Pasigarsink – lapkričio muzika

De La Soul – Cabin in the Sky

conscious hip hop, jazz rap, east coast hip hop

Vienas didžiausių metų siurprizų buvo reperio Nas įrašų leidyklos septynių albumų serija Legend Has It…, parodžiusi, jog hiphopo legendos vis dar turi ką parodyti. Serijoje išleistas ir naujasis De La Soul darbas, pirmasis jų albumas per devynerius metus ir pirmasis, išleistas jau po grupės nario Dave mirties prieš porą metų. Grupė stipriai pagerbia savo brolį, išlaikant sau būdingą šilumą ir optimizmą — visa tai, kas juos padarė unikaliais ir svarbiais išlieka ir čia, o net ir visas įrašo skambesys lenkia viską, ką jie darė pastaruosius du dešimtmečius. Daugiau nei valanda vienų maloniausiai skambančių hiphopo kūrinių šiais metais, o ką jau bekalbėti ir apie tai, kokią stiprią pagalbos komandą jie čia surinko, nuo prodiuserių iki visų papildomai pasirodančių atlikėjų. Jei De La Soul ir nuspres, jog ties šiuo albumu deda savo istorijos tašką, geresnės pabaigos įsivaizduoti nebuvo įmanoma.

Dargana – Bus Lengva

neo-soul

Prieš porą metų kalbėjau apie Darganos debiutinį albumą Tiltai, o po tiek laiko tik galiu pakartoti tuos pačius žodžius: kaip gera stebėti šios grupės progresą. Gal ir nepraėjo to laiko tiek daug, bet bent jau aš tikrai spėjau išsiilgti ir labai džiaugiuosi, jog antrasis albumas pagaliau čia. Nuo pat pirmų sekundžių klausytojas nukeliamas į tą jau iš anksčiau gerai pažįstamą muzikinį pasaulį ir kaip smagu, jog šio skambesio nesumaišysi su niekuo kitu. Žinoma, Dargana nestovi vietoje ir atranda, kuo tą skambesį papildyti, šįkart — itin tinkamai išnaudotais styginiais instrumentais, kurie išplėčia visą atmosferą vos jiems pasirodžius. Tikrai nėra, jog jie visą albumą ir išlieka — tiesiog malonus akcentas, kuris netikėtai perauga į kitų instrumentų partijas. Kaip ir anksčiau, melodijos išlieka šiltos ir spinduliuojančios lengva psichodelika, kurioje netrūksta įvairiausių tekstūrų. Visi instrumentai išlieka tiek ryškiai girdimi, tiek tuo pačiu ir susijungia į vientisą darinį, kuris tiesiog reikalauja į jį įsiklausyti ir lėtai leistis į šią muzikinę kelionę. Apie tai jau kalbėjau prieš porą metų, bet vokalinis atlikimas ir toliau taip atima žadą, jog tiesiog privalau tai paminėti dar kartą. Kiekviename kūrinyje jis ima visišką centrą, tačiau tikrai neužgožiant ir likusių elementų. Kaip ir melodijos, vokalas verčia įsiklausyti, niekur neskubant, o tiesiog pilnai atsiduoti girdimiems žodžiams. O juose daug kalbama apie subtilią nostalgiją, kasdienybės momentus ir, žinoma, įvairiausius žmogiškus jausmus. Kaip ir sako albumo pavadinimas, viskas bus labai lengva.

https://juodabanga.lt/product/tiltai

Danny Brown – Stardust

experimental hip hop, electronic dance music

Visada nekantriai laukiu naujos Danny Brown kūrybos — kad ir ką jis bepateiktų, iškart yra aišku, jog du kartus jo vienodai skambančio neišgirsim. Prieš porą metų jis nustebino savo santūriausiu darbu Quaranta, bet, žinoma, tos pačios krypties tęsinio tikėtis tikrai nereikėjo. Žinoma, tie pokyčiai nesustoja. Šįkart jis ir vėl grįžo prie savo ankstesnės kūrybos chaotiškumo, kurį jungia su futuristišku eksperimentavimu. Hiphopas su laužyta elektronika ir hyperpop elementais — taip, šiais laikais gal ir nėra visiškai nauja ir niekur negirdėta kombinacija, bet taip detaliai ji dar niekada nebuvo pateikta. Skaitmeniniai garsai itin dera su hiphopo pagrindu, viską nepaliaujamai dekonstruojant ir sukuriant kažką, kas varijuoja tarp chaoso ir ramybės, retkarčiais destruktyviai griaunant viską savo kelyje, o retkarčiais — džiaugsmingai nešant euforišką pozityvumą. Šįkart Brown į pagalbą pasitelkė didžiulį kiekį būtent to viso futuristinio skambesio kūrėjų, kai kuriuos iš jų jau ir pats ne kartą gyriau, o po šio darbo tiesiog privalau tai padaryti dar kartą — tiesiog nuostabu, kiek visko šiame įraše daug ir kaip tai puikiai išdirbta. Jei melodijos sugrįžo prie ankstesniųjų atlikėjo kūrybinių laikų skambesio, tai vokalinis atlikimas ir tekstai apjungia viską, kas buvo iki šiol. Girdimas ir seniai pažįstamas Danny Brown atlikimas, kuriame jis itin ekspresyviai ir energingai atlieka kiekvieną, net ir menkiausią garsą, bet netrūksta ir ramesnių momentų, sušvelninant visą bendrą tėkmę ir suteikiant jai įvairesnių spalvų. Kaip sakė pats atlikėjas, Stardust žymi naują jo gyvenimo periodą — tai pirmasis jo darbas, įrašytas jam būnant pilnai blaiviam. Tai tampa centrine tema dainų tekstuose, kuriuose atlikėjas drąsiai šneka apie savo kovas su priklausomybėmis ir šiuo metu išgyvenamą atgimimą, jaučiamą atsakomybę ir savivertę. Įdomus efektas girdėti tokius gilius tekstus taip skambančiame įraše, bet turbūt tik Danny Brown tai ir tegali padaryti. O ką jau bekalbėti ir apie pritariančiuosius atlikėjus, kurie kiekvienas šį albumą vis savaip papildo. Dar vienas itin stiprus darbas iš atlikėjo, kuris jau seniai spėjo įrodyti, jog retas vardas geba taip žvelgti į ateitį, kaip jis. Naujas gyvenimo etapas atnešė naują kūrybinę laisvę ir energiją, kuri čia tiesiog stebina.

https://dannybrown.bandcamp.com/album/stardust-1

Monikaze – Cheers to Mental Health

electronic, art pop

Vos ne kasmet kalbu apie kokį naują Monikaze albumą, bet tuo galima tik džiaugtis. Jei ankstesniajame jos darbe Weakness tyrinėtos žmogaus ydos, tai šįkart ir vėl į kūrinius įtraukiamas bendras konceptas — diskutuojama, kaip jau ir žada pavadinimas, apie žmogaus psichinę būklę. Žinoma, tai ji daro savaip, viską pateikiant kiek ironiškai, kartais kiek pašiepiant persistengimus išlaikyti sveiką savo būklę, tačiau būtent šie bandymai į rimtas temas pažvelgti su šypsena albumui suteikia labai tvirto charakterio. Tai tikrai nėra liūdnas albumas, anaiptol, Monikaze savo judria elektronika derina temas, kuriomis daugumai nėra itin lengva kalbėti, su klubine energija, taip sukuriant unikalią patirtį. O taip pat smagu ir išgirsti ir šiek tiek lietuviškų tekstų, kurių iš šios atlikėjos taip vis pasigendu.

https://monikazemusic.bandcamp.com/album/cheers-to-mental-health

Barbora Matuzaitė – Threads of Grace

contemporary folk, singer-songwriter

Dar vienas lietuviškas darbas, iš vardo, kuris galbūt ne visiems pažįstamas — bet, tikiu, tai labai greitai pasikeis. Akustinė gitara ir vokalas — viskas, kas girdima šiose aštuoniose dainose. Bet daugiau nieko čia ir nereikia. Subtilus ir minimalistinis folk skambesys sukuria intymią ir švelnią atmosferą, lyg viskas būtų atliekama toje pačioje erdvėje, kaip ir klausytojas. Vos vienas instrumentas sugeba perteikti didžiulį kiekį emocinio svorio, kuriame, net jei ir tikrai galima išgirsti reikalingų tamsesnių linijų, viršų galiausiai paima neatkartojama ramybė. Ir smagu, jog pats pateikimas nėra perspaustas nereikalingomis detalėmis — melodijos neapdorotos perdėtu productionu, taip tik dar labiau sustiprinant tą visą artumo ir nuoširdumo jausmą. Jei teko klausytis ankstesnių atlikėjos singlų, turbūt labiausiai įsiminęs elementas buvo būtent vokalinis atlikimas. Neįtikėtinai gilus tembras, kuris neša savotišką vidinę jėgą, kurioje galima įžvelgti ir šiek tiek trapumo bei kitų natūralių emocijų. Tekstuose poetiškai kalbama apie temas, su kuriomis kiekvienas gali bent kažkiek susitapatinti — iliuzijos ir ilgesys, vidinė ramybė ir tiesiog elementarus paprastumas. Šie tekstai vystosi lėtai, po truputį atsiveriant visu savo grožiu — nuostabus dainų rašymo talentas, kurio tiesiog sunku nelyginti su Joni Mitchell kūryba. Žinoma, norėtųsi, jog tekstai būtų lietuvių kalba, tačiau bendro efekto tai nė kiek negadina, o ir tikiu, jog ateityje laukia tik dar daugiau staigmenų.

Hatchie – Liquorice

dream pop

Kas pamena, kas ne, bet prieš trejetą metų praeitą australų atlikėjos Hatchie albumą Giving the World Away nominavau kaip vieną stipriausių tais metais. Praėjo kažkiek laiko, atlikėja, tikiu, kito ir kaip asmenybė, ir tai kiek jaučiasi visoje naujojoje kūryboje — šįkart atskleisdama savo brandesnę ir kažkiek emociškai sudėtingesnę pusę. Anksčiau girdėtų judresnių, šokiams galimų pritaikyti motyvų beveik nebeliko. Bet kas liko ir kas tiesiog ima viršų, tai visas iš anksčiau pažįstamas svajingumas. Liquorice kūriniai kaip niekad genialiai apjungia dream pop ir jangle pop elementus, tai maždaug turėtų būti aišku, ko tikėtis: reverbuotos gitaros, sintezatoriai, ritminės mašinos. Visa tai kuria švelnią ir svajingą atmosferą, tačiau paliekant vietos ir iš visos šios romantiškos nostalgijos įkvėpti oro bei paliesti emocijas kitoje prizmės pusėje. Ir taip, sunku nelyginti su kokiais tai Cocteau Twins, bet atlikėja nebando jų kopijuoti, o tęsia jau pradėtas tradicijas. Tos tradicijos, žinoma, tik melodijomis neapsiriboja. Hatchie savo balsu perteikia jau gerai pažįstamą švelnumą, kūriniuose viską sustatant į savas vietas. Jis taip pat pasižymi svajingumu ir labai maloniai įsipaišo tarp gitaros kuriamų tekstūrų. Kalbant apie tekstus, tai, kaip ir priklauso, emocijų daug ir didžioji dalis jų sukasi aplink meilės tematiką, tačiau jei viskas ir skamba švelniai ir maloniai, tai kalbama ne tik apie linksmiausius dalykus. Ilgesys, nusivylimas, susvetimėjimas — meilė kartais atneša ir tokius jausmus, o Hatchie būtent apie tai ir kalba, nuo realybės nebėgant, o ją priimant ir savaip reflektuojant.

https://hatchie.bandcamp.com/album/liquorice

Haley Heynderickx & Max García Conover – What of Our Nature

indie folk, singer-songwriter

Albumas, anot atlikėjų, įrašytas tiesiai į juostą trobelėje Vermonte, ir tas šiltas jaukumas puikiai persiteikia kiekviename kūrinyje. Žemiški ir gyvi jausmai perteikiami minimalistiškai skambančiuose kūriniuose, kuriuose didžiąją visų aranžuočių dalį užima akustinė gitara ir retkarčiais pasirodanti švelni perkusija. Smagu, kai folk muzikoje vis dar atrandama būdų sugrįžti prie jos šaknų bei naujų kelių nustebinti klausytoją. Emocijų, žinoma, tikrai netrūksta, kiekvienai natai rezonuojant su apdainuojamomis temomis. Jei muzika išlaiko folk žanro taisykles, tai tose tekstų temose girdima tas pats. Ilgą laiką tai buvo būdas perteikti visas socialines problemas, neretai pasukant ir pilietinio pasipriešinimo pusės link. Būtent tai girdima ir čia — albumas kalba apie socialinę nelygybę ir neteisybę, komercializmo pavojus, kolonializmo pasėkmes ir tiesiog plačiosios visuomenės kasdienybę. Manau, aišku, jog tų, mano jau minėtų emocijų, tikrai netrūksta, tačiau nepaisant viso jaučiamo pykčio ir savotiško susierzinimo, bendras efektas išlieka itin malonus — bent jau aš būtent to ir ieškau šio skambesio kūryboje. O vokaliniai atlikimai tik ir padeda tai išgryninti, abiejų atlikėjų balsai puikiai dera kartu ir savo skirtinga poetiška artikuliacija užtikrina nepamirštamą patirtį.

https://haleyheynderickx.bandcamp.com/album/what-of-our-nature

Tyliai Teka – Nerimo Formos

indie rock

Šiais metais dalimis pristatinėję savo kūrybą, grupė Tyliai Teka pagaliau pateikė likusias savo debiutinio albumo Nerimo Formos dainas. Kaip ir jau viršuje aprašytame Monikazes albume, čia taip pat tyrinėjamos, kaip ir pasakoja pavadinimas, temos, susijusios su nerimu, psichologine įtampa ir kitomis panašiomis problemomis. Žmogiški išgyvenimai atskleidžiami per muziką, o skambesys tikrai neužsistovi vietoje — smagu girdėti tokią skirtingų garsų įvairovę, bet tuo pačiu ir išlaikant vientisą kryptį. Smagu, kad kalbama tokiomis svarbiomis temomis ir dar atrandama vietos jas perkelti į savo kūrybą būtent šitaip. Stebiu šią grupę jau kelintus metus ir vis stebiuosi jų progresu — žinoma, dar tikrai ne viskas tobula, bet kažkuo jie vis atranda būdų prie šių kūrinių vis sugrįžti.

https://tyliaiteka.bandcamp.com/album/nerimo-formos

Armand Hammer & The Alchemist – Mercy

abstract hip hop, east coast hip hop

Tiek apie patį duetą, tiek apie jo narius billy woods ir Elucid jau ne kartą esu rašęs ir be galo gyręs, o kitaip ir būti negali, kai su bet kokiu išstojimu jie tiesiog demonstruoja aukščiausią klasę. Šįkart jie vėl suvienijo jėgas su prodiuseriu The Alchemist, su kuriuo prieš ketverius metus išleido albumą Haram. Žinant jų visų galimybes, vilčių šiam darbui teikiau labai didelių. Žinoma, neklydau. Abu reperiai ir toliau demonstruoja tiesiog neprilygstamą meistriškumą. Jų tekstai tankūs, intelektualūs, kupini istorinių ir politinių atspindžių. Didžioji dalis laiko skiriama smurto tematikai, poetiškai pasakojant apie jo vietą žmogaus egzistencijoje. Daug pamąstymų apie dehumanizaciją, egzistencinį nuovargį, praeities atspindžius dabartyje — jei teko bent kada girdėti šių atlikėjų kūrybą, turėtų būti aišku, jog pasakyti jie turi labai daug, o tai pateikiama ypatingai įtikinamai. Ir ne tik jie, bet ir papildomai pasirodantys kiti atlikėjai, tokie kaip Earl Sweatshirt, Pink Siifu bei Cleo Reed, suteikdami šioms temoms asmeninių perspektyvų ir emocijų. Kaip ir anksčiau, melodijos pasižymi tamsiu ir niūriu atmosferiniu fonu. Eksperimentinių motyvų ženkliai mažiau, bet čia jau The Alchemist nuopelnas — kaip jam ir įprasta, daugiau dėmesio skiriama džiaziniams elementams. Tačiau gerai pažįstama įtampa vis dar vietoje. The Alchemist yra absoliutus tekstūrų meistras ir tai jis jau ne kartą įrodė, o ir toliau čia tai įrodinėja. Nuo dekonstruotų pianino garsų, besikeičiančių perkusinių elementų ar vis išnyrančių vokalinių iškarpų — tiesiog nuostabu, kiek visko čia daug, o su kiekviena perklausa atrandama vis kažko naujo. Įdomu, jog ir tas niūrumas laikui bėgant pasidaro savotiškai jaukus. Gal čia ir slypi ta smurto tematika — klausytojas tai priima ir tai tampa aiškiai suprantama ir svarbia viso efekto dalimi. Kiekvieną kartą kalbėdamas apie kažką, prie ko prisiliečia šio dueto nariai, negaliu sustoti jų girti, o su Mercy ši tendencija tikrai nesustoja.

https://armandhammer.bandcamp.com/album/mercy

Bucktooth Tiger – Bucktooth Dragon

emo, math rock, post-hardcore

Jau teko girti ankstesnius grupės įrašus, o dabar jau Bucktooth Tiger pribrendo ir debiutiniam albumui. Grupė akivaizdžiai patikėjo ne tik techniškai, bet ir visomis su jų kūryba susijusiomis prasmėmis. Daug organizuoto chaoso, kaip ir priklauso tokio žanro muzikai — ypač stebina netikėtai išgirsti ir netikėtus momentus, tokius kaip trimitą ar klavišinius, kurie, atrodo, gal ir galėtų pasimesti visame maksimalizuotame skambesyje, tačiau to nepadaro. Malonu girdėti ir balansą tarp tiesiog sprogstančios energijos ir ramesnių, atmosferiškų pragrojimų, taip tik dar labiau išplėčiant visą emociškumą. Labai džiaugiuosi, jog Lietuvoje gimsta vis daugiau grupių, būtent šitaip drąsiai eksperimentuojančių savo skambesiu.

https://bucktoothtiger.bandcamp.com/album/bucktooth-dragon

Oneohtrix Point Never – Tranquilizer

progressive electronic, ambient, sound collage

Visada nekantriai laukiu naujos Daniel Lopatin, geriau žinomo savo sceniniu vardu Oneohtrix Point Never, kūrybos — kone viskas, prie ko jis prisiliečia, yra verta didžiausio dėmesio. Jau ne kartą teko apie jį rašyti, o jo dar 2011-aisiais išleistas albumas Replica yra vienas mano visų laikų asmeninių favoritų. Pastaruoju metu jis buvo pasukęs kiek labiau tradicinės muzikos link (nors žodis tradicinė kažin ar tinka visame kontekste), ir tai jam puikiai sekėsi, tačiau tiesiog negaliu nupasakoti savo džiaugsmo išgirdus pirmuosius šio įrašo kūrinius — OPN ir vėl grįžta prie savo ištakų.

Jei Replica buvo sukurtas iš senų televizijos reklamų garsų, tai šįkart — iš praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio garsų semplų bibliotekų, pamirštų interneto archyvuose. Oneohtrix Point Never savo kūryboje ir vėl juos karpo, restruktūrizuoja ir visaip kitaip maišo tarpusavyje, sukuriant neįtikėtinai atmosferišką garsų koliažą. Skambesys svyruoja tarp sapniško ambiento ir struktūrizuoto chaoso. Melodiją ne visada galima užčiuopti, tačiau tai čia ir nėra svarbiausia — daug svarbiau visa patirtis, kurioje garsų srautas tau atneša vis kažką naujo: ar tai būtų pianinas, ar laužyti perkusiniai elementai, ar dar kokie sunkiai suprantami kūrinio elementai.Jei keletame ankstesnių atlikėjo darbų buvo girdimas vokalinis atlikimas, tai čia, kaip jau seniau su juo buvo įprasta, jie girdimi tik labai trumpais momentais, o ir paimti jie iš tų pačių semplų. Taip šie balsai, kurie gal labiau primena sapne girdimus šnabždesius, tampa tik dar vienu sluoksniu visame garsiniame audinyje. Žinoma, elektronika yra elektronika, bet OPN kūryboje ji nešė neįtikėtiną kiekį emocijų — tas pats jaučiama ir čia, o aš turbūt nuo Replica laikų ir nejaučiau tokio muzikos kuriamo efekto — laikinumas ir trapumas, savotiška nostalgija, kuri pasakoja, jog net jei ir niekas turbūt nebepamena, kam originaliai šie garsai buvo sukurti, tačiau garsas išlieka. Prisiminimai muzikinėje formoje — tikiu, jog kiekvienas klausytojas šį albumą interpretuos savaip, ir tai yra visa jo magija (nemaišyti su prieš pusę dešimtmečio išleistu to paties atlikėjo albumu).

https://oneohtrixpointnever.bandcamp.com/album/tranquilizer

Tadelis – Beveik vakar šiandien ir rytoj

indie rock

Debiutinis grupės EP, panašu, nepridegė. Keturiuose kūriniuose, kurie paminimi jau ir pačio įrašo pavadinime, didžiausią įspūdį palieka grupės pozityvumas, kuris, nors ir ne visada pasireiškia tiesiogiai, yra jaučiamas kiekvieną sekundę. Nežinau, ar tai daryta specialiai, tačiau įdomu ir girdėti skirtingus emocinius atspalvius pagal dainos pavadinimą (Vakar skamba kiek melancholiškai, o, pavyzdžiui, Rytoj — švelniau ir šviesiau). Bus įdomu stebėti, kur grupė eis toliau — debiutas tikrai sveikintinas, o jei dar kiek pabandžius išlipti iš retkarčiais pasikartojančių žanro standartų, tai ateitis laukia tikrai įdomi.

Blut aus Nord – Ethereal Horizons

atmospheric black metal

Šešioliktasis sunkiosios muzikos veretanų darbas — ar po trijų dešimtmečių vis dar galima pasakyti kažką naujo? Ir dar kiek galima. Meistriškas atlikimas ir gili atmosfera, kurioje netrūksta nei melodiškumo, nei disonanso. Gera girdėti taip tinkamai jungiamus vos ne meditacinius pragrojimus su intensyviais black metal elementais. Kiekvienas kūrinys pateikia visą savitą muzikinį pasaulį, kupiną judančių ir vis besikeičiančių detalių, bei, svarbiausia, gyvybės. Tai užtikrina, jog net ir po kažin kelintos perklausos vis bus galima atrastii kažko naujo, o aš net nepamenu, kada Blut aus Nord skambėjo šitaip įspūdingai.

https://blutausnord.bandcamp.com/album/ethereal-horizons

Juana Molina – Doga

neo-psychedelia, ambient pop, folktronica

Pirmasis argentiniečių atlikėjos albumas per aštuonerius metus, o, žinant jos ankstesnę kūrybą, laukti tikrai buvo ko. Gausus eksperimentavimas apjungiant popmuziką, folk ir elektroniką sukuria hipnotizuojančius garsinius peizažus, kurie lyg psichodelinis filmas vis besikeičia kiekviena nata. Albume susipina įvairūs akustiniai instrumentai bei sintezatoriai, o jos vokalas itin tinkamai išnaudojamas kaip dar viena aranžuotės dalis, kuri tik papildo skambančias melodijas, o ne atvirkščiai. Įraše išlaikoma mistinė tematika, kuri pasireiškia visomis prasmėmis: nuo lyg verpetas įtraukiančių ritmų, iki tekstų, kuriuose Juana Molina žaidžia abstrakčiomis frazėmis bei pavieniais žodžiais.

https://juanamolina.bandcamp.com/album/doga

Mavis Staples – Sad and Beautiful World

country soul

Mavis Staples, legendinė atlikėja bei žmogaus teisių aktyvistė, būdama aštuoniasdešimt šešerių, išleido dar vieną albumą — ir ne tik išleido, bet ir parodė, jog net ir po tiek laiko ji vis dar turi ką pasakyti. Reflektuodama apie šių dienų realijas, ji tiesiogiai konstatuoja, jog gyvenime svarbu tiek skausmas, tiek grožis. Begalė emocijų, tačiau bendras vaizdas — pozityvus, kurį daugiausia užtikrina pačios Staples balsas, vis dar skambantis taip pat įspūdingai ir išliekantis centriniu įrašo elementu. Dešimt kūrinių, kuriuos sudaro tiek originalios dainos, tiek savaip perdainuotos moderniosios klasikos iš Amerikos muzikos istorijos (į čia ir tinkamai įtraukta ir Frank Ocean daina). Švelni protesto ugnelė vis dar dega kiekvienoje natoje, o Mavis Staples, atrodo, net ir didžiausius skausmus gali apdainuoti taip, jog ir juose galima atrasti taip reikalingos vilties.

https://mavisstaples.bandcamp.com/album/sad-and-beautiful-world

Rosalía – Lux

art pop, classical crossover

Po elektroninių eksperimentacijų, girdėtų praėjusiame jos darbe Motomami, tikėjausi, jog kažkur ten ji toliau ir užsiliks — vis dėlto, galimybės beribės. Ir taip, kažkiek to vis dar čia, tačiau ko nesitikėjau, tai būtent to, ką gavau. Lux įrašytas kartu su Londono simfoniniu orkestru ir jame orkestrinė muzika persipina su popmuzikos elementais. Orkestras jos kūrybai suteikia dar neregėtų atmosferinių platumų, o sujungus tai su elektronika ir moderniais ritmais, gaunasi toks kaip ir tiltas tarp žemiškumo ir dvasiškumo — o būtent tokia ir buvo viso albumo koncepcija. Taip pat, pats įrašas struktūriškai suskirstytas į keturias dalis, išlaikant tą visą klasikinių simfonijų vientisą dramaturgiją. Jei atlikėjos vokaliniai sugebėjimai jau stebino ir anksčiau, tai po šio albumo aš net nežinau, kiek kitų vardų šiuo metu gali jai prilygti. Lux kūriniuose jos balso diapazonas ir visa kontrolė yra kertinis viso įrašo elementas, atliekantis ne tik vedlio vaidmenį, bet ir tampa visišku emociniu branduoliu. O emocijų spektras milžiniškas — nuo džiaugsmo ir ekstazės iki liūdesio, nuoskaudos ir atleidimo. Taip, kalbos barjeras, žinoma, išlieka, tačiau tikrai nebūtina suprasti nė vienos iš atliekamos kalbos (o jų čia paliesta virš dešimties), kad perteikiami jausmai būtų suprantami. Įdomi ir pati tekstų potekstė — kiekviena kūrinio dalis atspindi skirtingą šventą moterišką figūrą, taip tik dar labiau prisidedant prie viso jau minėto žemiškumo ir dvasiškumo efekto.

The Hellp – Riviera

indietronica, electropop

Praėjus vos metams nuo dueto albumo LL, The Hellp pateikė dar dešimt naujų kūrinių. Anksčiau ryškiai girdėtą bloghouse nostalgijos nešamą energiją šiek tiek užnugaryje (nors jos čia dar tikrai netrūksta), grupė šįkart juda į priekį ir įterpia dar daugiau kiek futuristiškai skambančių elektronikos ir alternatyviojo roko mišinio. Gausu ryškių tekstūrų, kurias, atrodo, besiklausant galima pajusti fiziškai, o šio lengvo chaoso atnešama melancholija labai greitai įtrauks bet kokį klausytoją. Labai džiaugiuosi, kad toks skambesys ir vėl yra girdimas vis dažniau ir dažniau, o The Hellp atranda būdų lengvai jį pritaikyti ir šiems laikams, nebandant vaikytis jau išbandytų formulių.

FKA twigs – Eusexua Afterglow

electronic dance music, alternative R&B

Dar pačioje metų pradžioje labai gyriau FKA twigs albumą Eusexua, o jo tęsinio ilgai laukti nereikėjo. Džiaugiuosi, jog atlikėja nusprendė nesigręžti atgal ir neleisti albumo deluxe versijos, o viską pateikti kaip atskirą darbą. Tęsinys yra tęsinys, tai kažko kardinaliai skirtingo nei ankstesniame darbe tikėtis nereikėjo — bet pokyčių, žinoma, tikrai netrūksta. Jei pirmajame Eusexua įraše buvo girdima ryški elektronika, tai ji ir toliau girdima čia, tik šįkart jungiant savotišką klubinės muzikos chaotiškumą su išplaukusiais garsais. Muzika čia tiesiog pulsuoja naktine gyvybe, prireikus ji gali būti griežta ir grubi, o kitąkart — trapi ir raminanti. Dar daugiau futuristiškumo ir mechaniškumo, daugiau eksperimentinių nukrypimų, kurie viską tik iškelia į naujas aukštumas. Jau albumo pavadinimas pamini žodį afterglow, o jis čia puikiai tinka — melodijos apjungia euforišką energiją ir po jos ateinantį žmogišką nuovargį, sukuriant tokį kaip ir vidinį sumišimo jausmą, kuriame lengvai galima atrasti tiek jėgų šokiui, tiek vidinei meditacijai. Kaip ir bet kada anksčiau, FKA twigs vokalinis atlikimas puikiai įterpiamas į melodijų aranžuotes ir išnaudojamas kaip atskiras instrumentas. Jei reikia — jis smarkiai perkoštas per skirtingus efektus, o kartais tiesiog itin švelnus ir atviras. Šis kontrastas nepaliauja stebinti viso albumo trukmę ir tiesiog priverčia prie jo sugrįžti. Afterglow efektas jaučiamas ir kūrinių tekstuose, kalbant apie jausmus po ką tik išgyventos ekstazės. Kažkiek ilgesio ir sąmoningumo sugrįžimo, abejonių, tačiau tuo pačiu ir naujo noro toliau jausti kiek įmanoma visko daugiau. Kūrinyje Wild and Alone pasirodanti atlikėja PinkPantheress taip pat labai tinkamai išplėčia visą kuriamą atmosferą ir puikiai įsipaišo į bendrą efektą. FKA twigs šiuos metus pažymėjo labai ryškiai, o tuo tiesiog neįmanoma nesidžiaugti. Nuostabus muzikinis potyris, ypač klausant abi Eusexua dalis vieną po kitos.