Rugpjūčio 5 d. (trečiadienį) 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g.) atidaroma fotomenininko Valentino Pečinino personalinė paroda „Inkarnacijų trajektorijos“.
V. Pečinino paroda „Inkarnacijų trajektorijos“ verčia susimąstyti apie tai, kad fotografija vis dar yra viena iš daugelio šiandien aktualių pasakojančių ir pasaulį dokumentuojančių medijų.
Naratyvinė fotografijos anatomija
Fotografijų paroda sudaryta iš atskirų dalių. Viena jų skirta Juozo Miltinio dramos teatro aktoriams įamžinti. Šie kūriniai kaip tik ir kvestionuoja fotografijos naratyvinę anatomiją. Nuotraukų herojai yra parodos autoriaus amžininkai.
V. Pečininas prisimena, kad 2020–2021 metais vyko jau minėto teatro renovacija. Anuomet pastato aplinka ir provokavo, ir reikalavo sukurti kažkokį neįtikėtiną fotografinį pasakojimą, kuriame būtų taikliai įamžinti pokyčiai.
Nuotraukose veikia išankstiniai nusistatymai, migruoja žmonių jausmai bei kultūrinės tapatybės. Net V. Pečinino fotografijos tampa bendriniais simboliais.
Visas V. Pečinino konstruojamas pasakojimas telpa tik į vieną kadrą. Jis mums gali atrodyti pernelyg paprastas, bet tik tol, kol į jį neatsakingai ir lengvabūdiškai „užmetame akį“. Kiek įmanoma atidžiau apžiūrinėdami nuotraukų detales ir aiškindamiesi jų santykį su įamžintais aktoriais, pradedame suvokti, kad atvaizde – ištisa istorija, net kelis sluoksnius talpinanti filosofinė knyga.
V. Pečinino fotografijose kuriami naratyvai padeda įamžintiems asmenims vaizdingai atskleisti savo intymius, giluminius pasaulius, o gal net juos suvaidinti – juolab tai aktualu žinant apie fotografuojamųjų profesijas. Nuotraukų subjektai parodo, kad patiria gyvenimą su visais jo atspalviais: nuo džiaugsmo iki liūdesio, nuo lengvumo iki skausmo.
Žvelgiant į V. Pečinino užfiksuotus aktorių veidus, pozas, kūno ir aplinkos santykį atrodo, kad atvaizdai geba atskleisti tikrąją teatro tikrovės dimensiją, o fotografinis naratyvas suponuoja intelektualinę jos konstrukciją.
Antropologo žvilgsnis į kitą
Visiškai dokumentinę prieigą demonstruoja V. Pečinino nuotraukos, kuriose užfiksuota budistų vienuolyno tikrovė.. Nuotraukos atspindi santykį, kuriame kitas laukia, kol kažkas priims sprendimus, arba sprendimai bus priimti sinchroniškai. Žvelgdami į šias nuotraukas prisitaikome kito atvaizdą sau – per nuotrauką ieškome panašumų su savimi bei tokiu būdu steigiame savojo vaizdo ir kito atvaizdo lygybę.
Budistų vienuolyno atvaizdai leidžia svarstyti apie ištakas – nuotraukos atsiradimo pretekstą. Vadinasi, fotografuoti – tai lyg atlikti tam tikrą vizualinį tyrimą. Fotomenininkas V. Pečininas tampa fotografu-antropologu, kuriam atskleidžiama vienuolyno kasdienybę saugojanti širma ir leidžiama regėti už jos esantį gyvenimą.
Taigi V. Pečininas yra tyrėjas, sąmoningai kuriantis vizualumu pagrįstą žinojimą ir autentišką santykį su pačia religine bendruomene, O V. Pečinino fotografijos vertė – tai kultūrinis įrašas, formuojantis kolektyvinę atmintį.
Kito žvilgsnio fenomenologija
Apžvelgus V. Pečinino sukurtus portretus norisi kvestionuoti žvilgsnio fenomeną. Čia net nėra svarbu, ar fotografijoje įamžinti aktoriai, ar Tėvas Stanislovas, ar budistų vienuolyno gyventojai. Kai nuotraukos verčia galvoti apie kito žvilgsnį, tuomet iš karto kvestionuojama kito ir savo/mano distancija.
V. Pečinino portretai akcentuoja ne socialinį statusą ar santykį, bet egzistencinę būseną, įgalinančią žiūrovą susitikti su kito buvimu ir per kitą pažinti net save patį.
Fotografinis haiku
Dėmesį patraukia V. Pečinino peizažinės nuotraukos. Jos labiau primena ne nuo realybės atskilusius atvaizdus, bet abstraktų, kaligrafinį piešinį. Baltame fone, lyg begalybėje, išnyrantys minimalistiniai kalnų peizažo reljefai asocijuojasi su japonišku haiku eilėraščiu.
Fotografo pasirinkta strategija – tai ne tik tikslinis erdvės išskyrimas, bet ir tuo pačiu metu vykstantis jos skaidymas į žvilgsnį suvedžiojančius, tarytum smalsumą skatinančius, kompozicijai labai aktualius elementus.
Kuo ilgiau apžiūrinėjami abstraktūs V. Pečinino foto atvaizdai, tuo labiau atrodo, kad užfiksuoti vaizdai nėra visiškai tikri. Jie labiau atrodo lyg iškylantys miražai, kažkada egzistavusios tikrovės tirpstantys rudimentai.
Raštiški ženklai – tai tik vizualios užuominos apie realybės objektuose užkoduotą prigimtinį potencialą tapti abstrakcija.
Vietoj išvadų
Reziumuojant šią V. Pečinino parodos apžvalgą galima konstatuoti, kad nuotraukų atsiradimas yra nulemtas ne tik vidinės intuicijos, bet ir nuoširdaus noro pažinti pasaulį, jį išardyti į segmentus, suvokti jo (pasaulio) mechaninę konstrukciją, veikimo dėsnius. Per siekį pažinti tikrovę menininkas taip pat (galbūt net nesąmoningai) klausia mūsų apie tai, kas yra pati fotografija kaip dokumentas, kaip nuotaikos ir patirties registras sinchronizuojasi su vidinių išgyvenimų visuma; kaip viskas sumaniai ir subtiliai nugula vaizdingame žemėlapyje.
Prof. dr. Remigijus Venckus
Vilnius TECH (Vilniaus Gedimino technikos universitetas)
Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Vilniaus fotografijos galerijos darbo laikas:
II–V 12.00–18.00; VI 12.00–16.00
Komentarai