Kiekvieną mėnesį mūsų partneriai “Pasigarsink” perklauso krūvas naujausių albumų ir sudėlioja savo įspūdžius apie juos. Tai yra subjektyvus šviežios muzikos rinkinys, kuriame, tikimės, rasite ką nors įdomaus ir sau.
Diarchija – Pamatai
hardcore punk, alternative metal
Prieš porą metų paleidę debiutinį EP Virš visko, Diarchija nustebino tiek skambesiu, tiek emocija ir jos perteikimu. Gera girdėti, jog debiutiniame albume visa tai niekur nedingo. Nešlifuotos emocijos seka viso įrašo metu, kuriose gausu socialinės kritikos, perteikiamos be jokių tabu ar kokių užglaistymų — viskas sakoma tiesiai šviesiai, su humoro ir ironijos prieskoniu. Piešiami aiškus ir pažįstami personažai — mūsų visuomenės dugnas ir jis pašiepiamas labai aiškiai ir tvirtai. Energingumas nepradingsta nė sekundei per visą pusvalandį, o tokį intensyvumą išlaikyti pavyksta ne kiekvienam. Hardcore punk ir metalo muzikos elementai susipina į vientisą mišinį, kuris kartais net nusuka į beatdown hardcore pusę — daugiau ir daugiau to, ir ne tik iš Diarchijos.
Sisyphean – Divergence
black metal
Sisyphean po ketverių metų grįžo su nauju albumu, kuriame toliau tęsia tai, ką daro geriausiai. Tradicinė blacko agresija ir intensyvi atmosfera, daug organizuoto chaoso ir techniškumo. Įdomiausia grupės kūrybos dalimi toliau išlieka visi disonansiniai pragrojimai ir progresijos vystymas, visai neretai net nukrypstant į tokią kone post-metal pusę, tačiau visi hookai išlieka aiškus ir stiprūs. Tikrai nėra tas albumas, kurį būtų galima pasirinkti foniniui garsui (nors niekas nestabdo), nes savo tankumu ir struktūriškumu jis reikalauja kuo daugiau dėmesio. O būtent tai ir daro jį tokiu svarbiu visoje šioje scenoje.
https://sisyphean.bandcamp.com/album/divergence
Jessie Ware – Superbloom
dance-pop, disco
Trys panašaus skambesio įrašai iš eilės — gali kiek varginti, formulė juk kaip ir ta pati. Ir, išties, muzikine prasme Superbloom skamba kaip visiškas ankstesnių atlikėjos albumų tęsinys. Aiški 70-80-ųjų estetika, fanko ir soul elementai, padengti popmuzikos blizgučiais. Bet net ir trečiąjį kartą tai nepaliauja manęs stebinti savo grožiu. Iki smulkiausios detalės kruopščiai nušlifuotas skambesys, kupinas elegancijos ir švelnumo — būtent tai padeda albumui išsiskirti iš savo pirmtakų, kadangi kūriniuose kiek galima pasigesti kažkiek aiškesnės sprogstamosios energijos, bet nelabai to čia ir reikia, ir be to efektas aiškiai yra sukuriamas. Gera ir vėl girdėti sodrias ir gyvas aranžuotes, taip pat atliekančias svarbų vaidmenį visame kontekste.
O taip pat ir kaip gera girdėti jos vokalinį atlikimą. Savo talentą atlikėja jau spėjo įrodyti su kaupu, o čia ir toliau galima mėgautis užtikrintumu ir natūralumu, be jokio perteklinio demonstratyvumo — atrodo, jog dainuojama tiesiai iš širdies ir būtent tai šiame įraše palieka didžiausią įspūdį. Vietoj dramatiškumo pateikiamas artumas, ryšį su klausytoju sukuriant per pauzes ir intonacinius niuansus. Tekstuose ir toliau apdainuojamos daugiausia santykių ir intymumo temos, nevengiant ir, kaip jau įprasta, erotinių poteksčių — bet ir jos pateikiamos nuoširdžiai ir elegantiškai, nebandant to perspausti. Apskritai, smagu girdėti daugiau kasdieniškų ar net buitiškų detalių žanre, kuris dažniausiai siejamas su blizgesiu ar net šokiravimu, sukuriant įdomų kontrastą.
Karolis Šarkus – XIDEA
jazz fusion
Iš skirtingų idėjinių fragmentų Karolis Šarkus sulipdė gyvybe pulsuojantį darbą, kuris iš vietinės džiazo scenos man paliko didžiausią įspūdį per labai ilgą laiką. Viso įrašo metu jaučiamas formavimosi jausmas, kompozicijos įgauna vis besikeičiančias būsenas ir taip nepaliauja stebinti. Nenuspėjamumas nedingsta nė sekundei — girdimas kūrinys bet kada gali į save įtraukti elektroninių garsų ar net nukrypti link kažko, kas dažniau sutinkama roko muzikos sferoje, o kartais ir leidžiama klausytojui savaip interpretuoti tylesnius momentus. Tai — vienas iš tų darbų, kuriuos tiesiog privaloma klausytis nuo pradžios iki galo, nestabdant ir nieko nepraleidžiant, nes būtent taip pajuntamas visa ši transformacija.
https://karolissarkus.bandcamp.com/album/xidea
Tiffany Day – Halo
electropop, electro house
Po prieš du metus išleisto debiutinio ir nelabai išsiskiriančio albumo, Tiffany Day, panašu, rankų nenuleido ir ką tik pristatė vieną stipriausių popmuzikos darbų šiais metais. Lyginant su ankstesne kūryba — skirtumas labai ryškus. Tiktokinė bedroom pop muzika pakeista į elektroniką, tai sutinkam viską, ko galima tikėtis: iškraipyti sintezatoriai, laužyti vokalai, maksimalistinė produkcija. Bet po visu šiuo kiek chaotišku rezultatu slypi kažkas ypatingai asmeniško ir nuoširdaus. Atlikėja daugiausia kalba apie savojo identiteto paieškas, socialinį nerimą, traumas, santykius ir savo psichinę sveikatą, nebijant kažko palikti nuošalyje. Jau po pirmos perklausos darosi sunku nesitapatinti bent daliai liečiamų temų, o ir visos melodijos taip pat stebina savo skambesiu, kuriame taip pat ir netrūksta jau kiek nostalgiškai skambančių motyvų, primenančių prieš porą dešimtmečių vyravusius garsus.
Acting Class – EP2
alternative rock
Praėjo metai nuo Acting Class debiutinio EP, o jie jau ir sekantį spėjo paruošti. Penki nauji kūriniai, kuriuose jie skamba daug tvirčiau ir užtikrinčiau. Paprastumas jungiamas su ryškiomis idėjomis, kurios dažniausiai išpildomos be problemų — gitarų riffai vietoje, atmosferiškumas irgi. Emocijų atspalviai taip pat kinta viso įrašo metu, kaip ir jų intensyvumas — jei pirmojoje pusėje galima girdėti ir pop punk elementų, tai EP užsibaigia ties kažkuo, ką galima statyti jau ir prie shoegaze muzikos. Būtent ši kūrybinė pusė labiausiai mane ir patraukė, ji čia palieka didžiausią įspūdį ir nelinksta link kažko, kas galbūt jau kiek girdėta anksčiau.
https://acting-class.bandcamp.com/album/ep2
Despotin Fam – Drugeliai_
abstract hip hop, conscious hip hop
Kaip visada, o ir būtent kaip ir priklauso hiphopo įrašams, pagrindinis albumo variklis yra būtent tekstai ir jų atlikimas. Apie grupės gebėjimus šioje srityje įsitikinti buvo galima jau per visus ilgus gyvavimo metus, bet kiekvienąkart vienodai lieku nustebintas. Viskas daroma labai laisvai, tiesiog paleidžiant savo mintis — eilutės teka natūraliai, be kažkokio aiškaus struktūrinio rėmo, tačiau nepasakant nieko, ko nereikia. Autentiškumas ir nefiltruotos emocijos — būtent tai jų kūryboje visada labiausiai mane žavėjo ir to ir vėl sulaukiau. Tekstuose nemažai asmeninių refleksijų, socialinės kritikos ir tiesiog kasdienybės — smagu tai, jog atrandama vietos ir savotiškam humorui bei ironijai, taip užtikrinant ir lengvumo jausmo, neužsistovint vien tik rimtojoje pusėje, o tai užtikrina, jog kiekvienas klausytojas atras kažką, su kuo tiesiog bus neįmanoma nesitapanti.
Bet kas iš vien to repo, jei beatai nuobodūs. Aišku, Despotin Fam su šia problema nesusiduria. Garsinis pasaulis išlieka pilnas detalumo, kuriame net smulkiausi garsiniai sluoksniai nuolat juda ir keičiasi, taip sukuriant gyvybiškumo jausmą — kaip tikri drugeliai. Melodijos dažniausiai linksta minimalistiškesnės pusės, nėra perkrautos nereikalingų detalių, tačiau jų spalvos ir nuotaikos kinta ties kiekvienu kūriniu, taip išvengiant monotonijos jausmo. Kažkiek vietinės scenos klasikos semplų, kažkiek trapo, kažkiek posūkių į šokį tokį left-field. Ir tai skamba nuostabiai — gero hiphopo albumo turi būti galima klausytis ir be tekstų, o tai čia gaunu su kaupu.
Wendy Eisenberg – Wendy Eisenberg
chamber folk, singer-songwriter
Nors Wendy Eisenberg geriausiai žinoma kaip labiau eksperimentinės muzikos kūrėja, šįkart ji nustebino visai kitame amplua. Nuo improvizacinio ir abstraktaus skambesio ji perėjo prie melodingumo ir gilesnio lyriškumo — ir tai skamba tiesiog pritrenkiančiai. Folk ir americana elementai, supinti su kažkiek roko ir kantri detalių bei papildyti barokinėmis styginių instrumentų aranžuotėmis sukuria šiltą ir jaukų darbą, kuriame vyrauja kiek sapniška atmosfera. Ir, svarbiausia, eksperimentacijos niekur nedingo — tik jos žymiai subtilesnės. Tekstuose atvirai kalbama apie save, apie queer tapatybę bei vidinius konfliktus. Tačiau šios temos nėra ironizuojamos, jos čia švelniai įvertinamos ir priimamos, atsargiai optimistiškai į viską pažvelgiant. Asmeniškas, tačiau ne uždaras darbas, kuriame tradicinės kūrinių struktūros susijungia su avangardu — vienas stipriausių metų darbų, kuris kaskart nustebina savo gyliu.
https://wendyeisenberg.bandcamp.com/album/wendy-eisenberg
dans turbulans – Šokių turbulencija
electronic
Kurį laiką vis dažniau matyti ir girdėti dans turbulans pagaliau pateikė pirmąjį pilną prisistatymą plačiajam pasauliui. Ir, jei kada teko anksčiau girdėti jų kūrybą, tai turėtų ne tik būti aišku, kas laukia, bet ir labai džiugu. Gyva ir pulsuojanti elektronika jau nuo pirmų sekundžių sukuria tokį efektą, kad net nepastebint koja pati linkčiot pradeda. Ir tai nėra ta tradicinė, klubinė elektronika. Viskas čia suka daugiau tos taip vadinamos alternative dance krypties, kur eksperimentacijos jungiamos su energija, kurią išgaunama tik atliekant gyvai, gausu laužytų ritmų ir netikėtų perėjimų, nesivaikant tradicinių struktūrų. Ritmiškumas čia yra absoliučiai svarbiausias elementas, kuris, sujungus su sintezatorių garsais, sukuria ausiai labai malonų žaismingumą.
https://dansturbulans.bandcamp.com/album/oki-turbulencija
Angine de Poitrine – Vol.II
math rock
Šeši kūriniai per pusvalandį — iš klausytojo daug laiko nereikalauja, bet pateikia tai oho kiek. Nuo pirmų sekundžių klausytojas panardinamas į itin tankų ir judantį garsinį lauką, kuriame susipina math rock ir krautrock elementai, psichodeliniai atspalviai ir fanko ritmika. Būtent ritmas ir yra didžiausia šio įrašo savybė — groovo tiesiog neįmanoma ignoruoti, kuris savo poliritmija ir nuolat besikeičiančiais akcentais klausytojui atsipalaiduoti tikrai neleis. Bet ir nekurs nereikalingo chaoso. Daug sudėtingo sluoksniavimo, kuris labai staigiai sukuria beveik hipnotizuojantį efektą, tai net ir ilgesni kūriniai net tik stebėtinai neprailgsta, o net ir užtikrina, jog juos tik ir norisi vis labiau išanalizuoti.
Bent kiek girdėjus šią grupę jau turėtų būti aišku — vokalinio atlikimo čia nėra ir tai yra beveik pilnai instrumentinis darbas. Balsas pasirodo vos keliuose momentuose ir veikia kaip dar vienas tekstūrinis sluoksnis, todėl visas dėmesys skiriamas pačiai muzikai. O ji čia kalba be žodžių — emocija kuriame ne per aiškiai įvardijamas temas, o per įtampą ir jos paleidimą bei judesį. Kiekvienas klausytojas šiuos garsus turbūt interpretuos savaip, o būtent taip susikuria ir savotiškas ryšys, kai viskas ne tik girdima, bet ir jaučiama. Ritmas tampa komunikacijos forma, o tuo nesidžiaugti labai sunku, nes būtent tai ir yra unikali žmonijos kalba nuo seniausių laikų.
https://anginedepoitrine.bandcamp.com/album/vol-ii
My New Band Believe – My New Band Believe
progressive folk, chamber folk
Tikiu, ne man vienam vis dar trūksta grupės black midi kūrybos. Kita vertus, vietoj vienos grupės įrašų, dabar po truputį sulaukiam jos narių solinių albumų. My New Band Believe — gerai pažįstamo Cameron Picton naujasis projektas, kuris jau nuo pirmojo singlo labai patraukė mano dėmesį. Nors kitaip turbūt ir negalėjo būti. Tačiau čia tikėtis kažko panašaus į ankstesnės grupės chaosą nereikia. My New Band Believe beveik visiškai atsisako elektrinių instrumentų ir nukrypsta į akustinius garsus — akustinė gitara, styginiai instrumentai, pianinas, pučiamieji ir taip toliau. Jei tai gali ir atrodyti kaip kažkas, kas skambės ramiai ir šiltai, tai tikrai ne visai. Vyrauja ryškus maksimalizmas, o aranžuotės vis besikeičia ir bet kada gali pasukti iš ramių folk motyvų į kažką grandioziško, vos telpančio į savo rėmus. Kūriniai skamba ypatingai gyvai, jie nuolat juda ir nė akimirkai neužsistovi vietoje. Smagu girdėti ir emocijų balansą — net ir ramesnės melodijos palaiko šiokį tokį nerimastingumą, kuris bet kada gali iššauti.
Buvau primiršęs, koks malonus yra Cameron Picton balsas ir kiek daug su juo gali pasiekti. Žinoma, nereikia tikėtis kažko itin virtuoziško, bet tai ir nėra bandoma. Balsas čia dažnai skamba trapiai ir santūriai, dažniausiai stovint ant beveik šnabždėjimo ribos krašto, šitaip muzikai užimti svarbesnę rolę. Ir tai labai taikliai padeda išgryninti visas emocijas — jos nėra išreiškiamos tiesiogiai, verčiau egzistuoja būtent tarp eilučių bei pauzių, todėl sukuria daug gilesnį efektą. Tekstuose gausu fragmentiškumo ir lengvo siurrealizmo, tačiau, nepaisant šito abstraktumo, apdainuojamos temos labai žmogiškos ir pažįstamos — santykiai ir asmens tapatybė. O kai klausytojui paliekama vietos savaip interpretuoti kai kuriuos tekstus, ta patirtis tampa daug artimesnė.
https://mynewbandbelieve.bandcamp.com/album/my-new-band-believe
Roughly Human – The Fall of Roughly Human
emo, post-hardcore
Nauji metai, naujas Roughly Human darbas. O aš ir vėl neturiu kitos išeities, tik kaip juos ir toliau girti bei rekomenduoti. Penki nauji kūriniai, kurie yra turbūt tamsiausią atspalvį turinį grupės kūryba iki šiol — kas yra gal kiek ironiška, kalbant apie emo muziką atliekančią grupę. Skambesys nustebina savo dinamiškumu — tai ir taip buvo ryškiai jaučiama anskstesniuose jų įrašuose, tačiau šįkart visas šis balansas tarp švelnios ramybės ir sprogstamos jėgos kažin ar kada buvo toks masyvus, retkarčiais net nusukant kažkur link post-rockiškų garsinių peizažų. Vokalinėse linijose taip pat girdima daug dažnesi riksmai ir nemaža dalis kūrinių galėtų jau ir kažkiek pretenduoti į screamo muzikos lentyną — natūralus progresas, stebint visą grupės kryptį, o tuo galima tik pasidžiaugti.
https://roughlyhuman.bandcamp.com/album/the-fall-of-roughly-human
Samba Jean-Baptiste – +3
alternative R&B, bedroom pop
Samba Jean-Baptiste išstojo su kol kas ryškiai stipriausiu savo darbu iki šiol. Sunku įstatyti jį į kažkokius žanrų rėmus — kaip ir R&B, bet jame tiek pat girdima ir hiphopo, ambient ir trip hop, folk ir pop elementų. Tai jau turbūt nenustebins, kad skambesys palieka didžiulį įspūdį. O tokį pat įspūdį palieka ir tai, kaip viskas veikia kartu — migloti vokalai, minimalistinės gitaros, aplinkos ir gamtos garsai, ir dar begalės visko. Visą įrašą palaikoma mistiška atmosfera, kuri kiek bando klaidinti klausytoją, tačiau tuo pačiu ir išlaiko sąmoningai laužytą struktūrą. Didelių kulminacijų čia tikėtis, žinoma, nereikia — bet kuris kūrinys dėl savo fragmentiškumo gali netikėtai nutrūkti ar pereiti į kitą, o būtent tai ir suteikia unikalumo šiam darbui. Lyg iš tolo klausytumeisi atlikėjo minčių srauto, kuriame viskas pastoviai kinta ir taip sukuria jausmą, lyg būtum kažkur tarp jausmų ir jų sukuriamų būsenų.
Dominyka Mauliūtė – Cheetah ’67
psychedelia
Kažkada seniai seniai Dominyka pati atsiuntė man parodyti savo pirmąjį išleistą kūrinį ir nuo tada vis seku jos kūrybinį kelią. Nuo gitarinio džiazo link psichodelikos ir dream pop — nueita daug. Balandžio gale ji pristatė albumą Cheetah ‘67 ir jame dar giliau žengiama į visą psichodelinę atmosferą. Kaip jau žada tiek pavadinimas, tiek jo viršelis, tiek didžiosios dalies kūrinių pavadinimai — įrašas savo estetika klausytoją bando nukelti į 1967 muzikinį ir kultūrinį pasaulį, todėl ryškiai jaučiama tiek psichodelinio roko bei pop įtaka, tiek kaleidoskopinis fragmentiškumas. Įdomi idėja įterpti intarpus, dar giliau sustiprinant visą efektą. Netrūksta ir eksperimentacijų — visas įrašas jų prikištas ir tai tikrai nebus itin lengvai klausomas darbas (visgi, outsideriškumas labai jaučiamas), tačiau atpildas labai vertingas.
Makthaverskan – Glass and Bones
indie rock, post-punk, jangle pop
Švedų kolektyvas pagaliau grįžo su nauju albumu po penkerių metų pertraukos ir tokiems kaip aš priminė, kokia tai nuostabi grupė. Emocingas ir šviesus bei melodingas sugrįžimas, būtent toks, kokio iš jų ir buvo laukta. Muzikos branduoliu vis dar išlieka post-punk garsai, tačiau jie sušvelninami su jangle pop elementais, momentais net nusukant į C86 pusę, o tuo nesimėgauti labai sunku. Lyginant su ankstesne jų kūryba, ir pats įrašas skamba švariau, taip perteikiant kiek kitokias emocijas — jų vis dar gausu, bet nebėra kažkiek anksčiau jausto depresyvumo. Žinoma, tekstuose vis dar aiškiai girdimas trapumas ir pažeidžiamumas, bet tai labai įdomiai dera su švytinčiomis melodijomis. Ir tiesiog privalau išskirti Maja Milner vokalinį atlikimą, kuriame tiek daug užsidegimo ir energijos, jog vien dėl jo tik ir norisi sugrįžti prie šio darbo.
https://makthaverskan.bandcamp.com/album/glass-and-bones
Ignas Šoliūnas – ﹏𓊝﹏Whilst the ships are being laid to rest﹏𓊝﹏
drone, ambient
Kompozitorius Ignas Šoliūnas sugrįžo su dar vienu koceptualiu drone muzikos įrašu, kuriame pateikiami dvi kompozicijos. Dvi būsenos, kuriančios peizažą apie prie Klaipėdoje įsikūrusios Herkaus Kanto koncertų salės žiemai paliktus medinius laivus. Kinematografiškas ir lėtai besivystantis skambesys sukuria aiškų vaizdinį, kuriame laikas tarytum sustoja ir kviečia sustoti bei jį pajusti lyg fizinį objektą. Per tuos pačius laivus, kurie ilsisi ir laukia, kol praeis žiema. Jau ne kartą tai esu sakęs, bet manęs nepaliauja stebinti Šoliūno gebėjimas taip meistriškai į muzikinę pusę perkelti erdvės ir laiko pojūtį, o čia tai pajaučiama ir dar kartą.
https://ignassoliunas.bandcamp.com/album/whilst-the-ships-are-being-laid-to-rest
Lazy Diamond – Lingua
dark jazz, art pop
lazy diamond’s underground nusimetė savo undergroundo etiketę ir tapo Lazy Diamond, o dabar dar ir naują albumą pristatė. Jau po pirmojo kūrinio pirmoji mintis buvo — kiek skirtingų kalbų čia girdėjau? Suprantu, kažkokios specifiškos kokybės tai gal ir tiesiogiai neprideda, bet to sukuriamas efektas labai svarbus. Klausytojas panardinamas į savotiškai siurrealų pasaulį, kuriame kalba ir žodžiai naudojami ne tik išreikšti žinutei, bet ir tiesiog garsui. Apjungus tai su tamsiais džiazo motyvais ir trip hopiška elektronika, tas miglotas efektas dar tvirčiau išgryninamas ir kuria hipnotišką efektą. Daug erdvės, lėtas tempas ir žmonijos bendrumas — labai stiprus darbas, įgyvendinantis dideles ir nelengvas ambicijas.
https://lazy-diamond.bandcamp.com/album/lingua
Friko – Something Worth Waiting For
indie rock
Kaip jau žada pavadinimas — laukti tikrai buvo verta. Muzikine prasme albumas iškart išsiskiria savo pločiu ir dinamiškumu. Indie rokas, bet vien tuo neapsiribojama, prie visko prijungiant aiškius kamerinės muzikos elementus ir kažkiek net nusukimų į folk ar noise puses. Tai nėra nauja jų kūryboje, bet šįkart viskas daroma dar užtikrinčiau. Aranžuotės vis balansuoja tarp trapių momentų, kuriuose tyla turi svarbią reikšmę, ir visiško sprogimo. Taip sukuriamas emocinis svoris, neapleidžiantis viso įrašo metu — kūriniai vystosi, o taip ir perteikia vis besikeičiančias emocijas, kurios labai aiškiai jaučiamos. Privalau išskirti ir tai, jog, nepaisant viso rimtesnio skambesio, visas DIY pojūtis, kuris anksčiau buvo būdingas grupei, išlieka savoje vietoje, taip tik pagyvinant kiekvieną girdimą garsą.
Albumo viršelis vaizduoja kiek vėjavaikišką momentą — turbūt daugelis turim kažkokį panašų prisiminimą. Jis toks ne veltui. Kūrinių tematikos būtent sukasi aplink augimą ir bandymą atrasti savo vietą visam neaiškiame ir gal dar ne tiek pažintame pasaulyje, apie tą visą laukimą ir nerimą. Daug neapibrėžtumo, daug klausimų be aiškių atsakymų, bet tuo pačiu ir stiprus tikėjimas, jog viskas dar tik ateityje. Ir nesakykit, kad nėra pažįstama. Tekstai kažkiek fragmentiški bei šiek tiek siurrealūs, bet emocija labai aiški ir kiekvienas klausytojas lengvai su ja galės susitapatinti. Prie visko labai prisideda ir Niko Kapetan vokalinis atlikimas, kuriame netrūksta trapumo, balansuojančio ant ribos tarp savotiškos kontrolės ir emocinio lūžio. Tai tiesiog idealiai dera su visa girdima muzika, sukuriant pažeidžiamumo sluoksnį.
https://friko.bandcamp.com/album/something-worth-waiting-for
Komentarai