51. Saba & No I.D. – From the Private Collection of Saba and No I.D.
jazz rap, conscious hip hop
Reperis Saba tikrai ne man vienam jau kurį laiką tapęs visišku kokybės garantu — o suvienijus jėgas su prodiuseriu No I.D., prisidėjusiu prie begalės mano asmeninių visų laikų favoritų, ši kokybė tik dar labiau išauga. Penkiolika kūrinių, kurie kiekvienas stebina savo šiltomis tekstūromis ir atmosfera, kuri tiesiog pulsuoja gyvybe. Saba vokalas puikiai dera prie aranžuočių, tiesiog įsiliejant tiesiai į jas, o jo gebėjimas dėlioti žodžius tiesiog negali palikti abejingų. Dvi skirtingos kartos nuostabiai dera kartu ir stebina kiekviena savo sekunde, tik ir norint dar ir dar.
50. Barbora Matuzaitė – Threads of Grace
contemporary folk, singer-songwriter
Akustinė gitara ir vokalas — viskas, kas girdima šiose aštuoniose dainose. Bet daugiau nieko čia ir nereikia. Subtilus ir minimalistinis folk skambesys sukuria intymią ir švelnią atmosferą, lyg viskas būtų atliekama toje pačioje erdvėje, kaip ir klausytojas. Vos vienas instrumentas sugeba perteikti didžiulį kiekį emocinio svorio, kuriame, net jei ir tikrai galima išgirsti reikalingų tamsesnių linijų, viršų galiausiai paima neatkartojama ramybė. Ir smagu, jog pats pateikimas nėra perspaustas nereikalingomis detalėmis — melodijos neapdorotos perdėtu productionu, taip tik dar labiau sustiprinant tą visą artumo ir nuoširdumo jausmą. Jei teko klausytis ankstesnių atlikėjos singlų, turbūt labiausiai įsiminęs elementas buvo būtent vokalinis atlikimas. Neįtikėtinai gilus tembras, kuris neša savotišką vidinę jėgą, kurioje galima įžvelgti ir šiek tiek trapumo bei kitų natūralių emocijų. Tekstuose poetiškai kalbama apie temas, su kuriomis kiekvienas gali bent kažkiek susitapatinti — iliuzijos ir ilgesys, vidinė ramybė ir tiesiog elementarus paprastumas. Šie tekstai vystosi lėtai, po truputį atsiveriant visu savo grožiu — nuostabus dainų rašymo talentas, kurio tiesiog sunku nelyginti su Joni Mitchell ar Nick Drake kūryba, o tai, mano manymu, visada didžiulis pliusas.
49. Mobb Deep – Infinite
boom bap, gangsta rap
Jau nuo pirmųjų sekundžių klausytojas nukeliamas į gerai pažįstamą atmosferą — tamsią, niūrią, nešančią Niujorko gatvių nuotaiką, tačiau tuo pačiu ir itin gyvą. Havoc, kartu su prodiuseriu The Alchemist, pateikė kažką, kas muzikaliai nė kiek nenusileidžia dueto kūriniams, tapusiems žanro klasika, o taip pat ir atrado vietų, kaip viską praplėsti naujomis tekstūromis. O jos čia veržiasi į viršų — nuo įprastų boom bap garsų, iki netikėtų momentų, tokių kaip ambientiniai potėpiai, padedant klausytoją dar giliau įsitraukti įį visą kuriamą efektą. Ir, kaip jau minėjau, tamsos čia tikrai netrūksta — tačiau ji nebūtinai tik slegia, bet parodo kitą savo pusę. Klausyti pomirtinių albumų, ypač po tiek laiko, visada yra kiek keistokas jausmas, tačiau tiesiog negaliu nesidžiaugti ir vėl girdėdamas Prodigy žodžių dėliojimą. Tiesiai iš anapus — taip sukuriant tik dar stipriau veikiantį efektą. Abu atlikėjai ir toliau išlaiko gerai pažįstamą tiesmukišką ir drąsią gatvės poeziją, nestokojant nei asmeniškumų, nei autentiškumo. Išgyvenimo temos, vidinės kovos ir taikos ieškojimas, o taip pat ir nemažas kiekis prisiminimų apie praeitį (nemažai laiko skiriant ir savo amžininkams iš tos auksinės hiphopo kartos) — Mobb Deep visada gebėjo tai perteikti tiesiog nepriekaištingai, ir tai daro ir paskutiniame savo išstojime.
48. Tropical Fuck Storm – Fairyland Codex
experimental rock, art punk
Kaip ir priklauso, Tropical Fuck Storm aranžuočių tikrai nenuspėsi. Vis kintantis skambesys, kuriame nestokojama intensyvumo ir savotiškos klaustrofobijos, tačiau kartu ir išlaikant kažkokį keistoką jaukumą. Buvau pasiilgęs tų jų visų eksperimentacijų — albumo kūriniai apjungia vos ne viską, kas tik įmanoma, nuo psichodelikos iki džiazo, nuo bliuzo iki disko. Kaip ir anksčiau, išnaudoti efektai nepaliauja stebinti savo keistumu, tačiau tuo pačiu ir gebėjimu nepriekaištingai įtikti visam kuriamam kinematiškam efektui. Visi trys grupės balsai puikiai pasirodo savo išstojimuose, pasidalinant skirtingas roles — o taip pat ir sukuriant tą gerai pažįstamą daugiasluoksniškumą, kuriame emocijų tikrai netrūksta. Tekstuose gausu ironijos ir sarkazmo, juose nemažai kalbama apie pasaulio pabaigą, technologijų keliamas problemas, žmogaus izoliaciją ir kitus egzistencinius iššūkius — ir nors jos pateikiamos kaip mokslinės fantastikos įkvėpti pasakojimai, grupė nė nebando slėpti, jog visa tai yra labai realu.
https://tropicalfstorm.bandcamp.com/album/fairyland-codex
47. Westside Gunn – Heels Have Eyes 2
hardcore hip hop, east coast hip hop
Westside Gunn, panašu, laiko poilsiui neskiria, į pasaulį šiais metais paleidus keturis įrašus. Ir nors ne visi buvo vienodai ryškūs, Heels Have Eyes serija, su visa savo imtynių tematika tikrai nenuvylė. Įspūdingiausias iš jų buvo šis, antrasis serijos darbas, kuris jau nuo pirmojo kūrinio visiškai pritraukia savo tamsiu skambesiu. Taip, Westside Gunn kūryba pasižymi savita formule, tačiau čia ji išnaudojama kaip niekada tvirtai — ir prie to prisideda tiek prodiuseriai, pateikę itin įdomius beatus, tiek pats Gunn, kurio tekstuose pasakojamos tamsiojo pasaulio istorijos vis dar randa kuo nustebinti, tiek visi pasirodantys kiti atlikėjai (o jų čia netrūksta), kurie kiekvienas atneša kažką absoliučiai savito ir suteikia kūriniams naųjų atspalvių.
https://daupe.bandcamp.com/album/heels-have-eyes-2
46. Hannah Frances – Nested in Tangles
progressive folk, singer-songwriter
Retas vardas geba savo kūryba sukurti tokį magišką pasaulį, kaip Hannah Frances. Praėjus vos metams nuo jos ankstesniojo albumo, ji ir vėl stebina visomis įmanomis prasmėmis: nuo virtuoziškų aranžuočių ir įspūdingo vokalinio atlikimo, iki pačio dainų rašymo talento. Akustinės gitaros vedamos melodijos tankios ir klampios, tačiau tuo pačiu ir savyje laiko kažkokį tai sunkiai paaiškinamą šilumos jausmą, kuris po truputį sunkiasi iš kiekvienos natos. Tekstuose taip pat netrūksta mįslių ir perkeltinių prasmių, puikiai derančių prie melodijų kuriamos atmosferos, o visi avangardiniai elementai užtikrina, jog nė momentui klausytojo dėmesys nebus paleidžiamas.
https://hannahfrances.bandcamp.com/album/nested-in-tangles
45. Solo Ansamblis – Scenos
synthpop, minimal wave
Jau nuo pirmųjų singlų buvo aišku, jog grupei įprasta ir turbūt kiekvienam pažįstama kokybė niekur nepradings ir naujajame albume. Iš pirmos pažiūros, Scenose grupė kaip ir nebando ieškoti kažko naujo, bet to ir nereikia, kai visa formulė veikia be jokių problemų. Tinkamas kiekis tamsos, kiek melancholiška emocija, o gyvų instrumentų ir sintezatorių mišinys ir toliau kuria hipnotizuojančia atmosferą, kuriai vietinėje scenoje retas gali prilygti. Smagu girdėti ir taip tinkamai išnaudotus šokių muzikos elementus, padedančius dar giliau įgyvendinti Solo Ansamblio vedamą „sad dance“ estetiką. Įrašas maloniai progresuoja ir tikrai yra vienas tų, kuriuos, norint išgauti pilną efektą, tiesiog privaloma klausytis nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Neabejotinai stipriausias grupės darbas, kol kas įtikinamiausiai perteikiantis visą jų skambesį, o ignoruoti taip kokybiškai skambantį darbą, nešantį tokį kiekį emocijų, tiesiog neįmanoma.
https://soloansamblis.bandcamp.com/album/scenos
44. Sudan Archives – The BPM
alternative R&B, electronic dance music
Tai buvo vienas mano laukiamiausių metų albumų — ir kaip gera, kai tas laukimas atsiperka su tokiu dideliu kaupu. Jungdama R&B ir šokių muzikos garsus atlikėja pateikia futuristiškai skambantį darbą, kurio klausantis būtent ir neapleidžia mintis, jog būtent šitaip skambančių darbų dabar tikrai reikia paieškoti, bet net neabejoju, jog po keleto metų girdėsim vis daugiau ir daugiau kažko panašaus. Daug melodiškumo ir ryškių boso linijų, vis besikeičiantis ritmiškumas meistriškai derinamas su laužyta elektronika, o pati Sudan Archives spinduliuoja pozityvumu, kuris tiesiog užkrečiamas.
https://sudanarchives.bandcamp.com/album/the-bpm
43. Ninajirachi – I Love My Computer
electro house
Australų prodiuserė jau anksčiau stebino pavieniais įrašais, o šiuo debiutiniu albumu pasauliui prisistatė kaip niekaip stipriai. Albumo pavadinimas iškart pristato įrašo tematiką ir Ninajirachi užtikrina, jog nė sekundės nebūtų nuobodu. Semiantis įkvėpimo iš australų elektroninės muzikos klasikos, I Love My Computer savo detalumu stebina kiekviena šių dvylikos dainų sekunde, vis varijuojant tarp skirtingo energingumo, tik, aišku, dažniausiai jį palaikant aukštumoje. Netrūksta ir eksperimentacijų, taip pateikiant kažką, kas kaip ir primena kažkada praeityje girdėtus garsus, tačiau tuo pačiu ir skambant visiškai unikaliai. Vienas įdomiausių šių metų elektroninės muzikos darbų, jau po pirmos perklausos reikalaujantis pakartojimo — ir kiek įmanoma garsiau.
https://ninajirachi.bandcamp.com/album/i-love-my-computer
42. Hayley Williams – Ego Death at a Bachelorette Party
indie rock, pop rock
Kol grupė Paramore ilsisi, jos balsas Hayley Williams laiko nešvaisto. Pačią pirmąją rugpjūčio dieną klausytojus ji nustebino netikėtai išleidusi septyniolika naujų dainų — prašau, va, albumas, susidėliokit eiliškumą patys. Mėnesio gale pristatytas ir oficialus pavadinimas su papildoma daina. Įdomus visas išleidimo sprendimas, bet tikrai smagus. O dainos labai stiprios — apie atlikėjos balsą per pastaruosius porą dešimtmečių apkalbėta apsčiai, bet jis stebina iki šiol, o tą patį galima pasakyti ir apie dainų rašymo talentą. Čia girdima visko, nuo ramesnių baladžių, iki svajingo trip hop ar trankaus, beveik shoegaze garso. Ir kiekvienas kūrinys veikia taip stipriai, jog sunku prie kažko ir prisikabinti — o ypač, kai tekstai ir vėl stipriai asmeniški. Pastaruosius keletą metų Williams yra visiškoje savo karjeros aukštumoje ir šis albumas tai tik dar kartą vainikuoja.
41. Dijon – Baby
alternative R&B, neo-soul, neo-psychedelia
Prieš keletą metų nustebinęs savo debiutiniu albumu Absolutely, Dijon šįkart demonstruoja savo milžinišką augimą. Labai sunku apibūdinti, kas čia per muzika, nes tai tiesiog neįsipaišo į jokius rėmus — čia atlikėjas apjungia viską, nuo alternatyviojo R&B iki devintojo dešimtmečio Princiškų fanko ir soul garsų, o taip pat ir modernių elektroninių motyvų. Ir dar daug daug daugiau. Begalės eksperimentacijų, bet tuo pačiu ir viskas kaip ir savo vietose ir perteikia aiškią ramybę, o vokalinis atlikimas tiesiog nuostabiai pritaikomas prie skirtingų kūrinių emocijų. Po šio darbo nuoširdžiai tikiu, jog Dijon vardas jau greitai bus minimas labai dažnai.
40. Stereolab – Instant Holograms On Metal Film
neo-psychedelia, art pop
Sugrįžimas su nauju albumu po penkiolikos metų — nelengva užduotis grupei, o taip pat ir didžiulis ir svarbus įvykis visai alternatyviosios (ar eksperimentinės) muzikos scenai, kurio laukiau tikrai ne aš vienas. Nėra kažko grandioziškai naujo, kažkokių tai radikalių nukrypimų tikrai čia ieškoti nereikia — metai bėga, o Stereolab vis dar skamba kaip Stereolab, jų formulė jau tiek metų veikia be jokių problemų. Nuo pat pirmųjų sekundžių klausytoją pasitinka šiltai skambantis žaismingas sintezatorių ir kapotų gitarų melodijų mišinys, motorik ritmai ir pasikartojantys motyvai. Kažkiek daugiau elektronikos nei anksčiau, bet tai bendro efekto nė kiek negadina, o kaip tik jį papildo kažkuo nauju. Ir nors grupė skamba itin šiltai, kaip ir anksčiau, savo tekstuose nevengia rimtesnių temų. Kaip gera vėl girdėti Lætitia Sadier vokalą, tiesiog magiškai gebantį užhipnotizuoti klausytoją savo savotišku motoniškumu. O už to balso slypi tekstai, kuriuose ir toliau narpliojamos socioekonominės, politinės bei asmeninės temos, nevengiant ir kiek filosofiškų pamąstymų apie aplinkinį pasaulį bei mus supančias technologijas ir jų atnešamas problemas.
https://stereolab.bandcamp.com/album/instant-holograms-on-metal-film
39. Viagra Boys – Viagr Aboys
dance-punk, art punk
Po praeito savo albumo Cave World Viagra Boys nustebino tikrai ne vieną klausytoją ir šis jų naujasis išstojimas dažno apžvalgininko net buvo vadinamas vienu iš laukiamiausių metų darbų. Ir smagu, jog nuo pat pirmosios natos jie skamba būtent taip, kaip ir norisi. Gitaros stebina savo žviegiančiais tonais, energija trykšta pro kraštus, o kūriniuose vis dar netrūksta siurprizų, tokių kaip iš niekur iššokančių pučiamųjų instrumentų, ar puikiai išnaudotų pritariamųjų vokalų. Daug chaoso, bet tas chaosas pateiktas labai organizuotai. Gal kiek nustebino mažiau liečiamos politinės temos, bet jų vis dar kažkiek yra. Viršų tekstuose čia ima socialiniai komentarai ir absurdiškos istorijos, o tai ir perteikia tikrąjį grupės veidą. Viagra Boys toliau skamba itin gyvybingai ir drąsiai, o taip pat ir išlieka vienu įdomiausių moderniojo roko scenos vardų.
38. Ryan Davis & The Roadhouse Band – New Threats From the Soul
alt-country, progressive country
Antrajame savo albume Ryan Davis kūrybiškumą užsuka iki maksimumo, pateikdamas valandos trukmės kantri muzikos taisykles visiškai paminantį darbą. Besikeičiančios struktūros, psichodeliniai ir soul muzikos elementai, bei tekstai, kuriuos išanalizuoti prireiks tikrai ne vienos ir ne dešimties perklausų. O kai kūriniams leidžiama progresuoti savo trukmėmis, tai vietos atrandama viskam, taip puikiai įrodant atlikėjo talentą ir įrašant jo vardą į įdomiausių šių laikų dainų autorių sąrašus, bent jau mano galvoje. Tiesiog absoliučiai nuostabus darbas, stebinantis kiekviena savo sekunde.
https://sophomorelounge.bandcamp.com/album/ryan-davis-the-roadhouse-band-new-threats-from-the-soul
37. caroline – caroline 2
post-rock, avant-folk
Prieš keletą metų nustebinę savo debiutiniu albumu, caroline grįžo su nauju darbu. Tik šįkart beveik pilnai nusimetę anksčiau girdėtą slowcore žanro įtaką. Ir tai, panašu, buvo itin sėkmingas pasirinkimas. Itin šiltas skambesys, tiesiog spinduliuojantis grožiu, kurį kiekvienas klausytojas turbūt priims savaip. Grupė šįkart dar daugiau laiko skiria eksperimentacijoms, užpildant atmosferą savitu skambesiu, kuris vienu metu gali skambėti tiek minimalistiškai, tiek maksimalistiškai. caroline šiuo albumu geba sukurti sunkiai paaiškinamą kinematišką efektą, kurį turbūt geriausiai nusako pirmosios dainos pavadinimas — Total Euphoria.
https://caroline.bandcamp.com/album/caroline-2
36. Erika de Casier – Lifetime
downtempo, alternative R&B
Albumas po albumo Erika de Casier atranda būdų nustebinti klausytoją pateikiant kažką naujo R&B scenoje ir bendrame skambesyje, tokiu būdu jau nuo debiutinio savo albumo Essentials tapus vienu mano mėgstamiausių vardų šioje muzikos pasaulio pusėje (net jei ir praeitas albumas Still nepaliko tokio didelio įspūdžio). Jau anksčiau jos kūryboje buvo girdimi downtempo bei trip hop elementai, tačiau šįkart jiems skiriamas visas dėmesys, tačiau niekada per toli nenukeliaujant nuo R&B šaknų. Rezultatas stebina savo kiek tamsia atmosfera, kurioje vyrauja ryškios ritminės sekcijos — itin stiprus reiškinys, tiesiog reikalaujantis kuo daugiau dėmesio, tačiau jau po pirmosios perklausos kažko kito klausytis nelabai ir norėsis.
https://erikadecasier.bandcamp.com/album/lifetime
35. Pink Siifu – Black’!Antique
experimental hip hop, southern hip hop, trap
Kaip ir beveik kasmet, Pink Siifu ir vėl džiugino klausytojus naujos muzikos kiekiu. Du albumai, iš kurių šis, pirmasis, išleistas beveik pačioje metų pradžioje, kiek stipresnis, tačiau abu labai verti dėmesio. Nereikia išsigąsti įrašo apimtis (devyniolika kūrinių per kiek ilgiau nei valandą), kaip ir nereikia išsigąsti keleto pirmųjų dainų, kuriose vyrauja triukšmas (o jį išgirsti labai verta). Pink Siifu eksperimentuoja savo skambesiu, progresuojant įrašo skambesį sulig kiekvienu kūriniu, kol galiausiai pasiekia gerai pažįstamą, išplaukusį garsą, nestokojantį nei džiazo, nei soul įkvėpimo. Nuostabi kelionė po skirtingus garsus iš vieno įdomiausių scenos vardų.
https://ronee.bandcamp.com/album/black-antique
34. Danny Brown – Stardust
experimental hip hop, electronic dance music
Danny Brown ir vėl grįžo prie savo ankstesnės kūrybos chaotiškumo, kurį jungia su futuristišku eksperimentavimu. Hiphopas su laužyta elektronika ir hyperpop elementais — taip, šiais laikais gal ir nėra visiškai nauja ir niekur negirdėta kombinacija, bet taip detaliai ji dar niekada nebuvo pateikta. Skaitmeniniai garsai itin dera su hiphopo pagrindu, viską nepaliaujamai dekonstruojant ir sukuriant kažką, kas varijuoja tarp chaoso ir ramybės, retkarčiais destruktyviai griaunant viską savo kelyje, o retkarčiais — džiaugsmingai nešant euforišką pozityvumą. Šįkart Brown į pagalbą pasitelkė didžiulį kiekį būtent to viso futuristinio skambesio kūrėjų, kai kuriuos iš jų jau ir pats ne kartą gyriau, o po šio darbo tiesiog privalau tai padaryti dar kartą — tiesiog nuostabu, kiek visko šiame įraše daug ir kaip tai puikiai išdirbta. Jei melodijos sugrįžo prie ankstesniųjų atlikėjo kūrybinių laikų skambesio, tai vokalinis atlikimas ir tekstai apjungia viską, kas buvo iki šiol. Girdimas ir seniai pažįstamas Danny Brown atlikimas, kuriame jis itin ekspresyviai ir energingai atlieka kiekvieną, net ir menkiausią garsą, bet netrūksta ir ramesnių momentų, sušvelninant visą bendrą tėkmę ir suteikiant jai įvairesnių spalvų. Kaip sakė pats atlikėjas, Stardust žymi naują jo gyvenimo periodą — tai pirmasis jo darbas, įrašytas jam būnant pilnai blaiviam. Tai tampa centrine tema dainų tekstuose, kuriuose atlikėjas drąsiai šneka apie savo kovas su priklausomybėmis ir šiuo metu išgyvenamą atgimimą, jaučiamą atsakomybę ir savivertę. Įdomus efektas girdėti tokius gilius tekstus taip skambančiame įraše, bet turbūt tik Danny Brown tai ir tegali padaryti. O ką jau bekalbėti ir apie pritariančiuosius atlikėjus, kurie kiekvienas šį albumą vis savaip papildo. Dar vienas itin stiprus darbas iš atlikėjo, kuris jau seniai spėjo įrodyti, jog retas vardas geba taip žvelgti į ateitį, kaip jis. Naujas gyvenimo etapas atnešė naują kūrybinę laisvę ir energiją, kuri čia tiesiog stebina.
https://dannybrown.bandcamp.com/album/stardust-1
33. Earl Sweatshirt – Live Laugh Love
abstract hip hop, west coast hip hop
Kaip dažniausiai ir nutinka su Earl Sweatshirt kūryba, naujasis jo albumas ir vėl paleistas beveik be jokių išankstinių fanfarų, tiesiog čia ir dabar. Live Laugh Love per daug laiko iš klausytojo nereikalauja — jo trukmė nesiekia nė pusvalandžio ribos, bet kiekviena sekundė išnaudota kiek įmanoma tikslingiau. Visą albumą palaikoma išplaukusi, ganėtinai sapną primenanti atmosfera, kurioje netrūksta netikėtumų. Niekada negali žinoti, kada kūrinys tiesiog nutrūks ar kažkaip pasikeis. Malonu ir toliau girdėti netradicinius semplus, linkstančius minimalistine kryptimi, taip klausytojui sukuriant hipnotišką ir kiek disorientuojantį efektą. Atlikėjas, žinoma, ir toliau demonstruoja savo unikalų repavimo būdą, letargiškai ir abstrakčiai pateikiant kiekvieną savo mintį — tačiau jau seniai aišku, jog pasakyti jis turi labai daug ką. Ir toliau kai kurios idėjos paliekamos klausytojo interpretacijai, dar kartą prisidedant prie tos visos sapną primenančios atmosferos. Žymiausias pokytis — Earl Sweatshirt čia akivaizdžiai pozityvesnis, taip parodant savo asmeninio gyvenimo pokyčius (o ypač būtent tai, jog jis neseniai tapo tėvu). Turint omenyje kai kurių ankstesnių jo įrašų tematikas, tuo galima tik labai džiaugtis.
32. Weatherday – Hornet Disaster
slacker rock, emo, noise pop
Tikiu, ne vienas skaitytojas nekantriai laukė šio albumo — kai debiutas buvo toks stiprus, kitaip būti ir negalėjo. Tik tas laukimas šiek tiek prailgo. Smagu, jog Weatherday su Hornet Disaster beveik tiesiogiai seka ankstesniojo albumo pėdomis, per daug nekeičiant skambesio — o kam kažką keisti, kai viskas taip tinkamai veikia, o ir skamba visiškai savitai? Daug triukšmo, daug įsimintinų gitarų riffų, ir itin daug energijos. Devyniolika kūrinių, tačiau kiekvienas jų pateikia vis kažką naujo, nekartojant nė vienos idėjos. Tiesiog nuostabus sugrįžimas iš vieno įdomiausių šių laikų vardų.
https://weatherornot.bandcamp.com/album/hornet-disaster
31. Alex G – Headlights
indie folk, singer-songwriter
Sekant Alex G karjerą nuo ankstyvų dienų labai smagu stebėti tą visą pokytį nuo DIY lo-fi įrašų iki dabartinių aukštumų. Tačiau autentiškumas niekur nedingo, net jei šis albumas ir išleistas jau po didelės leidyklos vėliava. Pasirodo, leidyklos, kai to nori, ne visada trukdo atlikėjo vizijai. Kaip ir anksčiau, skambesyje vyrauja akustinė gitara, varijuojant tarp folkroko ir americanos, taip sukuriant atmosferišką skambesį, kiekvieną natą užpildant giliomis emocijomis. Vienintelis pastebėjimas — šįkart kaip niekad mažai eksperimentinių elementų, tačiau tai bendro efekto tikrai negadina. Ir ne tik muzika neša emocijas, bet ir tekstai — aišku, ir čia nieko naujo. Alex G kaip niekada asmeniškai perteikia visus savo pasakojimus, nemažai kalbant apie tėvystę ir asmeninius konfliktus, taip pat nemažai laiko skiria ir tiesiog žmogiškumo tyrinėjimams. Žinoma, ganėtinai abstrakčiai ir siurrealiai, bet būtent tai ir žavi. Nuostabu girdėti, kaip net ir po tiek metų jo tekstai vis dar yra itin svarbūs ir palieka gal net didesnį efektą nei kada anksčiau, o vokalinis atlikimas turbūt dar niekad neskambėjo taip įspūdingai — bet čia, žinoma, jau studijos nuopelnas. Brandžiausias ir labiausiai išdirbtai skambantis Alex G darbas iki šiol — ir nors tie ankstesni jo įrašai mano širdyje išlaiko aukščiausią pakylos vietą, Headlights sukuria tikrai ne ką mažesnį efektą.
https://sandy.bandcamp.com/album/headlights
30. JID – God Does Like Ugly
conscious hip hop, southern hip hop
Sunku buvo nelaukti naujos JID kūrybos po jo prieš keletą metų išleisto magnum opus The Never Story. Tekstai ir toliau kaip niekada gilūs, šįkart tyrinėjant dvasingumą, šeimos traumas ir asmenines problemas, vis reflektuojant ir diskutuojant apie pasakojamas temas. Vokalinis atlikimas išlieka išraiškingas, JID meistriškai šokinėja nuo agresyvaus repavimo iki švelnesnių momentų, taip palaikant bendrą įtampą, tačiau atrandant laiko ir išplėsti jos ribas. Kūrinių skambesyje ženkliai mažiau džiazinių motyvų, bet kažkaip jie čia per daug ir nebūtų baisiai tikę — aranžuotėse ir taip netrūksta skirtingų elementų. Smagu, jog JID skambesys niekada nestovi vienoje vietoje ir keičiasi ne tik tarp dainų, bet ir jų viduje. Nuo tamsaus trap iki kone gospelo linijų, čia viskas meistriškai pateikta taip, jog niekada neatrodo per daug, o gebėjimas varijuoti tarp intensyvumo ir melodingumo stebina net ir po kažin kelintos perklausos. Visa ši garsų ir emocijų įvairovė tik dar kartą parodo milžinišką JID talentą, o įsiklausius į jo temas sukuriamas efektas tikrai išliks atmintyje ilgam.
https://jidmusicbc.bandcamp.com/album/god-does-like-ugly
29. MIKE – Showbiz!
abstract hip hop, east coast hip hop
Koks būtų pasigarsink metų stipriausių albumų sąrašas be MIKE įrašo? Kasmet į pasaulį išleisdamas kažką naujo, MIKE populiarumas vis kyla ir smagu jį vis dažniau pamatyti ir kitų atlikėjų įrašuose. Metų pradžioje išleistame albume Showbiz! Atlikėjas toliau demonstruoja aukščiausią klasę, šįkart pateikdamas turbūt dvasiškiausią savo darbą iki šiol. Besikeičiančios kūrinių struktūros, nuostabiai lipdomi semplai ir tas neįtikėtinas MIKE unikalus repavimo būdas — visa tai suteikia šiam įrašui nepamirštamą efektą.
https://mikelikesrap.bandcamp.com/album/showbiz
28. Deftones – Private Music
alternative metal
Nuo jų paskutinio alternatyviojo metalo legendų darbo praėjo penkeri metai — ilgiausias tarpas jų diskografijoje, kuris, galvojau, jog kažkodėl užsitęs dar ilgiau. Bet džiaugiuosi, jog mano spėjimas nepasitvirtino. Kažkokio esminio skirtumo grupės skambesyje čia ieškoti turbūt nereikia — Deftones formulė jau ilgą laiką veikia tiesiog tobulai ir kažko per daug keisti ten nereikia. Private Music tą formulę išgrynina ir pateikia itin tinkamai — tiesiog nėra prie ko prisikabinti, net jei tai jau kažkiek ir girdėta anksčiau. Tas visas trankaus metalo skambesys, panardintas į gilius shoegaziškus peizažus, sukuria svajingą ir tuo pačiu nieko savo kelyje nepaliekančią atmosferą, kuri vis progresuoja lyg gyvas darinys, kuriame atrandama vietos tiek grožiui, tiek agresijai. Tas pats galioja ir vokaliniam atlikimui. Jei kada teko girdėti Deftones kūrybą (o turbūt teko), tai jau aišku ko tikėtis — Chino Moreno gebėjimas savo balsu pateikti tiek švelnų, kone šnabždantį atlikimą, tiek trankų riksmą vis dar stebina net ir po tiek metų, o visas tas vokalo įpaišymas į skambančias melodijas taip pat veikia kaip niekada stipriai. Tekstuose ir toliau jaučiama emocijų audra ir vidinis sumišimas, su kurių teikiamais jausmais tikrai nėra sunku susitapatinti — būtent tai visada ir buvo Deftones sėkmės korta, ir ji vis dar ypatingai veikia.
27. La Dispute – No One Was Driving the Car
post-hardcore, emo
Reta grupė gali pasigirti tokiais tekstais, o šiame albume tai tik dar karta įrodoma. Jie čia ir vėl stipriai gilūs, kartais tiesiog tiesmukiški, tačiau persmelkti emocijomis ir atvirais išgyvenimais. Ir net ir po šitiek metų aš vis dar stebiuosiu kiekviena parašyta eilute ir gebėjimu taip įtikinamai perteikti visas istorijas. Šįkart daug kalbama apie technologijų poveikį bei šių laikų socialines problemas, taip pat, žinoma, asmenines negandas — kaip ir anksčiau, nerimas išlieka pagrindine perteikiama emocija. Ir nežinau, gal čia per dažna mano paties būsena, bet tiesiog neįmanoma nesitapatinti su didžiąja dalimi visų tekstų, o net ir baigus klausytis daug kas tiesiog pasilieka su klausytoju. Prie to tikrai prisideda Jordan Dreyer vokalinis atlikimas, kuris dar niekada neskambėjo taip įspūdingai — kiekvienas riksmas, sušnabždėjimas ar bet kuris kitas balso niuansas čia palieka milžinišką efektą. Labai smagu, jog tas emociškumas juntamas ne tik tekstuose — kiekviena melodija savo aranžuotėmis tai tik sustiprina. Daug netikėtų dinamikos pokyčių, reikalingas brutalumas papildomas ramesniais momentais, o visi instrumentai turi vienodai didelę ir svarbią rolę kiekvienoje įrašo sekundėje. Gera girdėti tokius įspūdingus garsinius peizažus tokios estetikos albume ir tokie dalykai kasdien tikrai neišgirstami. Tas visas balansavimas tarp tylos ir agresyvaus trankumo skamba tiesiog nuostabiai ir net nepamenu, kada La Dispute būtų palikę tokį stiprų efektą tiesiog visomis prasmėmis.
https://ladispute.bandcamp.com/album/no-one-was-driving-the-car
26. Rochelle Jordan – Through the Wall
alternative R&B, deep house
Atlikėjos kūryba jau nuo pirmųjų dienų spindėjo R&B ir elektroninės muzikos mišinio sukuriama atmosfera, tačiau šįkart tai pateikiama kaip niekada įspūdingai. Through the Wall kūriniuose ryškiai jaučiama house muzikos įtaka, netrūksta ir jau iš anksčiau pažįstamų garage bei dubstep elementų, tačiau niekad neperšokant tos ribos, kuri albumą padarytų elektroninės muzikos įrašu. Nuostabu, kokia gili atmosfera čia sukuriama — santūri ir švelni, tačiau kiekvienas garsas čia turi ne tik labai svarbią reikšmę, tačiau ir savyje neša kažkokią savitą trauką. Smagu ir tai, jog muzika, kuri kaip ir pritaikyta šokiams, tuo pačiu daugiausia palaiko savitą klampumą ir niekur per daug neskuba, taip leidžiant klausytojui pajausti kiekvieną natą. Vokalas nuo melodijų tikrai neatsilieka — Rochelle Jordan veltui dėlioti žodžių tikrai neskuba, subtiliai vystant vokalines linijas. Jos balsas čia skamba tiesiog pritrenkiančiai, neabejotinai neatsiliekant nuo kitų, gal kiek dažniau minimų šio žanro vardų — ir tikiu, jog po tokio įspūdingo pasirodymo ir ji bus įrašyta į tą sąrašą. Tekstai savo tematikoje nestokoja hedonistinių temų, o tai puikiai dera su viso įrašo kuriama emocija — čia kalbama apie meilę bei geismą, savigarbą ir saviraišką. Toks tarsi išsilaisvinimas iš savo sukurtų ribų, o tokio skambesio darbe tai viską iškelia į aukštesnę dimensiją. Kaip smagu girdėti, kai kažkas, kas savo tematika galbūt dažniau perteikiama pro triukšmingesnę prizmę, pateikiama būtent šitaip.
https://rochellejordan.bandcamp.com/album/through-the-wall
25. clipping. – Dead Channel Sky
industrial hip hop
Neverta bandyti atspėti, ką naujo pateiks clipping. — prieš tai sekę du albumai nestokojo siaubo estetikos, o šįkart jie ir vėl nuėjo kitu keliu. Dead Channel Sky skambantys kūriniai įkvėpimo semiasi iš elektroninės muzikos, o ypač — futuristinių garsų, neretai girdėtų 90’s scenoje. Tamsa vis dar vietoje, o jos atmosferiškumą tik pagyvina girdimi breakbeat, acid ar glitch elementai, o energingumas varijuoja viso įrašo metu, retkarčiais net nukrypstant į abstraktesnę, kone trip hop žanro skambesio pusę. Viską apipinus su istorijomis apie tamsiąją moderniojo pasaulio pusę, gauname rezultatą, kurio tiesiog nepavyks užmiršti. Gal ir nėra lengviausiai vartojamas darbas, tačiau iš clipping. nieko kito ir nereikėjo tikėtis.
https://clppng.bandcamp.com/album/dead-channel-sky
24. Dargana – Bus Lengva
neo-soul
Prieš porą metų kalbėjau apie Darganos debiutinį albumą Tiltai, o po tiek laiko tik galiu pakartoti tuos pačius žodžius: kaip gera stebėti šios grupės progresą. Gal ir nepraėjo to laiko tiek daug, bet bent jau aš tikrai spėjau išsiilgti ir labai džiaugiuosi, jog antrasis albumas pagaliau čia. Nuo pat pirmų sekundžių klausytojas nukeliamas į tą jau iš anksčiau gerai pažįstamą muzikinį pasaulį ir kaip smagu, jog šio skambesio nesumaišysi su niekuo kitu. Žinoma, Dargana nestovi vietoje ir atranda, kuo tą skambesį papildyti, šįkart — itin tinkamai išnaudotais styginiais instrumentais, kurie išplėčia visą atmosferą vos jiems pasirodžius. Tikrai nėra, jog jie visą albumą ir išlieka — tiesiog malonus akcentas, kuris netikėtai perauga į kitų instrumentų partijas. Kaip ir anksčiau, melodijos išlieka šiltos ir spinduliuojančios lengva psichodelika, kurioje netrūksta įvairiausių tekstūrų. Visi instrumentai išlieka tiek ryškiai girdimi, tiek tuo pačiu ir susijungia į vientisą darinį, kuris tiesiog reikalauja į jį įsiklausyti ir lėtai leistis į šią muzikinę kelionę. Apie tai jau kalbėjau prieš porą metų, bet vokalinis atlikimas ir toliau taip atima žadą, jog tiesiog privalau tai paminėti dar kartą. Kiekviename kūrinyje jis ima visišką centrą, tačiau tikrai neužgožiant ir likusių elementų. Kaip ir melodijos, vokalas verčia įsiklausyti, niekur neskubant, o tiesiog pilnai atsiduoti girdimiems žodžiams. O juose daug kalbama apie subtilią nostalgiją, kasdienybės momentus ir, žinoma, įvairiausius žmogiškus jausmus. Kaip ir sako albumo pavadinimas, viskas bus labai lengva.
https://juodabanga.lt/product/tiltai
23. Livija Gemma – Dangus jau rausta
art pop, singer-songwriter
Nuo pat pirmojo atlikėjos debiutinio albumo kūrinio pateikiama atmosfera stebina savo gilumu — ir labai smagu, jog tai nedingsta iki pat paskutinės sekundės. Sunku šį darbą statyti į kažkokius žanrų rėmus, čia persipina tiek elektronika, tiek folkloras, girdima ir kažkiek R&B bei popmuzikos priemaišų — rezultatas supinamas į tiesiog nuostabiai skambantį vientisą darinį. Emocijos sklinda iš kiekvienos natos, o mane ypatingai žavi taip tinkamai įkomponuota elektronika į visą akustinių garsų gelmę. Ir nors kiekvieną kūrinį lydi savotiška melancholija, viskas skamba itin šiltai ir jaukiai. Atlikėja turi akivaizdų dainų rašymo talentą, subtiliai kalbant jautriomis temomis, o vokalinis atlikimas taip pat palieka tik geriausius įspūdžius. Drąsiai galiu teigti, jog čia — stipriausias vietinės scenos darbas šiais metais.
https://livijagemma.bandcamp.com/album/dangus-jau-rausta
22. Skrillex – F*ck U Skrillex You Think Ur Andy Warhol But Ur Not!! <3
hybrid trap, dubstep
Niekada nesitikėjau, jog šis momentas ateis, bet Skrillex pateikė kažką, ko tiesiog negaliu ignoruoti. Trisdešimt šešios dainos per 46 minutes — įdomus konceptas, bet išpildytas itin sumaniai. Įrašas pateiktas kaip vientisas DJ miksas, kurį valdo DJ Smokey, su visais savo komiškais tagais. Sunku apibūdinti, kiek skirtingų idėjų sukišta į šį albumą ir kaip viskas tiesiog veikia, užkuriant energiją nuo pat pirmojo kūrinio ir nepaleidžiant intensyvumo iki pat paskutinės sekundės. Visiškas talento demonstravimas, o tuo pačiu ir vienas įdomiausių elektroninės muzikos darbų šiais metais.
21. Maruja – Pain to Power
post-rock, post-punk
Apie grupės Maruja kūrybą kalbėjau jau ne kartą — pastaruosius du metus iš eilės jų EP net išskyriau kaip stipriausius šio formato darbus, tai tikrai kokybės kartelė akivaizdžiai užkelta aukštai. Kiek anksčiau šiais metais jie paleido dar vieną EP Tír na nÓg, toliau progresuojant savo skambesį ir vėl pritrenkiant tokius klausytojus kaip aš. Bet grupė tuo neapsiribojo ir visai neseniai į pasaulį paleido ir debiutinį savo albumą, kuris jau nuo pirmųjų singlų žadėjo tą pačią kokybę. Viskas, kas prieš tai buvo girdėta ankstesniuose grupės įrašuose, sutinkama ir čia. Milžiniška energija, itin platus garso tekstūrų spektras, o ir pati grupė čia skamba labai užtikrintai. Pain to Power kūriniuose girdima labai daug — nuo post-punk ir džiazo, iki hiphopo ir noise rock elementų, visiškai nebandant nė sekundei nustoti eksperimentuoti ir taip stebinti klausytoją drąsiais niuansais. Tiesiog visiškai nuostabu, kaip Maruja geba derinti agresyvius ir triukšmingus motyvus su ramesniais momentais, kuriuose garso sluoksniai tiesiog visiškai apsisuka kitomis kryptimis. Ši visiškai skirtingų emocijų priešprieša nepriekaištingai sukuria sunkiai paaiškinamą efektą, kuris kone panardina klausytoją į savo garsų gelmes, iš kurių paleidžia tik suskambėjus paskutinei natai. Vokalinis atlikimas gal niekada nebuvo Maruja kūrybos svarbiausias elementas, tačiau jis tikrai turėjo ryškią vietą bendrame vaizde — išskyrus paskutinį EP, kuris beveik pilnai instrumentinis. Bet šįkart vokalas ima dar turbūt anksčiau negirdėta poziciją. Grupės balsas Harry Wilkinson čia kaip niekada ryškus, įvairiapusiškai atliekant savo darbą įvairiais būdais: dainuojant, šnabždant, rėkiant bei repuojant. Šie skirtingi atlikimo būdai labai pasitarnauja tinkamai perteikiant kūrinių emocinį krūvį, vis keičiant jo lygį. O tekstai prie to prisideda ne ką mažiau, beveik visą laiką skiriant politinei kritikai, diskutuojant socialinėmis temomis ir kviečiant priešintis vis sparčiau nusistovėjančiai šių laikų realybei. Įspūdingas pilnos trukmės debiutas, kuriame grupė sėkmingai maišo agresiją ir subtilumą, viską pateikiant pro eksperimentinę prizmę, kurią tik ir norisi išnagrinėti. Keletą pastarųjų metų Maruja vardas buvo minimas vis dažniau, o po šio įrašo tai tikrai nesibaigs.
20. FKA twigs – Eusexua
art pop, electronic dance music
Kiekvienas naujas FKA twigs leidinys nėra tik albumas — dar nuo pirmųjų dienų jau tapo įprasta, jog atlikėja į savo įrašus ir viską, kas su jais susiję, įdės maksimalų įdirbį. Šiais metais išleisti du albumai: Eusexua ir jo tęsinys Eusexua Afterglow, kuriuos, po antrojo išleidimo, sunku vertinti kaip atskirus darbus, o verčiau kaip vientisą patirtį. Šįkart ji žengė į techno ir trance muzikos pusę, pasitelkiant šokių muzikos elementus kiekviename kūrinyje. Tačiau netrūksta ir eksperimentacijų, o atlikėjos švelnus vokalas kaip niekada tinka prie visų girdimų garsų. FKA twigs šiuos metus pažymėjo labai ryškiai, o tuo tiesiog neįmanoma nesidžiaugti.
https://fkatwigs.bandcamp.com/album/eusexua
19. Black Country, New Road – Forever Howlong
progressive pop, art rock
Dar vos prieš praeitą grupės studijinį darbą Ants From Up There Black Country, New Road netikėtai išsiskyrė su savo lyderiu Isaac Wood. Tikrai ne vienam klausytojui knietėjo sužinoti ne tik, kas toliau užims vokalisto rolę, bet ir kaip jie toliau apskritai skambės. Tarp albumų pateiktas koncertinis įrašas Live at Bush Hall parodė, jog dainuos visi, o skambesys kiek pakitęs, būtent tai tęsiama ir čia. Post-rokišką estetiką pakeitė ramesni garsai, jungiami folk ir kamerinės popmuzikos elementai, tačiau per daug toli nuo savo šaknų jie per daug nenutolo. Šiame darbe stebina gebėjimas akustiniais instrumentais (nuo mandolinų iki fleitų) kurti gilią garsų harmoniją, o girdimi švelnūs moteriški vokalai puikiai dera prie visos kuriamos atmosferos. Naujas etapas grupės istorijoje, tačiau ne ką mažiau vertas dėmesio.
https://blackcountrynewroad.bandcamp.com/album/forever-howlong
18. Model/Actriz – Pirouette
industrial rock, dance-punk
Prieš porą metų kalbėdamas apie debiutinį Model/Actriz albumą sakiau, jog tai — vienas stipriausių debiutų per labai ilgą laiką, ir šitos nuomonės vis dar laikausi. Jei ankstesnė grupės kūryba savo disonantišku skambesiu buvo lyg smūgis klausytojui tiesiai į veidą, tai šįkart tas intensyvumas pasuko kiek kita kryptimi — disonansas vis dar čia, bet bendras skambesys žymiai aiškesnis ir ne toks brutalus. Į viršų iškeliami jau anksčiau kažkiek girdėti dance-punk elementai, o suderinus juos su visa įraše vyraujančia tamsa, gaunamas rezultatas, skambantis itin unikaliai. Tekstuose ir toliau daugiausia laiko skiriama savęs suvokimo ir queer patirties temomis, tačiau jei anksčiau tai buvo perteikiama per negatyvius aspektus, tai šįkart viskas kažkiek apsukama aplink ir perduodama kaip drąsų atsivėrimą, net jei jis ir nėra be vidinių problemų. Nešlifuotos emocijos, kurias tik ir sustiprina itin išraiškingas vokalinis atlikimas, tiesiog priverčiantis klausytoją skirti visą dėmesį būtent jam.
https://modelactriz.bandcamp.com/album/pirouette
17. Ichiko Aoba – Luminescent Creatures
chamber folk, singer-songwriter
Šios atlikėjos vardą privalu žinoti kiekvienam — jei to dar nespėjo padaryti, kviečiu nieko nelaukti ir pulti susipažinti. Japonų moderniosios folkloro scenos pažiba ir toliau savo kūryba demonstruoja balansą tarp subtilumo ir trapumo, nuostabiai kuriant gilią atmosferą, kuroje vienodą reikšmę turi tiek girdimi garsai, tiek pauzės tarp jų. Ypatinga gražus ir švelnus darbas, kuriantis kone meditacinį efektą ir nepriekaištingą harmoniją.
https://ichikoaoba.bandcamp.com/album/luminescent-creatures-2
16. Ethel Cain – Willoughby Tucker, I’ll Always Love You
slowcore, singer-songwriter
Pačioje metų pradžioje Ethel Cain nustebino rekordiškai ilgu — pusantros valandos trukmės — EP Perverts. Smagu matyti, jog atlikėja visiškai nestovi vietoj ir kiek vėliau dar spėjo paleisti ir virš valandos trunkantį albumą. Šis savo skambesiu iškart nukelia debiutinio atlikėjos studijinio darbo Preacher’s Daughter link, gera ir vėl girdėti tokią įspūdingai gilią atmosferą, kurioje gausu įvairiausių tekstūrų. Didžiausias skirtumas — kūrinių tempas. Šįkart viskam leidžiama gausiai išsiplėtoti (vidutinė dainos trukmė čia viršija penkias minutes, o keletas net ir dvigubai tai lenkia). Skambesys lėtas ir klamus, primenantis sapną, o jame netrūksta ir pritrenkiančių drone motyvų, padedant dar labiau pagyvinti visą kuriamą efektą savo vingiuojančiu emocingumu. O skambesys debiutinį albumą primena tikrai ne veltui. Atlikėja klausytoją savo tekstais sugrąžina į tą patį pasaulį, tik šįkart — į jo priešistorę, diskutuojant apie melancholiškas beviltiškos meilės bei praradimo temas, kartais net ir kiek netiesiogiai užsimenant apie įvykius, pasakojamus praeitame albume. Dažniausiai konceptiniai albumai man nekelia jokių papildomų emocijų, bet Ethel Cain yra tiesiog nuostabi autorė, kurios tekstus tiesiog privalu ne tik išgirsti ar perskaityti, bet ir pajusti. Jos vokaliniai gebėjimai stebina ne ką mažiau, nors tai jau turėtų būti aišku, jei bent kada teko girdėti šį balsą. O taip pat ir negaliu neišskirti kaip nuostabiai emocinis gylis didėja viso albumo metu, derinant grožį ir skausmą.
15. Racing Mount Pleasant – Racing Mount Pleasant
chamber pop, art rock, post-rock
Šių metų pradžioje grupė Kingfisher patapo Racing Mount Pleasant, o vasarą ir spėjo pristatyti to paties pavadinimo albumą, kuriam, vertinant pagal prieš keletą metų išleistą debiutą Grip Your Fist, I’m Heaven Bound, teikiau itin daug vilčių, kurios, aišku, buvo pranoktos su kaupu. Labai gera girdėti, kaip grupė taip užtikrintai neseka jokių standartinių dainų struktūrų — melodijos teka sava tėkme, vis progresuojant ir po truputį lipdant emocingus ir detalius post-rockiškus peizažus. Labai kinematiškas darbas, kuris per savo beveik valandos trukmę pateikia itin daug, tačiau ši kūryba niekada neskamba per daug pretenzingai. Anaiptol, šis įrašas kaip niekad tiesiog spinduliuoja nuoširdumu, kuris neabejotinai perteikiamas klausytojui. Ir taip, gilios aranžuotės, pripildytos orkestrinių elementų ir pasikartojančių motyvų vietomis tikrai primena kitą šiuo metu labai populiarią ir mano bei daugelio jūsų mėgstamą grupę, tačiau Racing Mount Pleasant atranda begalę būdų viską pateikti savaip. Jei muzikinė albumo pusė pasižymi kinematiškumu, tai tas pats galioja ir tekstams. Čia poetiškai perteikiama konceptinė tema, besisukanti apie lyrinio subjekto jausmus, daugiausia susijusius su meile ir viskuo, ką ji atnešė — nuo šiltų jausmų iki išsiskyrimo ir ilgesio. Ir nors tai neretai pateikiama ganėtinai abstrakčiai, o ir pats vokalinis atlikimas tikrai nėra pats aiškiausias ar išraiškingiausias, būtent tai tik dar labiau sustiprina visą kuriamą efektą, sukuriant tiesiog abejingų negalintį palikti intymumo jausmą. Emocionalumas, žinoma, milžiniškas, bet iš tokio albumo būtent to ir norisi. Dar vienas labai stiprus grupės darbas, po kurio, tikiu, jie neabejotinai susilauks vis daugiau dėmesio (ir tikrai matau tai po truputį vykstant). Tokio grožio įrašai kasdien nepasirodo, o ypač — kai jie atliekami taip nuoširdžiai.
http://racingmountpleasant.bandcamp.com/album/racing-mount-pleasant-2
14. Little Simz – Lotus
conscious hip hop, UK hip hop
Dar visai neseniai Little Simz viešai pasisakė apie nesutarimus ir finansinius ginčus su prodiuseriu Inflo, dirbusiu su keletu ankstesnių atlikėjos albumų (bei žinomu iš grupės Sault), išaugusius į teisinius konfliktus. Ir nors šio albumo tekstuose apie tai tiesiogiai niekada neužsimenama, tai itin jaučiama. Tekstai stipriai asmeniški, juose dažnai jaučiamas liūdesys ir išdavystė — o atlikėja jau seniai spėjo pasižymėti gebėjimu aštriai dėlioti žodžius, ir būtent tuo čia puikiai naudojasi. Ir nors to savito pykčio čia netrūksta, tačiau bendras išliekamasis jausmas — pozityvus, ką būtent Simz ir bando perteikti. Nebelikus Inflo, atlikėja šįkart dirbo kartu su prodiuseriu Miles Clinton James, žinomu iš darbų su grupe Kokoroko. Daugiau minimalizmo, tačiau jis puikiai dera prie visos bendros emocijos, padedant išplėsti atmosferą. Netrūksta nei iš anksčiau įprastų džiazinių elementų, nei Afrobeat, ar garage įtakos. Kaip visada, Little Simz kūryba nestovi vietoje ir kiekvienas kūrinys stebina savo aranžuotėmis, kartu su vokalais sukuriant labai stiprų efektą.
13. Quadeca – Vanisher, Horizon Scraper
art pop, folktronica
Jau keletą pastarųjų įrašų atlikėjo kūryba stebino savo detalumu, tačiau dar niekada ji neskambėjo taip, kaip čia. Kiekviena sekundė prikimšta skirtingų elementų, tačiau niekada neskamba taip, kad kažko būtų per daug. Anaiptol, visas šis maksimalizmas puikiai perteikia bendrą albumo tematiką — jam pristatyti kartu sukurtas ir filmas apie vandenyną. Ir būtent visa girdima muzika srovena kaip vanduo, nuo ramių folko melodijų iki nieko savo kelyje nepaliekančių trankių motyvų, neretai peraugančių į kone post-rock peizažus. Sunku ir apsakyti, kiek daug skirtingų žanrų apima šis įrašas — nuo elektronikos ir folko, iki hiphopo ir džiazo. Ir įdomiausia, jog viskas tiesiog nepriekaištingai veikia kartu bei teka ta pačia kryptimi. Tekstuose taip pat tyrinėjami jūros mitai ir visa keliaujančio žmogaus tematika, taip išlaikant bendrą konceptą. Daug gilių analizių ir tuo pačiu tinkamai išnaudoto abstraktumo, o viską pilnai suvirškinti tikrai prireiks ne vienos perklausos. Pats Quadeca stebina savo vokaliniais atlikimais, nors tą jau buvo parodęs ir anksčiau — labai gera girdėti taip sumaniai derinamus skirtingus atlikimo būdus (dainavimą, repavimą bei tiesiog kalbėjimą), o tą patį galima pasakyti ir apie įraše pasirodančius reperį Danny Brown ir šiame sąraše jau pasirodžiusią, vieną įdomiausių šių laikų post-rock grupių Maruja, įnešančių savo spalvų, tačiau tuo pačiu ir neužgožiant bendro efekto. Tikrai ne kasdien galima išgirsti albumą, kuris tiesiog gniaužia klausytojo kvapą.
12. Geese – Getting Killed
art rock, indie rock
Jau po prieš porą metų išleisto Geese albumo 3D Country (bei po jį sekusio EP 4D Country) sakiau, jog tai — vienas šviežiausių skambesių gitarinėje muzikoje. Ir, žinant juos, buvo aišku, kad sekantis jų išstojimas turbūt nusuks dar kita kryptimi, o ir stebins turbūt ne ką mažiau. Jei ankstesniame įraše Geese savo kūryboje demonstravo kantri muzikos priemaišas, tai šįkart jų beveik nebeliko — kažkiek dar yra, bet tikrai nebe tiek pat. Bet jei reikėtų pasakyti, kas čia ima viršų, tai kažin ar įmanoma atrasti kažkokį atsakymą. Tiesiog absoliučiai viskas. Muzika tiesiog spinduliuoja gyvybe, kuri bet kuriuo momentu gali peraugti į kažką visiškai kito — tik kažkaip dar ir išlaikant bendrą tėkmę. Kūrinių struktūra labai dinamiška, vieną momentą girdi iškraipytas gitaras ir sunkiai paaiškinamą triukšmą, o sekančią jau ramius garsus, papildytus švelnia ritmine sekcija. Ir tai susiklauso tiesiog nuostabiai, genialiai išnaudojant šį fragmentiškumą išgryninti perteikiamoms emocijoms. Identiškas efektas jaučiasi ir lyrinėje įrašo pusėje. Apie Cameron Winter vokalinį atlikimą jau aptarta labai daug, o čia jis skamba kaip niekada įspūdingai, balansuojant tarp ramaus, neretai net beveik tyliai šnabždančio atlikimo, ir trankių riksmų. Visiška laisvė būti savimi, o taip pat tikslingai prisidedama prie viso bendro efekto. Nepaisant didelio sarkazmo kiekio, tekstuose gausu gilių pamąstymų apie aplinkinį pasaulį, o ypač — apie žmonių kolektyvinę įtampą, egzistencinį spaudimą ir kitas emocijas, kurios, nors ir tikrai ne pačios maloniausios, vis dėlto apie jas kalbėti labai svarbu — o ypač šitaip. Drąsus ir chaotiškas, tačiau tuo pačiu ir labai svarbus bei nuostabiai susiklausantis darbas, nebijantis laužyti bet kokių nusistovėjusių struktūrų — būtent tai, ką gitarinė muzika ir turėtų nešti.
https://geesebandnyc.bandcamp.com/album/getting-killed
11. Rosalía – Lux
art pop, classical crossover
Po elektroninių eksperimentacijų, girdėtų praėjusiame jos darbe Motomami, tikėjausi, jog kažkur ten ji toliau ir užsiliks — vis dėlto, galimybės beribės. Ir taip, kažkiek to vis dar čia, tačiau ko nesitikėjau, tai būtent to, ką gavau. Lux įrašytas kartu su Londono simfoniniu orkestru ir jame orkestrinė muzika persipina su popmuzikos elementais. Orkestras jos kūrybai suteikia dar neregėtų atmosferinių platumų, o sujungus tai su elektronika ir moderniais ritmais, gaunasi toks kaip ir tiltas tarp žemiškumo ir dvasiškumo — o būtent tokia ir buvo viso albumo koncepcija. Taip pat, pats įrašas struktūriškai suskirstytas į keturias dalis, išlaikant tą visą klasikinių simfonijų vientisą dramaturgiją. Jei atlikėjos vokaliniai sugebėjimai jau stebino ir anksčiau, tai po šio albumo aš net nežinau, kiek kitų vardų šiuo metu gali jai prilygti. Lux kūriniuose jos balso diapazonas ir visa kontrolė yra kertinis viso įrašo elementas, atliekantis ne tik vedlio vaidmenį, bet ir tampa visišku emociniu branduoliu. O emocijų spektras milžiniškas — nuo džiaugsmo ir ekstazės iki liūdesio, nuoskaudos ir atleidimo. Taip, kalbos barjeras, žinoma, išlieka, tačiau tikrai nebūtina suprasti nė vienos iš atliekamos kalbos (o jų čia paliesta virš dešimties), kad perteikiami jausmai būtų suprantami. Įdomi ir pati tekstų potekstė — kiekviena kūrinio dalis atspindi skirtingą šventą moterišką figūrą, taip tik dar labiau prisidedant prie viso jau minėto žemiškumo ir dvasiškumo efekto.
10. Swans – Birthing
post-rock, experimental rock
Swans, anot grupės lyderio Michael Gira, šįkart pateikė paskutinį savo tokio skambesio darbą — kaip bus toliau galima tik paspėlioti, bet jau nuo pat pirmųjų savo dienų jie stebino savo drąsiomis eksperimentacijomis, vis besikeičiančiu garsui ir emocionalumu, tai tikiu, jog bus ne ką mažiau gerai. Kaip jau įprasta, šis įrašas ir vėl beveik dviejų valandų trukmės, per kurias atliekamos septynios dainos, iš kurių beveik kiekviena laiko tikrai netaupo. Lėtai vykdoma progresija užpildo gilią atmosferą, vis palaikoma (o tuo pačiu ir po truputį stiprinama) įtampa. Kažkokių tvirtų struktūrų čia tikėtis tikrai ir vėl nereikia, viskam leidžiama pakankamai laiko natūraliai augti ir plėtotis — būtent taip, kaip grupė geriausiai ir moka, o čia jie pateikia itin daug. Tekstai, kai jie pasirodo, ir toliau nepaliauja stebinti savo tamsa — gal ne tiek lyrine prasme, kiek jų atlikimu, Gira vokalas čia skamba itin poetiškai ir emocionaliai, primenant maldas, kurios nėra itin toli prakeiksmų. Ir visas bendras rezultatas skamba tiesiog pritrenkiančiai — jei praeitame albume Gira daug kalbėjo apie savo egzistenciją ir aiškiai jautė artėjančią savo asmens pabaigą, tai šiame įraše, panašu, ši pabaiga nukreipta į pačią grupę. Jei sekantis albumas ir bus, jis skambės visiškai kitaip, ir Swans čia atiduoda viską, ką galėjo, stebinant idėjų gausa. Ir, smagu, jog ši pabaiga, nepaisant tamsių poteksčių, palieka kažkokį sunkiai paaiškinamą pozityvumą.
https://swans.bandcamp.com/album/birthing
9. Blood Orange – Essex Honey
alt-pop, art pop
Dar vienas nekantriai lauktas darbas — paskutinis Blood Orange albumas pasirodė prieš šešerius metus. Aišku, tas laukimas labai suprantamas, ypač turint omeny visą šio albumo tematiką. Prieš keletą metų mirė atlikėjo mama ir, kaip jis pats sako, visa tai lydinti širdgėla buvo įamžinta Essex Honey kūriniuose. Daug apmąstymų ir atvirų diskusijų apie savo vidinę būklę, o taip pat, kaip jau sako pavadinimas, ir užuominų apie grįžimą į Eseksą, iš kurio pats Blood Orange ir yra kilęs. Jau anksčiau jo kūryboje netrūko emocionalumo, tačiau taip stipriai dar niekada nebuvo. Tekstai tiesmukiški, be jokių metaforų, tiesiogiai klausytojui pasakojantys kiekvieną pilkos kasdienybės dalelę. Atlikėjo švelnus, kartais šnabždantis vokalas puikiai padeda sustiprinti visą kuriamą atmosferą, o visi kiti pasirodantys svečiai (o jų čia netrūksta, įskaitant ir tokius vardus, kaip Lorde ar Caroline Polachek) taip pat puikiai atlieka savo darbą. Žinoma, prie tokios tematikos įrašo šokių muzikos ritmų tikėtis tikrai nereikia. Albumas savo skambesiu tiesiog sklando lyg būtų besvoris, neretai pasukant iki visiško minimalizmo ir paliekant vos pastebimus elementus, o kartais ir netikėtai viską labai išplėčiant. Švelnūs sintezatoriai, šiek tiek gitaros, pianino ir pučiamųjų bei styginių instrumentų — kaip ir visko daug, bet tuo pačiu ir labai mažai, sukuriant garsinius peizažus, kurie kone magiškai kirbina nostalgiškus jausmus klausytojo mintyse. O albume, kuriame daugiausia laiko skiriama prisiminimams ir ryšiui su žmonėmis bei vietomis, būtent to ir norisi.
8. McKinley Dixon – Magic, Alive!
jazz rap, conscious hip hop
Jau nuo pat pirmųjų dienų McKinley Dixon kūryboje netrūksta nei emocionalumo, nei nežaboto kūrybiškumo, kurį atneša visi džiaziniai elementai. Kiek daug įrašui duoda gyvas instrumentų atlikimas — o ypač, kai tai skamba taip įspūdingai. Nė vieno nuspėjamo momento, melodijos nepaliauja stebinti savo aranžuotėmis ir jų idėjomis, nepriekaištingai kiekvienam kūriniui suteikiant skirtingų spalvų, charakterio ir, svarbiausia, gyvybės. Ir neapsiribojama tik džiazu — netrūksta ir soul bei gospelo muzikos priemaišų, taip sukuriant kažką, ką būtų įdomu klausytis ir be vokalinio atlikimo. Bet kaip gerai, kad tie vokalai visgi čia. Kūriniuose pasakojama istorija apie draugų grupę, bandančią susigrąžinti mirusį draugą. Daug gyvenimiškų išgyvenimų, egzistencinių pamąstymų, o taip pat ir vilties bei magiškumo. Atlikėjas puikiai dėlioja žodžius, o taip pat ir geba sukurti įsimintinus priedainius — tiesiog absoliutus talentas. O tą patį galima pasakyti ir apie visus kitus pasirodančius atlikėjus, iš kurių visi puikiai įsilieja į bendrą visumą. Tokie įrašai pasirodo itin retai, o aš net jaučiu, jog čia — galbūt net ir būsima modernioji klasika.
https://mckinleydixon.bandcamp.com/album/magic-alive
7. Clipse – Let God Sort Em Out
gangsta rap, southern hip hop
Po šešiolikos metų su nauju albumu sugrįžęs brolių duetas tikrai buvo ne mano vieno laukiamiausias darbas dar nuo pat jo paskelbimo, o lūkesčiai — net pranokti. Pusha T ir Malice — ar bereikia kažką daugiau sakyti apie kokybės garantą? Abu atlikėjai net ir po tiek laiko kartu veikia tiesiog nuostabiai, demonstruodami neprilygstamą gebėjimą dėlioti žodžius, išnaudojant vienas kito stipriąsias puses. Pusha T, kaip ir įprasta, daugiau linksta tamsesnės pusės link, savotiškai tekstuose perteikiant sukauptą pyktį — būtent tai, ko iš jo ir norisi, o taip pat ir tai, ką jis daro geriausiai. Malice savo tekstuose daugiau laiko skiria asmeniškoms temoms, kiek paliečiant ir religinę pusę, į kurią jau kurį laiką nusukęs ir tai jam taip pat puikiai sekasi. Žinoma, albumas tuo neapsiriboja, o abu atlikėjai tiesiog nuostabiai balansuoja tarpusavyje, o taip pat — ir kartu su visais kitais pasirodančiais atlikėjais, kurie kiekvienas itin stipriai įsipaišo į bendrą kuriamą atmosferą. Albumas skamba taip, lyg būtų nužengęs tiesiai iš kone dviejų dešimtmečių atgal — tokio skambesio šiandien dažnai nebesutiksi, o ypač, kad skambėtų taip stipriai. Žinoma, Neptunes productiono nepralenksi, bet pusė jo (Pharrell Williams) atlieka ne ką mažiau įspūdingą darbą — net nepamenu, kada paskutinįkart jis pasirodė taip įspūdingai. Tamsa jungiama su vos ne gospeliškais intarpais puikiai dera kartu su jau minėtu atlikėjų balansu, sukuriant labai kontrastingą klausymosi patirtį — o ir kiekvieną kūrinį tiesiog norisi klausytis kaip tik įmanoma garsiau.
6. Anna von Hausswolff – Iconoclasts
art rock, post-rock
Pirmieji šio albumo singlai kiek nustebino savo skambesiu — ženkliai apmažėjo neoclassical darkwave elementų, o jų vietą užėmė trankesni, postrokiški garsai. Tas pats vyrauja ir visame albume — ir ką čia vyrauja, tiesiog nepalieka nieko savo kelyje. Gitaros persipina su atlikėjos vizitine kortele tapusiais vargonais, gausu trankių būgnų ir tiesiog industrinio triukšmo, taip pat visas likusias skyles užkamšo pučiamieji ir styginiai instrumentai. Visko kaip ir labai daug, tačiau išnaudojama taip saikingai, jog tikrai netrūksta ir ramių, minimalistiškų momentų. Įrašas skamba tiesiog epiškai, o kūrinių trukmės tam labai padeda. Tamsa vis dar vietoje, tačiau šįkart joje jaučiama savotiškai pozityvesnė energija, kurioje net ir melodiškumo įžvelgti galima daug daugiau. Na, ir, žinoma, vokalinis atlikimas. Kaip jis mane stebino dar nuo pirmųjų kartų, taip stebina ir toliau, o gal net ir dar stipriau. Jis ir toliau išnaudojamas kaip ne tik atskiras instrumentas, bet ir visas emocinis centras, savo ekspresyvumu ir šviesumu sukuriantis priešpriešą muzikos tamsumui. Ir ne tik ji pati — visi papildomai pasirodantys atlikėjai, kaip pavyzdžiui Iggy Pop ar Ethel Cain, savo darbą atlieka nepriekaištingai, kūriniams pridedant papildomo savotiško charakterio. Tekstuose toliau diskutuojama tikėjimo, meilės ir pokyčio temomis, tai žinoma, kad emocijų tikrai netrūksta.
https://annavonhausswolff.bandcamp.com/album/iconoclasts
5. Nourished by Time – The Passionate Ones
alternative R&B, bedroom pop
Kaip ir anksčiau, Nourished by Time kūrybos skambesys netelpa į kažkokius žanrų rėmus. Ne tik į visą albumą, bet į kone kiekvieną kūrinį sudėta tiek R&B, tiek synthpop, tiek hypnagogic pop bei dar begalės kitų žanrų elementų. Ir tai puikiai veikia, sukuriant labai ekspresyvią, tačiau tuo pačiu ir vaizdingą atmosferą, kurioje netrūksta melodingumo ir ritmiškumo, itin derančių su visais semplais. Labai smagu girdėti taip stipriai išreiškiamas emocijas aranžuotėse, o ypač, kai kūriniai puikiai tinka ir šokių aikštelei. O tas emocionalumas tikrai perteikiamas ne tik muzikoje. Atlikėjas jau anksčiau stebino gebėjimu tekstais labai paprastai reikšti visus jaučiamus jausmus, o čia tai daro kaip niekada stipriai. Daug pamąstymų apie savo vidinę būklę, ypač — apie meilės kuriamus papildomus išgyvenimus, viską pateikiant tiesiai iš širdies, būtent kaip ir žada pavadinimas. Jei kada anksčiau teko girdėti bent kiek šio atlikėjo kūrybos, tai turbūt nestebins ir vokalinis atlikimas, kuris savo ekspresyvumu turbūt negali palikti abejingų. Bent jau man besiklausant Nourished by Time visada susidaro jausmas, jog jis dainuoja ne todėl, kad dainai to reikia, o todėl, kad būtent to reikia jam pačiam — tiesiog visiškas atsidavimas kiekvienam kūriniui ir tai labai jaučiama.
https://nourishedbytime.bandcamp.com/album/the-passionate-ones
4. Oneohtrix Point Never – Tranquilizer
progressive electronic, ambient, sound collage
Visada nekantriai laukiu naujos Daniel Lopatin, geriau žinomo savo sceniniu vardu Oneohtrix Point Never, kūrybos — kone viskas, prie ko jis prisiliečia, yra verta didžiausio dėmesio. Jau ne kartą teko apie jį rašyti, o jo dar 2011-aisiais išleistas albumas Replica yra vienas mano visų laikų asmeninių favoritų. Pastaruoju metu jis buvo pasukęs kiek labiau tradicinės muzikos link (nors žodis tradicinė kažin ar tinka visame kontekste), ir tai jam puikiai sekėsi, tačiau tiesiog negaliu nupasakoti savo džiaugsmo išgirdus pirmuosius šio įrašo kūrinius — OPN ir vėl grįžta prie savo ištakų. Jei Replica buvo sukurtas iš senų televizijos reklamų garsų, tai šįkart — iš praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio garsų semplų bibliotekų, pamirštų interneto archyvuose. Oneohtrix Point Never savo kūryboje ir vėl juos karpo, restruktūrizuoja ir visaip kitaip maišo tarpusavyje, sukuriant neįtikėtinai atmosferišką garsų koliažą. Skambesys svyruoja tarp sapniško ambiento ir struktūrizuoto chaoso. Melodiją ne visada galima užčiuopti, tačiau tai čia ir nėra svarbiausia — daug svarbiau visa patirtis, kurioje garsų srautas tau atneša vis kažką naujo: ar tai būtų pianinas, ar laužyti perkusiniai elementai, ar dar kokie sunkiai suprantami kūrinio elementai. Jei keletame ankstesnių atlikėjo darbų buvo girdimas vokalinis atlikimas, tai čia, kaip jau seniau su juo buvo įprasta, jie girdimi tik labai trumpais momentais, o ir paimti jie iš tų pačių semplų. Taip šie balsai, kurie gal labiau primena sapne girdimus šnabždesius, tampa tik dar vienu sluoksniu visame garsiniame audinyje. Žinoma, elektronika yra elektronika, bet OPN kūryboje ji nešė neįtikėtiną kiekį emocijų — tas pats jaučiama ir čia, o aš turbūt nuo Replica laikų ir nejaučiau tokio muzikos kuriamo efekto — laikinumas ir trapumas, savotiška nostalgija, kuri pasakoja, jog net jei ir niekas turbūt nebepamena, kam originaliai šie garsai buvo sukurti, tačiau garsas išlieka. Prisiminimai muzikinėje formoje — tikiu, jog kiekvienas klausytojas šį albumą interpretuos savaip, ir tai yra visa jo magija (nemaišyti su prieš pusę dešimtmečio išleistu to paties atlikėjo albumu).
https://oneohtrixpointnever.bandcamp.com/album/tranquilizer
3. Mac Miller – Balloonerism
jazz rap, abstract hip hop, neo-soul
Per savo neilgai trukusią karjerą Mac Miller spėjo taip stipriai įsitvirtinti, jog net ir dabar jo kūryba nepaliauja stebinti. Smagu bent jau, tai jog jos jis paliko pakankamai, kad ir po mirties būtų kuo pasidžiaugti. Apie pomirtinius albumus neretai turiu labai blogą nuomonę, tačiau prieš penkerius metus išleista jo albumas Circles puikiai įgyvendino visą planuotą kryptį, o šio darbo pirmasis singlas žadėjo tą patį.
Taip ir nutiko. Balloonerism netapo juoda dėme atlikėjo diskografijoje, anaiptol, čia — neabejotinai vienas stipriausių jo įrašų, kurį statyčiau į tą pačia lentyną, kaip ir jo darbus Faces bei Swimming. Nuostabus džiazinių garsų kupinas productionas, kuriame Miller, panašu, jautėsi geriausiai, o visame įraše palaikoma psichodeliška atmosfera pateika itin spalvingą rezultatą, net jei tos spalvos ir tikrai nėra visada pačios pozityviausios. Balloonerism įrašytas sunkių išgyvenimų metu, atlikėjui kovojant su vidiniais demonais, ir nemaža dalis tekstų yra būtent apie tai, net jei tai ir pateikiama kiek abstrakčiai. Žinant visą vėlesnį kontekstą, dainų žodžių emociškumas tikrai nepadaro šio įrašo mažiau klausomu. Tai — tobulas žvilgnis į Mac Miller gyvenimą būtent tuo periodu, o gal ir apskritai, su visais pakilimais ir nukritimais, su visais gražiais momentais ir begale skaudžių.
2. billy woods – Golliwog
abstract hip hop, experimental hip hop
Kiekvienąkart billy woods vos išleidus kažką naujo, jo vardas puikuojasi mano sudarytuose stipriausių metų albumų sąrašuose. Stebinant bet kokiu išstojimu, atlikėjas užtikrintai tapo mano visos scenos absoliučiu favoritu. Su nekantrumu laukiau sekančio jo albumo, kurio singlai žadėjo itin daug. Ir Golliwog pranoko net didžiausius lūkesčius.
billy woods, panašu, geriausiai jaučiasi kuo tamsesnėje atmosferoje — ir šis albumas tai dar kartą įrodo. Įrašo kūrinius prodiusavo visas prodiuserių MVP sąrašas (nuo asmeninių favoritų kaip Conductor Williams, iki tokių legendų kaip The Alchemist) ir kiekvienas jų pateikė tekstūruotą garsinį peizažą, kuris vis lipdomas iš skirtingų eksperimentinių detalių į vientisą darinį. Netrūksta nei triukšmingesnių vietų, nei džiazinių elementų, o visos albumo trukmės metu palaikoma savotiška įtampa, kuri neabejotinai paliks stiprų įspūdį. Kaip ir anksčiau, woods tekstai išlieka neįtikėtinai gilūs, net jei tai ir pateikta pakankamai abstrakčiai. Daug filosofinių įžvalgų, vidinių monologų, ir egzistencinių diskusijų. Albumo pavadinimas kilęs iš rasistinės lėlės — ir ši tematika narpliojama kiekviename kūrinyje, atspindint visas kolonijinio smurto ir traumos temas. Ir būtent į tekstus čia tiesiog būtina įsiklausyti — retas atlikėjas geba taip tiesiogiai viską perteikti, o čia su tuo susidoroja ne tik pats billy woods, bet ir visi papildomai pasirodantys atlikėjai.
https://billywoods.bandcamp.com/album/golliwog
1. Deafheaven – Lonely People With Power
blackgaze, post-metal
Pristatinėti Deafheaven tikrai nereikia — grupė, prieš daugiau nei dešimtmetį (kaip greitai bėga laikas) su savo albumu Sunbather tapo blackgaze žanro pavyzdiniu vardu ir sukėlė begalę diskusijų, o vėliau kokybės kartelę palaikė ir su sekančiais darbais. Prieš ketverius metus išleistas Infinite Granite albumas ir vėl pakūrė visas diskusijas, grupei kiek atsitraukus nuo metalo skambesio. Ir dabar, praėjus tiek laiko ir visiems spėjusiems jų išsiilgti, jie grįžo su nauju darbu.
O grįžo jie su trenksmu. Pirmasis albumo singlas Magnolia aiškiai parodė, jog Deafheaven grįžta prie savo šaknų. Intensyvus skambesys vėl čia, o ir grupė, panašu, šiame skambesyje geriausiai jaučiasi. Tačiau nėra taip, jog jie tiesiog tęsia tai, ką darė savo karjeros pradžioje — šiame įraše jie pateikia miksą tarp trankaus blacko ir pastaruosiuose darbuose girdėto atmosferiško shoegaze. Taip, tą jie darė visada, tačiau niekada nedarė taip stipriai, kaip čia — visas įrašas kone natūraliai progresuoja, kiekvienam kūriniui papildant vienas kitą, vis keliant intensyvumą ir emocinį toną. Ir, svarbiausia, viskas skamba itin giliai ir trankiai. Smagu girdėti ir sugrįžimą prie screamo vokalų, kurie ankstesniame darbe buvo beveik pilnai iškeisti į dainavimą — vokalistas George Clarke čia atliko neįtikėtinai stiprų darbą, kurį neabejotinai galima vadinti geriausiu jo karjeroje iki šiol. Tekstų besiklausant lengvai suprasti tikrai nepavyks, bet siūlau užmesti į juos akį — jei melodijose netrūksta emocijų, tai tekstuose jų penkiskart daugiau. Šnekama daug apie apie vidines kovas ir bandymus atrasti grožį skausme, apjungiant nevilties ir vilties jausmus, puikiai tinkant prie visos tematikos.
Komentarai