Pasigarsink – rugsėjo muzika

Sakai – Sakai

art pop, electronic

Nuo pat pirmosios dainos klausytojas nuteikiamas tam, kas laukia ateinančius vienuolika kūrinių, o ypač tam tinkamai parinktas ir to kūrinio pavadinimas — Dark Chamber. Viso įrašo trukmę palaikoma kiek tamsoka atmosfera, tačiau, kitaip nei nemaža dalis tokio tipo įrašų, ji nekelia baugių emocijų, o kaip tik spinduliuoja savotišku jaukumu — lyg Sakai būtų čia kartu su tavimi. Daug svajingų elementų, kiek laužytos elektronikos, o ritminiai elementai, kai jie pasirodo, sumaniai iškelti į viršų, taip pagyvinant visą efektą. Labai smagu girdėti ir tokį gitaros išnaudojimą, niekad nebandant (ar bent jau susidaro toks efektas) paversti pagrindiniu instrumentu, tačiau jos natomis suteikiant kuriamiems garsiniams peizažams papildomos tekstūros. Prie svajingų melodijų, žinoma, vokalinis atlikimas taip pat priderintas taip, jog tas efektas tik dar labiau būtų sustiprinamas. Švelnus balsas išnaudojamas tiek kaip atskiras bendro skambesio elementas, tiek kaip būdas perteikti tekstus. Juose netrūksta abstraktumo, tačiau kažkaip ir gebama perteikti tikslias mintis ir, žinoma, ryškiai jaučiamas emocijas. Vienintelis mano įžvelgiamas trūkumas — bandymas derinti dvi kalbas, nors lietuviški tekstai klausytojui turbūt ne tik daug aktualesni, bet ir daug greičiau užkabinantys. Bent jau taip nutiko ir man, kai angliškų tekstų dainos, net jei ir įdomios iš muzikinės pusės, lyrine prasme per daug neišsiskyrė iš begalės kitų panašios estetikos užsienio ar net vietinių vardų. Bet tai didelės problemos nesukėlė ir bendro efekto tikrai nesugadino, o taip pat, tikiu, jog ir ateityje bus tik geriau. Labai stiprus dueto debiutas, o ir tokio skambesio vietinėje scenoje vis dar labai trūksta. Sakai puikiai geba kurti vientisą atmosferą, kurioje tiesiog norisi pasilikti kuo ilgiau.

https://sakai2music.bandcamp.com/album/sakai

Iglooghost – Bronze Claw Iso

UK bass, experimental hip hop

Praeitais metais išleidęs savo magnum opus albumą Tidal Memory Exo, Iglooghost grįžta su penkiais naujais kūriniais, tęsiančius tą pačią kryptį. Aišku, per trylikos minučių trukmę sunku išgauti tą anksčiau girdėtą chaosą, tačiau to ir nereikėjo tikėtis — bet užuominų netrūksta. Tiesiog genialus productionas, šįkart kiek giliau brendant į tą tamsesnių garsų pusę. Net ir tos hiphopo kūrybinės dalies čia jaučiasi kiek daugiau, puikiai sukuriant savotišką postapokaliptinę atmosferą. Ir tų klampių garsų tik ir norisi daugiau, bet teks jau palaukti sekančio įrašo.

https://iglooghost.bandcamp.com/album/bronze-claw-iso-1

Vakaris Mirė – Žiemos miegas

art rock

Prieš porą metų gyriau grupės debiutinį albumą Naktinė žvejyba, pagaliau sulauktas ir sekantis jų darbas. Penki nauji kūriniai, žymintys, kad Vakaris Mirė laiko nešvaistė — čia jie skamba rimčiau ir brandžiau, aranžuotės pilnesnės, o ir tekstuose atsiranda ir įdomesnių poteksčių. Kiekvienas instrumentas čia, atrodo, turi svarbesnį vaidmenį nei anksčiau, taip išplėčiant visą kuriamą atmosferą, o taip pat labai smagiai susiklausė ir klavišiniai, padedantys kūriniams sukurti kiek netikėtą, tačiau labai tinkamą kabaretinį efektą.

https://vakarismire.bandcamp.com/album/iemos-miegas

Algernon Cadwallader – Trying Not to Have a Thought

midwest emo, math pop

Tikra šventė visiems emo scenos gerbėjams — po išsiskyrimo sugrįžę Algernon Cadwallader pristatė naująjį albumą. Keturiolika metų laukimo — ilgas laiko tarpas, o ypač šiame žanre. Tačiau su užduotimi grupė susitvarkė visiškai be problemų, ir toliau skambant taip pat įspūdingai ir, svarbiausia, smagiai, kaip ir prieš visus tuos metus. Gitaros ir toliau stebina savo techniškumu, ritminė sekcija ir toliau demonstruoja įspūdingus gebėjimus, o visa grupė tiesiog spinduliuoja labai pasiilgta energija. Smagu, jog tekstuose galima įžvelgti ir gilesnių temų, parodant, jog tikrai nebuvo bandyta tiesiogiai atkartoti kažką, ką jau buvo sukūrę savo jaunystėje. Taip, nostalgija čia ima svarbią rolę, bet net ir anksčiau nieko negirdėjus apie Algernon Cadwallader, tikiu, jog nuobodu tikrai nebus.

https://algernoncadwallader.bandcamp.com/album/trying-not-to-have-a-thought

Veirr – Kruvinas užtemimas

industrial rock

Nepraėjo nė metai, o Veirr jau ir vėl išstoja su nauja kūryba. Labai gyriau jų debiutinį albumą Fractured ir džiugu, jog šia kryptimi jie ir toliau važiuoja. Tik šįkart dar ir viskas atliekama lietuviškai. O būtent gimtąja kalba atliekamų tokio skambesio įrašų ypatingai trūksta, tai Veirr stipriai užpildo šią tuštumą. Intensyvus ir tamsus mechaniškas skambesys, ryškios boso linijos — ko daugiau ir norėti?

https://veirr.bandcamp.com/album/kruvinas-u-temimas

Ho99o9 – Tomorrow We Escape

industrial hip hop, digital hardcore, hardcore punk

Po keleto silpnesnių įrašų duetas Ho99o9 pagaliau parodė tikrąjį savo talentą. Pusvalandis brutalios agresijos ir neribojamos energijos, daug organizuoto chaoso, o visas hiphopo, pankroko ir metalo elementų mišinys pateikia kažką unikalaus — o prie to prijungus dar ir kažkiek elektroninių elementų, tai rezultatas nepaliauja stebinti nė sekundei. Smagu ir tai, jog viskas tikrai nėra sufokusuota tik į muzikinę pusę, pateikiant ir labai stiprius repavimo atlikimus. Kažkaip klausant neapleidžia jausmas, jog šis skambesys — kažkas, ko girdėsim vis daugiau ir daugiau, o šis albumas bus minimas kaip viena iš žanro moderniųjų klasikų.

https://ho99o9.bandcamp.com/album/tomorrow-we-escape

Titanic – Hagen

art pop, art rock

Antrajame savo albume meksikiečių duetas Titanic paliko džiazinius elementus praeityje, šįkart nusukant į kiek kitokią eksperimentacijų pusę. Tai — vienas iš tų įrašų, kuriuose net ir po dešimtosios perklausos viskas skambės naujai, kadangi net ir ramiausi momentai savyje slepia itin daug elementų, palaikant savotišką intrigą ir nežinomybę. Nuostabiai skambančios gitaros, kartu su violončele veda kiekvieną kūrinį vis nauja kryptimi, kuri bet kada gali negrįžtamai pasikeisti. Ir net sunku šį darbą įstatyti į kažkokius žanrų rėmus — o kitaip ir negali būti, kai vienu momentu girdimi popmuzikos motyvai pasuka į kone iš King Crimson Discipline laikus primenančius avangardinio progresyviojo roko garsus.

https://tinangelrecords.bandcamp.com/album/hagen

Wednesday – Bleeds

slacker rock, alt-country

Nežinau tiksliai kas, bet Wednesday kūryboje jau nuo pirmųjų dienų slypi kažkas sukurto būtent mano asmeniniam skoniui. Tas visas trankių gitarų, neretai nukrypstančių kone į shoegaze pusę, bei ramių kantri muzikos motyvų miksas net ir po tiek laiko vis dar skamba nepriekaištingai, o gal net ir geriau, nei bet kada anksčiau. Šįkart grupė skamba dar triukšmingiau, nebandant perdėtai nušlifuoti nė vienos natos, neretai net laviruojant ties noise rock riba — o sujungus tai su girdimais kantri garsais ir jai būdingais instrumentais (pavyzdžiui, pedal steel gitaromis), sukuriama kiek keistoka ir tikrai netradiciška dinamika, tačiau kaip malonu tai girdėti. Tekstai, kaip Wednesday kūryboje jau įprasta, persmelkti kasdienybės melancholija, kurioje telpa tiek skausmas, tiek ir savotiškas džiaugsmas. Gal kartais viskas pateikiama ir kiek abstrakčiai, bet taip klausytojui paliekama vietos savaip viską interpretuoti — nors bendros kūrinių emocijos turbūt tikrai bus aiškios. O tą emociškumą itin stipriai perteikia Karly Hartzman vokalinis atlikimas, kuris dar niekada neskambėjo taip ekspresyviai — jau vien dainoje Wasp jos riksmai sugeba praplėsti grupės garsinę paletę taip, jog visi kiti nauji elementai tampa tik dar vienu maloniu siurprizu. Kaip sakė pati grupė, būtent šitaip jie ir bandė skambėti — ir net jei jau prieš tai mėgavausi jų skambesiu, niekaip negaliu nepritarti šiam teiginiui. Nuostabus balansas tarp visiškai skirtingų muzikinių krypčių ir emocinis spalvingumas, kuris nebando nieko nereikalingai sušvelninti — tiesiog nuostabu.

https://wednesdayband.bandcamp.com/album/bleeds

Maruja – Pain to Power

Post-rock, post-punk

Apie grupės Maruja kūrybą kalbėjau jau ne kartą — pastaruosius du metus iš eilės jų EP net išskyriau kaip stipriausius šio formato darbus, tai tikrai kokybės kartelė akivaizdžiai užkelta aukštai. Kiek anksčiau šiais metais jie paleido dar vieną EP Tír na nÓg, toliau progresuojant savo skambesį ir vėl pritrenkiant tokius klausytojus kaip aš. Bet grupė tuo neapsiribojo ir visai neseniai į pasaulį paleido ir debiutinį savo albumą, kuris jau nuo pirmųjų singlų žadėjo tą pačią kokybę. Viskas, kas prieš tai buvo girdėta ankstesniuose grupės įrašuose, sutinkama ir čia. Milžiniška energija, itin platus garso tekstūrų spektras, o ir pati grupė čia skamba labai užtikrintai. Pain to Power kūriniuose girdima labai daug — nuo post-punk ir džiazo, iki hiphopo ir noise rock elementų, visiškai nebandant nė sekundei nustoti eksperimentuoti ir taip stebinti klausytoją drąsiais niuansais. Tiesiog visiškai nuostabu, kaip Maruja geba derinti agresyvius ir triukšmingus motyvus su ramesniais momentais, kuriuose garso sluoksniai tiesiog visiškai apsisuka kitomis kryptimis. Ši visiškai skirtingų emocijų priešprieša nepriekaištingai sukuria sunkiai paaiškinamą efektą, kuris kone panardina klausytoją į savo garsų gelmes, iš kurių paleidžia tik suskambėjus paskutinei natai. Vokalinis atlikimas gal niekada nebuvo Maruja kūrybos svarbiausias elementas, tačiau jis tikrai turėjo ryškią vietą bendrame vaizde — išskyrus paskutinį EP, kuris beveik pilnai instrumentinis. Bet šįkart vokalas ima dar turbūt anksčiau negirdėta poziciją. Grupės balsas Harry Wilkinson čia kaip niekada ryškus, įvairiapusiškai atliekant savo darbą įvairiais būdais: dainuojant, šnabždant, rėkiant bei repuojant. Šie skirtingi atlikimo būdai labai pasitarnauja tinkamai perteikiant kūrinių emocinį krūvį, vis keičiant jo lygį. O tekstai prie to prisideda ne ką mažiau, beveik visą laiką skiriant politinei kritikai, diskutuojant socialinėmis temomis ir kviečiant priešintis vis sparčiau nusistovėjančiai šių laikų realybei. Įspūdingas pilnos trukmės debiutas, kuriame grupė sėkmingai maišo agresiją ir subtilumą, viską pateikiant pro eksperimentinę prizmę, kurią tik ir norisi išnagrinėti. Keletą pastarųjų metų Maruja vardas buvo minimas vis dažniau, o po šio įrašo tai tikrai nesibaigs.

La Dispute – No One Was Driving the Car

post-hardcore, emo

Reta grupė gali pasigirti tokiais tekstais, o šiame albume tai tik dar karta įrodoma. Jie čia ir vėl stipriai gilūs, kartais tiesiog tiesmukiški, tačiau persmelkti emocijomis ir atvirais išgyvenimais. Ir net ir po šitiek metų aš vis dar stebiuosiu kiekviena parašyta eilute ir gebėjimu taip įtikinamai perteikti visas istorijas. Šįkart daug kalbama apie technologijų poveikį bei šių laikų socialines problemas, taip pat, žinoma, asmenines negandas — kaip ir anksčiau, nerimas išlieka pagrindine perteikiama emocija. Ir nežinau, gal čia per dažna mano paties būsena, bet tiesiog neįmanoma nesitapatinti su didžiąja dalimi visų tekstų, o net ir baigus klausytis daug kas tiesiog pasilieka su klausytoju. Prie to tikrai prisideda Jordan Dreyer vokalinis atlikimas, kuris dar niekada neskambėjo taip įspūdingai — kiekvienas riksmas, sušnabždėjimas ar bet kuris kitas balso niuansas čia palieka milžinišką efektą. Labai smagu, jog tas emociškumas juntamas ne tik tekstuose — kiekviena melodija savo aranžuotėmis tai tik sustiprina. Daug netikėtų dinamikos pokyčių, reikalingas brutalumas papildomas ramesniais momentais, o visi instrumentai turi vienodai didelę ir svarbią rolę kiekvienoje įrašo sekundėje. Gera girdėti tokius įspūdingus garsinius peizažus tokios estetikos albume ir tokie dalykai kasdien tikrai neišgirstami. Tas visas balansavimas tarp tylos ir agresyvaus trankumo skamba tiesiog nuostabiai ir net nepamenu, kada La Dispute būtų palikę tokį stiprų efektą tiesiog visomis prasmėmis.

https://ladispute.bandcamp.com/album/no-one-was-driving-the-car

Big Thief – Double Infinity

folk rock, neo-psychedelia

Su kiekvienu nauju įrašu pateikdami kažką absoliučiai ypatingo, Big Thief jau seniai tapo, tikiu, ne tik mano vieno asmeninių favoritų. Dar praeitais metais gyriau grupės balso Adrianne Lenker solinį albumą Bright Future, o prieš keletą metų ir jų ankstesnįjį albumą Dragon New Warm Mountain I Believe In You — o dabar, pagaliau, sulauktas ir šeštasis jų studijinis darbas. Šįkart Big Thief pirmą kartą groja tryse, praeitąmet grupę palikus bosistui Max Oleartchik. Nežinau, sutapimas ar ne, bet ir skambesys kiek pakitęs. Naujoje jų kūryboje jaučiasi daug daugiau psichodelinių motyvų, suteikiant ir taip ekspresyviam skambesiui naujų spalvų. Taip pat ir pati energija kiek pakitusi — nors folkas vis dar lieka kertine jų garso dalimi, čia kaip niekad daug roko elementų, išplėčiant visą tą savotišką branduolį. Aranžuotėse daug improvizacijų, taip visam darbui suteikiant savotiškos gyvybės. Taip, Big Thief kūryboje to ir anksčiau tikrai netrūko, bet šįkart viskas pateikiama šiek tiek savotiškai kitaip. Na, ir žinoma, lyrinė albumo pusė. Jau ne kartą esu sakęs, jog Adrianne Lenker yra viena stipriausių šių laikų autorių (o gal ir stipriausia, nes bent šiuo metu tiesiog negaliu sugalvoti kito vardo, kuris kiekvienu kūriniu paliktų tokį įspūdį). Jos švelnus balsas ir vėl tiesiog žaidžia klausytojo emocijomis, o tekstuose vaizdingai nagrinėjamos meilės, laikinumo ir tiesiog gyvenimiškos kasdienybės temos. Malonu girdėti ir begalės kitų muzikantų balsus, pridedant ne tik papildomos tekstūros, bet ir papildomo jausmingumo.

https://bigthief.bandcamp.com/album/double-infinity

Geese – Getting Killed

art rock, indie rock

Jau po prieš porą metų išleisto Geese albumo 3D Country (bei po jį sekusio EP 4D Country) sakiau, jog tai — vienas šviežiausių skambesių gitarinėje muzikoje. Ir, žinant juos, buvo aišku, kad sekantis jų išstojimas turbūt nusuks dar kita kryptimi, o ir stebins turbūt ne ką mažiau. Jei ankstesniame įraše Geese savo kūryboje demonstravo kantri muzikos priemaišas, tai šįkart jų beveik nebeliko — kažkiek dar yra, bet tikrai nebe tiek pat. Bet jei reikėtų pasakyti, kas čia ima viršų, tai kažin ar įmanoma atrasti kažkokį atsakymą. Tiesiog absoliučiai viskas. Muzika tiesiog spinduliuoja gyvybe, kuri bet kuriuo momentu gali peraugti į kažką visiškai kito — tik kažkaip dar ir išlaikant bendrą tėkmę. Kūrinių struktūra labai dinamiška, vieną momentą girdi iškraipytas gitaras ir sunkiai paaiškinamą triukšmą, o sekančią jau ramius garsus, papildytus švelnia ritmine sekcija. Ir tai susiklauso tiesiog nuostabiai, genialiai išnaudojant šį fragmentiškumą išgryninti perteikiamoms emocijoms. Identiškas efektas jaučiasi ir lyrinėje įrašo pusėje. Apie Cameron Winter vokalinį atlikimą jau aptarta labai daug, o čia jis skamba kaip niekada įspūdingai, balansuojant tarp ramaus, neretai net beveik tyliai šnabždančio atlikimo, ir trankių riksmų. Visiška laisvė būti savimi, o taip pat tikslingai prisidedama prie viso bendro efekto. Nepaisant didelio sarkazmo kiekio, tekstuose gausu gilių pamąstymų apie aplinkinį pasaulį, o ypač — apie žmonių kolektyvinę įtampą, egzistencinį spaudimą ir kitas emocijas, kurios, nors ir tikrai ne pačios maloniausios, vis dėlto apie jas kalbėti labai svarbu — o ypač šitaip. Drąsus ir chaotiškas, tačiau tuo pačiu ir labai svarbus bei nuostabiai susiklausantis darbas, nebijantis laužyti bet kokių nusistovėjusių struktūrų — būtent tai, ką gitarinė muzika ir turėtų nešti.

https://geesebandnyc.bandcamp.com/album/getting-killed

Joanne Robertson – Blurrr

indie folk, singer-songwriter

Kaip ir ankstesni jos soliniai įrašai, šis savo atmosfera tiesiog stebina nuo pirmųjų momentų. Kaip sako pati atlikėja, Blurrr buvo įrašytas tarp tapybos sesijų bei rūpinimosi vaiku, ir būtent tai labai jaučiama visoje kūryboje. Muzika rami, tyli, kurioje akustiniai elementai kone šnabžda savo garsus, tačiau juose gausu skirtingų tekstūrų — būtent taip, kaip nutapytame peizaže. Pagrindiniu instrumentu čia išlieka akustinė gitara, kurios linijos čia pasižymi laisvumu ir tikrai ne visada palaiko kažkokią griežtą kompoziciją — verčiau jos juda kartu su vokalu, po truputį evoliucionuojant. Vokalas taip pat čia lyg atskiras potėpis visame peizaže, nors kažko kito iš jos ir nereikėjo tikėtis — tai veikė jau tiek metų ir skirtingų įrašų, žinoma, jog veiks ir čia. Nors jis ir neretai iškeliamas į viršų, jis dažnai skamba išplaukusiai, tampant papildoma ir taip pat labai svarbia viso bendro vaizdo dalimi. Abstraktūs ir fragmentiski tekstai nebando pateikti vientisos istorijos, o daugiau laiko skiria perteikti ryškius jausmus, kalbant apie vienatvę, grožį ir savęs suvokimą. Gera girdėti, jog atlikėja tikrai nebando visko perteikti nei per daug liūdnai, nei per daug džiaugsmingai — ji tiesiog čia tokia, kokia yra kasdienybėje, o tų emocijų juk tikrai būna įvairiausių. Dar vienas labai stiprus darbas, kuriame net ir tyliausi momentai turi labai svarbią reikšmę.

https://joannerobertson.bandcamp.com/album/blurrr

Jeff Tweedy – Twilight Override

contemporary folk, singer-songwriter

Grupės Wilco lyderis po penkerių metų ir vėl išstojo su nauju soliniu albumu. Ir ne šiaip albumu, bet trigubu, beveik siekiančiu dviejų valandų trukmę. Dažniausiai turiu gal kiek blogą išankstinį nusistatymą prieš tokius ilgus darbus, nes ar tikrai atlikėjas turi tiek ką pasakyti? Pasirodo, Jeff Tweedy tikrai turi. Trisdešimt kūrinių, kuriuose jis apdainuoja kiekvieną įmanomą tiek asmeninio, tiek aplinkinio pasaulio reiškinį, nebijant liesti jokių asmeniškumų, o taip pat ir drąsiai diskutuojant ir filosofinėmis temomis, neretai prilyginant jas sau. Smagu girdėti ir melodijas, kurios per tokį ilgą laiką ne tik nepabostą, bet ir nepaliauja stebinti, net jei jos ir neretai suka į minimalistinę pusę. Jau net nepamenu, kada paskutinįkart Tweedy kūryba skambėjo taip stipriai — labai siūlau neišsigąsti trukmės ir tai patirti.

https://jefftweedy.bandcamp.com/album/twilight-override

Cardiacs – LSD

art punk, zolo, neo-psychedelia, progressive rock

Netrūksta šiais metais tų sugrįžimų po labai ilgo laiko — štai ir Cardiacs pagaliau pristatė pirmąjį savo šiame amžiuje, po dvidešimt šešerių metų pertraukos. Ir jo galėįo ir nebūti — įrašyti pradėtas prieš beveik dvidešimt metų, tačiau sustota po grupės lyderio Tim Smith patirto infarkto, po kurio jis liko paralyžuotas ir nebegalėjo nei groti, nei dainuoti. Tačiau vis dar galėjo kurti, ir taip per sekančius dvylika metų, po truputį, naudojantis technologijų pagalba, jis po truputį progresavo kūrimo procesą. Albumas galiausiai buvo užbaigtas, tik pats Tim Smith jo nebesulaukė, 2020-aisiais palikus šį pasaulį. O pats darbas skamba neįtikėtinai — beveik pusantros valandos maksimalistinių idėjų, kurios įgyvendintos tiesiog įspūdingai. Begalės skirtingų garsų, netikėtų krypčių ir, svarbiausia, stipriai jaučiamas tas kūrybos troškimas, įveikiantis bet kokias negandas. Jei tai ir taps paskutiniu grupės darbu — stipriau viską užbaigti buvo neįmanoma.

https://alphabet-business-concern.bandcamp.com/album/lsd

Shallowater – God’s Gonna Give You A Million Dollars

slowcore, alt-country

Po prieš porą metų išleisto debiutnio Shallowater albumo There Is a Well vis laukiau sekančios jų kūrybos — kai taip sugebama pateikti slowcore, kantri, emo ir shoegaze mišinį, kitaip ir būti negali. Ir pagaliau sulaukta. Šeši nauji kūriniai, lėtai progresuojantys ir piešiantys gilų melancholišką garsinį peizažą — būtent tai ko ir norisi iš tokios muzikos. Ypač gera girdėti tokius netikėtus energijos pliūpsnius, peraugančius iš ramiausių melodijų. Lengva lo-fi produkcija taip pat prisideda prie viso kuriamo efekto, padedant išgauti tą siekamą emocinį efektą.

https://shallowater.bandcamp.com/album/gods-gonna-give-you-a-million-dollars

Rochelle Jordan – Through the Wall

alternative R&B, deep house

Atlikėjos kūryba jau nuo pirmųjų dienų spindėjo R&B ir elektroninės muzikos mišinio sukuriama atmosfera, tačiau šįkart tai pateikiama kaip niekada įspūdingai. Through the Wall kūriniuose ryškiai jaučiama house muzikos įtaka, netrūksta ir jau iš anksčiau pažįstamų garage bei dubstep elementų, tačiau niekad neperšokant tos ribos, kuri albumą padarytų elektroninės muzikos įrašu. Nuostabu, kokia gili atmosfera čia sukuriama — santūri ir švelni, tačiau kiekvienas garsas čia turi ne tik labai svarbią reikšmę, tačiau ir savyje neša kažkokią savitą trauką. Smagu ir tai, jog muzika, kuri kaip ir pritaikyta šokiams, tuo pačiu daugiausia palaiko savitą klampumą ir niekur per daug neskuba, taip leidžiant klausytojui pajausti kiekvieną natą. Vokalas nuo melodijų tikrai neatsilieka — Rochelle Jordan veltui dėlioti žodžių tikrai neskuba, subtiliai vystant vokalines linijas. Jos balsas čia skamba tiesiog pritrenkiančiai, neabejotinai neatsiliekant nuo kitų, gal kiek dažniau minimų šio žanro vardų — ir tikiu, jog po tokio įspūdingo pasirodymo ir ji bus įrašyta į tą sąrašą. Tekstai savo tematikoje nestokoja hedonistinių temų, o tai puikiai dera su viso įrašo kuriama emocija — čia kalbama apie meilę bei geismą, savigarbą ir saviraišką. Toks tarsi išsilaisvinimas iš savo sukurtų ribų, o tokio skambesio darbe tai viską iškelia į aukštesnę dimensiją. Kaip smagu girdėti, kai kažkas, kas savo tematika galbūt dažniau perteikiama pro triukšmingesnę prizmę, pateikiama būtent šitaip

https://rochellejordan.bandcamp.com/album/through-the-wall

JADE – That’s Showbiz Baby!

dance-pop

Na, ir pabaigai šiek tiek popso. Ne taip dažnai tenka apie tai rašyti, bet tokių albumų praleisti negalima. Vieną po kito vis leidusi singlus JADE jau spėjo užsitarnauti klausytojų pasitikėjimą, o su debiutiniu albumu tai tik patvirtino. Ką čia patvirtino, verčiau įsirašė savo vardą į ryškiausių naujų vardų sąrašą. Ji čia drąsiai parodo savąjį veidą, o girdimos disco ir synthpop užuominos viskam suteikia atskirą dimensiją, taip užtikrinant, jog vien paprastu popsu čia nebus apsiribota. Kūriniai nestokoja energijos, o ir pati JADE sumaniai laužo nusistovėjusias žanro formules, pateikiant akivaizdžius hitus, kurie neabejotinai įstrigs bet kuriam klausytojui į galvą, o iš ten jų išvaryti turbūt nelabai ir norėsis.