Anna von Hausswolff – Iconoclasts
art rock, post-rock
Pirmieji šio albumo singlai kiek nustebino savo skambesiu — ženkliai apmažėjo neoclassical darkwave elementų, o jų vietą užėmė trankesni, postrokiški garsai. Tas pats vyrauja ir visame albume — ir ką čia vyrauja, tiesiog nepalieka nieko savo kelyje. Gitaros persipina su atlikėjos vizitine kortele tapusiais vargonais, gausu trankių būgnų ir tiesiog industrinio triukšmo, taip pat visas likusias skyles užkamšo pučiamieji ir styginiai instrumentai. Visko kaip ir labai daug, tačiau išnaudojama taip saikingai, jog tikrai netrūksta ir ramių, minimalistiškų momentų. Įrašas skamba tiesiog epiškai, o kūrinių trukmės tam labai padeda. Tamsa vis dar vietoje, tačiau šįkart joje jaučiama savotiškai pozityvesnė energija, kurioje net ir melodiškumo įžvelgti galima daug daugiau. Na, ir, žinoma, vokalinis atlikimas. Kaip jis mane stebino dar nuo pirmųjų kartų, taip stebina ir toliau, o gal net ir dar stipriau. Jis ir toliau išnaudojamas kaip ne tik atskiras instrumentas, bet ir visas emocinis centras, savo ekspresyvumu ir šviesumu sukuriantis priešpriešą muzikos tamsumui. Ir ne tik ji pati — visi papildomai pasirodantys atlikėjai, kaip pavyzdžiui Iggy Pop ar Ethel Cain, savo darbą atlieka nepriekaištingai, kūriniams pridedant papildomo savotiško charakterio. Tekstuose toliau diskutuojama tikėjimo, meilės ir pokyčio temomis, tai žinoma, kad emocijų tikrai netrūksta.
https://annavonhausswolff.bandcamp.com/album/iconoclasts
Teatre – Overtime
electronic
Berlyne šį mėnesį oficialiai startavo naujas labelis Dangė Records, kurį kuruoja Matas Petrikas, žadantis padėti iš archyvų į viešumą ištraukti įvairiausius lietuviškos elektronikos įrašus. Pirmasis išleistas darbas — bent kažkiek besidomintiems šia scena pažįstamo vardo Teatre EP Overtime. Daug eksperimentacijų skirtingais skambesiais, kuriuose išgirsti galima itin daug, nuo ambient ir industrinių garsų, iki illbient ir techno. Smagu, jog per pusvalandžio trukmę šioje įvairovėje ne tik nepametamas, bet ir prikaustomas kiek įmanoma daugiau, o apie kuriamą atmosferą kalbėti galima labai daug, bet daug verčiau išgirsti ir patirti tai patiems.
https://dange-records.bandcamp.com/album/overtime-2
Candelabro – Deseo, Carne y Voluntad
art rock, indie rock, post-rock
Nežinau, kiek žmonių Lietuvoje yra girdėję Čilės grupės Candelabro debiutinį įrašą Ahora o Nunca, bet tie, kam teko, manau, pritars man, jog įspūdis paliktas labai stiprus. Praėjo pora metų ir jie grįžo su nauju darbu, grandioziškai beveik siekiančiu pusantros valandos trukmės ribą. Ir ką — ir toliau jie stebina savo emocionalumu ir gebėjimu tai perteikti kiekviena nata. Apjungiant turbūt viską kas įmanoma (nuo roko ir folko, iki džiazo ir Lotynų Amerikos kamerinės muzikos), čia jie drąsiai, tačiau itin sėkmingai pateikia kažką, kas atminyje išliks tikrai ilgam. Ir taip, maždaug tokio skambesio įrašų pastaruoju metu tikrai netrūksta, bet retas vardas geba sukurti tokį efektą.
https://registromovil.bandcamp.com/album/deseo-carne-y-voluntad
Skafandras – Tuo tarpu visiškai kitur
post-rock
Praeitų metų pradžioje rekomendavau Skafandro albumą Pelenynas, dabar atėjo laikas ir sekančiam — smagu, jog laukti nereikėjo tiek daug ir toliau galiu apie juos kalbėti. Penki instrumentiniai kūriniai, kuriuose garsu pasakojama apie plaukimą plaustu Merkio ir Nemuno upėmis. Du pagrindiniai kūriniai pagal tai ir pavadinti, o likę — apie lydėjusius žmones. Skambesys puikiai tai atvaizduoja, natos lengvai liejasi ir teka pasroviui, kuriant skirtingus, bet tuo pačiu ir pasikartojančius peizažus. Labai tikiuosi, jog tai — ne paskutinis susitikimas su Skafandru, bet, kad ir kaip bus, galima tik džiaugtis tuo, ką iš jų esame gavę.
https://skafandras.bandcamp.com/album/tuo-tarpu-visi-kai-kitur
Niños del Cerro – Alma Tadema
dream pop, indie pop
Prieš keletą metų netikėtai aptikau Čilės grupės Niños del Cerro albumą Suave Pendiente, kurį labai gyriau ir visiems rekomendavau kaip vieną stipriausių metų įrašų. Ir ką, ir vėl jie stebina visomis prasmėmis. Iš anksčiau pažįstamas svajingumas čia tik dar labiau išgrynintas, šįkart daugiau dėmesio skiriama švelesniems elementams, taip skambesiui suteikiant naujų garsinių potepių. Galbūt pats bendras skambesys ir nėra toks tankus, kaip ankstesniajame darbe, tačiau to visiškai netrūksta — atvirkščiai, šis savotiškas melodijų išplaukimas padeda psichodeliniams peizažams atsiverti visomis spalvomis, o melodiškumas užtikrina, jog net ir ramesniuose momentuose išliktų savotiška intriga. Būtent tas susitelkimas į garsines tekstūras ir jų keliamą pojūtį klausytojui ypatingai žavi. Jei jau melodijos kuria peizažus savo garsais, tai tekstai taip pat neatsilieka. Niños del Cerro nebando sukelti dirbtinio gilumo efekto pasitelkiant kokias nors perdėtai išplėstas metaforas — gilumą jie kuria nupasakojamais vaizdiniais. Jie klausytoją pasitinka lyg prisiminimai, kurie vis besikeičia ir išsisklaido visumoje. Ir šiame vaizdingume sutalpinta itin daug — nuo kasdienybės grožio iki ilgesio ar nerimo emocijų, o vokalinis atlikimas dažnai tikrai nėra centrinis kūrinių elementas, padedant klausytojui tuos žodžius ne tik išgirsti, bet ir pajusti.
Kristijonas Ribaitis – Ribà
indie rock
Ankstesnis Kristijono Ribaičio albumas Saturnas buvo lyg kažkoks kertinis lūžis jo kūryboje, po kurio man net sunku neskirstyti visko į tai, kas buvo prieš, ir kas sekė jau prasidėjus Saturno erai. Džiugu, jog Ribà ir toliau išlaiko šią kokybės kartelę, o gal ir net iškelia ją aukščiau. Elektronika maišoma su gitarinės muzikos motyvais, taip sukuriant kažką ir toliau savito, net jei ši kombinacija tiek dažnai ir neberanda šansų manęs nustebinti — bet čia kažkaip pavyksta. Privalau išskirti visą įrašo productioną, nes jis skamba tiesiog nepriekaištingai — netrūksta momentų, kai skirtingų elementų kiekis kūrinyje lenkia pirštų skaičių ant delnų, o kiekvienas jų skamba itin aiškiai ir išlaiko savo reikšmę. O kūriniai, žinoma, kaip anksčiau, judrūs ir trankūs, neabejotinai galintys išjudinti net ir labiausiai susikausčiusius klausytojus.
https://kristijonasribaitis.bandcamp.com/album/rib
Klein – sleep with a cane
ambient, drone
Dar šių metų pradžioje šviesą išvydo naujasis Klein albumas thirteen sense, bet, jei to negana — labai siūlau išmėginti ir naująjį mixtape. Devyniasdešimt minučių eksperimentacijų industriniais garsais, jais manipuliuojant ir visaip kitaip iskreipiant, taip sukuriant siurrealią ir klaidinančią atmosferą, kurios tamsoje lengvai galima įžvelgti savotišką grožį. Žinoma, visko labai daug ir pilnai viską įsisavinti prireiks ne vienos perklausos, bet labai rekomenduoju po to pirmojo karto šio įrašo nepaleisti — prižadu, labai greitai nieko kito daugiau ir nebesinorės.
https://klein1997.bandcamp.com/album/sleep-with-a-cane
The Last Dinner Party – From the Pyre
glam rock, indie rock
Greitai bėga laikas, bet, panašu, The Last Dinner Party dirba dar greičiau. Jų debiutinis albumas Prelude to Ecstasy išleistas vos praeitąmet, o dabar sulaukėm jau ir antrojo. Praeitame įraše girdėtas skambesys jau anksčiau spėjo pasižymėti savo didingu skambesiu, bet šįkart tai iškeliama į dar grupei nematytas aukštumas. Atmosfera labai teatrališka, o tai sugadinti galima labai lengvai perspaudžiant vieną ar kitą elementą — bet The Last Dinner Party su tuo susidoroja absoliučiai be jokių bėdų. Smagu ir tai, jog net ir taip didelės aranžuotės geba įterpti ir naujų, tamsesnių elmenetų, išplėčiant patį skambesį ir taip didinant kuriamą dramatiškumą. O skamba albumas būtent taip, kaip aš ir noriu iš glam roko įrašo — sveikas kiekis pompastiškumo, ryškios ir riebios gitarų partijos, bei visas tas pasitikėjimas savimi, kuris perteikiamas muzikos natomis. Bet tokio tipo muzikai taip pat itin svarbu vienas kertinis elementas — vokalinis atlikimas. Ir būtent tai čia ir gaunu, vokalistės Abigail Morris balsas čia mane pritrenkė taip, kaip jau seniai niekas nebuvo pritrenkęs. Didžiulis meistriškumas, varijuojant tarp skirtingų atlikimo būdų ir tembrų, taip išgryninant visą albumo pasaulį vien savo balsu. Teatrališkumas perkeliamas ir į kūrinių tekstus, kuriuose gausu mitologijos ir religinės simbolikos, taip dainas paverčiant kone savotiškais pasakojimais apie dvasinius ieškojimus bei personažų jausmus, o ypač — tiesiog apie meilę, tik kuo toliau laikantis nuo banalybės.
Sudan Archives – The BPM
alternative R&B, electronic dance music
Tai buvo vienas mano laukiamiausių metų albumų — ir kaip gera, kai tas laukimas atsiperka su tokiu dideliu kaupu. Jungdama R&B ir šokių muzikos garsus atlikėja pateikia futuristiškai skambantį darbą, kurio klausantis būtent ir neapleidžia mintis, jog būtent šitaip skambančių darbų dabar tikrai reikia paieškoti, bet net neabejoju, jog po keleto metų girdėsim vis daugiau ir daugiau kažko panašaus. Daug melodiškumo ir ryškių boso linijų, vis besikeičiantis ritmiškumas meistriškai derinamas su laužyta elektronika, o pati Sudan Archives spinduliuoja pozityvumu, kuris tiesiog užkrečiamas.
https://sudanarchives.bandcamp.com/album/the-bpm
Mobb Deep – Infinite
boom bap, gangsta rap
Jau nebesuskaičiuoju, kelintą kartą šiais metais kalbu apie kažką, ko jau ilgą laiką negirdėjom. Bet čia istorija kiek kitokia. Hiphopo legendų Mobb Deep pristatinėti tikrai nereikia, o po Prodigy mirties 2017 metais turbūt beveik visi ir tikėjosi, jog tai — pabaiga. Tačiau tikrosios pabaigos teko palaukti iki šių metų spalio, kai po ilgo ir atsakingo darbo buvo pristatytas šis, šįkart finalinis jų darbas Infinite. Jau nuo pirmųjų sekundžių klausytojas nukeliamas į gerai pažįstamą atmosferą — tamsią, niūrią, nešančią Niujorko gatvių nuotaiką, tačiau tuo pačiu ir itin gyvą. Havoc, kartu su prodiuseriu The Alchemist, pateikė kažką, kas muzikaliai nė kiek nenusileidžia dueto kūriniams, tapusiems žanro klasika, o taip pat ir atrado vietų, kaip viską praplėsti naujomis tekstūromis. O jos čia veržiasi į viršų — nuo įprastų boom bap garsų, iki netikėtų momentų, tokių kaip ambientiniai potėpiai, padedant klausytoją dar giliau įsitraukti įį visą kuriamą efektą. Ir, kaip jau minėjau, tamsos čia tikrai netrūksta — tačiau ji nebūtinai tik slegia, bet parodo kitą savo pusę. Klausyti pomirtinių albumų, ypač po tiek laiko, visada yra kiek keistokas jausmas, tačiau tiesiog negaliu nesidžiaugti ir vėl girdėdamas Prodigy žodžių dėliojimą. Tiesiai iš anapus — taip sukuriant tik dar stipriau veikiantį efektą. Abu atlikėjai ir toliau išlaiko gerai pažįstamą tiesmukišką ir drąsią gatvės poeziją, nestokojant nei asmeniškumų, nei autentiškumo. Išgyvenimo temos, vidinės kovos ir taikos ieškojimas, o taip pat ir nemažas kiekis prisiminimų apie praeitį (nemažai laiko skiriant ir savo amžininkams iš tos auksinės hiphopo kartos) — Mobb Deep visada gebėjo tai perteikti tiesiog nepriekaištingai, ir tai daro ir paskutiniame savo išstojime.
Agriculture – The Spiritual Sound
blackgaze, post-metal
Smagu, jog Agriculture nebando tiesiog atkartoti savo ankstesnių įrašų sėkmės, o kaskart vis pateikia kažką naujo. Nuo pat pirmojo kūrinio My Garden klausytojas pasitinkamas su visišku chaosu, varijuojant kažkur tarp tradicinio black metal ir stipraus avangardo, kuriame persipina tiek melodingumas, tiek brutalumas. Ir tai seka visą įrašą — progresyvumas stipriai jaučiamas ne tik pačių kūrinių viduje, bet ir albumo tėkmėje. The Spiritual Sound kone suskirstytas į dvi dalis: pirmoji pasižymi dideliu kiekiu būtent tų brutalesnių ir chaotiškesnių elementų, o antroji žengia gilyn į atmosferinę pusę. Tačiau tai nereiškia, jog jos kardinaliai skiriasi — anaiptol, šie elementai nuolat persipina, taip sukuriant kiek unikaliai skambantį efektą, kuriame ekstremalumas lyginamas su meditacine ramybe. O tas balansas jaučiamas ne tik muzikoje — abu grupės balsai taip pat šiam įrašui užtikrina skirtingų atspalvių savo atlikimo būdais, derinant rėkimą su švelniu dainavimu. Žinoma, emocijų kiekis iš abiejų milžiniškas, net jei ir pateikiamas ženkliai kitaip. Kaip ir įprasta šiai grupei, tekstuose daug kalbama socialinėmis temomis: queer istorija, vidinius išgyvenimus ir kovas, taip pat daug laiko skiriama ir dvasinėms bei egzistencinėms potekstėms, įkvėpimo semiantis iš zen budizmo. Kartu su girdima muzika, šie tekstai ir jų atlikimas dar labiau išgrynina visą kuriamą kone ritualinį efektą.
https://agriculturemusic.bandcamp.com/album/the-spiritual-sound
Just Mustard – We Were Just Here
shoegaze, noise pop
Jau tikrai kartoju tą patį, bet nesu labai didelis visos šiuolaikinės shoegaze scenos mėgėjas — tiesiog viskas skamba arba per daug vienodai, arba per daug nuobodžiai, arba abu kartu. Bet airiai Just Mustard dar praeitu savo albumu Heart Under aiškiai parodė, jog tikrai ne viskas yra taip blogai, o šįkart tai įrodinėja tik dar stipriau. Savo kūriniuose jie toliau demonstruoja būtent tai, ko aš ir noriu iš šio skambesio: gebėjimą niūrų ir kiek disonansišką triukšmą priversti skambėti gražiai. Būtent tai ir gaunu su kaupu — tekstūra ant tekstūros, o švelnus vokalas, saikingai užslėptas tarp jų, sukuria labai malonų balansą tarp kiekvieno girdimo momento. Ir toliau jų kūryboje vyrauja kažkiek post-punk elementų, padedančių dar labiau sutirštinti visą tamsumą, kuri po truputį šviesėja.
https://justmustard.bandcamp.com/album/we-were-just-here
Old Saw – The Wringing Cloth
ambient americana
Old Saw ir vėl savo kūryba nukelia klausytoją tiesiai į Apalačų kalnus ir gyvenvietes miškuose. Ir klausytojas ten išlaikomas lygiai septyniasdešimt tris minutes — gal ir gali pasirodyti kaip misija, kuriai reikia pasiruošimo, bet labai rekomenduoju nieko nelaukti ir tai išbandyti. Neįtikėtinai gili atmosfera, kurios metu sukuriamas efektas, lyg stebėtum besikeičiantį kraštovaizdį — toks maždaug garso takelis, pripildytas įvairių akustinių elementų. Kūriniai vis keičiasi ir perauga iš vieno į kitą, todėl šis albumas, žinoma, geriausiai veikia klausantis nuo pirmos iki paskutinės sekundės vienu prisėdimu — pažadu, nuobodu tikrai nebus, o tokios ramybės muzikoje tikrai reikia paieškoti. Kaip sako pati grupė, čia — paskutinis jų darbas. Jei tai tiesa, tai tinkamiau išeiti buvo neįmanoma.
https://lobbyartrecs.bandcamp.com/album/the-wringing-cloth
Hannah Frances – Nested in Tangles
progressive folk, singer-songwriter
Retas vardas geba savo kūryba sukurti tokį magišką pasaulį, kaip Hannah Frances. Praėjus vos metams nuo jos ankstesniojo albumo, ji ir vėl stebina visomis įmanomis prasmėmis: nuo virtuoziškų aranžuočių ir įspūdingo vokalinio atlikimo, iki pačio dainų rašymo talento. Akustinės gitaros vedamos melodijos tankios ir klampios, tačiau tuo pačiu ir savyje laiko kažkokį tai sunkiai paaiškinamą šilumos jausmą, kuris po truputį sunkiasi iš kiekvienos natos. Tekstuose taip pat netrūksta mįslių ir perkeltinių prasmių, puikiai derančių prie melodijų kuriamos atmosferos, o visi avangardiniai elementai užtikrina, jog nė momentui klausytojo dėmesys nebus paleidžiamas.
https://hannahfrances.bandcamp.com/album/nested-in-tangles
Black Eyes – Hostile Design
art punk, post-punk, experimental rock
Prieš keletą metų visai netikėtai atsikūrę post-hardcore legendos Black Eyes apsiriboti tik gyvais pasirodymais neplanavo. Visai neseniai, po daugiau nei dviejų dešimtmečių pertraukos, pristatytas šis, trečiasis jų darbas, o man vis dar sunkoka patikėti, jog rašau apie šią grupę — jei neteko girdėti jų ankstesnės kūrybos, labai kviečiu tai padaryti. Įrašas savo trukme klausytojo laiko tikrai daug nereikalauja — vos pusvalandis, per kurį pateikiami šeši kūriniai, įrašyti vos per tris dienas, kaip ir dera tokio tipo įrašams. Smagu, jog net ir po tiek laiko jie ir toliau stebina savo gebėjimu per tokį trumpą laiką pasakyti tiek daug. Eksperimentacijų vis dar daug, visą įrašą klausytoją lydi pulsuojantys dub ritmai, kurie, kartu su ryškia bosine linija ir vis išnyrančiu saksofonu tiesiog užhipnotizuoja savo melodiškumu. Kažkiek sintezatorių, daug chaotiškų gitarų — niekad per daug negali būti užtikrintas tuo, kas kūrinyje nutiks toliau, ir šis balansavimas tarp tikslių struktūrų ir visiškos laisvės tiesiog sunkiai gali palikti abejingų — jau ilgą laiką negirdėjau taip gyvai skambančio albumo. Vokalinis atlikimas nė kiek neatsilieka visu gyvybingumu — dainavimas, kuris neretai primena tiesiog kalbėjimą, vis derinamas su rėkimu, taip sustiprinant tiek tą neapribėžtą laisvumą, tiek visą emocingumą. Kuriama atmosfera tikrai ne visada yra pati patogiausia, tačiau būtent tokios jos čia ir reikia. O tekstuose Black Eyes aprėpia labai daug, daugiausia dėmesio, kaip ir senais gerais laikais, skiriant nagrinėjant socialines struktūras — žinoma, kritiškai, bet pateikiant labai svarbias įžvalgas. Nuo transfobijos ir militarizuotos policijos, iki apskritai visos sistemos, kuri skirta supriešinti visuomenę (o būtent jau ir pats įrašo pavadinimas apie tai užsimena). Atviri tekstai tiesiog priverčia klausytoją reflektuoti šiomis temomis, o iš tokio tipo muzikos būtent to ir tikiuosi.
https://blackeyes.bandcamp.com/album/hostile-design
keiyaA – hooke’s law
alternative R&B, electronic
keiyaA — mano šio mėnesio, o gal ir visų metų atradimas. Sunku šį naująjį jos albumą įstatyti į kažkokius žanrų rėmus (net jei ir teko tai padaryti). Kaip ir R&B, bet čia tiek pat ir hiphopo, džiazo, soul, elektronikos, ir dar velniai žino kiek visko. Daug abstraktumo, tačiau tuo pačiu ir jaučiamos aiškios struktūros — tiesiog visiška kūrybinė laisvė, kuri nepaklūsta jokioms taisyklėms. Tačiau ties melodijomis nesustojama — tekstuose visiškai tas pats. Atlikėja čia pateikia savo poeziją, kurioje didžiąją dalį laiko skiria nagrinėti savo emocinę būklę. Stresas, baimė, pyktis, įtampa — pagrindinės temos, tačiau tikrai nereikia tikėtis, jog taip tiesiogiai jomis ir bus kalbama. Verčiau, klausytojas po truputį supažindinamas su keiyaA vidiniu pasauliu, paliekant ir kažkiek vietos interpretacijoms.
https://keiyaa.bandcamp.com/album/hooke-s-law
Chat Pile & Hayden Pedigo – In the Earth Again
post-rock
Vienas didžiausių netikėtumų muzikos pasaulyje šiais metais — dar nuo pat albumo paskelbimo negalėjau tuo patikėti, bet tuo pačiu ir labai laukiau išgirsti galutinį rezultatą. Mano jau ne kartą išgirti Chat Pile, grojantys kažką tarp noise rock ir sludge metal, šįkart suvienijo jėgas su kitu mano itin mėgstamu vardu — american primitivism virtuozu Hayden Pedigo. Ar tokie du skirtingi vardai gali pasiūlyti kažką bendro? Pasirodo, dar ir kaip gali. Visgi, abiejų skambesiuose vyrauja savotiška melancholija, net jei ir skirtingai pateikiama. Chat Pile ir toliau stebina savo masyvumu ir savotiška agresija, kurioje netrūksta postapokaliptinių motyvų, tačiau ji dar niekada nebuvo pateikiama būtent šitaip. Pedigo su savo ramiais gitaros potėpiais įveda kažkokį sunkiai paaiškinamą laisvės pojūtį, išplėčiant ne tik girdimas tekstūras, bet ir visą bendrą atmosferą. Žinoma, emocijų kūriniuose itin daug ir didžioji dalis jų tikrai nėra pačios maloniausios, gausu pasikartojančios įtampos, tačiau jau ilgą laiką negirdėjau taip tinkamai įgyvendintų ramybės momentų prieš dar vieną sprogimą. Aišku, atmosfera nėra kuriama vien tik melodijomis — tas turėtų būti aišku bent kartą girdėjus kurį nors Chat Pile kūrinį. Grupės balsas Raygun Busch puikiai prisitaiko prie tuo metu girdimos energijos, varijuojant tarp beveik šnabždėjimo ir agresyvaus rėkimo. Ir toliau vystomos egzistencinės temos, kurios tiesiog gniuždo klausytoją. Hayden Pedigo, žinoma, kaip ir savo solinėje kūryboje, nedainuoja — bet to ir nereikia, kai savo gitaros natomis jis pasako daugiau negu gali žodžiai. Ir tai kiekvienas klausytojas interpretuos savaip, tačiau ši perteikiama emocija išliks ilgam.
https://chatpile.bandcamp.com/album/in-the-earth-again
Andrea Laszlo De Simone – Una Lunghissima Ombra
baroque pop, singer-songwriter
Po šešerių metų pertraukos — naujasis italų atlikėjo įrašas, kuriame ir toliau balansuojama tarp svajingumo ir realistiškumo. Albumas pasižymi giliomis orkestrinėmis aranžuotėmis, išplėčiant atmosferą ir taip sukuriant savotiškai kinematografišką efektą. Jei teko anksčiau klausytis jo kūrybos, tai šįkart visos tos itališkos romantikos ženkliai mažiau, daugiau laiko skiriant melancholijai, kuri mums, lietuviams, gal kiek labiau artima. Ritmai lėti ir lengvai hipnotizuojantys, o perėjimai tarp dainų beveik nepastebimi — tai valanda su šiuo įrašu pralekia labai greitai.
https://andrealaszlodesimoneofficial.bandcamp.com/album/una-lunghissima-ombra
Komentarai