Linksma muzika – tauriausias ir sudėtingiausias iš menų. O jeigu ji atliekama aukščiausio lygio meistrų, kurie improvizuoja lyg žaistų, nes scenoje bendrauja jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus – jai tiesiog neįmanoma atsispirti. O jeigu ji skleidžiama tokio keisto instrumentų derinio kaip akordeonas, cimbolai ir kontrabosas – akivaizdu, kad tai visiškai unikali linksma muzika. Lelo Nika Trio lapkričio 26 d. koncertuos Lietuvos kompozitorių namuose (A. Mickevičiaus 29).
Lelo Nika puikiai žinomas akordeono meno gerbėjams. Dukart tapęs akordeono pasaulio čempionato nugalėtoju, jis stebina ne tik nepaprastai lengvu bėglumu, bet ir muzikiniu jautrumu bei itin savitu, ryškiu stiliumi. Jis gimė Serbijoje, rumunų romų šeimoje, augo Danijoje, kur palaikė ryšį su gimtąja kultūra ir mokėsi pas serbų akordeonininką Branimirą Djokicą – žymų folko meistrą, legendinį kūrėją. Studijos Malmės konservatorijoje ir Danijos akordeono akademijoje suteikė jam reikalingą akiratį ir universalias galimybes: jis atlieka klasiką, eksperimentinę muziką, bet esminė jo stichija – žinoma, džiazas, improvizacija. Dalydamasis scena ar įrašų studija su Victoria Tolstoy, Richardu Bona, Jerry’iu Bergonzy’iu, Manolo Badrena, Adamas Nussbaumas, sukūrė nuostabių muzikinių pasakojimų, o Joe Zawinulas nesismulkindamas titulavo Lelo Niką „be jokios abejonės, geriausiu akordeonininku pasaulyje“. Galbūt, pasaulyje atsirastų daugiau nei vienas pretendentas į tokį titulą, bet Lelo Nikos balkaniškieji muzikiniai vingiai neabejotinai daro įspūdį ir nepalieka abejingų.
Kontrabosininkas Tommy Andressonas savitą raiškos stilių grindžia švedų folkloru, kurio įtaka įvairiomis formomis atsiskleidžia įvairiose jo veiklose: jo paties „Wood Blood Ensemble“ ir „Near the Pond“ muzikoje, kompozicijose simfoniniams orkestrams ir bigbendams, aranžuotėse ir
dėstomose paskaitose. Daugiau nei 250 įrašų sudalyvavęs, per 70 šalių aplankęs, Beno Monderio, Davido Kikoskio, Jameso Blood Ulmero, Paulo Bley‘aus ir daugybės kitų iškilių kūrėjų
partneris šiame trio atranda išskirtinę sąveikos erdvę, įnešdamas skandinaviškąjį pojūtį.
George Mihalache groja cimbolais – dažniau orkestruose nei mažuose ansambliuose girdimu mušamuoju styginiu, kurį įvaldęs virtuoziškai. Mihalache šeimoje muzika buvo ne tik saviraiškos
kelias, bet ir būdas pasipriešinti tuometinei Rumunijos komunistinei sistemai bei puoselėti romų tautinę kultūrą. Pasikeitus aplinkybėms, jis persikėlė į Daniją, atrasdamas čia daugybę progų kūrybiniams ryšiams ir bendradarbiavimams, ir šiame trio visų partnerių patirtys rezonuoja, tad jiems nepaprastai lengva kalbėti drauge.
Lelo Nika, Tommy Andersonas ir George Mihalache koncertuoja trio nuo 1999 metų. Per tą laiką jie patyrė daugybę smagių meninių iššūkių – nuo koncertų su bigbendais, simfoniniais ir kameriniais orkestrais iki netikėčiausių žanrinių kryžkelių. Netikėtumas, siurprizas, kaskart kažko naujo ir stebinančio įsiveržimas – bemaž neišvengiamas jų susitikimuose, kuriuose jie visuomet pasiryžę provokuoti vienas kitą, kurdami intriguojančią „čia ir dabar“ situaciją, į kurią įtraukiami klausytojai. Tai yra akrobatinio įmantrumo menas, pilnas humoro, pozityvių emocijų ir dosnaus apsikeitimo. Kitaip tariant – linksma muzika!
Improdimensijos veiklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus savivaldybė
Komentarai