15. Paris Texas – They Left Me with a Gun
rap rock, west coast hip hop
Šiais metais Paris Texas klausytojų širdis pamalonino dviem EP, iš kurių šis, antrasis, kiek stipresnis, tačiau abu verti didžiulio dėmesio. Tęsdami tai, ką pradėjo dar pirmaisiais savo įrašais, jie jungia hiphopą su pankroku — konceptas tikrai nėra naujas, bet retas vardas daro tai taip įspūdingai, kaip jie. Begalinis veržlumas, drąsa eksperimentuoti ir visiška laisvė būti tiesiog būti savimi. Productionas stebina kiekviena detale, o perteikiama energija labai greitai pritrauks bet kurį klausytoją.
14. Nilüfer Yanya – Dancing Shoes
indie rock, bedroom pop
Vos praeitais metais išleidusi albumą My Method Actor, Nilüfer Yanya toliau nepaliauja stebinti, šįkart pateikdama keturis naujus kūrinius. Labai smagu girdėti, kaip vis progresuoja jos dainų rašymo talentas, kuris, kaip jau daugelis spėjo įsitikinti — milžiniškas. Iš pirmos pažiūros dainos gali pasirodyti labai paprastos, bet čia ir slypi visas šio įrašo genialumas — muzika labai lengvai prieinama bet kuriam klausytojui, tačiau savyje slepia itin didelį kiekį detalių, kurios bus pastebimos tikrai ne po pačios pirmos perklausos. Smagu girdėti ir vis gilesnį nuokrypį į didesnį triukšmingumą ir lengvą lo-fi kiekį, puikiai derančius su atlikėjos balso tembru ir akustiniais elementais.
https://niluferyanya.bandcamp.com/album/dancing-shoes
13. Sacréblue – Beginklis
indie rock
Dar prieš beveik du metus išleistu savo EP Žmogus sacréblue parodė, jog jie — tikrai ne dar viena eilinė gitarinė grupė. Šis naujasis EP ir toliau apjungia ramų vokalinį atlikimą su sprogstančiomis melodijomis, puikiai perteikiant visą emocijų krūvą tiek savo skambesiu, tiek tekstais. Ir nors tos emocijos ir nėra pačios pozityviausios, joms tokiomis ir nereikia būti. Nedaug vietinėje scenoje vardų gebančių taip tinkamai perteikti kasdienybės melancholiją.
https://sacreblueband.bandcamp.com/album/beginklis
12. Galèra – Tyla tranko
jazz-rock
Tiek po pasiektų laimėjimų, tiek po debiutinio grupės singlo buvo aišku — eis jie toli ir jau greitai laukia kažkas tikrai ypatingo. Debiutiniu EP Galèra tai ištęsėjo su kaupu. Puikiai kuriama gili atmosfera, kūriniuose besikeičianti dinamika pritraukia klausytojo dėmesį, o dainų rašymo talentas jį išlaiko iki paskutinės natos. Jau savo debiutiniame įraše demonstruoti tokias aranžuotės — aukštasis pilotažas, o ypač, kai nebandoma užsisvajoti nuobodžioje komforto zonoje.
11. Vaidotas Mikšys & Ministry of Echology – Slapta žinia
reggae
Pastaruoju metu muzikos pasaulyje nutinka vis daugiau netikėtų sugrįžimų (va, ir du broliai Britanijoje po tiek metų užkasė savo karo kirvį ir net kažkaip milžinišką turą sugebėjo atgroti nesusipykus), bet tuo galima tik džiaugtis. Tikiu, jog retas skaitytojas nėra susipažinęs su grupės Lipnūs Macharadžos Pirštai kūryba, o jos balsas po šitiek laiko ir vėl girdimas šiame naujame keturių kūrinių EP. Kiek keistoka girdėti viską aukštos kokybės įrašuose, bet čia jau pirmojo pasaulio problemos — visa kita tiesiog nepriekaištinga. Šiltos melodijos, ironiški tekstai, o grupė Ministry of Echology puikiai atlieka savo darbą tiek sukuriant šiltą atmosferą, tiek palaikant tokį groove, prie kurio tik ir norisi sugrįžti. Kaip aš tikiuosi, jog tai nebus vienetinis bendras jų darbas.
https://ministryofechology.bandcamp.com/album/slapta-inia
10. dadcap – ddcp2
post-hardcore, alternative rock
dadcap po šiokios tokios pertraukos grįžo ne tik su pakitusiu sąstatu, bet ir su kiek kitokiu skambesiu. Įkvėpimo semdamiesi iš dabar jau nostalgiškai skambančių 2000-ųjų alternatyviojo roko muzikai būdingų garsų, jie geba užčiuopti tą sėkmės gyslelę, pateikiant kažką, kas (ypač vietinėje scenoje) skamba ne tik smagiai, bet ir unikaliai. Kūriniai trykšta energija ir natūraliomis emocijomis, o aš labai tikiuosi, jog šia krypti jie keliaus ir toliau, vis stipriau ją išgryninant. Taip pat privalau išskirti ir šio EP visą marketingą — nuo vaizdo klipų ir žurnalo išleidimo, dadcap pilnai atsidavė nostalgijai ir savo perteikiamai estetikai, o toks įdirbis negali būti pražiūrėtas pro akis.
https://ddcp.bandcamp.com/album/ddcp2
9. Febuary – Run Like a Girl
screamo
Keista šios grupės istorija: vos prieš metus išleido debiutinį albumą, o nuo to laiko Febuary spėjo išsiskirti, sugrįžti, įrašyti šį EP ir jį dar ir išleisti. Žinoma, screamo scenoje tokie dalykai tikrai nėra naujiena, bet tokie įrašai tikrai neturėtų būti praleisti. Daug energijos, puikiai kuriama savotiškai nostalgiška atmosfera, o ir skambesys turi tą idealų kiekį nešlifuotų garsų, kad palaikyti tą visą debiutiniame albume girdėtą autentiškumą. Vokalinis atlikimas ir toliau stebina savo gebėjimu vienodai stipriai skambėti tiek dainuojant, tiek rėkiant, o tekstuose taip pat nebandoma nuslėpti jokių asmeniškumų.
https://febuaryxoxo.bandcamp.com/album/run-like-a-girl
8. MSPAINT – No Separation
synth punk, rap rock
Anksčiau kažkaip mano dėmesio per daug nepritraukę MSPAINT (nors tikrai negaliu sakyti, jog ten buvo kažkas blogai), su naujuoju EP No Separation galutinai užverbavo į savo gretas. Penkiolika minučių intensyvių sintezatorių, kurie papildomi tiek groovy ritmais, tiek chaotiškais noise potėpiais. Be vokalinio atlikimo skambėtų kaip smagus energijos užtaisas, bet viską į atskiras aukštumas iškelia vokalisto DeeDee repavimas, kiekvieną frazę, kiekvieną siunčiamą žinutę tiesiog kišant klausytojui tiesiai į veidą — žinoma, pačia geriausiąja prasme.
https://mspainthattiesburg.bandcamp.com/album/no-separation
7. Yves – Soft Error
k-pop, electronic
Yves trečiuoju soliniu EP per du metus ir toliau įrodinėja, kad k-pop retai kada, bet visgi gali neskambėti apgailėtinai. Glitčinė elektronika, garage ritmai, tiesiog fantastiškai skambantys hookai, papildomi atlikėjai iš vakarietiškos scenos — visa tai, kas labai ryškiai girdima Soft Error, šioje pasaulio pusėje sutinkama tikrai per daug retai. Taip, vis iššoka tam tikrų anomalijų, tačiau su šiuo EP Yves, panašu, ne tik iššoko iš žanro rėmų, bet ir tiesiog išsiteleportavo į visai kitą dimensiją, kurioje k-pop taisyklės tiesiog negalioja, bet elementai vis dar savotiškai jaučiami.
6. Roughly Human – Spring Into Action
emo, post-hardcore
Išleidę vieną, mano atžvilgiu, stipriausių praeitų metų vietinės scenos albumų Almost Daylight, Hopeless Dawn, Roughly Human, panašu, laiko nešvaistė ir pateikė dar penkis naujus kūrinius. Ir jie toliau skamba nepriekaištingai — melancholijos ir savitos nostalgijos mišinys neabejotinai atras kelią tiesiai į klausytoją, melodijos vis dar stebina savo išradingumu, o tekstus ir toliau galima nagrinėti kaip atskiras poemas, tiek savo apimtimi, tiek potekstėmis. Smagu girdėti ir tinkamai išnaudojamą trimitą — kokia gi emo grupė be jo? Bent jau Lietuvoje šiuo metu dar neatradau kitos grupės, gebančios pateikti būtent tokią atmosferą, o su kiekvienu nauju išstojimu dar ir ją kažkuo praplėsti.
https://roughlyhuman.bandcamp.com/album/spring-into-action
5. Gingerbee – Apiary
chamber pop, art rock, emo
Internetinė grupė Gingerbee dar prieš porą metų išleistame EP Our Skies Smile stebino gebėjimu jungti elektroninius garsus su itin trankiais screamo elementais. Šįkart jie ir toliau eksperimentuoja, elektroniką iškeičiant į kamerinius bei akustinius elementus, tačiau vis dar paliekant tą pačią agresiją. Džiazinis skambesys bet kada gali netikėtai peršokti į emo — ir net neįsivaizduoju kaip, bet tai puikiai veikia, nekuriant jokio nereikalingo chaoso, tiesiog progresuojant melodijas pačių kūrinių viduje. Netrūksta nei techniškumo, nei emocionalumo — per vos šešis kūrinius Gingerbee pateikia labai daug, o Apiary yra vienas keisčiausių, bet tuo pačiu ir įdomiausių metų darbų.
https://gingerbee.bandcamp.com/album/apiary
4. Iglooghost – Bronze Claw Iso
UK bass, experimental hip hop
Praeitais metais išleidęs savo magnum opus albumą Tidal Memory Exo, Iglooghost grįžta su penkiais naujais kūriniais, tęsiančius tą pačią kryptį. Aišku, per trylikos minučių trukmę sunku išgauti tą anksčiau girdėtą chaosą, tačiau to ir nereikėjo tikėtis — bet užuominų netrūksta. Kaip iš šio atlikėjo galima po šitiek laiko tikėtis, tiesiog genialus productionas, šįkart kiek giliau brendant į tą tamsesnių garsų pusę. Net ir tos hiphopo kūrybinės dalies čia jaučiasi kiek daugiau, puikiai sukuriant savotišką postapokaliptinę atmosferą. Ir tų klampių garsų tik ir norisi daugiau, bet teks jau palaukti sekančio įrašo.
https://iglooghost.bandcamp.com/album/bronze-claw-iso-1
3. The Orchestra (For Now) – Plan 75
art rock, progressive rock, post-rock
Panašu, kad Londono Windmill scena, pateikusi tokius vardus, kaip Black Country, New Road ar black midi, vis dar neišsisėmė. Jau po pirmojo The Orchestra (For Now) singlo buvo aišku, jog grupė turi, ką pasakyti. Ir šiais metais pasakė labai daug, išleidę du EP, iš kurių pirmasis, Plan 75, vos vos stipresnis, tačiau ir antrasis, Plan 76, be jokios abejonės, labai vertas dėmesio. Visą įrašą girdimi simfoniniai elementai puikiai išnaudojami bendroje progresijoje, o taip pat ir prisideda prie kuriamos atmosferos — kurioje išgirsti galima visko, ir nė viena sekundė neišnaudota veltui. Jei taip ir toliau, tai grupė eis labai toli ir jos vardą girdėsim dar tikrai ne kartą, o kol kas, panašu, kad tai po truputį ir vyksta.
https://theorchestrafornow.bandcamp.com/album/plan-75
2. Maruja – Tír na nÓg
post-rock, jazz-rock
Du metus iš eilės Maruja prasiskynė kelią į aukščiausią mano metų mėgstamiausių EP sąrašo vietą, o ir šiais metais jie paleido dar vieną (vėliau — ir albumą). Ir iki pat paskutinės minutės, prieš pradedant rašyti šį tekstą, vis negalėjau apsispręsti ar ir šiais metais istorija pasikartos. Bet, yra kaip yra, o apie šį darbą, kaip ir kaskart apie šią grupę galiu pasakyti, jog tiesiog neįtikėtina, kaip Maruja greitai klausytojus maitina nauja kūryba ir kaip ta kūryba nepaliauja stebinti. Tír na nÓg — keturių kūrinių trukmės improvizuotas įrašas, pasižymintis itin detaliais muzikiniais sluoksniais, tamsia atmosfera ir itin energingu bei emocionaliu skambesiu. Na, žinant šią grupę, tai šie žodžiai galbūt jau ir turėjo būti aiškūs. Dvidešimt dvi minutės visiškai neribotos laisvės, kuri prikaustys klausytojo maksimalų dėmesį.
1. Gabija Li – WOW
alternative R&B, progressive pop
Po per keletą pastarųjų metų išleistų pavienių singlų, tikiu, ne aš vienas laukiau ilgesnės trukmės Gabijos Li įrašo — nes potencialo buvo labai daug. Ir džiugu, jog tas potencialas ne tik buvo išpildytas, bet ir pranoko save visomis prasmėmis. Tokio skambesio vietinėje scenoje sutikti galima itin retai, o atlikėja su tuo susidoroja su tuo visiškai be jokių problemų. Vis progresuojantis skambesys, kuriame išgirsti galima visko, nuo ritmiškų beatų iki gitarų, o visas vokalinis atlikimas ir tekstai tiesiog spinduliuoja drąsa ir sveikintinu pasitikėjimu savimi. Tiesiog negaliu neduoti šiam darbui aukščiausios vietos — tai yra tai, ko mūsų muzikos padangėje ypatingai trūko Tai buvo vienas mano klausomiausių įrašų šiais metais, pritrenkęs mane nuo pat pirmosios perklausos ir lydėjęs visus metus iki dabar, o lydės ir toliau dar labai ilgai.
Komentarai