Planuojantiems kinematografinius maršrutus šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje – programos sudarytojų rekomendacijos. Skirtingus programos pjūvius pristatantis rinkinys padės neprarasti orientyrų ir patyrusiems dokumentinio kino žiūrovams, ir pažintį su juo pradedantiems lankytojams.
Rekomenduoja Eglė Maceinaitė: afrofuturizmas ir ribinės patirtys
Vilniaus dokumentinių filmų festivalio vadovė ir programos sudarytoja E. Maceinaitė pagrindinėje programoje kviečia tyrinėti pasaulio istorijos pasakojimus ir jų atspindžius šiandien: „Afrofuturizmas – tai judėjimas ir kūrybos būdas, leidžiantis pažvelgti į juodaodžių istoriją per futuristinę, neretai mokslinės fantastikos prizmę. „BLKNWS: sąlygos ir nuostatai“ (rež. Kahlil Joseph) – tarsi iš ateities atkeliavę archeologiniai pasakojimai, dekolonizuojantys juodaodžių tapatybę ir kuriantys naujus jos vaizdinius. Nors šis judėjimas nėra naujas, jis vis dar neišsisėmė ir siūlo naujas menines strategijas, leidžiančias kalbėti apie pamirštas kultūras, atmintį bei dekolonizaciją.“
Pasak jos, šiais metais būtina išvysti ir vieną ypatingiausių programos dalių – retrospektyvą, skirtą kino ir garso režisierei Marytei Kavaliauskas. Vienas svarbiausių jos darbų garso departamente – „Negražus filmas“ (rež. Martha Coolidge) – išties nesiūlo nieko gražaus. Jame atkurta režisierės Marthos Coolidge asmeninė išprievartavimo istorija, pasitelkiant tiek prievartą patyrusius, tiek nepatyrusius aktorius. Improvizuotose scenose atkuriama ir analizuojama akistata su šia ribine patirtimi. Tai filmas, turintis daugybę lygmenų: vienu metu jis priartėja prie trauminės patirties, tačiau ilgainiui pasirinktų aktorių dėka sukuria atstumą, leidžiantį konstruktyviai apmąstyti ribas, kurių nevalia peržengti.
Rekomenduoja Vilma Levickaitė: žmonių ir gyvūnų sambūvis
Festivalio programos sudarytoja ir „Skalvijos“ kino centro direktorė V. Levickaitė kviečia atrasti juostą, stebinčią žmogaus ir kitų gyvybės formų sugyvenimo galimybes: „Gokogu šventyklos kates“ (rež. Kazuhiro Soda) pamatėme prieš porą metų ir iškart įsimylėjome. Istorija apie bendruomenę, kantriai ir su meile besirūpinančia benamiais gyvūnais, žiūrovų širdyse skleidžiasi kaip gražiausias ir švelniausias žiedas. Dar iki šiol atsimenu tą šilumą. Manau, kad būtent ši emocija mums dabar reikalinga kaip oras.“
Rekomenduoja Ona Kotryna Dikavičiūtė: visuomenės pjūvis ir mitinio laiko patirtis
„Filmas „Įkalčiai“ (rež. Lee Anne Schmitt) preciziškai tyrinėja JAV švietimo ir konservatyviųjų ideologijų finansavimo šaltinius. Režisierė nekuria pasakojimo apie situaciją JAV, bet demaskuoja patį mechanizmą – kaip, apsiginklavusios kantrybe, interesų grupės per ilgą laiką paveikia visuomenės pažiūras ir kasdienio gyvenimo pasirinkimus. Šiandien Lietuvoje vis įžūliau ryškėjant pavojingoms antivalstybinėms jėgoms, detali tokių mechanizmų dekonstrukcija tampa ypač svarbi“, – politiškai ir visuomeniškai svarbų pagrindinės festivalio programos akcentą išskiria viena jos sudarytojų O. K. Dikavičiūtė.
Kita jos rekomendacija kviečia pasinerti į „Baigties trauką“ (rež. Andrius Arutiunian), siūlančią ne reprezentaciją, o išskirtinę kinematografinę patirtį: filmas išveda žiūrovą iš įprasto ritmo, leisdamas įeiti į lėtą, geologinio ir mitinio laiko tėkmę. Jis pabudina Kaukazo kalnus ir kviečia išgirsti, kaip demonai ima šnabždėtis apie pasaulį, kartojantį savo klaidas greičiau nei mes spėjame į jas žiūrėti. Lėtas žiūrėjimas šiandien tampa svarbus ne tik kaip priešnuodis skubėjimui ir vaizdų aksceleracijai, bet ir kaip būdas priartėti prie žinojimo, kuris kitu tempu neatsiveria.
Rekomenduoja Aušra Umbrasaitė: pasaulis drugelio akimis ir muzikos spalvos
„Ar esame pajėgūs pasaulį pamatyti drugelio akimis? Juostoje „Noktiurnai“ (rež. Anirban Dutta, Anupama Srinivasan) tokį klausimą užduoda mokslininkai, žvelgiantys į jau nepataisomus padarinius mūsų ekosistemoje. Laikas ir buvimas šiame filme neskubrūs. Naktinių drugių tyrėjos kasdienybė vaizduojama be didelių pakilimų ar drebinančių mokslinių atradimų, nes pokyčiai, tampantys tyrimų objektu, atslenka lyg rūkas, iš lėto apsivejantis Himalajų džiungles. Kai ne pirmą dešimtmetį linksniuojama klimato kaitos grėsmė ir aštrios antraštės jau nebepadeda, režisieriai kviečia į šį naktinį pasimatymą – akis į akį susitikti su nerimastingai virpančiu trapiu gyvuoju pasauliu“, – dėmesį į vieną savo favoritų atkreipia festivalio koordinatorė A. Umbrasaitė.
Vienu šviesiausių festivalio programos filmų ji įvardija juostą „David Hockney: muzikos spalvos“ (rež. Marytė Kavaliauskas). D. Hockney joje atsiskleidžia kaip ryški, savita asmenybė, atkartojanti jo paties kūrybos spalvais. Laikas, praleistas su šiuo menininku filme, prilygsta pokalbiui su geru bičiuliu – nerūpestingu ir įkvepiančiu kurti. D. Hockney kūrybos žaismingumas slepia nepailstantį atsidavimą darbui, valandų valandas praleistas studijoje ne tik tapant, bet ir kuriant įspūdingas operų scenografijas. Dokumentika persmelkta laikmečio dvasia – VHS ir 90-ųjų estetika dabar kelia šypseną, nes apsisukus ratui, nostalgija šiam laikui ir atpažįstama estetinė kalba vėl aktualiai suskamba šiandieninių vaizdų pasaulyje.
Rekomenduoja Justina Jaruševičiūtė: kraštovaizdžio atmintis ir jusliškas augalų pasaulis
Festivalio koordinatorė J. Jaruševičiūtė atkreipia dėmesį į juostą „Kraštovaizdis ir įniršis“ (rež. Nicole Vögele): „Šis filmas gana reiklus savo trukme, lėtu tempu bei atokiai stebinčiu žvilgsniu, tačiau kantrus žiūrovas apdovanojamas konceptualiu pjūviu. Čia nevardijami istoriniai faktai, o veikiau atrandamas kompleksiškas ryšys tarp dabarties, praeities ir kraštovaizdžio – istorija kartojasi, tik dabar jau kitame žemės sluoksnyje. Nors filmo užmojis estetinis, jame paliekama erdvės jautriam ir palaikančiam santykiui su Kitu. Jis itin svarbus Lietuvos kontekste, bandant reflektuoti Lietuvos pasienyje vykdomą migrantų apgręžimo politiką.“
Antroji jos rekomendacija kviečia atrasti filmą „Septyni pasivaikščiojimai su Marku Brownu“ (rež. Vincent Barré, Pierre Creton). „Šviesa ir jusliškumas yra pagrindiniai šio filmo vedliai. Šviesa – ne tik kaip kino kūrimo atspirties taškas, bet ir kaip vidinė nuostata susiduriant su pasauliu. M. Brownui svarbu neparklupti neviltyje – nepaisant vyraujančios kantrybės ir atidumo stokos, rūšių išnykimo ir ekosistemų griūties, vis dar leisti sau nustebti, susižavėti ir kurti utopijas – savo kieme rekonstruoti prarastą paleo-mišką. Jam tai reiškia ne tik pritarti ekologinei minčiai, bet ir dalyvauti pasaulyje jusliškai – filme augalai liečiami, stebimi, nupasakojami, aprašomi, piešiami ir ragaujami“, – įžvalgomis apie juostą dalijasi J. Jaruševičiūtė.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais vyks lapkričio 27 d. – gruodžio 7 d. Daugiau informacijos – festivalio internetinėje svetainėje www.vdff.lt. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, asociacija LATGA, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA.
Komentarai