Kiekvieną mėnesį mūsų partneriai “Pasigarsink” perklauso krūvas naujausių albumų ir sudėlioja savo įspūdžius apie juos. Tai yra subjektyvus šviežios muzikos rinkinys, kuriame, tikimės, rasite ką nors įdomaus ir sau.
shishi – Queen Deyonna
indie rock
Jau ne kartą teko girti shishi kūrybą, o dabar ir toliau su malonu tą galiu daryti — tik šįkart jau su kiek pakitusiu sąstatu. Tačiau visa idėja išlieka tekanti ta pačia kryptimi, be jokio kokybės praradimo, o tuo galima labai pasidžiaugti. Post-punk, surf ir indie roko garsai vėl susipina į vientisą, kiek keistokai skambantį mišinį, kuris per keturias naujas dainas perteikia pasakojimus apie karalienę Dejoną. Daug groovo, daug įtraukiančių melodijų, ir, svarbiausia, labai linksma bendra klausymosi patirtis — nežinau, bent jau aš iš šios grupės būtent to visada ir tikiuosi, tą gaunu ir čia.
https://shishiband.bandcamp.com/album/queen-deyonna
The Durutti Column – Renascent
ambient pop, post-rock
Labai džiugu ir tuo pačiu gal net vis dar keista rašyti apie naują The Durutti Column darbą — nuo paskutinio albumo praėjo daugiau nei penkiolika metų, o per tą laiką grupės lyderis Vini Reilly po išgyventų stiprių sveikatos problemų buvo beveik praradęs gebėjimą groti gitara. Džiugu, jog jau pirmosiomis natomis klausytojas sutinkamas tuo nepakartojamu Reilly gitaros skambesiu, kurio jau nebesitikėjau išgirsti — subtilus, virpantis, sluoksniuotas ir itin lengvas. Pasirodantis pianinas, ritminiai instrumentai bei svečių vokaliniai atlikimai tai stipriai papildo, sukuriant gilią atmosferą, kurios raminančiu efektu jau seniai buvo galima įsitikinti. Taip, šįkart viskas dar mažiau įtempta ir išplaukę nei kada anksčiau, bet tai nepaneigia įrašo grožio, kaip negalima paneigti ir Reilly kūrybiškumo net ir po šitiek metų.
https://thedurutticolumn.bandcamp.com/album/renascent
Brokenchord – Lima Echo Crack!
neo-psychedelia
Prieš porą metų gyriau Brokenchord albumą Stone Island Tracks, o sekančio ilgai laukti neprireikė. Jei ankstesnis įrašas stebino savo abstraktumu ir minimalizmu, tai šįkart pasukama kiek kita linkme — Lime Echo Crack! dar labiau atsigręžia į gitaras ir kitus gyvus instrumentus, pateikiant beveik ištisą valandą visiško groovo. Viskas, ko būtų galima tikėtis iš psichodelinės elektronikos čia pateikta per gitaras, bosą ir būgnus, sukuriant hipnotišką efektą. Gausu pasikartojančių motyvų ir visos tos jau neblogai pažįstamos krautrockiškos dvasios, o melodijos tiesiog teka pasroviui, kūrinių sekcijoms besikeičiant ir taip kuriant stulbinantį peizažą. Ypač smagu girdėti tokį stiprų bosą, retkarčiais net paimant visišką viršų, o taip pat ir tai, kad kūriniams duodama pakankamai laiko išsiplėtoti — juk ne taip dažnai vietinėje scenoje galima išgirsti virš dešimties minučių kūrinius. Vokalas čia nėra perspaudžiamas, verčiau išnaudojamas kaip fragmentinis elementas, lyg dar vienas instrumentas, o tai puikiai prisideda prie viso albumo paranojiškos, sapno ir realybės ribą tyrinėjančiam konceptui.
https://brokenchord.bandcamp.com/album/lima-echo-crack
Nia Archives – Emotional Junglist
alt-pop, jungle, liquid drum and bass
Kai rašiau apie debiutinį Nia Archives albumą Silence Is Loud, minėjau, jog šis vardas bus matomas vis daugiau ir daugiau — smagu, jog buvau teisus. Su antruoju albumu atlikėja nusuko kiek kita kryptimi nei galbūt buvo visiškai galima tikėtis, tačiau visiškai ir neprarandant savo vizitine kortele tapusių garsų. Jungle ir R&B garsų mišinys ir toliau yra kertinis elementas, tačiau šįkart jie papildomi naujais skambesiais, o ir pati atlikėja teigia, jog čia — nebe jungle, o verčiau alternatyviosios muzikos albumas. Breakbeatai papildomi (o kartais ir tiesiog pakeičiami) styginiais instrumentais, gitaromis, roko muzikos groovais, ir dar begale kitų elementų. Puikiai prisideda ir visa tematika bei jos atpasakojimas — Nia Archives čia perteikia išsiskyrimo istoriją — nuo pat susipažinimo laikų. Jos balsas čia skamba kaip niekad įtikinamai, nevengdama įdomesnių vokalinių melodijų ar savotiškų hookų, kurie neabejotinai išliks klausytojo atmintyje. Emocijų čia per akis, o visas gebėjimas išbūti skirtingose jų pusėse, nieko nesušvelninant ir nebėgant šalin, ir yra didžiausia albumo stiprybė.
Feli Colina – La otra mejilla
art pop
Argentiniečių atlikėja savo naujajame albume visiškai nevaržo savęs, giliai eksperimentuojant jungiant popmuziką su alternatyviąja muzika bei liaudies motyvais. Būtent folk muzika, girdėta ankstesniuose juos darbuose, čia ima mažesnį, tačiau ne ką mažiau reikšmingą rolę — persikėlus iš provincijos į Buenos Aires ji visą šį savo etapą perkėlė į muziką, suteikiant daugiau miestietiškų garsų, tačiau nepaleidžiant savo šaknų. Daug gilios, laužytos perkusijos, iškraipytų bosų ar šiaip kreivų melodijų, atmosferiški ir kinematografiški styginiai — labai visko daug, bet taip stipriai viskas perteikta, jog neatrodo, kad kažko čia gal per daug ar kažkas neveikia.
Agnė Buškevičiūtė – Unbound
art pop, electronic
Dar vienas vardas šį mėnesį apie kurį jau ne kartą teko girdėti, o ir su kiekvienu išstojimu atlikėja vis labiau nustebina. Šįkart ji pateikė penkių dainų EP, kuriame kol kas stipriausiai įgyvendino savo jau ypač praeitame albume girdėtą viziją — kinematografišką, gal net kiek epiškai skambančią art pop muziką. Net ir ji pati neslepia, jog kūriniai įkvėpti kino, žaidimų muzikos ir fantastikos pasaulių, o tai aiškiai jausčiama — išimk vokalą ir tiesiog dėk į garso takelį. Bet vokalas yra, ir jis kaip visada suveikia stipriai. Gilus, erdvus ir stiprus, nestokojantis to pačio epiškumo, kuris jaučiamas kiekvienoje melodijoje. Taip pat privalau išskirti ir drąsesnius elektroninius sprendimus — visi tie girdimi kameriniai garsai smagiai dera su kiek laužyta, ryškia elektronika. Net pagalvojau, jog labai būtų įdomu girdėti atlikėjos balsą ant labiau left field, kreivesnės elektronikos.
The Garden – Bootleg
art punk
Mano jau ne kartą išgirtas vardas po ketverių metų sugrįžo su nauju darbu Bootleg — o pavadinimas toks pasirinktas ne šiaip sau. Anot pačių grupės dvynių, albumas rašytas ir įrašinėtas per ilgesnį laiką be jokio konkretaus tikslo, jame kiekvienas kūrinys turi savą prasmę ir istoriją. Ir tai jaučiasi — keturiolika kūrinių čia laksto po visas grupei įprastas kryptis, bet kitaip nei tikri bootlegai sugeba išlaikyti bendrą tamsią nuotaiką. Ryški pankroko įtaka, nemažai nukrypstanti į savotiškai nostalgišką 80’s pabaigos skambesį — daug abstraktumo ir trankių gitarų, kurios kartais net dekonstruoja melodiją, o kartais tampa tiesiog svarbiausiu elementu. Jau pirmasis kūrinys Ugly pasakoja apie nusivylimą, izoliaciją ir išdavystes, o visuose albumo tekstuose pilna sunkiai paaiškinamų keistenybių — bet juk būtent tai visada The Garden ir kėlė į viršų. Paaiškinimų ieškoti ir nesinori, nes visas tas sarkazmas ir žasmingumas ir yra tai, kas juos išskiria.
https://thegardenmusic.bandcamp.com/album/bootleg
Jack White – Frozen Charlotte
blues rock, hard rock
Garsiausias savo kartos rockstaras ir vėl sugrįžo, šįkart su sepntinuoju albumu. Kartais net sunku patikėti, kaip sparčiai jis dirba: atrodo, ką tik klausiausi jo debiutinio solinio albumo Blunderbuss, o dabar jau tokia kolekcija prikurta. Kurį laiką jis blaškėsi tarp eksperimentiškesnių garsų, kol galiausiai grįžo prie savo ištakų su prieš porą metų išleistu No Name — tiesiog nusotabus darbas, ir smagu, jog Frozen Charlotte kaip ir tęsia tą skambesį. Tiesiog senas geras, riffais paremtas gitarinis rokas, tik šįkart su dar didesne doze pykčio ir užsivedimo. Gitaros ima visišką pirmą planą, jomis statomas visas garsinis pasaulis — daug nostalgiškai skambančių vos ne klasikinio roko garsų, kuriuose girdimi kūną veriantys bliuzo riffai, o solinės partijos palieka didžiulį įspūdį, ypač turint omenyje, jog tai jau yra tapę šiokiu tokiu prarastu menu. Turbūt sunkiausiai ir garažiškiausiai skambantis White darbas nuo pat The White Stripes laikų. Prie to prisideda ir asmeniški tekstai: albumas parašytas byrant atlikėjo santuokai — žinant šį konteksta, visas tas piktumas ima sekambėti kiek kitaip. O ir pats White savo dainas atlieka entuziastingai ir energingai, tai tas kontrastas tarp žaismingumo ir niūrių temų padaro šį albumą ypatingai gyvą.
https://officialjackwhite.bandcamp.com/album/frozen-charlotte
Kelela – New Avatar
alternative R&B, neo-psychedelia
Praeitas Kelela albumas Raven per tuos kelis metus nuo jo išleidimo tapo vienu mano pastarojo dešimtmečio asmeninių favoritų, tai turbūt net neverta pasakoti, kiek laukiau sekančio jos darbo. Jei Raven pasižymėjo šaltoka ir hipnotiška atmosfera, tai šįkart viskas kiek labiau apčiuopiama, nors tas išplaukęs skambesys niekur nedingo. Jau pati pirma daina Idea 1 nuteikia tam, kas laukia toliau — trankios shoegaziškos gitaros ir beveik kosmiškai skambantys sintezatoriai ima viršų. Prisimenant, jog Kelela visą savo karjerą pradėjo grodama roką, tai smagu girdėti šį sugrįžimą prie šaknų, apie kurias gal daugelis net ir nežinojo. Visą albumą tos gitaros vis išnyrą, susijungiant su sintezatoriais ir laužytais šokių ritmais, melodijos neretai nusuka į minimalizmą, taip gaunant kažką, kam žanrų etikečių net nelabai pavyksta užkabinti. Vokalinis atlikimas, kaip ir anksčiau, išlieka svarbiausiu elementu, tačiau niekada nebandoma jo nustumti į patį centrą — balsas čia panardintas į visą garsų bangą, tačiau toli gražu nėra nepastebimas, verčiau išnaudojamas kaipo lygiavertis instrumentas, vedantis kiekvieną melodiją. Tekstuose gausu nuovargio, sielvarto ir nusivylimo — New Avatar kūriniai keliauja per išsiskyrimą, kuriame pripažįstama ir sava kaltės dalis, taip pat kalbama apie naštą, tenkančią juodaodėms moterims: matyti, sugerti ir sakyti tiesą pasauliui griūvant aplinkui. Kelela nesiūlo jokių sprendimų ir nesidalina aklu optimizmu, verčiau tiesiog pasilieka toje nepatogioje būsenoje. Ir būtent tas santūrumas, tas gebėjimas išlikti tvirtai net ir sunkiausiose temose, yra didžiausia albumo stiprybė.
https://kelela.bandcamp.com/album/new-avatar-2
Madonna – Confessions II
house, dance-pop
Nesitikėjau, kad kada teks tiek girti naują Madonnos albumą — ypač, kai tai yra vieno jos stipriausių ir fanų mėgstamiausio albumo Confessions on a Dance Floor tęsinys, o visi jį sekę albumai ne tik nepasižymėjo kokybe, bet ir buvo daugiau ar mažiau tragiški. Bet čia ji ir vėl dirba su prodiuseriu Stuart Price, atnešusio to ankstesiojo darbo sėkmę — panašu, jog čia ir yra visa sėkmės paslaptis. Madonna visiškai grįžo į formą, gal net stipriau nei originale. Confessions II skambesiu klausytoją vėl nukelią tiesiai į šokių aišktelę, čia nėra tiesiog pop dainų rinkinys, o vientisas, nesustojantis ritmingas miskas, kuris įkvėpimo semiasi iš house ir disko dvasios, bet nebandant nieko atkartoti, o pateikia būtent tą gerai pažįstamą Madonnišką garsą. Albumui artėjant pabaigos link, tempas šiek tiek sulėtėja, o skambesys tampa eksperimentiškesnis ir dinamiškesnis, tad net per visą valandą trunkantį darbą nuobodu nepasidaro nė akimirkai. Bet įdomiausia tai, jog Confessions II savyje turi begalę asmeniškumų — pavyzdžiui, kūrinyje Fragile atvirai kalbama apie savo velionį brolį Christopher Ciccone ir jų sudėtingus santykius, o daina The Test sukurta kartu su savo dukra Lourdes Leon. Tekstuose daug prisiminimų apie ankstyvąsias karjeros dienas, apie tų laikų klubų scenas ir visą aplinką — gal senosios Madonnos ir nebėra, bet tai nereiškia, jog ir dabartinė neturi kuo nustebinti. Susidaro efektas, lyg pati atlikėja stebi savo kūrybinį palikimą, matydama visą tą besitęsiančią istoriją.
Mary in the Junkyard – Role Model Hermit
art rock, indie rock
Laukiau Mary in the Junkyard sekančio išstojimo nuo jų prieš porą metų išleisto debiutinio EP This Old House — tikrai ne viskas ten veikė, bet potencialas buvo aiškus. Šiame, debiutiniame savo pilnos trukmės albume, jie būtent jį ir įrodė. Melancholiškos ir kiek chaotiškos kompozicijos, šiek tiek eksperimentacijų — smagu. Žinoma, dabar tokių grupių netrūksta, bet ši grupė atranda kuo patraukti savo klausytoją. Albumas nustebina savo gitarų tonais, kurie kartais skamba itin trankiai, o kitais atvejais — kaip tiesiai iš ramiausių folk kūrinių. O kartais išvis pradingsta, užleidžiant vietą ritmiškumui ar styginiams elementams. Ir viskas kažkaip vis tiek sugeba išlaikyti savotišką jaukumą. Prie to prisideda vokalistė Clari Freeman-Taylor, kuri po šio darbo tampa vardu, kurį tikrai stebėsiu dar ilgai, savo balsu nuostabiai perteikiant seniai negirdėtą trapumo ir užtikrintumo balansą.
https://maryinthejunkyard.bandcamp.com/album/role-model-hermit
Portraits of Tracy – Q: From Where Do Our Primal Instincts Originate? A: MTV!
indietronica, indie rock
Portraits of Tracy naujuoju savo EP kaip ir iš naujo prisistato pasauliui, R&B ir hiphopo skambesį iškeitusi į gitaras ir būgnus, maišytus su saikinga elektronika. Nuostabus productionas — įrašas stebina savo atmosferiniu gyliu ir tekstūromis, o tai, jog pati atlikėja čia viską darė viena pati savo rankomis, teikia tik dar didesnį susižavėjimą. Kažkiek chaoso, kažkiek žaismingumo, begalės užtikrintumo ir stipraus veržlumo. Per dvidešimt minučių pateikiami šeši kūriniai, kuriuose susipina noise pop, psichodelika ir post-punk, o pati Tracy nuostabiai viską pagyvina savo vokaliniu atlikimu. Triukšmingas, tankus ir labai savitas EP, kuriam sunku atrasti kažkokių analgoų — vienas mano didžiausių šių metų atradimų.
https://portraitsoftracy.bandcamp.com/album/q-from-where-do-our-primal-instincts-originate-a-mtv
Loathe – A Stranger to You
alternative metal, alternative rock
Po šešerių metų — naujas darbas iš Liverpulio kvarteto Loathe (nors per tą laiką dar buvo ir vienas išstojimas su ambient kūryba). Skirtingai nei niūrus ankstesnis jų darbas, čia Loathe pateikia žymiai ryškiau skambančias melodijas, kuriuose netrūksta nei shoegaze, nei djent įtakos. Keturiolika kūrinių, kuriuose labai nevengiama maksimalizmo — tikrai nėra tai, prie ko aš dažniausiai linkstu, bet čia su užduotimi grupė susitvarkė itin gerai, o ir nėra, jog vien tik chaosas tėra girdimas, daug vietos paliekant plėtotis erdvei ir atmosferai, sulėtinant melodijas netikėčiausiais momentais. Privalau išskirti ir dvigubą vokalinį atlikimą, sujungianti tiesiog dangišką dainavimą su nieko savo kelyje nepaliekančiais riksmais, o ir visas įrašas yra tiesiog itin kruopščiai apgalvotas. Vienas originaliausių šių metų sunkiosios muzikos darbų, prie kurio pastarąjį mėnesį labai dažnai sugrįždavau, ir žinau, jog tai tęsis ir toliau.
https://loatheasone.bandcamp.com/album/a-stranger-to-you
Snag – All the Cages Holding Us Will One Day Turn to Dust
screamo
Snag savo kūrybos dešimtetį pasitiko su nauju albumu — pirmuoju išleistu su Deathwish įrašų leidykla, ir savo kol kas stipriausiu apskritai. Ir toliau plėtojantys savo emo skambesį, grupė išlaiko eksperimentavimą, praplėčiant jį tiek melodiškai, tiek tekstūriškai. Čia gauname tą visą klasikinį žanro detalių rinkinį: greiti tempai, paniška emocija, desperatiški ritmai, tik šįkart visas productionas daug erdvesnis, kažkiek daugiau skiriama laiko plėtoti atmosferiškumą, o labiausiai nustebino ir savotiškas americanos elementų išnaudojimas, ko tikrai kasdien neišgirstama. Pokytis jaučiamas ir tekstuose, šįkart drąsiai kalbant apie vidinius jausmus ir psichinę sveikatą, pasakojant apie išgyvenimus, kai atrodo, jog esi kažkur įkalintas ir suvaržytas. Labai stiprus darbas, kurį rekomenduoju kiekvienam hardcore entuziastui.
https://snagmke.bandcamp.com/album/all-the-cages-holding-us-will-one-day-turn-to-dust
Hesse Kassel – Morir Saltando
progressive rock, art punk, post-rock
Vos praeitais metais gyriau Čilės grupės debiutinį albumą La Brea, o dar šių metų pradžioje ir grupės lyderio Renatto Olivares albumą Aguas raras — nežinau, kokiais tempais jie dirba, bet pateiktas ir dar vienas įrašas. Ir ne šiaip koks atlikusių dainų rinkinys, o ypatingai ambicingas ir išbaigtas darbas, kuriame progresyvusis rokas susilieja su post-hardcore garsais, pateikiant avagardišką ir idėjų kupiną rezultatą. Vos šeši kūriniai, tačiau jiems suteikiama pakankamai laiko išsiplėtoti, todėl telpa viskas: nuo lėtų, atmosferinius peizažus kuriančių pragrojimų iki chaotiškų džiazinių motyvų ar visiško wall of sound. Sunku nekalbėti apie instrumentinę dalį ir kaip muzikantai veikia kartu, net iš pažiūros patys sunkiausiai skambantys posūkiai čia skamba taip, lyg būtų paprasčiausi pragrojimai. Hesse Kassel gyvuoja vos keletą metų, o jau spėjo šitaip pasižymėti — jau nekantrauju išgirsti, kur jie eis toliau, o jei taip ir toliau, tai ir laukti ilgai nereikės.
https://hessekassel.bandcamp.com/album/morir-saltando
Shearling – Don’t Look at Me the Way a Dog Might Look at Your Leg
avant-folk, singer-songwriter
Jau kelinti metai, kai giriu kažką naujo iš šios grupės, ir kaskart jie pateikia kažką visiškai netikėto. Viskas prasidėjo su grupės Sprain chaotišku albumu The Lamb as Effigy, vėliau iš jos pelenų iškilus būtent šiam vardui, Shearling, jie praeitais metais pateikė debiutinį albumą Motherfucker, I am Both: “Amen” and “Hallelujah”…, kuris kaip ir tęsė tą patį eksperimentalizmą, o dabar atėjo laikas ir naujam EP. Visiškas žingsnis į šoną — Shearling čia pateikia kažką, kas labiau primena folk muziką, triukšmą ir sprogimus keičia akustiniai elementai, kažkiek daugiau šviesos, tačiau tai tikrai nereiškia, jog nebėra jokių keistenybių. Ne, viskas, kas būtent ir padarė šią grupę išskirtine vis dar čia, tik apgaubta kiek kitokiu rūbu, o tai išpildyta su kaupu. Tekstuose ir toliau gausu metafizinės poezijos, kaltės jausmo ir savidestrukcijos, tik būtent tas skambesys gal kažkiek prieinamesnis. Nuostabu, bet nieko mažiau iš šios grupės ir negalėjau tikėtis.
https://shearlingofficial.bandcamp.com/album/dont-look-at-me-the-way-a-dog-might-look-at-your-leg
Arca – XXXXX
deconstructed club, IDM
Arca kiekvienu išstojimu sugeba ne tik nustebinti, bet ir pakeisti mano tuo metu klausomos muzikos kryptį, tai labai laukiau sekančio jos išstojimo, o ypač po prieš keletą metų išleistos Kick albumų serijos. Bet jei nemaža Kick dalis skambėjo pakankamai prieinamai (aišku, čia pagal Arcos standartus), tai XXXXX sugrąžina klausytoją atgal į tą aštrų, nenuspėjamą, chaotišką garsų pasaulį, gerai pažįstamą iš senesnių įrašų, tik šįkart tai pateikiant gerokai didesniu mastu ir dar didesniu poveikiu. Kūriniuose šokinėjama tarp nuotaikų ir kompozicinių sprendimų, neužsibūnant vienoje vietojė nė kiek daugiau negu reikia, bet viskas sukonstruota taip tiksliai, kad nė vienas iškraipytas beatas neatrodo atsitiktinis. Smagu girdėti ir tokį saikingą kiekį distortiono, kurio taip buvau pasiilgęs, o kartais išnyrantys trumpesni interliudai tarsi apriša viską į vientisą masę. Po Kick jau buvau įpratęs girdėti Arcos vokalą visko centre — tai šįkart jis pasirodo tik retkarčiais, ir būtent tas saikingumas jį padaro dar stipresnį ir įsimintinesnį.
https://arca1000000.bandcamp.com/album/xxxxx
Eartheater – Heavenly Body: If I’m the Bottle You’re the Message
art pop, electronic
Eartheater kūrybos niekada nebuvo galima nuspėti, todėl nekantriai laukiu kiekvieno jos išstojimo — o šįkart ji pasuko į vieną asmeniškiausių ir švelniausių savo darbų iki šiol. Visas albumas gimė iš motinystės patirties: atlikėjo pradėjo jį kurti praėjus vos keliems mėnesiams nuo dukters gimimo, ir tai jaučiasi kiekvienoje natoje. Čia ji stebėtinai rami ir žemiška, daug remiasi kamerine, beveik klasikine instrumentuote, papuošta subtiliomis elektroninėmis detalėmis. Bet tai nereiškia, jog dingo tas atlikėjos kūrybai būdingas kraštutinumas — girdima ir nežemiškų vokalinių linijų, ir gamtos garsų, ir dar velniai žino ko, taip sukuriant kone mistišką patirtį. Tempas vis keičiasi, balansuodamas tarp lėtesnių ambient ir new age garsų bei energingesnių IDM ir breakbeat dvasia alsuojančių ritmų. Vokalinis atlikimas, kaip ir visada su Eartheater, yra visko centre — čia jis skamba tiesiog angeliškai. Trapūs šnabždesiai, operiniai pakilimai, ilgos natos ir jau mano minėti netikėtumai vokalinėse linijose — visko labai labai daug ir tai išanalizuoti prireiks ne vienos perklausos.
https://eartheater.bandcamp.com/album/heavenly-body-if-im-the-bottle-you-re-the-message
Komentarai