Balandžio 21, 23 ir 28 d. Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvė „Medūza“ bei Vilniaus dailės akademija kviečia į renginių seriją „Dariaus Mikšio plebiscitas“, dedikuotą nepublikuotiems menininko Dariaus Mikšio tekstams. Pasak renginį organizuojančių kuratorių Jennifer Teets bei Audriaus Pociaus, šis seminarų projektas nėra nei duoklė menininkui, nei jo automitologija. Veikiau, sekant įtampas, glūdinčias Mikšio kūryboje, čia siekiama pasiūlyti dalyvavimą ir dialogą kaip galimas alternatyvas autoritetui.
„Dariaus Mikšio plebiscitas“ yra sumanytas kaip tyrimo laukas — eksperimentas, svarstantis, kaip menininė praktika cirkuliuoja tuomet, kai destabilizuojamas parašas, kilmė ir interpretacinė kontrolė. Renginių seriją sudaro paskaitos, išsamūs skaitymai ir performatyvūs susitikimai, kuriuos pristato tarptautinė menininkų ir kuratorių grupė.
„Pastebėjau, kad sąvokos kartais veikia geriau, jei jos nėra įvardijamos; galbūt todėl, kad taip lieka mažiau „triukšmo“, – teigia pats D. Mikšys, – Prieš daugelį metų buvau sumanęs neminėti „meno“. Ši idėja kaip meno kūrinys veikė puikiai, kol laikinai ją pamiršau — žodis netyčia nuslydo nuo liežuvio, ir, deja, atrodė, kad visa idėja sugriuvo. Svarstau, ar dėl tų pačių priežasčių būtų įmanoma konferencijoje neminėti mano vardo. Pirma, kokį geresnį pasiūlymą galėčiau pateikti? Antra, būtų įdomu pamatyti algoritmo sugeneruotą tekstą, kuris pats nėra jo tema.“
Susitikimų serija prasidės nuo įžanginės paskaitos balandžio 21 d. 11 val., kuri vyks VDA C korpuse (Malūnų g. 3), 102 auditorijoje. Čia į projekto programą klausytojus įves patys „Dariaus Mikšio plebiscitas“ organizatoriai: tarp Teksaso ir Paryžiaus gyvenanti kuratorė ir rašytoja J. Teets, šia proga specialiai atvykusi į Vilnių, bei A. Pocius, kuruojantis šiuolaikinio meno parodas bei vadovaujantis “Medūzai” (Šv. Jono g. 11).
Balandžio 21 d. 18 val. projekto veiksmas persikels į „Medūzą“, kur performansą „Mūsų darbščiausią bičiulį reikėtų stebėti” atliks Londone gyvenantis menininkas Mark Aerial Waller. Šiame renginyje dalyviai kviečiami sudaryti konsteliaciją aplink Dariaus Mikšio kūrybą. Užuot kūrusi jai atsaką kritine ar interpretacine prasme, ši konsteliacija siūlo į menininko praktiką pažvelgti per kolektyvinį ir įkūnytą įsitraukimo būdą. Čia dėmesys pasirodo ne vien kaip sąmoninga proto pastanga, o veikiau atsiskleidžia kaip tarpininkas tarpusavyje susijusių kūnų visumoje.
Taikydamas metodus, būdingus jo sisteminių konsteliacijų praktikai, Walleris kviečia dalyvių grupę laikinai įkūnyti elementus, veikiančius meno kūrinio viduje ar aplink jį. Renginys truks 45–75 minutes, skiriant pakankamai laiko konsteliacijai išsivystyti bei kolektyviai aptarti jos veikimo dinamiką.
Balandžio 23 d. 18 val. „Medūzoje“ renginių maratoną tęs du pranešimai. Pirmasis – kuratoriaus bei rašytojo Raimundo Malašausko „Ar verta realizuoti idėją?“, o antrąjį pristatys kuratorė bei menotyrininkė Virginija Januškevičiūtė.
Trečioji ir paskutinė „Dariaus Mikšio plebiscito“ diena – balandžio 28 d. Jos programa prasidės 11 val. VDA C korpuse (Malūnų g. 3), 102 auditorijoje, kur kuratorinės platformos „Post Brothers“ įkūrėjas Matthew Post skaitys pranešimą „Trijų kūnų problema: ekscentriškos orbitos ir parazituojančios avantiūros Dariaus Mikšio kūryboje“, o tarp Vienos ir Vilniaus gyvenantis menininkas ir rašytojas Nicholas Matranga rengs pristatymą, pavadintą „be baigties paguodos“. Programą užbaigs Atėnuose gyvenančios menininkės ir rašytojos Mayos Tountos pranešimas.
„Dariaus Mikšio plebiscite“ paskutinius taškus sudės finalinis renginys „Medūzoje“ balandžio 28 d. 18 val.
Darius Mikšys (g. 1969 m. Kaune, Lietuvoje) — vienas svarbiausių Lietuvos postkonceptualių kūrėjų, geriausiai žinomas dėl Lietuvos paviljono 54-ojoje Venecijos meno bienalėje „Už baltos užuolaidos“, pelniusio Specialųjį paminėjimą. Savo kūryboje menininkas užklausia ribą tarp meno ir ne-meno, šias kategorijas neretai permąstydamas postglobaliame kontekste.
Jo tekstiniai darbai — apimantys mikronoveles, esė, tekstines instaliacijas, kūrinių sertifikatus, tekstinius performansus, interviu, korespondenciją ir kūrinių pavadinimus — seka, kaip reikšmė konstruojama institucijose, kalboje ir politiniame kontekste ir taip nuosekliai atskleidžia meno socialinį gyvenimą. Viena svarbiausių šios praktikos gijų yra tęstinė „Pinokio“ serija (2011–dabar) — konceptualus pasiūlymas kūriniui, kurį visiškai sukuria meno institucija, o ne individualus autorius, taip išjudinant įprastas meninės nuosavybės ir autorystės sampratas. Šiuose darbuose rašymas ne tik dokumentuoja projektus — jis juos pratęsia, dažnai veikdamas kaip autonomiška mąstymo sistema, kurioje pati kalba tampa ir meno vieta, ir jo objektu.
Komentarai