Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ kviečia tyrinėti Rytų Europos gedulo ir istorinės atminties peizažus. Lapkričio 18 d. 19:30 val. rengiamas trečiasis šių metų Sinematekos renginių ciklo įvykis: šį kartą iš Lenkijos atvykstanti kuratorė Agnieszka Rayzacher pristatys paskaitą ir kuruotą peržiūrą „Iš miškų ir pelkių“, skatinančią apmąstyti Lietuvos ir Lenkijos istoriją bei mirties ritualus.
„Meno avilio“ organizuojamo renginio metu bus rodomi ir nagrinėjami du filmai: Algimanto Maceinos „Juoda dėžė“ (1994) ir Joannos Rajkowskos bei Roberto Yerachmielio Snidermano „Naktiniai garniai“ (2020). Lietuvos ir Lenkijos režisierių kūriniai bendrame seanse pinasi į pasakojimą apie mirties ritualus Vidurio ir Rytų Europos visuomenėse bei kultūrose. Šiuos kūrinius skiria ne tik sukūrimo laikas, bet ir skirtingos politinės, socialinės bei kultūrinės aplinkybės, lydėjusios jų atsiradimą. Jie taip pat pasižymi savita estetika: A. Maceina sukūrė dokumentinį filmą, naudodamas stop kadro animaciją, o J. Rajkowska kaip pasakojimo priemonę pasirinko marionetes, filmuodama surežisuotas scenas, kuriose jos atgyja. Šiandien šių dviejų filmų sugretinimas skatina apmąstyti Lietuvos ir Lenkijos istoriją, taip pat geopolitikos poveikį mūsų gyvenimui ir ritualams. Tylus abiejų kūrinių pagrindinis veikėjas – gamtos pasaulis: pelkės ir miškai, slepiantys tiek žmogiškas, tiek nežmogiškas istorijas ir naratyvus.
Rodant šiuos filmus bendrame seanse bus siekiama atkreipti dėmesį į mirties ritualus, būdingus lenkų, lietuvių bei jidiš kultūroms. Bus siūloma pažvelgti, kas iš šių tradicijų išliko šiuolaikiniuose papročiuose ir kultūroje. Pristatymo metu, be Joannos Rajkowskos ir Roberto Yerachmielio Snidermano filmo „Naktiniai garniai“, kuratorė aptars ir kitus tematiškai artimus kūrinius – J. Rajkowskos „Dibukai ir kankiniai“ (2025) bei Zuzannos Janin „Regėjau savo mirtį“ (2003). Tai suteiks galimybę giliau pažvelgti į pasirinktą temą ir pristatyti Lietuvos žiūrovams pomirtinio gyvenimo įamžinimo motyvus šiuolaikinėje Lenkijos vizualinėje kultūroje. Idėja sugretinti lietuvių režisieriaus ir lenkų menininkės filmus kilo iš istorinių motyvų ir ypatingos atmosferos, jungiančios abu kūrinius. Tai – savotiškas „rytietiškumo“ pojūtis, kuris kiekviename filme reiškiasi savaip, tačiau yra aiškiai apčiuopiamas.
Agnieszka Rayzacher (g. 1969) – meno kritikė, kuratorė ir leidėja, garsėjanti nuosekliu atsidavimu šiuolaikinių moterų menininkių kūrybos sklaidai. Nuo 2005 m. ji vadovauja galerijai „lokal_30“ ir „Fundacja Lokal Sztuki“ Varšuvoje. Abiejų institucijų tikslas yra plėsti feministinio meno erdves Lenkijos sostinėje. Galerija yra žinoma dėl savo drąsių parodų, leidinių ir viešų diskusijų, suteikiančių platformą moterų ir queer menininkių (-ų) balsams meno istorijoje. Ji yra viena iš diskusijų grupės „Feministinis seminaras“ (SemFem), skirtos menui ir feminizmui, bendrakūrių.
Jau kelerius metus vykstantis tęstinis Sinematekos renginių ciklas kasmet kviečia Lietuvos ir užsienio menininkus, kuratorius ir tyrėjus susipažinti su Sinematekos restauruotų filmų ir videomeno kūrinių archyvu bei pristatyti savo atradimus svečių sudarytose judančių vaizdų programose, performansuose ir pranešimuose.
Pranešimas vyks anglų kalba.
Renginys nemokamas. Dalyvavimui būtina registracija.
Registracija: https://forms.gle/jqBLYewQ9CKNsxD6A
„Meno avilio“ Sinematekos renginių ciklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos kino centras.
Komentarai