvylikos dainų sekunde, vis varijuojant tarp skirtingo energingumo, tik, aišku, dažniausiai jį palaikant aukštumoje. Netrūksta ir eksperimentacijų, taip pateikiant kažką, kas kaip ir primena kažkada praeityje girdėtus garsus, tačiau tuo pačiu ir skambant visiškai unikaliai. Vienas įdomiausių šių metų elektroninės muzikos darbų, jau po pirmos perklausos reikalaujantis pakartojimo — ir kiek įmanoma garsiau.
https://ninajirachi.bandcamp.com/album/i-love-my-computer
_______________________________________________________________________
Gabe ‘Nandez & Preservation – Sortilège
east coast hip hop, abstract hip hop, hardcore hip hop
Su prodiuserio Preservation kūryba susipažinti progų buvo begalės — jo diskografijoje puikuojasi darbai su tokiais vardais, kaip Mach-Hommy, Ka bei billy woods, o man jo vardas jau tapęs kokybės garantu. Šįkart jis suvienijo jėgas su atlikėju Gabe ‘Nandez, kurio iki tol nebuvau girdėjęs — ir labai gailiuosi, jog tiek ilgai iki to užtrukau. Albumas pasitinka savo tamsiai džiaziška atmosfera, kurioje visi beatai tiesiog stebina savo tekstūromis ir kuriama mistiška atmosfera, o atlikėjas savo savotiškai monotonišku (gerąja prasme) tiesiog nuostabiai prisiderina prie kiekvienos natos. Daug politinių temų, o pasakyti jis jomis turi tikrai daug — tas pats galioja ir visiems pasirodantiems papildomiems atlikėjams, kurių sąrašas stebina: nuo to paties billy woods, iki Elucid bei Benjamin Booker.
https://gabenandez.bandcamp.com/album/sortil-ge
_______________________________________________________________________
Ethel Cain – Willoughby Tucker, I’ll Always Love You
slowcore, singer-songwriter
Pačioje metų pradžioje Ethel Cain nustebino rekordiškai ilgu — pusantros valandos trukmės — EP Perverts. Smagu matyti, jog atlikėja visiškai nestovi vietoj ir šįkart naujuoju albumu vėl pasitinka su virš valandos trunkančia nauja kūryba. Albumas savo skambesiu iškart nukelia debiutinio atlikėjos studijinio darbo Preacher’s Daughter link, gera ir vėl girdėti tokią įspūdingai gilią atmosferą, kurioje gausu įvairiausių tekstūrų. Didžiausias skirtumas — kūrinių tempas. Šįkart viskam leidžiama gausiai išsiplėtoti (vidutinė dainos trukmė čia viršija penkias minutes, o keletas net ir dvigubai tai lenkia). Skambesys lėtas ir klamus, primenantis sapną, o jame netrūksta ir pritrenkiančių drone motyvų, padedant dar labiau pagyvinti visą kuriamą efektą savo vingiuojančiu emocingumu. O skambesys debiutinį albumą primena tikrai ne veltui. Atlikėja klausytoją savo tekstais sugrąžina į tą patį pasaulį, tik šįkart — į jo priešistorę, diskutuojant apie melancholiškas beviltiškos meilės bei praradimo temas, kartais net ir kiek netiesiogiai užsimenant apie įvykius, pasakojamus praeitame albume. Dažniausiai konceptiniai albumai man nekelia jokių papildomų emocijų, bet Ethel Cain yra tiesiog nuostabi autorė, kurios tekstus tiesiog privalu ne tik išgirsti ar perskaityti, bet ir pajusti. Jos vokaliniai gebėjimai stebina ne ką mažiau, nors tai jau turėtų būti aišku, jei bent kada teko girdėti šį balsą. O taip pat ir negaliu neišskirti kaip nuostabiai emocinis gylis didėja viso albumo metu, derinant grožį ir skausmą.
_______________________________________________________________________
Hayley Williams – Ego Death at a Bachelorette Party
indie rock, pop rock
Kol grupė Paramore ilsisi, jos balsas Hayley Williams laiko nešvaisto. Pačią pirmąją rugpjūčio dieną klausytojus ji nustebino netikėtai išleidusi septyniolika naujų dainų — prašau, va, albumas, susidėliokit eiliškumą patys. Mėnesio gale pristatytas ir oficialus pavadinimas su papildoma daina. Įdomus visas išleidimo sprendimas, bet tikrai smagus. O dainos labai stiprios — apie atlikėjos balsą per pastaruosius porą dešimtmečių apkalbėta apsčiai, bet jis stebina iki šiol, o tą patį galima pasakyti ir apie dainų rašymo talentą. Čia girdima visko, nuo ramesnių baladžių, iki svajingo trip hop ar trankaus, beveik shoegaze garso. Ir kiekvienas kūrinys veikia taip stipriai, jog sunku prie kažko ir prisikabinti — o ypač, kai tekstai ir vėl stipriai asmeniški. Pastaruosius keletą metų Williams yra visiškoje savo karjeros aukštumoje ir šis albumas tai tik dar kartą vainikuoja.
_______________________________________________________________________
JID – God Does Like Ugly
conscious hip hop, southern hip hop
Sunku buvo nelaukti naujos JID kūrybos po jo prieš keletą metų išleisto magnum opus The Never Story. Dar prieš išleidžiant naująjį darbą atlikėjas į pasaulį paleido į albumą nepatekusių dainų rinkinį GDLU (Preluxe), kuris per dideli įspūdžio nepaliko — bet JID galimybėmis abejoti sunku. Kaip ir anksčiau, jo tekstai kaip niekada gilūs, šįkart tyrinėjant dvasingumą, šeimos traumas ir asmenines problemas, vis reflektuojant ir diskutuojant apie pasakojamas temas. Vokalinis atlikimas išlieka išraiškingas, JID meistriškai šokinėja nuo agresyvaus repavimo iki švelnesnių momentų, taip palaikant bendrą įtampą, tačiau atrandant laiko ir išplėsti jos ribas. Kūrinių skambesyje ženkliai mažiau džiazinių motyvų, bet kažkaip jie čia per daug ir nebūtų baisiai tikę — aranžuotėse ir taip netrūksta skirtingų elementų. Smagu, jog JID skambesys niekada nestovi vienoje vietoje ir keičiasi ne tik tarp dainų, bet ir jų viduje. Nuo tamsaus trap iki kone gospelo linijų, čia viskas meistriškai pateikta taip, jog niekada neatrodo per daug, o gebėjimas varijuoti tarp intensyvumo ir melodingumo stebina net ir po kažin kelintos perklausos. Visa ši garsų ir emocijų įvairovė tik dar kartą parodo milžinišką JID talentą, o įsiklausius į jo temas sukuriamas efektas tikrai išliks atmintyje ilgam.
https://jidmusicbc.bandcamp.com/album/god-does-like-ugly
_______________________________________________________________________
Nourished by Time – The Passionate Ones
alternative R&B, bedroom pop
Kaip ir anksčiau, Nourished by Time kūrybos skambesys netelpa į kažkokius žanrų rėmus. Ne tik į visą albumą, bet į kone kiekvieną kūrinį sudėta tiek R&B, tiek synthpop, tiek hypnagogic pop bei dar begalės kitų žanrų elementų. Ir tai puikiai veikia, sukuriant labai ekspresyvią, tačiau tuo pačiu ir vaizdingą atmosferą, kurioje netrūksta melodingumo ir ritmiškumo, itin derančių su visais semplais. Labai smagu girdėti taip stipriai išreiškiamas emocijas aranžuotėse, o ypač, kai kūriniai puikiai tinka ir šokių aikštelei. O tas emocionalumas tikrai perteikiamas ne tik muzikoje. Atlikėjas jau anksčiau stebino gebėjimu tekstais labai paprastai reikšti visus jaučiamus jausmus, o čia tai daro kaip niekada stipriai. Daug pamąstymų apie savo vidinę būklę, ypač — apie meilės kuriamus papildomus išgyvenimus, viską pateikiant tiesiai iš širdies, būtent kaip ir žada pavadinimas. Jei kada anksčiau teko girdėti bent kiek šio atlikėjo kūrybos, tai turbūt nestebins ir vokalinis atlikimas, kuris savo ekspresyvumu turbūt negali palikti abejingų. Bent jau man besiklausant Nourished by Time visada susidaro jausmas, jog jis dainuoja ne todėl, kad dainai to reikia, o todėl, kad būtent to reikia jam pačiam — tiesiog visiškas atsidavimas kiekvienam kūriniui ir tai labai jaučiama.
https://nourishedbytime.bandcamp.com/album/the-passionate-ones
_______________________________________________________________________
Komentarai