Wait, What Did You Say? – Stay Safe, Little One.
emo, indie rock
Norisi tikėtis, jog metus pradėti su geru nauju emo albumu — geras ženklas. Wait, What Did You Say, solinis Travis Orion projektas, kurio debiutinis albumas pristatytas pačioje metų pradžioje, panašu, jog mano žodžius bent kol kas patvirtina. Ir čia girdima viskas, ko iš tokio žanro įrašo norisi: kažkiek lo-fi skambesys, trankūs gitaros riffai, itin išraiškingas vokalinis atlikimas ir begalės emocijų. Daug savų emocijų tyrinėjimo, chaotiškumo ir paradoksalaus optimizmo — nuoširdus ir labai stiprus albumas, o ypač, kaip debiutinis. Bus labai įdomu stebėti, kur šis vardas žengs toliau.
https://waitwhatdidyousay.bandcamp.com/album/stay-safe-little-one
Hedda Gamma – Language Is Our Tuning System
art pop, electronic
Hedda Gamma naujajame savo darbe pateikia pusvalandį koncentruotos elektronikos. Netradicinės struktūros, kuriomis sumaniai eksperimentuojama, jas vis laužant ir perkreipiant naujomis, netikėtomis kryptimis. Gili atmosfera neretai papildoma ritminėmis sekcijomis, kuriose dažnai netrūksta intensyvumo, o melodijų tekstūros varijuoja tarp kažko iš ambient pusės bei kažko, kas puikiai tiktų tamsiai klubo salei. Puikiai išnaudojamas ir balsas — tiek perteikti tekstams, tiek skleisti garsams, tiesiog išnaudojant tai kaip atskirą aranžuotės elementą, tinkamai papildantį kiekvieno kūrinio kampelį.
https://heddagamma.bandcamp.com/album/language-is-our-tuning-system
tas – Hera, Venera Ir Džipsi Džiazas
gypsy punk
Grupė tas mini savo penkmetį — tuo pačiu ir pristato naują EP. Kaip ir kaskart apie juos rašydamas, privalau pakartoti, kad labai smagu girdėti, kaip jie niekada nestovi toj pačioj vietoj. Tai įsivaizduokit mano netikėtumą, kai šis įrašas pasitinka su akustine gitara. Ir ne šiaip, bet grojant gypsy jazz — su visais reikalingais priedais, nuo styginių instrumentų iki akordeono. Ir taip visus penkis kūrinius. Skamba puikiai, grupė, žinoma, viską apmaišo sau įprastu humoru bei lengvabūdiškumo prieskoniu, tai efektas tiesiog nerealus. Kaip gera girdėti tokius netipiškus išstojimus, kurie vis tiek be problemų tinka prie visų kitų grupės ankstesnių darbų. Net nebandysiu spėti, kur jie eis toliau.
loopcinema – My-Lovely-Yellow-Kombi
neo-psychedelia, glitch pop
Po praeitais metais išleisto albumo ir EP (ir taip — jau kelis metus iš eilės), brazilų atlikėja loopcinema metus startuoja su beveik valandos trukmės EP — nors čia jau nesuprasi, kas tą įrašo tipą nustato. O įrašas stebina visomis prasmėmis. Per vos šešeris kūrinius ji sugeba paliesti viską, kas tik įmanoma: nuo psichodelikos iki IDM ir glitčinės elektronikos, iki roko ir disko. Ir kažkaip viskas veikia ir skamba savose vietose? Net pats nesuprantu, kaip taip įmanoma, bet loopcinema su tuo susitvarkė. Visiška psichodelinė kelionė po įvairiausius muzikinius pasaulius ir jų pateikiamus peizažus. Taip, visko tiek daug, kad šis siurrealus muzikinis gigantas po pirmos perklausos pilnai gal ir neatsiskleis, bet tikrai norėsis dar ne kartą jį prasukti.
Departure – Work of Artist I Love You
abstract hip hop, glitch hop, experimental hip hop
Ketvirti metai iš eilės, kai sausio mėnesis atneša ir naują Departure albumą. Ne visada viskas veikdavo, ypač, turint omeny, kad dar ir papildomai vis kažką per metus paleisdavo. Tačiau šįkart Departure pranoko save, pateikiant eksperimentiškiausią savo darbą, daug žaidžiant su skirtingų garsų lipdymų, sukuriant abstraktų bei psichodelišką efektą. Tekstuose gausu filosofinių įžvalgų ir savirefleksijos, neretai nukrypstant visiško minčių srauto link ir pradedant kalbėti apie pačią muziką ir kitus menus. Ne pats lengviausiai klausomas darbas, tačiau stipriai rekomenduotina patirtis dėl jo unikalaus skambesio.
https://ddeparturee.bandcamp.com/album/work-of-artist-i-love-you
LE LEKOMOTYV – Puer Aeternus
alternative rock
Nors grupės singlas Dvilypis (pasirodantis ir šiame įraše) pasirodė dar prieš beveik dvejus metus, šis debiutinis EP klausytojų privertė palaukti. Bet verta tikrai buvo. Per penkis kūrinius LE LEKOMOTYV pateikia tiek trankaus roko, tiek ir sveiko, neperspausto progresyvumo savo kūriniuose, į kurį dar ir džiaziuko prieskonių galima užčiuopti. Vokalinis atlikimas tinkamai papildo kiekvieną kūrinį, jis niekad nėra perspaudžiamas nereikalingais bandymais tapti kažkuo daugiau, nei kūriniui reikia — ir tai labai sveikintina, o ir melodijos skamba tikrai įdomiai. Nedažnai gaunu tiesiog būtent tai, ko ir tikėjausi dar prieš paspaudžiant starto mygtuką, o ypač — teigiama prasme.
https://lelekomotyv.bandcamp.com/album/puer-aeternus
Katarsis – Žiedlapis tau
alternative rock, post-punk
Rašyk nerašęs apie tuos užsieniečius, bet yra vietinė grupė, kuri renka dar didesnius skaičius. Ilgai lauktas Katarsio debiutinis albumas pagaliau čia. Taip, įrašo trukmės norėtųsi ilgesnės, bet skambesys tai atperka, bent jau šiam kartui. Grupės kuriama atmosfera stebina savo dimensingumu ir gyliu, o man ypač smagu girdėti visus gotikinius elementus, kurie tikrai vietinėje scenoje ne taip dažnai girdimi. Norėtųsi ir kūriniams daugiau laiko išsiplėtoti, bet kažkaip bendro efekto per daug negadina — tiesiog vienas greitas užtaisas, kuris klausytojui neleidžia nuobodžiauti nė sekundei.
Renatto Olivares – Aguas Raras
jazz-rock, art rock, progressive rock
Gal kam praeitąmet teko klausytis Čilės grupės Hesse Kassel, kurių debiutinį albumą La Brea gyriau ne aš vienas, ir vis dar giriu ir rekomenduoju. Jų lyderis Renatto Olivares nuo naujos kūrybos ilgai laiko neleidžia ir pateikia naują albumą — pusvalandžio trukmės, čia pagal visus šių dienų trendus. Bet per tą laiką pateikia labai daug, maišant džiazo ir progresyviojo roko elementus, nebijant išlipti iš rėmų ir eksperimentuojant visur ir aplink. Daug stiprios energijos, užtikrintumo ir lengvo avangardo. O viską vainikuoja savitas vokalinis atlikimas, kuris dažniau primena šnekėjimą, nei dainavimą, tačiau itin tinka būtent šio įrašo skambesiui.
https://renattoolivares.bandcamp.com/album/aguas-raras
Dry Cleaning – Secret Love
indie rock, post-punk
Jei teko anksčiau girdėti šios grupės kūrybą, tai Secret Love, manau, nebus kažkoks netikėtumas. Aštrūs gitarų tonai ir stabili ritminė sekcija — visos post-punkiškos ištakos vis dar vietoj. Energija vis dar iš pirmos pažiūros kiek letargiška, tačiau kuo Dry Cleaning čia nustebina, jog atranda vietos įterpti ir šviesesnių, melodingų atkarpų, retkarčiais net nukrypstant link kažko, kas skamba kaip jangle pop ir fanko muzikos elementų mišinys. Taip sukuriamas toks savotiškas kontrastas, kuris vienu metu gali skambėti stipriai melancholiškai, o kartais — žaismingai ir priimančiai. Na, bet žinoma, Dry Cleaning vizitinė kortelė visada buvo Florence Shaw vokalinis atlikimas. Ir toliau ji daugiau laiko praleidžia beveik tiesiog šnekėdama, tik šįkart tai daro kaip niekada įtaikingai. Sujungus tai su ramesnėmis melodijomis, vokalas įgauna net dar daugiau reikšmės nei anksčiau, tampant ne tik melodijų, bet ir visos emocijos bei atmosferiškumo vedliu. Ir toliau gausu ironijos, tekstuose balansuojant tarp kasdienybės momentų ir socialinių komentarų. Daug pažeidžiamo intymumo ir atsivėrimo klausytojui, tačiau Shaw tai daro visiškai be jokios baimės.
https://drycleaning.bandcamp.com/album/secret-love
Juodvarnis – Tékmés
black metal, progressive metal
Vieni iš vietinės blacko scenos vėliavnešių toliau tęsia savo muzikinę evoliuciją, pateikiant kol kas stipriausią savo darbą iki šiol. Griežti gitaros riffai su intensyvia ritmine sekcija — žanro klasika, bet Juodvarnis niekada vien tuo neapsiribojo, kaip ir neapsiriboja šįkart. Kūriniai nepaliauja progresuoti, atrandant vietos ir melancholiškai skambantiems ramesniems pragrojimams, ir atmosferos išgilinimui. Tekstuose daug kalbama apie vidinius išgyvenimus, chaosą ir savotišką skausmą. Ir visa tai daroma nuoširdžiai, jungiant brutalumą su švelnesnėmis emocijomis.
https://juodvarnis.bandcamp.com/album/t-km-s
Varža – Triukšmo fazė
shoegaze, post-rock
Smagu, jog vis dažniau vietinėje scenoje atsiranda vardų, savo kūryboje išnaudojančių triukšmą. Varžos kūryba patraukė dar nuo pat jų pirmojo singlo Pienių valsas išleidimo — visgi, tą shoegaze skambesį tinkamai įgyvendinti ne taip ir lengva. Savo debiutiniame albume grupė viską pateikia dar stipriau, tikrai ne kasdien galima išgirsti tokį wall of sound. Daug malonių pragrojimų, skandinančių klausytoją savo gelmėse. Kažkiek lo-fi visko ne tik, kad negadina, bet ir padeda tekstūroms dar geriau išplaukti į vientisą masę, užpildančią visą erdvę, kurioje emocijos atsiskleidžia su kaupu.
By Storm – My Ghosts Go Ghost
experimental hip hop, electronic
Pagaliau — pastaruosius du metus iš eilės šį albumą įvardinau kaip savo laukiamiausią metų darbą. Gerbdami per anksti savo kelionę baigusį bendražygį Stepa J. Groggs, grupės Injury Reserve nariai savo kūrybą nuo šiol pristato By Storm vardu. Gal pamenat, bet jų paskutiniam albumui By the Time I Get to Phoenix ne tik skyriau metų stipriausio darbo titulą, bet ir kaskart, kai tik turiu progą, jį išskiriu kaip vieną savo visų laikų favoritų. Absoliučiai unikalus darbas, kurio tiesiog nėra su kuo sulyginti.
Bet jei pastarasis darbas pasižymėjo avangardiniu eksperimentiškumu, kuriame vyravo glitčinės elektronikos elementai, tai šįkart viskas kiek kitaip. Taip, eksperimentavimų vis dar tikrai gausu, bet anksčiau girdėtas chaotiškumas kiek pakeičiamas grožiu. Pulsuojanti elektronika, folko ir džiazo elementai, vaporwave ir gitaros… sunku žodžiais apibūdinti, kiek skirtingų detalių galima išgirsti vien muzikinėje šio įrašo pusėje. Ir smagu, jog ir to chaotiškumo čia galima aptikti, sumaniai jį jungiant su hipnotizuojančiais motyvais. Ši atmosfera nejuda nuosekliai, ji šiame albume jaučiama lyg atskirą gyvybę įgaunantis kūnas, klausytojui perteikiantis visą emocinę painiavą. O emocinė painiava nėra šiaip sau. Jei pastarasis grupės darbas buvo tiesiogiai apie savo bendražygio išėjimą ir visą lydintį sukrėčiantį chaosą, tai šįkart didžioji įrašo tematika sukasi apie tai, kaip gyvenimas tęsiasi toliau, jau praėjus kažkiek laiko. Širdgėla ir liūdesys išlieka, tačiau gyvenimas nesustoja. Gyvenimo svoris, pakitę ryšiai su artimaisiais ir kitais mus supančiais draugais, bandymai pasikeisti, kai jauti tam didelę baimę — šios emocijos nepriekaištingai perteikiamos kiekviename kūrinyje. Net ir abstrakčiausiuose momentuose galima įžvelgti šiuos nerimastingus jausmus, tačiau kartu su jais ateina ir savotiškas noras augti ir keistis — o tekstuose būtent daug ir kalbama apie naują gyvenimo etapą, kai pareiga judėti į priekį tampa svarbiausiu dalyku. Visi šie išgyvenimai augina kaip asmenybę, kuri gyvą praeitį pasitelkia kaip svarbiausią kompasą — o By Storm apie tai pasakyti turi labai daug.
https://injuryreserve.bandcamp.com/album/my-ghosts-go-ghost
PVA – No More Like This
trip hop
Jau nuo pirmųjų sekundžių pasidaro aišku, jog PVA nebando ir atkartoti to, ką jau kažkada buvo padarę, šįkart pateikiant kitokį skambesį, tačiau vis dar aiškiai skambantį taip, jog nesumaišysi su kažkuo kitu. Gerokai mažiau trankumo ir elektroninio chaoso — No More Like This skamba ramiau, daugiau dėmesio skiriant garsų tekstūroms, kurios lyg mozaika dėlioja viską į savitas vietas, tačiau nepaliauja keistis. Nuo pulsuojančių ritmų iki sapniškai skambančios miglos, bendras albumo skambesys stebina savo hipnotizuojančia atmosfera, kuri ilgam įstringa atmintyje. Panašiai kaip ir ankstesniajame grupės albume, vokalas ir toliau išlieka kažkuo, kas labiau primena papildomą instrumentą bendrame garso audinyje, o ne kaip kažkas, kas veda kiekvieną kūrinį savo pasakojamomis istorijomis. Tačiau nėra ir taip, jog jis nėra pastebimas. Pasikartojančios frazės ir pavieniai žodžiai padeda kurti tą jau minėtą hipnotišką efektą, išsakomi garsai ir jų intonacijos neretai primena kiek meditacinį ar ritualinį efektą.
https://pvaareok.bandcamp.com/album/no-more-like-this
Atomai – Signalai 3
ambient
Praeitais metais apie Atomų įrašus kalbėjau tris kartus, panašu, jog ir toliau kalbėsiu. Metus startuojant su nauju Signalų serijos įrašu (ir, pagal aprašymą, panašu, jog neužilgo sulauksim ir dar vieno), šįkart klausytojai ir vėl nukeliami į išplaukusios elektronikos gelmes. Senus juostinius įrašus manipuliuojant naujais garsais sukuriamas gilus atmosferinis efektas, egzistuojantis kažkur tarp tankaus drone ir minimalistinių space ambient garsų. Kol kas stipriausias serijos darbas, puikiai įgyvendinantis visą idėją.
https://electronemitter.bandcamp.com/album/signalai-3
Zach Bryan – With Heaven On Top
americana, singer-songwriter
Jau ne kartą gyriau atlikėjo Zach Bryan kūrybą ir vėl pasikartosiu sakydamas, jog jis — neabejotinai vienas stipriausių mūsų laikų dainų autorių, savo tekstais stebinantis bet kokiu išstojimu. Kaip ir anksčiau, atlikėjo kūryboje kantri muzika persipina su roko elementais, taip kūriniams suteikiant tiek svajingos ramybės, kurioje gali plėtotis emocijos, tiek didingumo ir reikalingo veržlumo. Didžiulės arenos ir stadionai atlikėjui jau nebėra svetimi, o šie kūriniai puikiai papildys repertuarą. Tikrai ne dažnai esu būtent tokio skambesio mėgėjas, bet čia viskas atlikta itin tinkamai, neretai net primenant Bryan bičiulio ir mentoriaus Bruce Springsteen kūrybą. Balansuojant tarp tylesnių momentų ir didingų priedainių, užpildytų pučiamaisiais instrumentais, Zach Bryan dar niekada neskambėjo taip masyviai.
Bet, kaip ir minėjau, atlikėjo kūryboje man visada kertiniu elementu buvo jo rašomi tekstai. Tai čia ir toliau gaunu tai, ko iš jo tikiuosi. Emocingos įžvalgos apie savo asmeninį ir aplinkinių žmonių gyvenimus, nebijant nei pateikti asmeniškumų, nei laužyti ypač moderniojoje kantri scenoje vyraujančių vyriškumo standartų, parodant sveiką trapumą. Kovos su vidiniais demonais, susitaikymas su savimi — akivaizdu, jog emocijų netrūksta, bet ne viskas čia taip melancholiška, yra ir linksmesnių momentų. Kaip yra ir politinių tekstų, iš kurių privalau išskirti kūrinį Bad News, kuris, drąsiai spėju, jog po daugelio metų bus prisimintas kaip vienas svarbiausių pasakojimų apie šių laikų JAV politinę ir socialinę situaciją.
cropscropscrops & Vaygrnt – We’ve Been After Each Other
experimental hip hop, abstract hip hop
Tiek reperio cropscropscrops, tiek prodiuserio Vaygrnt anksčiau nebuvau girdėjęs — albumą nusprendžiau prasukti vien dėl to, jog sausio pradžioj ne itin daug dar ką klausyt, o ir viename iš kurinių pasirodantis Elucid yra ryškus kokybės garantas. Ir labai džiaugiuosi, jog išmėginau. Jau po pirmų kūrinių ieškojau ankstesnių Vaygrnt įrašų — nuostabu, kaip įspūdingai kuriama kiek tamsi, tačiau tuo pačiu ir švelni atmosfera, išnaudojant visas geriausias illbient taisykles. cropscropscrops taip pat neatsilieka tiek savo tekstais, tiek jų atlikimu. Taip, tekstai pakankamai abstraktūs, kad jų tematika ne visada lengvai pajuntama ar suprantama, tačiau būtent tai ypač dera su girdimais beatais.
https://cropscropscrops.bandcamp.com/album/weve-been-after-each-other
heavensouls x stickerbush aka sidepeices – darklight
experimental hip hop, glitch hop, southern hip hop
Didžiausias mėnesio netikėtumas? Nežinojau nė vieno iš šių vardų, o pažvelgus į albumo viršelį tikrai tikėjaus buko trap. Gavau kažką, kas turbūt toliausiai nuo to. Po truputį lipdydami skirtingas elektroninių garsų iškarpas, jie sukuria kažką sunkiai paaiškinamo, kažką kas egzistuoja itin toli už tradicinės muzikos standartų struktūros rėmų. Atmosfera stebina gebėjimu visame chaose atrasti vietos grožiui ir ramybei, o bet koks vokalinis išstojimas nutinka tik ten, kur jo reikia, o taip ir tik taip, kaip kūrinys reikalauja. Ilgą laiką negirdėjau kažko tokio naujo, kažko tokio kūrybiško.
https://officialauthks.bandcamp.com/album/darklight
IDK – e.t.d.s. A Mixtape by .idk.
jazz rap, east coast hip hop
Kad ir kiek šiaip mėgčiau IDK kūrybą ir gerbčiau jo talentą, bet nepamenu, kada paskutinį kartą visas jo įrašas patraukė nuo pirmos iki paskutinės sekundės. Pavieniai kūriniai — taip, bet dėmesio pilna trukme neišlaikydavo. Bet šįkart, panašu, šis prakeiksmas nutrauktas. Puikūs džiaziniai beatai iš įvairiausių scenos senbuvių ir naujų talentų (įskaitant ir tokius mano asmeninius favoritus, kaip Madlib, Conductor Williams bei No I.D.), kūrinys po kūrinio pateikiant kažką, ko tiesiog norisi nenustoti klausytis. O ir pats atlikėjas čia ypatingai užsivedęs, turintis ką pasakyti, prisitaikant prie kiekvienos melodijos ir pateikiant vis kiek kitokią repavimo manierą, tačiau niekad neišlipant iš savo jau gerai pažįstamo stiliaus. Labai tikiuosi, jog tai — naujas kūrybinis atgimimas, nes, panašu, kad turbūt nepaskutinįkart šiais metais teks jo klausytis.
Komentarai