Vilniaus senasis teatras pristato ateinančiojo 113-ojo sezono pirmąjį pusmetį. Žiūrovų, kurie bilietus į rudenį ir žiemą vyksiančius spektaklius gali įsigyti jau dabar, lauks trys žanriškai skirtingos premjeros bei seni patikrinti repertuariniai spektakliai. Keisis spektaklių rodymo principai, lauks malonios staigmenos ir pačioje salėje. Žiūrovus kviečiame nebijoti šokti, nevengti dramų bei improvizacijos. Tai suteikia spalvų. Senasis teatras būtent toks: spalvingas, daugiažanris, daugiakalbis, daugiakultūris. Ir žinoma, performatyvus, šokantis, dramatiškas. Kitoks.
Diena X yra šiandien. Ar tu pasiruošęs?
Senajame teatre 113-ojo sezono pirmajame pusmetyje įvyks trys premjeros: armėnų režisieriaus Iljos Moščickio spektaklis „LIMBO“ (rugsėjo 4, 5 d.), Agnijos Šeiko šokio spektaklis „Vienat“ (lapkričio 13, 14 d.) ir ukrainiečių režisieriaus Maksymo Holenkos „Žalieji koridoriai“ (gruodžio 11, 12 d.). Senasis teatras savo prigimtimi yra daugiažanris, įvairus, todėl ir premjeros yra skirtingų registrų, bet tuo pačiu tematiškai jas vienija noras reflektuoti šiandieną, tirti informaciniame sraute pasimetusio žmogaus būvį, laikyseną katastrofos ir postkatastrofos akivaizdoje, norą atgimti, ištrūkti iš nesvarumo ir neapibrėžtumo situacijos.
Diena X yra šiandien, todėl teatras siūlo nedelsti ir bilietus ruošti vasarą. Į premjeras ir kitus repertuarinius spektaklius bilietus galima įsigyti jau dabar su ženklia nuolaida. Gal pavyks įsigyti bilietus ir vardinėje Kipro Petrausko kėdėje ar vietose, pažymėtose nuodingų augalų vardais? Naujajame sezone lauks ir kiti netikėtumai.
Nuo 113-ojo sezono spektakliai bus rodomi blokais, kitaip tariant per pusmetį bus parodyti visi teatro pastatymai ir tą patį spektaklį bus galima vėl išvysti tik kitą pusmetį. Taip siekiame optimizuoti teatro tarnybų darbą, o ir patiems žiūrovams planuotis laiką, planuoti teatrą. Senasis vertina ištikimuosius savo žiūrovus, bet ir siekia, kad teatrą atrastų jaunas, veržlus, ieškantis, drąsus žmogus.
Performatyvus gestas arba limbo mechanizmas
Teatro sezonas prasidės armėnų režisieriaus Iljos Moščickio premjera „LIMBO“ (rugsėjo 4, 5 d.). Spektaklio, kurio dramaturgija ir forma iš esmės grįsta gyvojo teatro principais, fokuse – žmogus, esantis nesvarumo, nežinomybės, tarpinėje būklėje, vakuume, neapibrėžtumo situacijoje. Tada žmogus iš esmės ir gali pasidalinti didžiausiais džiaugsmais, baimėmis, gėda ir nebijoti, jog bus atstumtas. Limbo – tai vieta tarp Rojaus ir Pragaro, tai ir būsena po skyrybų, po mylimo žmogaus mirties, po emigracijos, po karo.
Ilja Moščickis – eksperimentinio teatro adeptas, išsiskiria tarpdisciplininiais, konvencijas laužančiais, politiškai bei etiškai angažuotais spektakliais, peržengia tradicinio teatro ribas, jungia draminį, fizinį teatrą, šiuolaikinį šokį, cirką, griauna ketvirtąją sieną; vadovauja 2018 m. įkurtai tarptautinei teatro trupei „Chronotope“, kuriai artimas dokumentinis, performatyvus teatras.
Šią premjerą palydės teatro kritikės, tekstų autorės Marinos Dovydovos moderuojama diskusija ir paskaita „Kas yra šiuolaikinis teatras ir kaip jį žiūrėti“. Tai renginys iš tradicinio ciklo „Ložės“ eteris“.
„Vienat“ šokanti Agnija
Kas tas „Vienat“? Tai nunykęs žodis, aptinkamas XVII a. Danieliaus Kleino gramatikoje, kuris reiškia visada, visados. Agnijos Šeiko šokio spektaklis „Vienat“ (lapkričio 13, 14 d.) apmąsto nuolatinį žmonijos judėjimą susinaikinimo link ir gebėjimą po katastrofų atgimti – atsigręžia į atmintį ir žmogaus kūną kaip istorijos liudytoją. Spektaklis kelia klausimus apie civilizacijos kainą ir vertę, apie visuomenę, kurioje informacijos gausos nebelydi noras suprasti, apie ilgaamžių patirtį, kurią užmirštame skubėdami atsinaujinti.
Choreografės, šokėjos A. Šeiko, regis, pristatyti nereikia. Ji tapusi estetikos, kokybės ženklu, kūryba išsiskiria tarpdiscipliniškumu, jautriu požiūriu į socialines temas, įvietinto meno praktikomis ir šiuolaikinio šokio jungtimis su muzika, vizualiaisiais menais bei technologijomis. Kas nežino jos spektaklių „Metų laikai“, „Užpustyti“, „Oneiro“, „Indigo. Das Schliemann Project“, „Onos“, teks pažintį pradėti nuo „Vienat“ – laukia išskirtinė patirtis.
Kur veda dramatiški „Žalieji koridoriai“?
Gruodžio 11, 12 d. šviesą išvys vieno žymiausių Ukrainos režisierių Maksymo Holenkos spektaklis pagal ukrainietės Natalkos Vorožbit pjesę „Žalieji koridoriai“.
Žalieji koridoriai – taip prasidėjus karui prieš Ukrainą oficialiai buvo vadinami keliai, kuriais civiliai bėgo iš karo zonų. Tai šių dienų parabolė, istorija, ką patiria keturios moterys iš Charkivo, Černihivo, Bučos ir Kyjivo, keliaujančios Europos Sąjungos sienos link. Benamystė, pabėgėlio dalia, iliuzijos, istoriniai ginčai, konfliktai, nuoskaudos. Kitoje sienos pusėje pabėgėlių laukia moteris vardu Europa. Ji nori daryti gera, bet… „Belaukiant naujojo gyvenimo“ tarp personažų kyla konfliktai, kurie giliai įsišakniję Ukrainos, o ir Europos istorijoje. Kas ką išdavė? Kas iš ko pasipelnė? Kas su kuo bendradarbiavo?
N. Vorožbit šią pjesę rašė specialiai Miuncheno Kameriniam teatrui (Münchner Kammerspiele) – tai buvo bendras projektas su Kyjivo „Teatru Podolėje“ (Театр на Подолі). 2023-ųjų pavasarį pastatyta ir tame pačiame Podolės teatre. Šis spektaklis turėtų būti išskirtinis Senojo teatro ir Ukrainos menininkų bendras darbas. Beje, spektaklis bus statomas ukrainiečių kalba.
Spektaklių kategorijos, Kipro Petrausko kėdė, konferencija, gastrolės
Palengvindami žiūrovui dalią išsirinkti spektaklį, šie pagal interesus, poreikius suskirstyti į 4 grupes: „Ieškantiems gelmės“, „Dievinantiems istorijas“, „Klausiantiems: kodėl taip?“, „Vaikams“. Kyla klausimas: kam visa tai? Tai turėtų padėti orientuotis teatrinių įvykių labirinte, nepasiklysti, užbėgti už akių nepatenkintiems lūkesčiams.
Senajame toliau veiks jau tradicinė paroda „Vieno arte-fakto teatras“, kurioje per vieną objektą, faktą, artefaktą siekiame atskleisti teatro procesą, spektaklių „virtuvę“, papasakoti istoriją.
Bus tęsiamas renginių, pokalbių ciklas „Ložės“ eteris“, kuriame jūsų lauks lakios, laisvos ir neįpareigojančios diskusijos apie teatrą, apie tai, kas už teatro, šalia jo, kultūros ir (ne)kultūros reiškinius.
Rudenį įvyks ir jau tradicija virstanti konferencija, kurios paprastai skirtos Vilniaus senojo teatro istorijai. Šiais metais jos fokuse – rusų dramos teatras Lietuvoje. Šiemet jis mini apvalias sukaktis: sukanka 80 metų, kai 1946-aisiais buvo įkurtas Lietuvoje, ir 40 metų, kai 1986-aisiais buvo perkeltas į dabartinį Vilniaus senojo teatro pastatą ir veikė iki 2022-ųjų. Šie skaičiai ir datos – labai geras akstinas kalbėti apie rusų teatrą kaip reiškinį iš įvairių istorinių, ideologinių, propagandos, kolonializmo, meninių perspektyvų, panagrinėti daugiakalbių teatrų situaciją regione. Į konferenciją bus įtraukta akademinė bendruomenė, aktoriai, atstovai iš Latvijos ir Estijos teatrų. Senasis teatras siekia atvirai kalbėti nepatogiomis temomis, ieškoti sąskambių, bendrų vardiklių, įsivardinti probleminius taškus. Konferencijos partneris – Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Senasis didelį dėmesį skirs gastrolėms Lietuvos regionuose, kurių gyventojai turės galimybę pamatyti spektaklius „Diva“, „Madam Rubinštein“ etc. Rudenį teatre viešės Estijos „Südalinna“ teatras ir parodys spektaklį „Dievų aušra“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę.
Visgi Senasis teatras ragina plėsti ne tik geografiją, bet keisti ir vidinę topografiją, paženklintą tolerancija, pakantumu ir atvirumu.
*Vizualai kurti Pijaus Burako, panaudojant Telmano Ragimovo nuotrauką iš spektaklio „Jerma“ bei Dmitrijaus Matvejevo nuotraukas iš spektaklių „Rozenkrancas ir Gildersternas mirę“ bei „Kaligula“.
Komentarai