Kiekvieną mėnesį mūsų partneriai “Pasigarsink” perklauso krūvas naujausių albumų ir sudėlioja savo įspūdžius apie juos. Tai yra subjektyvus šviežios muzikos rinkinys, kuriame, tikimės, rasite ką nors įdomaus ir sau.
James Blake – Trying Times
art pop
Trying Times skamba būtent taip, kaip ir galima tikėtis iš šio atlikėjo. Tiesiog nesumaišysi su niekuo kitu. Minimalistinė elektronika, R&B, subtilūs orkestriniai elementai, gili atmosfera susipina į vientisą darinį, kuris tiesiog kvėpuoja gyvybe. Didelė dalis kūrinių remiasi tyla ir erdvės pojūčiu, nebandant perkrauti pertekliniais garsais. Kiekvienas akordas ar ritmas turi aiškią vietą ir prasmę. Žinoma, girdima ir intensyvesnių, beveik klubinių momentų, tačiau jie niekada neužgožia melancholiško tono. Taip gaunamas efektas, kuris atrodo tarsi nuolat balansuoja ant kažkokio emocinio lūžio ribos.
Kaip ir didelėje James Blake ankstesnės kūrybos dalyje, labai ryškiu elementu išlieka būtent balsas. Dažnai apdorotas subtiliais efektais, kiek fragmentuotas ir sluoksniuotas, tačiau išlaikantis aiškų emocinį branduolį. Ir pateikiamas jis čia įvairiai — tai šnabždančiai intymiai, tai labai laisvai, pateikiant įsimintinas kulminacijas. Emocijos nėra išrėkiamos ar iškart parodomos, jos čia kaupiamos ir po truputį išleidžiamos. Tekstai, kaip jau žada pavadinimas, sukasi apie nerimą ir trapumą šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Daug asmeniškumų ir apmąstymų apie savo aplinką, daug neapibrėžtumo bei klausimų be atsakymų, bet būtent tai ir traukia — klausytojui paliekama vietos savaip įvertinti išreikštas mintis.
Liepa Vilutytė – Pokalbiai
indie rock, singer-songwriter
Jau kurį laiką vis stebiu atlikėjos kūrybą, o visai neseniai sulaukiau ir debiutinio EP. Penki kūriniai, prie kurių vis net kartais nepastebimai sugrįždavau. Jau turbūt vos ne kiekvieną mėnesį tenka pasidalinti kokiu įrašu, kuriame girdimas singer-songwriter su moteriškais vokalais, bet tuo galima tik pasidžiaugti, o Liepa Vilutytė ir skamba kiek kitaip, nei kiti vardai scenoje. Šie pokalbiai kiek tamsoki, netrūksta melancholijos, nemažai laiko skiriama atmosferos kūrimui ir jos pildymui. Smagu girdėti tokį kažkiek post-punkišką atlikimą, padedantį visoms emocijoms tik dar ryškiau sklisti visomis kryptimis. Stiprus debiutas — ir, tikiu, jog ateity bus tik dar geriau.
Tritaškis – Tritaškis
experimental, avant-folk
Dar vienas šio mėnesio debiutas — improvizacinės muzikos trio Tritaškis albumas. Grupės nariai (Agota Zdanavičiūtė, Toma Čepaitė ir Dalius Naujokaitis–Naujo) tikrai turėtų būti pažįstami ne vienam skaitytojui iš begalės kitų projektų, o čia labai gera girdėti, kaip jie geba kurti kartu. Improvizuotuose kūriniuose muzika nesilaiko jokių struktūrų, verčiau teka pasroviui, mintims ir emocijoms staigiai pereinant iš vieno į kitą. Kanklių natos tarytum bendrauja tarpusavy, kuriant miglotą, tačiau būtent tuo ir labai dominančią atmosferą — kaip gera, kai tiesiog absoliučiai negali nuspėti sekančio jų ėjimo. Tą atmosferą papildo itin tinkamai įgyvendinti būgnų ritmai bei vokaliniai intarpai, tik dar labiau sustiprinant visą šį ne taip lengvai atpasakojamą, kažkiek gal nejaukų sapną primenančią būseną.
https://agotazd.bandcamp.com/album/trita-kis
ELUCID & Sebb Bash – I Guess U Had to Be There
abstract hip hop, east coast hip hop
Jei mano tekstus skaitot bent kiek ilgiau, gal jau spėjot pastebėti, jog dažnai skiriu nemažą dėmesį Backwoodz Studioz įrašų leidyklai. Nedaug yra tokių leibelių, kuriais galiu tiesiog aklai pasitikėti. Vienas ryškiausių jų vardų ELUCID jau taip pat ne kartą mano išgirtas — tiek su soliniais darbais, tiek su duetu Armand Hammer. Tai turbūt nieko nestebina, jog ir vėl apie jį kalbu. Šįkart visas darbas prodiusuotas Sebb Bash, todėl iškart jaučiamas vientisumas. Daug minimalizmo ir abstrakčių tekstūrų, tai kažko panašaus į tradicinį ritmą čia ieškoti tikrai nereikia. Nereikia tikėtis ir kažkokių net aiškesnių struktūrų ar hookų — vietoj to pasirenkamas nuoseklus ir net kiek hipnotizuojantis tėkmės jausmas, kuriame garsai tarsi slenka vienas į kitą. Taip sukuriamas kažkoks ne itin lengvai paaiškinamas artumo jausmas — lyg klausytum ne tik muzikos, bet ir kažkokio savotiško minčių srauto. Tamsos taip pat tikrai netrūksta, užtikrinant ir sveiką nejaukumo lygį, sustiprinantį klausytojo dėmesį.
Bet minčių srautas, žinoma, vien tik muzika neapsiriboja. ELUCID ir toliau tiesiog pritrenkia savo talentu, laisvai ir vos ne improvizuotai dėliojant žodžius ir tiesiog leidžiant savo mintims tekėti. Tekstai išlieka tankūs ir pilni metaforų, bet tuo pačiu ir sąmoningai vengiantys aiškumo. Klausytojas paliekamas ieškoti prasmės tarp eilučių ir jungti skirtingus fragmentus, taip kažkiek užtikrinant, jog kiekvienas šiuos kūrinius priims savaip. Daug kalbama apie perdegimą, kasdienybės absurdiškumą, egzistencializmą — bet be jokių aiškių išvadų ar moralų, tai būtent čia ir duodama erdvės pačiam klausytojui. Kasdienybės poezija — ką jau ką, bet šitą ELUCID sugeba itin gerai.
https://elucid.bandcamp.com/album/i-guess-u-had-to-be-there
Barbora Matuzaitė – Circles in the Wind
contemporary folk, singer-songwriter
Dar praeitą lapkritį labai gyriau debiutinį atlikėjos albumą Threads of Grace ir tikrai nesitikėjau, jog taip greitai ir vėl reikės apie ją kalbėti. Bet tuo galima tik pasidžiaugti. Penki nauji kūriniai, toliau leidžiantys mėgautis tuo jau pažįstamu subtilumu ir minimalizmu, kuriuos atneša akustinė gitara ir ypatingai gilus vokalinis tembras. Bet yra ir pasikeitimų — kūriniuose atsiranda perkusija, elektrinė bei bosinė gitaros. Tai viskam suteikia tik dar daugiau spalvų ir emocinių sluoksnių, tekstūros jaučiamos dar aiškiau, tačiau visas tas natūralumo ir šiltumo jausmas vis dar išlaikomas — net jei ir galima įžvelgti kažkiek reikalingos tamsos.
https://barboramatuzaite.bandcamp.com/album/circles-in-the-wind
Bill Orcutt – Music in Continuous Motion
experimental rock, totalism
Vienas mano asmeninių mėgstamiausių gitaristų Bill Orcutt albumus kepa žaibišku greičiu. Šįkart jis toliau plėtoja savo keturių gitarų koncepciją, prieš keletą metų pradėtą albume Music for Four Guitars. Jei teko girdėti — bus aišku, ko laukti, o ir, tikiu, jog laukti norėjosi. Keturi gitaros sluoksniai, vis prasidedant nuo paprastų, pasikartojančių motyvų palaipsniui transformuojasi per įvairias variacijas, taip sukuriant judantį ir nuolant kintantį garsinį audinį. Mažiau kažkokios struktūros nei anksčiau, todėl laisvės jausmas daug aiškesnis, o ir melodijos neretai išsiplėčia iki kone drone tipo struktūrų. Man čia — vienas stipriausių šių metų darbų iki šiol, meistriškai priverčiantis klausytoją įsiklausyti į smulkiausius pokyčius, taip atveriant visai kitokį muzikinį pojūtį.
https://billorcutt.bandcamp.com/album/music-in-continuous-motion
Irreversible Entanglements – Future Present Past
jazz poetry, free jazz
Nors ankstesnis kolektyvo albumas Protect Your Light buvo kiek silpnesnis, lyginant su kitais jų diskografijoje, pamačius juos gyvai žinojau, jog tikrai nėra ko bijoti dėl sekančių išstojimų. Taip ir nutiko — Future Present Past stebina kiekviena akimirka. Avangardinio džiazo skambesys, vedamas intensyvių improvizacijų, taip pat Moor Mother atliekama poezija tiesiog negali palikti abejingų. Tanki ir triukšminga energija balansuojama su meditatyviais momentais, daug kontroliuojamo chaoso, o tekstai, kalbantys apie istorijos ir atminties svarbą bei šių laikų socialines problemas ir kolektyvinę kovą skatina klausytoją ne tik mėgautis girdimais garsais, ne tik reflektuoti, bet ir tiesiog veikti. Pasipriešinimas čia perteikiamas kaip kūrybinė ir, apskritai, visą gyvybę nešanti jėga, ir šis jausmas išlieka ilgam.
Nortas – Aurora
electronic
Jau kelintas kartas, kai prieš pradedant pirmąkart klausytis Norto (Luko Grinio) kūrybos, žinau, jog tuoj tuoj ateis ta savotiška ramybė. Būtent tai ir gaunu čia. Ramiai pulsuojantys elektronikos garsai kuria gilią atmosferą, kurioje norisi pasilikti ir pabūti kiek ilgiau. Bandžiau sugalvoti, kokiam čia žanrui priskirti šį darbą, bet kažin, ar įmanoma — smagu, jog kiekvienas kūrinys pateikia vis kažką naujo, taip įraše paliečiant begalę skirtingų įtakos sričių: nuo house iki ambient ar net downtempo. Dėl šios priežasties ypač rekomenduoju šį darbą klausytis nuo pradžios iki galo, be jokių sustojimų, be jokių praleidimų ar šiaip pavienių kūrinių — sunku perkelti į žodžius sukuriamą efektą, kuris sukuriamas viskam po truputį progresuojant.
https://lukasgrinys.bandcamp.com/album/aurora
Palėpė – Labai blogai
garage punk, noise rock
Dar vienas vardas, apie kurį teko jau ne kartą pakalbėti — kada jūs ilsitės? Keturių kūrinių EP — stipriausias Palėpės išstojimas iki šio. Koncentruota energija, kuri skamba kaip niekada triukšmingai ir plačiai, neretai nukrypstant beveik noise rock pusėn, tai tos masės bus su kaupu. Ir toliau džiaugiuosi jų drąsa ir nefiltruotais tekstais, kuriuose girdima ir kažkiek humoro, ir kažkiek labai reikalingos socialinės kritikos, kurios vis dar vietinėje scenoje yra per mažai. Palėpė akivaizdžiai nesistengia nei kažkam patikti, nei įtikti — jie daro tik tai, ko jiems patiems reikia ir ką jie nori daryti, o tuo nesižavėti labai sunku.
https://palepegrunks.bandcamp.com/album/labai-blogai
Neurosis – An Undying Love for a Burning World
atmospheric sludge metal
Dešimt metų. Tiek laiko praėjo nuo paskutinio Neurosis studijinio albumo, o per tą laiką nutiko visko tiek, jog nuoširdžiai ir nesitikėjau kažko daugiau iš jų išgirsti. Chaotiškas periodas užsibaigė netikėtai — šis jų darbas išleistas visiškai netikėtai, be jokio ankstesnio pranešimo. Prie grupės prisijungus scenos legendai Aaron Turner (kuris turėtų būti pažįstamas iš tokių vardų, kaip Isis bei Sumac), Neurosis tiesiog atgimė mūsų akyse.
Kaip ir buvo galima tikėtis, An Undying Love for a Burning World iškart panardina klausytoją į tą gerai pažįstamą tankų slegiančių garsų pasaulį, kuriame jie visada žibėjo ryškiausiai. Sludge ir industriniai skambesiai, net kažkiek psichodelikos, post-rockiški peizažai — absoliučiai viskas, ko iš šios grupės norisi, sutinkama ir čia. Sluoksnis po sluoksnio po truputį statomos kompozicijas, kol jos galiausiai pasiekia reikalingas kulminacijas. Šis Neurosis skambesio svorio krovimas visada stebino, bet net nepamenu, kada jis skambėjo šitaip ypatingai. Kontrastas tarp tylos ir triukšmo čia yra pats svarbiausias elementas ir juo nesimėgauti tiesiog neįmanoma.
Nauji nariai grupėse retai kada iškart palieka tokį stiprų efektą — dažniausiai reikia arba laiko priprasti bei įsivažiuoti, arba tai tiesiog apskritai niekada ir nenutinka. Bet ne šįkart. Aaron Turner į visą bendrą skambesį įsilieja taip natūraliai, lyg visada būtų buvęs jo dalimi, o ir su Steve Von Till kartu puikiai dera. Daug šiurkštumo, tačiau verčiau nei agresija, jis čia pateikiamas kaip visiškai išlaisvintos emocijos. Temos išlieka gerai pažįstamos šiai grupei: mirtingumas ir atgimimas, bendruomenės jausmas ir santykis su pasauliu, kuris griūva. Tai tamsos tikrai netrūksta, bet ji sutinkama ne su priešprieša, bet ją priimant.
https://neurosis.bandcamp.com/album/an-undying-love-for-a-burning-world
Galèra – Garsu
jazz-rock
Praeitais metais Galèra prisistatė su EP Tyla tranko, kuris man tiek patiko, jog vėliau ir nominavau kaip vieną stipriausių metų EP. Smagu, jog per daug ilgai laukti nereikėjo ir debiutinis albumas — jau čia. Viskas, ką girdėjau debiute, čia pateikiama dešimteriopai. Džiazas, rokas, klasikinės muzikos motyvai ir dar daug visko supinama į vientisą darinį, kurį išnarplioti prireiks tikrai ne vienos perklausos. Bet jau po pirmosios nieko daugiau turbūt ir nesinorės. Stulbinanti progresija (ypač — pirmųjų trijų kūrinių trilogijoje), niekada per daug negali būti tikras, kas bus toliau, o ir vokaliniai atlikimai, kai jie pasirodo, puikiai papildo kiekvieną kūrinį. Žinoma, tai nėra vokalinio džiazo albumas ir jis tokiu nebando būti, todėl prioritetas teikiamas būtent instrumentams, o jie pasakyti turi labai daug ką.
smokedope2016 – The Comedown
cloud rap, wave
Praeitais metais gyriau smokedope2016 albumą The Peak ir vadinau jį stipriausiu cloud rap atlikimu per keletą pastarųjų metų. Na, pasiekus viršūnę, ateina laikas ir nusileidimui. O tas nusileidimas net ir dar įspūdingesnis. Miglota ir išplaukusi atmosfera, lėti 808 ritmai, reverbuotas vokalas — viskas, ko ir norisi iš šio žanro ir šakės, kaip tinkamai viskas atliekama. Melancholiška nuotaika sukuria efektą, kuris kūrinius pateikia lyg prisiminimus, kuriuos vis apmąstoma ir žiūrima pro savotišką apatiškumą, tačiau tuo pačiu ir lengvai hipnotizuojant. Pasakysiu tą patį, ką ir sakiau praeitą kartą: nepadarykit klaidos ir nepraleiskit šio darbo.
The Twilight Sad – It’s the Long Goodbye
post-punk revival
Po septynerių metų pertraukos škotai The Twilight Sad vėl čia su nauja kūryba, o ir ta kūryba skamba taip stipriai, kaip jie neskambėjo jau ilgą laiką. Pažįstantiems šią grupę apie jų emocingumą kalbėti turbūt nereikia, bet net ir veteranus nustebins visas tų emocijų kiekis. Apdainuojant praradimą, širdgėlą ir gedulą, jie pateikia intensyvų ir kiek slegiantį darbą, pilną įtampos ir liūdesio, tačiau kažkiek galima įžvelgti ir šviesos momentų. Bet net sunkiausios vietos nėra tiesiog niūrios ir tiek — tai labiau pateikiama kaip emocinis išsilaisvinimas, visko paleidimas, depresyvios būsenos atsikratymas. Muzikinė pusė taip pat stebina savo tankumu ir atmosferiškumu, momentais net nukrypstant į shoegaze pusę. Skambesys čia didžiulis, aprėpiantis viską aplink, bet kartu ir trapus — o ar gali būti kitaip, kai tavo albume kartu groja The Cure lyderis Robert Smith?
https://thetwilightsad.bandcamp.com/album/its-the-long-goodbye
underscores – U
electropop, electronic dance music
Kaip ir anksčiau, underscores iškart pasitinka pažįstamais elektroniniais garsais, kuriuose nuolatos balansuojama tarp kontrolės ir chaoso. Daug ryškių ir blizgių elementų, padengtų tekstūruotais fragmentais. Hyperpop, šokių muzika, house, daug glitchinių momentų — visko labai daug, bet net ir po pirmos perklausos tik ir norisi geriau viską išnagrinėti ir dar kartą paspausti tą starto mygtuką. Tikrai ne taip dažnai mane patraukia būtent toks maksimalizmas, bet čia viskas įgyvendinta tiesiog nepriekaištingai. Žaismingumas derinamas su skirtingomis emocijų būsenomis, netrūksta nei nostalgijos, nei futurizmo — šios priešpriešos ir padaro įrašą tokiu ypatingu.
Šio muzikinio pasaulio įrašuose dažnai kiek nuvilia vokalinis atlikimas — jis būna arba visiškas emocinis centras, arba nukištas kažkur giliai ir naudojamas tik kaip savotiškas melodijų papildymas, taip iki galo neišpildant nei vieno, nei kito varianto. Bet ne čia. Daug vokalinių efektų, kurie underscores balsą transformuoja į dar vieną instrumentą, tačiau emocijos išlieka labai aiškios ir jų ignoruoti nelabai ir išeina. Kaip ir neišeina ignoruoti tekstų temų — didžioji dalis įrašo skiriama meilės ir šiuolaikinių santykių temoms — fragmentiškas bendravimas, trumpiniai, žinutės. Labai įdomu, kaip šios emocijos vis sukasi ratu ir sugrįžta tarp kūrinių, taip sulaikant klausytoją savotiškoje būsenoje.
https://underscores.bandcamp.com/album/u
Cities Aviv – Even Colder Spring
abstract hip hop, experimental hip hop
Nauji Cities Aviv įrašai man jau keletą metų yra tapę asmenine švente. Kaip ir beveik kasment, mes ir vėl galime džiaugtis dar valanda naujos jo kūrybos, kurioje skamba tas gerai pažįstamas fragmentiškas ir sapniškas tonas. Ištempti ir išplaukiantys ritmai, visiškai dekonstruojami hiphopo motyvai, ambient ir new age sintezatoriai, improvizuota poezija, kurioje liejasi minčių srautas. Net ir po šitiek įvairiausių įrašų man vis dar sunku suvokti, kaip Cities Aviv taip lengvai geba repuoti ant keisčiausių garsų, nors vis dažniau tas repavimas pakeičiamas tiesiog kalbėjimu ir išnaudojamas lyg dar vienas kūrinio elementas, paskendęs visose tekstūrose. Ar tai gerai, ar blogai — gali spręsti kiekvienas, bet man labai patinka, ypatingai, kaip visa tai dera su išnykstančiu ar nestabiliu ritmu.
https://boomkat.com/products/even-colder-spring
Slayyyter – Wor$t Girl in America
electropop, electroclash, electro house
Nuo pat pirmų sekundžių klausytojas pasitinkamas tuo ryškiu, blizgiu ir maksimalistiniu skambesiu, kuris jau tapęs Slayyyter vizitinės kortelės dalimi. Dinamiškos aranžuotės vis kinta, tačiau niekada nepaleidžia kojos nuo energijos gazo pedalo dugno. Smagu ir tai, jog, kaip ir priklauso pagal visas popmuzikos taisykles, hookai yra savo vietose ir labai greitai įkrenta į galvą, bet jie niekada neskamba nei nuvalkiotai, nei, apskritai, per daug saugiai. Vis laužomos struktūros, netikėti perėjimai, aiškiai jaučiamas kontrastas tarp hedonistinės energijos ir savotiškos atsvaros visam triukšmui. Nuostabiai išnaudotas elektroninis skambesys savyje pateikia tiek savotiškai sprogstančios agresijos (tik, aišku, ne iš piktos pusės), jog to dažnai nesutinku net ir įrašuose iš žanrų, kur tokie dalykai kaip ir privalomi.
Negaliu neišskirti ir to, kaip čia veikia vokalinis atlikimas. Slayyyter jau anksčiau spėjo pasižymėti drąsa ir užtikrintumu šioje sferoje, bet su visu šiame albume girdimu intensyvumu jos balsas atsiveria tik dar stipriau. Taip, efektų netrūksta, bet jie naudojami ne tam, kad kažką paslėptų ar užglaistytų, bet verčiau išryškinti vokalą kaip papildomą stilistinį elementą, taip ne tik perteikiamos emocijas, bet ir vokalas tampa galbūt net stipriausiu visos struktūros elementu. Tekstuose taip pat grįžta visa hedonistinė tematika: vakarėliai, santykiai, savęs įvaizdis. Bet po visais šiais dalykais lengvai galima įžvelgti ir aštrių komentarų, taip užtikrinant nuoširdumo elementą kiekviename kūrinyje, o taip pat ir parodant visai kitą veidą.
Courtney Barnett – Creature of Habit
indie rock, singer-songwriter
Penkerių metų pertrauka prailgo, bet naujasis Courtney Barnett albumas pagaliau pasiekė dienos šviesą, o ir man priminė apie gal kiek primirštą atlikėjos talentą. Ir skamba ji čia taip, kaip neskambėjo ilgą laiką. Ryškios gitarų progresijos, kažkiek slacker rock elementų prideda dar papildomo nuoširdumo, nevisiškai nušlifuota produkcija — man tik duokit daugiau ir daugiau būtent to. Skambesys balansuoja tarp ramiai judančio ir trankaus, taip išryškinant skirtingą emocinį svorį, kurio ir taip pas šią atlikėją netrūko, bet dabar jo dar daugiau. Užsikaupė gal per tą laiką. Visgi, Barnett per tą laiką perikėlė gyventi į JAV, tai šitie vidiniai persitvarkymai ir apdainuojami, o jei kada teko kraustytis iš namų į svetur — šios emocijos tikrai bus pažįstamos. Su kiekviena perklausa vis labiau įsimyliu šį darbą ir jo nuoširdumą bei kasdienišką tematiką.
https://courtneybarnett.bandcamp.com/album/creature-of-habit
Fcukers – Ö
house
Per vos keletą gyvavimo metų Fcukers spėjo taptį gerai pažįstamu vardu daugeliui klausytojų, tai aš net kažkaip nustebau, jog čia — jų debiutinis albumas. Klubiniai garsai skamba itin gyvai ir originaliai, kas šiaip nėra toks jau ir dažnas dalykas. Pagrindas — house, bet netrūksta nei UK garage, nei wonky, nei dar kokių tai electroclash elementų, vis varijuojant tarp jų. O dar ir šiokia tokia nostalgijos dozė pridėta, semiantis įkvėpimo iš Y2K popmuzikos. Vokaluose netrūksta hookų, kūriniai nešvaisto laiko ir užkabina savo strukūromis — žodžiu, vien sėkmės ingredientai. Euforiškas skambesys ir spontaniškumas sukuria tokį maždaug „čia ir dabar“ jausmą, o juo kažkaip sunku nesimėgauti.
Komentarai