Kiekvieną mėnesį mūsų partneriai “Pasigarsink” perklauso krūvas naujausių albumų ir sudėlioja savo įspūdžius apie juos. Tai yra subjektyvus šviežios muzikos rinkinys, kuriame, tikimės, rasite ką nors įdomaus ir sau.
Billy Strings – So Much for Goodbyes
progressive bluegrass
Jau daugiau nei dešimtmetį Billy Strings aktyviai ištraukinėja bluegrass muziką atgal į platųjį pasaulį ir turbūt dabar yra ryškiausias žanro atstovas. Aišku, labai pelnytai. Šįkart jis grįžo su stipriai asmenišku darbu, skirtu praeitais metais nuo perdozavimo mirusiai jo mamai. Nebandoma nieko nušvelninti, čia pilna ir pykčio, ir švelnumo, ir nepatogaus atvirumo apie tai, koks iš tikrųjų sudėtingas buvo jų ryšys (pats atlikėjas vos trylikos paliko namus). Bet nereikia tikėtis, jog per visą valandos trukmę skambės tik liūdesys — niekur nedingo virtuoziški pragrojimai ir nukrypimai į psichodeliką, suteikiant įvairiausių kitokių spalvų, tik gal kiek subtiliau negu anksčiau.
Patiks, jei patinka: Sturgill Simpson, Tyler Childers, Doc Watson
Gyva – Gyvatės
alternative rock
Dar vienas naujas vardas mūsų gausioje alternatyviojo roko scenoje, bet pirmasis prisistatymas labai vertas dėmesio, tai labai smagu. Debiutiniu EP Gyva iškart parodo, kad nusiteikę jie rimtai, puikiai išnaudojantys triukšmą ir suvaldantis besikuriantį chaosą — neretai skamba ant tos ribos, kur atrodo, jog tuoj viskas išslys iš rankų, bet niekad taip ir nenutinka, o tai sveikintina. Ta pati kontrolė jaučiama ir emocijoje, kuri nuolat varijuoja tarp rimtumo ir visiško nerūpestingumo. Netrūksta ir ryškių priedainių, kurie tikrai įsimena — ir nėra taip, kad dėl to kažkas supaprastėtų, atvirkščiai, neretai būtent juose to triukšmo dar daugiau. Prie viso to prisideda kažkiek jaučiamas panikos jausmas tekstuose, kuris su tamsesniais garsais suveikia būtent taip, kaip ir turi. Trumpa, bet tiesiai prie reikalo einanti pirmoji pažinti, tai labai lauksiu išgirsti ir daugiau.
Patiks, jei patinka: ba., Alėja, McLoud
Hana Stretton – Tiarn
ambient, contemporary folk
Nuostabus tylos grožis. Izoliacijoje įrašytas albumas puikiai perteikia žmogaus, susitainčio su supančia ramybe, jausmais. Akustinės gitaros, klavišiniai ir styginiai susilieja su gamtos ir kitais aplinkos garsais (nuo paukščių čiulbėjimo iki tolumoje skambančių radijo bangų), o visa tai apgaubta lo-fi sluoksniu, puikiai atitinkančiu viršelio nuotaiką. Stretton balsas čia dažnai vos suprantamas, svajingas ir tolimas, veikiantis kaip dar viena garsinė tekstūra. Vos pusvalandis, bet per tą laiką sukuriamas pasaulis, kuriame tikrai norisi kurį laiką pabūti.
Patiks, jei patinka: Mount Eerie, Grouper, Vashti Bunyan
https://hanastretton.bandcamp.com/album/tiarn-2
NØ_ØNE & Sailor George – Kuo tu nori būti užaugęs?
pop rap, abstract hip hop
Vietinio undergroundo vardai bei Bėgimo klubo kolektyvo nariai NØ_ØNE ir Sailor George suvienijo jėgas bendram albumuo, o rezultatas — dvidešimt minučių energingo hiphopo, kuriame nė sekundės nėra nuobodu. Tekstuose gausu abstraktumo, bet tarp viso to vis išnyra frazių, kurios tikrai įsimins ilgam. Labai stiprus productionas: pilnas keistesnių garsų, o giliai į visą garsų bangą įmaišyta ir folk užuominų, dėl kurių viskas skamba pagirtinai savitai. Nerūpestingumo čia daug, bet tuo pačiu aiškiai jaučiama, kad abiems tiesiog labai smagu daryti tai, ką daro — o daro jie tai užtikrintai ir gerai. Netrūksta ir pykčio, ir rimtesnių pamąstymų bei užuominų į aplinkinę visuomę, tai po tuo lengvumu slypi ir daugiau, nei iš pirmos perklausos gali pasirodyti.
Patiks, jei patinka: JPEGMAFIA, Mesijus, Despotin Fam
Aklì – Teatras
alternative rock, post-punk
Keturi albumai per šešerius metus — įspūdingi skaičiai, o kokybė nė kiek nekranta. Ir kaskart nutinka tas pats: po kiekvieno naujo Aklì darbo galiu drąsiai sakyti, jog būtent šis yra kol kas stipriausias. Čia visko jaučiasi daugiau ir viskas išnaudota dar geriau: daugiau industrinių garsų, kurie visada buvo vienas ryškiausių grupės skiriamųjų ženklų, daugiau dinamikos, agresijos ir vidinio pykčio. Bet svarbiausia, kad tai nėra trankumas dėl trankumo — hookai stiprūs tiek melodijose, tiek tekstuose, tad atsiranda ir įsimintinumo, ir įtraukiamumo, bet be jokio nuslydimo į popsinę pusę. Stipriausiu grupės koziriu ir toliau išlieka vokalas: Kristijonas Valančius nuostabiai varijuoja tarp išplaukusio, emocionalaus dainavimo ir iš pačių gelmių ateinančio rėkimo, o man jis vis dar yra turbūt įsimintiniausias visos šios scenos balsas. Puikiai suveikia ir svečiai — ypač dainoje Morfinas su Beata iš grupės Mėlyna, kur susidaro netikėtai gilus duetas, o lėtesnė kūrinio energija įžemina visą albumo tėkmę. Tamsos tekstuose, kaip visada, daug, bet gera išgirsti ir savotiškos šviesos — ne kaip išsigelbėjimo, o veikiau kaip situacijos priėmimo.
Patiks, jei patinka: Nine Inch Nails, Deftones, Abii
https://akli.bandcamp.com/album/teatras-3
Interpol – This Mirror Weighs a Ton
post-punk revival, art rock
Jau labai ilgą laiką apie naują Interpol kūrybą negalėjau pasakyti absoliučiai nieko gero, ypač turint omeny, kad grupė startavo su tokia moderniąja klasika, kaip Turn on the Bright Lights. Ir visai netikėtai aštuntasis grupės albumas juos vėl sugražina į panašias aukštumas. Skambesys vis dar aiškiai atpažįstamas iš pačių pirmų sekundžių, bet paletė gerokai platesnė: sintezatoriai, styginiai, akustinės gitaros ir perkusija įpinti taip, tarsi grupė visada taip ir grodavo. Nežinau, ar prie to prisidėjo tai, kad pagaliau pilnai prisijungė koncertinės grupės nariai Brandon Curtis ir Brad Truax, bet kažkoks antras kvėpavimas aiškiai jaučiamas. Labiausiai žavi visa erdvė kūrinių aranžuotėse — vietoj keleto ankstesnių albumų tankumo čia viskam paliekama vietos kvėpuoti, o Paul Banks tekstuose žvelgia tiek į save, tiek į kameromis apkabinėta šiuolaikinį pasaulį. Stipriausias jų darbas per gerą dešimtmetį, nors vis dar pačiam keista tai sakyti.
Patiks, jei patinka: Editors, The National, Joy Division
https://interpol.bandcamp.com/album/this-mirror-weighs-a-ton
Erykah Badu & The Alchemist – Before the World Blows
neo-soul
Nuo paskutinio Erykah Badu albumo praėjo šešiolika metų — tai, manau, suprantat, kokia čia proga. Buvo dar vienas mixtape nuo tada, bet ir tas jau daugiau nei dešimtmečio senumo, tai kažkaip jau net buvau įtikėjęs, kad turbūt daugiau nieko naujo ir nebeišgirsim. Ir kai buvo paskelbtas jos bendras darbas su The Alchemist — mano ne kartą išgirtu prodiuseriu — iškart žinojau, kad laukia kažkas ypatingo. O The Alchemist čia, kaip visada, stipriausios formos, jo dulkėti, oldschooliški semplai ir loopai vienu metu skamba tiek jaukiai, tiek nerimastingai, o tai idealiai tinka prie Badu vokalo — juk jis visada nešė panašias emocijas. Į soul rūbą įmaišyta ir psichodelikos, ir boom bap, ir džiazo, tad atmosfera gaunasi tamsoka, pilna savitos miglos, kuri nuolat juda ir iš jos vis išnyra netikėtų tekstūrų. Ir nėra, jog čia tik The Alchemist nuopelnas — pati Badu nuo pat pradžios buvo viena iš prodiuserių. Vokalinis atlikimas, žinoma, yra visa ko širdis: ji vis keičia atlikimo būdus, judėdama tarp dainavimo, repavimo, kalbėjimo ir foninių harmonijų, o šįkart skamba kaip niekada eksperimentiškai.
Patiks, jei patinka: D’Angelo, Little Simz, Sault
https://controlfreaq.bandcamp.com/album/before-the-world-blows
Vladas Dieninis – Ghost & Shadows
electronic
Apie Vlado Dieninio kūrybą jau galima galima kurti mitus, o dabar jis pateikia naują savo įrašą, kuris tuos mitus tik papildys. Tamsi ir neretai net šiurpi elektronika, pilna industrinių garsų, pasakojančių siaubo istorijas. Žinoma, ritminė sekcija yra svarbiausia įrašo dalis, išradingai stumianti viską tolyn, progresuojant kiekvieną motyvą. Kiekvienas net menkiausias garsas atrodo tarsi apgalvotas iki smulkmenų, iš klausytojo reikalaujant didžiausio dėmesio, o mainais suteikiant nepamirštamą garsinę patirtį. Savitas, tačiau itin stiprus darbas, vienas stipriausių šių metų žanro vietinių leidinių.
Patiks, jei patinka: Ben Frost, Coil, Shackleton
https://dange-records.bandcamp.com/album/ghost-shadows
iKeda – Bangs n Braces
pop rap, electropop
Vienas smagiausių ir įdomiausių mano atradimų šiais metais — Londono atlikėja iKeda antruoju savo EP Bangs n Brances per vos septyniolika minučių sukiša tiek energijos, kiek kiti nesugeba per visą albumą. Sunkoka apibūdinti ir patį skambesį: kažkas tarp dancehall, eurotrance, electroclash, UK garage ir trankių, popsinių sintezatorių. Gal ir skamba chaotiškai, bet veikia puikiai, o ir hookai užtikrina, jog nuobodu net negali būti. Daug gatvės energijos, nerūpestingas pateikimas, o viskas pateikiama vienu metu ir su humoru, ir su šiokiu tokiu seksualumu. iKeda turi savitą braižą, apie kurį, neabejoju, greitai girdėsim daug dažniau.
Patiks, jei patinka: M.I.A., PinkPantheress, Santigold
Basta TGTK & MRDECAI. – Tu gyveni tik kartais
hardcore hip hop, abstract hip hop
Vietinėje scenoje vis dažniau (ir tikrai pelnytai) matomas Basta TGTK suvienijo jėgas su prodiuseriu MRDECAI. bendram įrašui — jau trečiajam reperio darbui vien šiais metais. Ir nė kiek nesijaučia, kad kokybė kur nors nukentėtų. Anaiptol, čia yra absoliučiai stipriausias jo išstojimas, kurio tiesiog negaliu nustoti sukti iš naujo ir iš naujo: flow visiškai nepriekaištingas, o pasakyti jis sugeba itin daug. Tu gyveni tik kartais pateikia turbūt stipriausius jo tekstus iki šiol — kartais net sunku patikėti, kaip per tokį trumpą laiko tarpą galima sudėti ir pasakyti TIEK daug. Prie viso to puikiai prisideda ir MRDECAI. beatai: sumanūs, nenuobodūs ir įsimintini, pilni netikėtų sprendimų, kurie kūriniams suteikia savito charakterio. Po šio albumo visiems turėtų būti akivaizdu: šio vardo iš akių pamesti tikrai negalima, nes gyvai matom milžiniško talento iškilimą.
Patiks, jei patinka: Earl Sweatshirt, Navy Blue, Saba
Maya Ongaku – Nothing Space Music
psychedelic folk, ambient
Japonų trio Maya Ongaku antrasis albumas gimė po kelerių nenustojančio koncertavimo po pasaulį, kai po viso šio ilgo, nesibaigiančio šurmulio norėjosi tylos — ir tai girdisi kiekvienoje sekundėje. Senosios folk tradicijos susilieja su psichodeliniais sintezatorių elementais, švelniu pianinu ir vos girdimais, dvigubais vokalais, o visa tai apgaubta migloto pajūrio, paskendusio prieblandoje nuotaikos — būtent tai, iš kur pati grupė ir yra kilusi, ir ką tikrai gerai pažįsta. Vietomis įrašas kiek primena septintojo dešimtmečio japonų roką, vietomis nuklysta į visiškai kosminę teritoriją, bet bendro efekto niekada nepaleidžia. Maya Ongaku atranda būdų iš labai mažai padaryti labai daug, o šis Nothing Space Music veikia kaip įspūdinga patirtis.
Patiks, jei patinka: Kikagaku Moyo, Alice Coltrane, Khruangbin
https://mayaongakuggb.bandcamp.com/album/nothing-space-music
Denzel Curry & Kenneth Blume – II
boom bap, hardcore hip hop, southern hip hop
Ką dar galiu pasakyti apie Denzel Curry, ko nesu sakęs visus tuos ankstesnius kartus? Energijos ir kūrybiškumo užtaisas, kuris kiekvienu išstojimu atranda būdų nustebinti. Tą patį galiu pasakyti ir apie prieš šešerius metus išleistą Unlocked, įrašytą kartu su prodiuseriu Kenny Beats — smagus, per daug nereikalaujantis įrašas, išryškinęs stipriausias abiejų savybes. Tai sužinojus, kad pasirodys tęsinys, tiesiog negalėjau jo nelaukti, o rezultatas išėjo net geresnis, nei tikėjausi. Kaip ir pirmtakas, II nėra ilgas — vos devyni kūriniai per maždaug pusvalandį, kuriame neiššvaistoma nė viena sekundė. Skambesys kiek skiriasi: mažiau ankstesniojo darbo adrenalino (nors energijos tikrai netrūksta), o daugiau dulkėtų, oldschooliškų semplų. Ir būtent ant tokių melodijų Curry, bent jau man, visada skambėjo geriausiai — ten jis, atrodo, gali visiškai laisvai judėti į visas kryptis. Abu kūrėjai čia yra absoliučiai aukščiausioje formoje, rodos, vienas kitą stumiantys į priekį, o tai, kad albumas įrašytas su paprastu SP-404 ir pigiu mikrofonu, tik prideda tos žalios, nenušlifuotos emocijos. Tekstai mažiau konceptualūs nei didesniuose jo albumuose, bet greitas ir aštrus atlikimas užtikrina, kad viskas pasieks klausytoją. Svečiai (JPEGMAFIA, Westside Gunn, Yebba) pasirodo tik tiek, kiek reikia, nė sekundei neperimdami vairo.
Patiks, jei patinka: Westside Gunn, Madlib, Wu-Tang Clan
https://denzelcurrymusic.bandcamp.com/album/ii
Phoebe Bridgers – Lost Weekend
indie folk, singer-songwriter
Apie Phoebe Bridgers kūrybą jau ne kartą teko kalbėti (tiek solinę, tiek darbus su boygenius) — ir nors niekad nebuvau toks milžiniškas jos fanas kaip daugelis, talentas visada buvo akivaizdus. Praėjo šešeri metai, ir ji pagaliau grįžo su trečiuoju albumu Lost Weekend — iškart užbėgsiu už akių ir pasakysiu, jog tai, be abejonės, stipriausias jos darbas iki šiol. Skambesiu čia tęsiama ta pati indie folk kryptis, tik praplėsta kur kas plačiau, išnaudojant daugiau elektroninių elementų bei ambient motyvų. Labai patraukė gebėjimas trapias folk melodijas sulieti su trankesniais, kiek chaotiškais elementais, o net ir minimalistiškiausiuose momentuose perduoti begalę tekstūrų — melodijos nuolat balansuoja tarp švelnaus jaukumo ir neišvengiamo nerimo, niekada iki galo neatsiverdamos į kurią nors vieną pusę. Bet labiausiai stebina tekstai: prieš keletą metų mirė jos tėvas, ir čia ji išlieja viską, kas buvo neišsakyta — gedulas, meilė, noras pabėgti nuo realybės. Nuostabiai perteikiamas vienišumas ir melancholija, bet be perdėto tamsumo, netrūksta ir kartaus humoro. Kai vos keliais žodžiais atlikėja geba tiek prajuokinti, tiek sudaužyti širdį, tai net nežinau, prie ko prikibti.
Patiks, jei patinka: Elliott Smith, Big Thief, Sufjan Stevens
https://phoebebridgers.bandcamp.com/album/lost-weekend
Open Mike Eagle & Kenny Segal – Doomed!
abstract hip hop, west coast hip hop
Šįkart Open Mike Eagle suvienijo jėgas su Kenny Segal — mano ne kartą išgirtu prodiuseriu — ir iškart žinojau, jog laukia kažkas ypatingo. Nors įrašas vadinasi Doomed!, viršelyje aiškiai parašyta: Rap Songs About a Relationship That Ends in Every Possible Universe. Tai ir tampa visa tematika — išsiskyrimo albumas, papasakotas per absurdišką, popkultūra persmelktą prizmę: komiksų puslapiai, vaizdo žaidimai, anime istorijos, imtynių judesiai ir paralelinių visatų dėsniai (žodžiu, standartinės Eagle temos). Daug meta humoro, bet kai suvoki, kaip tankiai čia viskas susilieja, nelieka nieko kito, tik jausti pagarbą tokiam tekstų rašymo talentui. O po visu tuo nerdišku sluoksniu slypi skaudžios ir žmogiškos akimirkos apie tuščius butus ir įšalusį betoną. Ne mažiau svarbus ir Kenny Segal įdirbis: nenušlifuoti loopai, džiazo tekstūros ir iškraipyti semplai, jokių grandiozinių beat switchų — ir būtent tas santūrumas Eagle tekstams palieka vietos plėtotis. Kontrastas tarp keistų, psichodelinių beatų ir gilių tekstų sukuria neįtikėtinai stiprų efektą — net drąsiai sugrįžčiau ir prie instrumentinės versijos.
Patiks, jei patinka: billy woods, MF DOOM, Aesop Rock
https://openmikeeagle.bandcamp.com/album/doomed
Chelsea Wolfe – The Dark
singer-songwriter, alternative rock
Praėjo vos du metai nuo ankstesnio, mano labai išgirto atlikėjos dabo She Reaches Out to She Reaches Out to She, apie kurį tada sakiau, jog tai yra absoliuti jos karjeros kulminacija. Tad net negalėjau nuspėti, į kokią pusę ji pasuks toliau — o šitokio posūkio tikrai nesitikėjau: The Dark yra turbūt ramiausias Chelsea Wolfe darbas iki šiol. Ankstesniuose albumuose visą atmosferą užpildydavo elektroniniai elementai, o šįkart didžiąją jų dalį pakeičia akustiniai garsai — industrinius garsus keičia kūrybos pradžioje kažkada girdėti posūkiai į americanos muziką, tik, aišku, paliekant visą tą doom estetiką. Taip, tai turbūt lengviausiai prieinamas jos darbas, bet tai nereiškia, jog kažko trūksta — pati atlikėja jį apibūdino kaip savotišką apeiginį seansą, ir tai puikiai tinka. Mažiau distortiono ir triukšmo, bet jėgos netrūksta, tik ji išnyra pačiais reikalingiausiais momentais. Apmažėjus trankumui, į priekį aiškiai žengia balsas, skambantis kaip niekada atvirai ir intymiai — nepamenu, kada juo buvo galima taip mėgautis. Tekstuose, kaip visada, daug tamsos, gedulo ir vidinės kovos, tik šįkart istorijos veda savotišku gijimo keliu — Chelsea Wolfe nustoja slėptis šešėliuose ir juos panaudoja judėjimui pirmyn.
Patiks, jei patinka: PJ Harvey, Emma Ruth Rundle, Nick Cave
https://chelseawolfe.bandcamp.com/album/the-dark
L’Rain – Fata Morgana
neo-psychedelia
Taja Cheek, geriau žinoma kaip L’Rain, mano dėmesį patraukė dar albumu Fatigue, o vėliau ir nuostabiu, kažkada mano išgirtu I Killed Your Dog, įsitvirtindama kaip viena įdomiausių šiuolaikinės eksperimentinės muzikos kūrėjų. Fata Morgana pateisino visus lūkesčius ir apskritai parodė kažką, ko šiuolaikinėje psichodelinės muzikos scenoje seniai nebuvau girdėjęs. Kaip ir anksčiau, čia į vientisą, gyvybe pulsuojantį darinį jungiama daugybė žanrų — psichodelika, dream pop, R&B, ambient, net kažkiek roko ir džiazo susilieja į kažką, kam specifinių žanro etikečių nelabai ir įmanoma užlipdyti. Tik šįkart viskas pateikiama dar migločiau, melodijos dar labiau išplaukusios ir abstrakčios, sukuriant efektą, lyg klausytumeisi iliuzijomis persmelkto sapno — būtent tai, ką jau nurodo ir pavadinimas. Įrašas didžiąją laiko dalį plaukia lėtai ir atmosferiškai, sluoksnis po sluoksnio kraudamas tekstūras ir emocinius atspalvius, kol staiga sprogsta. Vokalinis atlikimas, kaip dažniausiai L’Rain kūryboje, yra visa ko širdis — ne ryškiausias, bet svarbiausias elementas: trapus ir tolimas, ateinantis iš garsų gelmės, tačiau joje nepasimetantis. Ir svarbiausia — čia yra vienas tų retų albumų, prie kurio norisi grįžti vėl ir vėl, nes kaskart klausantis atrodo, jog klausai visiškai naujo įrašo.
Patiks, jei patinka: Björk, Yves Tumor, Stereolab
https://lrain.bandcamp.com/album/fata-morgana
Julia Holter – Materia
art pop
Julia Holter albumas Have You in My Wilderness jau daugiau nei dešimtmetį manęs nepaleidžia ir yra tapęs vienu mano visų laikų favoritų, apie kurį nepraleidžiu progos pakalbėti. Prieš porą metų vienu stipriausių metų darbų įvardijau ir jos albumą Something in the Room She Moves, tad labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad pasirodys jo papildomas darbas.Keli kūriniai sukurti koncertuojant, keli yra anksčiau neišleisti, o dar pridėtos dvi naujos titulinės dainos versijos — bet niekas čia neskamba kaip koks likutis, kurį labelis nusprendė išleisti pinigams užsidirbti. Verčiau kaip kažkas, kas sujungia visą šių dviejų albumų viziją į vieną. Skambesys tęsia tą pačią išplaukusią atmosferą, tik šįkart dar labiau praskiestą ir išfiltruotą. Ir būtent čia labiausiai išryškėja tai, kas Julia Holter kūrybą visada darė tokią ypatingą — tylos ir erdvės išnaudojimas. Vietoj to, kad kompozicijos siektų didelių kulminacijų, ji nevengia pauzių, leidžia melodijoms mažėti, trūkinėti ar tiesiog sustoti. Vokalinis atlikimas išlieka svarbiausiu elementu, tik nepaimdamas centrinės vietos — jis įpaišytas į bendrą garsinį sluoksnį, neretai išnaudojamas kaip dar vienas instrumentas, o retkarčiais nukišamas dar giliau, taip padėdamas išlaikyti savotišką mistiškumą. Materia yra mažesnės apimties ir abstraktesnis nei pirmtakas, bet jis toks ir neprivalo būti — šis darbas tyrinėja paraštes ir tai, kas slypi už jų, o niekas kitas negali to taip įtikinamai perteikti
Patiks, jei patinka: Kate Bush, Grouper, Laurie Anderson
https://juliaholter.bandcamp.com/album/materia
TTNG – Juggling Moves (Beginner)
math rock
Na, ir pabaigai — vienas smagiausių netikėtumų šiais metais. TTNG sugrįžo su pirmuoju nauju įrašu per dešimtmetį, o svarbiausia, jog sugrįžo ir pirmasis vokalistas Stuart Smith. Vos trys kūriniai per keturiolika minučių, tai, aišku, norisi daugiau, bet yra kaip yra, o ypač, kai kokybė nė kiek nesumenkusi. Viskas, dėl ko ši grupė tokia mylima šioje scenoje, sutinkama ir čia: kreivi, netikėti ritmai, pinklios gitarų linijos, kurios kažkaip išlaiko melodingumą, ir tas jaukus, kiek trapus vokalas, kurio taip buvau pasiilgęs. Vietomis skamba lyg niekur TTNG nebūtų dingę, o vietomis girdisi ir kažkas naujo, atsiranda ir aiškios brandos. Po tiek metų tylos — tiesiog negaliu nesidžiaugti, o ir belieka tikėtis, kad čia yra tik nauja pradžia ir greitai sulauksim jos tęsinio.
Patiks, jei patinka: toe, American Football, Mineral
https://thistownneedsguns.bandcamp.com/album/juggling-moves-beginner
Komentarai